Ūlos kraštas senovėje

Kai Dubičiai miestu vadinti

Pastaba: Šiuo straipsneliu pradedame gražiausio Dzūkijos kampelio - Ūlos baseino - istorijos publikacijas. Dubičiai yra Pietų Dzūkijoje netoli Baltarusijos sienos.

Iki XVI a. pabaigos Ūlos krašte ryškiai dominuoja Dubičiai. Maždaug 1365 m. atliktas įrašas "Kryžiuočių kelių aprašymuose" byloja: "Iš ten [iš Vosyliškių] iki Dubičių 5 mylios gero kelio, ten yra miestas ir pilis."

Tuo metu pilis dar turėjo būti gamybinė, bet greitai pertvarkyta į medžioklinę, savotišką didžiojo kunigaikščio poilsio vietą. Aišku, kad Dubičiai turėjo skirtis iš aplinkinių vietovių, nes kitaip nebūtų pakelti į miesto rangą. Jie buvo maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus (arba Trakų) ir Gardino; šiuo maršrutu dažnai keliaudavo Vytautas Didysis. Sustodavo Dubičiuose, pailsėdavo, pamedžiodavo. Šioje pilyje parašė bent du laiškus Vokiečių ordino magistrui - 1415 ir 1421 metais.

Svarbus centras Dubičiai buvo ir vėliau, po Vytauto Didžiojo mirties. Karaliaus Kazimiero (šv.Kazimiero tėvo) žemių skyrimo knygoje yra skyrius "Dubičių valsčius". Įrašai gali būti parašyti 1487-1489 m. ir skelbia: "Vaskui Radivonaičiui Kaniava su viskuo, kas Kaniavai priklauso, o dvaro nedaviau, o vietoje dvaro 20 Dubičių valsčiaus žmonių"".

Iš įrašo aiškėja, kad XV a. pabaigoje Kaniava nesudarė savarankiško administracinio vieneto, o buvo pavaldi Dubičiams. 1498 m. minimas Dubičių ir Kaniavos vietininkas Mikalojus Jundilas (Jundilaitis). Jis buvo didžiojo kunigaikščio žmonos Elenos virtuvės viršininkas (kuchmeisteris). XIII a. pabaigoje minimas dainavių didikas Jundilas tikriausiai buvo Mikalojaus protėvis.

1504 m. dalį Dubičių apylinkių žemių su valstiečiais nusipirko kunigaikštis Vasilijus Glinskis. Tiesa, jis čia šeimininkavo labai trumpai, nes 1508 m. jo brolužis Mykolas sukėlė didelį maištą, bet pralaimėjo ir buvo priverstas ieškoti prieglobsčio Maskvos kunigaikštystėje (skaitykite puslapėlį apie M.Glinskio maištą). Pabėgo ir Vasilijus, o Glinskių valdyti dvarai tapo didžiojo kunigaikščio nuosavybe.

Vasilijus Glinskis ištekino savo anūkę Eleną už Maskvos didžiojo kunigaikščio (irgi Vasilijaus). Ši pora susilaukė vaikelio, kuris į istoriją įėjo kaip Joanas Žiaurusis (ar Rūstusis), tiek daug nelaimių atnešęs Lietuvai, o dar daugiau Rusijai.

XVI a. pradžioje Dubičiuose buvo bent dvi smuklės (miesto požymis?), kurias nuo 1511 m. nuomavo vietininkas Mykolas Jundilas, už tai skirdamas 4 kapas grašių kasmet šv.Stanislovo bažnyčiai Vilniuje išlaikyti. Smuklėse buvo šinkuojamas midus ir alus. Degtinės gal dar ir nemokėta gaminti?

Dalį buvusių Glinskių valdų didysis kunigaikštis išdalino savo tarnybiniams žmonėms, bet Dubičius pasiliko sau. 1512 m. Dubičiai minimi kaip didžiojo kunigaikščio dvaras. Be šio, tuo metu Varėnos rajono teritorijoje dar buvo Merkinės, Perlojos, Valkininkų ir Kaniavos karališkieji dvarai.


Senovinis namas

Daugiau apie Dubičius

Dubičiai – kaimas Varėnos rajone, 24 km į pietryčius nuo Varėnos, Ūlos aukštupyje. Gyventojų skaičius nesiekia 400. Dubičiuose stovi medinė Dubičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (nuo 1908 m.).

Prie kaimo yra Dubičių piliakalnis ir senovės gyvenvietės, kurių amžius siekia akmens amžių. Apie 1365 m. kryžiuočių kelių aprašymuose minima Dubičių miestas ir pilis, kuri iš pradžių buvo gynybinė, vėliau Vytautas Didysis pavertė ją savo medžioklės sodyba. XIV a. pr.- XV a. pab. pastatyta pirmoji bažnyčia, kuri 1529 m. tapo Nočios bažnyčios filija. 1504 m. šias vietas nusipirko kunigaikštis Vasilijus Glinskis. XVI a. Dubičiuose buvo dvi smuklės, minimas Didžiojo Kunigaikščio dvaras.

Per 1655-1661 m. okupaciją Dubičius labai nuniokojo rusai. Per 1863 m. sukilimą prie Dubičių gegužės 4 d. įvyko kautynės tarp L. Narbuto vadovaujamų sukilėlių būrio ir caro kariuomenės. Mūšyje žuvo vadas ir 12 sukilėlių. Jie palaidoti Dubičių kapinėse, 1933 m. pastatytas ant 1863 m. sukilimo dalyvių kapų pastatytas paminklas, prie jo 1988 m. įkurtas medinių skulptūrų skveras. Po sukilimo caro valdžia nugriovė bažnyčią.

1920 m. kraštą okupavo Lenkija.. Nuo 1940 m. sausio 15 d. iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. priklausė Baltarusijos TSR, Rodūnios rajonui. Per Antrąjį pasaulinį karą 1943 m. vokiečiai sudegino dalį kaimo sodybų. Sovietmečiu Dubičiai buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.

Taip pat galite paskaityti straipsnelius:
Seni ir labai seni kaimai;
M. Glinskio maištas;
1654-1667 m. karo su Maskva pradžia.


Vasilijus Glinskis pravarde Tamsusis (apie 1465-1515) palaikė brolį Michailą maište prieš centrinę valdžią. Po pralaimėjimo persikėlė į Maskvą su kitais maištininkais. Vasilijaus duktė Elena tapo antrąja Maskvos Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III ir tapo Ivano IV (Žiauriojo) motina.

Vasilijus Glinskis nuo 1480 m. buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero, vėliau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvarionis, 1501–1507 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pastalininkas, 1506–1507 m. – Brastos seniūnas. 1504 m. nusipirko Dubičius.

Glinskiai – totorių kilmės kunigaikščiai. Teigiama, kad jie buvo Aukso Ordos chano, sosto uzurpatoriaus Mamajaus palikuonys. Į LDK, valdant Vytautui Didžiajam, persikėlė po totoriams nesėkmingo Kulikovo mūšio XIV a. pab. Pirmuoju buvo kunigaikštis (Mansur Kijatas vadintas Aleksa) kartu su sūnumi, kurio totoriško vardo nežinome – jsi pakrikštytas Aleksandro, jo sūnus – Ivano vardu. Gavę valdyti Glinską, Romnus ir Poltavą, ilgainiui ėmė vadintis Glinskiais. Pradžioje aukštos padėties karaliaus dvare neužėmė. Tai pavyko tik Levo Glinskio vaikams – Ivanui, Vasilijui ir, ypač, Mykolui, kuris grįžęs į Lietuvą po karinės karjeros, po 1500 m. Lietuvai nenusisekusio Vedrušo mūšio, karaliaus Aleksandro buvo paskirtas dvaro maršalu.

Tad ėmė į svarbias pareigas skirti giminaičius, kad nepatiko kitoms giminės ir kilo aštrus kivirčas. 1506 m. Aleksandras mirė, o jį pakeitęs Žygimantas nepasitikėjo stiprią įtaką turinčiu. M. Glinskiu. Pasitikėjimo neatstatė net tais metais laimėtas mūšis prie Klecko prieš gerokai gausesnę Krymo totorių kariuomenę.

Praradę valdas ir pareigybes, Glinskiai siekė teisingumo. Jie kreipėsi užtarimo į Šv. Romos imperatorių Maskimiljoną I, į Vengrijos ir Čekijos karalių Vladislovą Jogailaitį, į Krymo chaną Mengli Girėjų, tačiau Žygimantas buvo neperkalbamas. Tada M. Glinskis, prisidengdamas vestuvių puota, 1508 m. sutelkė savo šalininkus ir tarnus Belicoje ir vasario 2 d. naktį. su kariauna netikėtai užpuolė priešininko bei šmeižiko Jono Zaberezinskio dvarą prie Gardino ir varžovą nužudė. Tačiau nesantaika nesiliovė.

M. Glinskio šalininkai kreipėsi pagalbos į Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, kuris mielai sutiko pagelbėti maištininkams, bet buvo iškeltas reikalavimas prisiekti Maskvai. Nors tai ir buvo padaryta, Vasilijus III Glinskiais nepasitikėjo.

Spaudžiant Žygimanto surinktai jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, maištininkai buvo išstumti iš LDK teritorijos. Čia ir nutrūksta lietuviškoji kunigaikščio M. Glinskio istorija. Nors jis dar ne kartą siekė grįžti atgal, tačiau maištu pasibaigęs konfliktas su LDK Ponų tarybos nariais kiekvieną kartą pakišdavo koją. Net 1514 m., kai valdovas atleido maištininkui ir per tarpininkus perdavė apsaugos raštą, leidžiantį grįžti atgal, kažkas iš Ponų tarybos narių slapta apie tai informavo Maskvos didįjį kunigaikštį. Sukaustytas grandinėmis kunigaikštis M. Glinskis buvo pasodintas į kalėjimą.

Dzūkijos kopos
Dubakloniai prie Nemuno
Heroika prie žilojo Nemuno
Ką randame Varėnos krašte?
Tolminkiemis ir jo restauracija
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Barboros Radvilaitės portretas
Lietuvos antipodas
Kur ėjo L. Tolstojus?
Stakliškių versmės
Vilius Orvydas
Vartiklis