Nedzingė: Ką randame Varėnos krašte. Vartiklis

Nedzingė – kaimas Varėnos rajone, 5 km į šiaurės vakarus nuo Perlojos. Apie 185 gyv., jų skaičius nuo 1979 m. (apie 370) pastoviai mažėja. Yra Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1844 m.), paminklas Lietuvos partizanams ir kovotojams už tėvynės laisvę (pastatytas 1999 m.). Per kaimą teka Nedzingės upė, šiauriau tyvuliuoja Nedzingio ežeras. K. Būga šiam vietovardžiui, kilusiam nuo vandenvardžio, priskyrė jotvingišką kilmę. Rašytiniuose šaltiniuose Nedzingė minima nuo 1575 m. (tada iš Žilinų čia atsikėlė dvarininkai Žilinskiai, kurių dvaro liekanos išlikę: ponų namas ir virtuvė). Sovietmečiu Nedzingė buvo Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stoties eksperimentinio ūkio pagalbinė gyvenvietė.

450 m. jubiliejų Nedzingė mini 2025 m. rugpjūčio 2 d. Šias vietas senovėje prieš tūkstančius metų pasiekę jotvingiai reiškinių ar daiktų pavadinimuose naudojo priesagą ‘-ing’, išreiškiančią gausą, ilgalaikį jausmą. Tokius pavadinimus turi ir vietovardžiai: Leipalingis, Rūsingė, Apsingė, Pilvingis ir t.t. Tuo remdamasis K. Būga. ir laikė Nedzingę jotvingiškos kilmės pavadinimu. Va tik šaknies prasmė neaiški, galbūt, tai upės pavadinimas (kai kas, spėčiau pokštaudami, „ned“ veda persų kalbos, kur tai reiškia „šauksmas“, „apvaizdos balsas“ – nelabai jau tikėtina, kad jotvingiai persiškai būtų šnekėję).

Senoji apylinkių istorija neaiški, išlikę tik keli archeologiniai radiniai. Tačiau, kai atėjo Viduramžiai, atsirado rašytinių šaltinių. Žinoma, kad 1670 m. žemės prie Nedzingio ežero priklausė Boguslavui Dzievaltauskui, o 1675 m. jas nupirko bajoras Jonas Žilinskis iš Žilinų, o vietiniai patapo baudžiauninkais. Dvarą statėsi pietinėje savo žemių dalyje, toliau nuo ežero, prie Nedzingės upelio. 19 a. Žilinskiai žemes pradeda išpardavinėti. Vieni pirmųjų dalį žemių perka šlėktos nuo Utenos - gal Gavenioniai, nes yra kaimas Gavenionys. Taip pat nuo Utenos atsikėlę Graževičių, Šadzevičiu ir Nanevičių palikuonys jame gyveno iki pat melioracijos vajaus 8-me dešimtm. Jų palikuonys išlaikę lenkų kalbą ir prižiūri protėvių kapus.
Dar didesnį žemių plotą įsigijo grafas Sapiega (yra tokia legenda, kad per marą visi čia išmirė, išskyrus jį), bet vėliau jis grįžo Žilinskiams [Sapiegiškės kaime 19 a. buvo arti 100 sodybų, tarp jų dvi stačiatikių, net 4-ios - musulmonų].

Nedzingės vardas ėmė garsėti 19 a., kai dvarininko išsimokslinę sūnūs ėmė rūpintis gimtinės ateitimi. Vincentas Žilinskis, p,adedant Vilniaus ir Mogiliovo arkivyskupui Vencoslavui, sumanė Nedzingėje pastatyti bažnyčią, kurios požemiuose būtų laidojama Žilinskių giminė. Pastatyta (kartu su klebonija) pagal architekto Karolio Grigatavičiaus projektą, pašventinta 1844-ais. O už gautas lėšas jo brolis Jonas pastatė smuklę (net didesnę už bažnyčią) ir aptvėrė dvarą mūrine tvora, turinčia įspūdingus vartus.

Bažnyčios fundatoriai testamentu buvo įpareigoję dvarą kunigams kasmet mokėti po 100 rublių. Taip buvo iki 1909 m., kai klebonu tapo Kazimieras Steberiokas, iš valdžios išsireikalavęs, kad mokykloje tikyba, o vėliau ir geografija būtų dėstomos lietuvių kalba. Bandė lietuviškai sakyti ir pamokslus, bet sukilo ne tik Žilinskiai, bet ir kaimo gyventojai, save laikę lenkais. Reikalas pasiekė net teismus, bet paaiškėjo, kad parapijoje yra 2500 lietuvių, o lenkų – tik 500, tad teismas įpareigojo, kad sekmadienį trys pamokslai vyktų lietuviškai, o vienas – lenkų kalba. K. Steberiokas skatino savanoriavimą, padėjo gabiems siekti mokslų. Tas įvykis nutraukė ir 100 rublių dvaro mokėjimą bažnyčiai.

Valstybės patarėjas ir Trakų apskrities maršalka Aleksandras Žilinskis rūpinosi švietimu, todėl 1865 m. prie pagrindinio kelio įrengė medinę „liaudies mokyklą“ (narodnoje učilišče), o kitoje kelio pusėje – panašų namą su rūsiu valstybės tarnautojams. Kaip vietiniai kalba, tai buvo daboklė, laikinas kalėjimas.

Patys vietiniai buvo bežemiai – jiems buvo pastatyti nameliai, paskirti maži žemės sklypeliai. Jie net gyvulius laikė dvaro tvartuose. Dar buvo pastatytas ir didelis „četviortkų“ namas, kuriame gyveno kelios šeimos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Žilinskai pasitraukė į Rusiją, o likusiesiems be „prižiūrėtojo“ irgi buvo nelengva: maisto stoka, ligos, o galiausiai nuožmūs mūšiai (kaimą užiminėjo tai rusai, tai lenkai, tai vokiečiai). Ir 1920 m. grįžusi Žilinskių šeima rado namus tuščius, o dalį žemių buvo priversta skirti Lietuvos savanoriams. Vis tik Žilinskiai buvo atjautūs vietiniais, jais rūpinosi. Gabesnius vaikus skatino siekti mokslų, pvz., gabų Viktorą Rutkauską išsiuntė mokytis į Kauno vairuotojų mokyklą, patardamas mokytis ir siuvėjo amato. Grįžęs dirbo vairuotoju, vežiojo ponus, taip pat ir į Kauną, į operą. Ant Nedzingės upelio dvarininkas pastatė malūną, kuriuo naudojosi visi kaimiečiai. Jis vykdė melioracijos darbus, bendravo su mokytojais, Šaulių būrio nariais, padėjo organizuoti karvių melžimo varžybas… Vanda Žilinskienė turėjo šiek tiek medicinos žinių, tad gydė aplinkinius žmones.

Buvo rūpinamasi ir dvaro aplinka – ji apsodinta liepų alėja, iškasti du tvenkiniai, žydėjo gėlės, nes Vanda labai mėgo tulpes, kurių svogūnėlių parūpindavo sūnus Tadas, mokslus krimtęs Belgijoje.

1920 m. Nedzingėje atidaryta lietuviška pradinė mokykla, buvo paštas, pieninė, policijos skyrius, karčiama. Nedzingei sekėsi su mokytojais. Pirmasis mokytojas Ignas Balčiūnas dar subūrė ir šaulių būrį, daug dėmesio skyrė vietos kultūrai ir švietimui – įsteigė bibliotekėlę, žiemomis suaugusiems vedė raštingumo pamokas, skatino skaityti ir prenumeruoti laikraščius, rengė jaunimo vakarėlius. Gausėjant mokinių, 1926 m. buvo atkelti mokytojai Leonas Nadzeika ir Stepas Žibaitis, kurių dėka veikė tautininkų, jaunųjų ūkininkų, dramos mėgėjų būreliai, Vilniaus vadavimo organizacijos; pastatytas kryžius Nepriklausomybės 10-mečiui atminti. Švč. Trejybės bažnyčia Nedzingėje

O kai atvyko mokytojas Petras Makaravičius ir tapo Šaulių vadovu, jo atkaklumo dėka 1938 m. pagal Tomo Šibailos projektą buvo pastatyti erdvūs Šaulių namai su 200 žmonių talpinančia sale. Tuo metu mokykla jau buvo 6-metė.

1939 m. atkėlus jauną kunigėlį Zigmą Neciunską užsimezgė glaudesni bažnyčios ryšiai su jaunimu, imtos rengti ekskursijos į Kauną, Vilnių, rengiami koncertai, vakarėliai

1940 m. atėję bolševikai žmonėms išdalino dvaro žemes, o vaikus ragino tapti komjaunuoliais. Atkėlė Alovės dvaro Zigmanto Žilinskio šeimą, o 1941 m. abi Žilinskių šeimas susodino į sunkvežimį ir išvežė. Jonas Žilinskas mirė Sibire 69 m. amžiaus – taip užbaigdamas Žilinskių erą Nedzingėje.

Vėliau karas ir pokaris. Klebonas Zigmas Neciunskas („Elytė“) buvo partizanų žvalgybininku ir rėmėju. Bažnyčioje Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteikti santuokos sakramentai, klebonijoje vykdavo partizanų vadų susirinkimai, buvo įrengtos slėptuvės. Partizanams padėjo ir vietiniai. Juoza Marčinskas-Vytenis didelį pluoštą partizanų nuotraukų perdavė saugoti Ievai Jarusevičienei – jos išliko ir ir 1990 m. perduotos Varėnos sąjūdžio vadams.

Po karo, 1946 m. mokykla pervadinta į priaugančią vidurinę mokyklą, Šaulių namai virto kultūros namais ir biblioteka, juose atidarytas ir medicinos punktas, o vėliau, nacionalizavus kleboniją, dar ir veterinarijos punktas. Tebeveikė paštas, pieninė, parduotuvė. Atėjo kolūkių metas – „Žalgirio“ pirmininku išrinktas Bolius Valansevičius, dvaras tapo kolūkio centru, jame ponų apartamentuose gyveno pirmininkų šeimos, kituose kambariuose – fermų vedėjai, brigadininkai… Didžiausias kambarys skirtas kontorai. Sodas su gėlynaisvirto daržu., kurį naktimis saugojo sargas.

Mokyklos direktorius Jonas Šimelionis rūpinosi naujos, jau vidurinės mokyklos statyba, kuri atidaryta 1966 m. Joje mokėsi per 350 mokinių, kol, visiškai sumažėjus jų skaičiui, 2016 m. ji buvo uždaryta.

Apylinkes labiausiai paveikė masinė melioracija – kaimai turėjo keltis į centrus- vieni pasirinko miestus, kiti Nedzingę. Vien dvaro sode atsirado apie 10 sodybų.

Kraštas garsus menininkais. Iš Nedzingės kilę Vinco Mickevičiaus-Krėvės tėvai ir seneliai, netoli nuo jos gimęs ir užaugęs vienas iš avangardinės poezijos pradininkų Antanas Kalanavičius^*). Šio krašto žmonėmis yra aktoriai Balys Juškevičius ir Vitalija Mockevičiūtė, dailininko ir skulptoriaus Vytauto Baublio motina bei skulptoriaus Argirdo Juškevičiaus tėvas, o taip pat ir kompozitoriaus Gedimino Rimkevičiaus motina. Čia gimė ir užaugo žurnalistas ir rašytojas Albinas Jaruševičius^**).

Beiruto Vaitulionio sodybą puošia jo drožti stogastulpiai, o prie buvusios mokyklos puikuojasi jo medinė skulptūra „Linksmasis muzikantas“. Lietuvių kalbos mokytoja joje įkūrė poeto A. Kalanavičiaus buities muziejų, o savo namuose muziejų įrengė ir Oskaras Golambiauskas, taip pat sukūręs ir kitų Nedzingei skirtų ženklų. Ir dar daug įdomių žmonių gyvena čia. Tai ir fotografas, dainų kūrėjas bei jų atlikėjas ir Vidmantas Svirskas; ir armonikininkas bei senų instrumentų meistras Petras Maciulevičius ir kiti.

Bažnyčios mūrinėje tvoroje galima pamatyti išskirtinį akmenį su žalčio atvaizdu – seni žmonės pasakoja, kad jis rastas prie Nedzingės ežero. Kunigo Z. Neciunsko atminimui bažnyčios frontone įrengtas memorialinis paminklas (architektas Algis Jasinskas), o pačioje bažnyčioje atminimo lenta A. Ramanausko-Vanago ir Birutės Vandos santuokai atminti.

Yra toks liaudiškas romansas apie tragišką jaunų žmonių meilę: „Netoli Nedzingės gyveno pora, Jonas jaunikaitis, kaip gėlė Ona“. 1945 m. rugsėjo rytą netoli dvaro po liepa du jaunuoliai nutraukė savo gyvenimo kelią, nes jų draugystei priešinosi jų šeimos. Dzūkijoje tas romansas buvo išpopuliarėjęs, bet jo nedainavo Nedzingės jaunimas, nes žinojo tą tragišką istoriją.

^*) Antanas Kalanavičius (1945-1992 m.) - tragiško likimo poetas iš Sapiegiškių, ilgai likęs nuošalėje nuo literatūriniame gyvenimo. Dirbo įvairius darbus – žurnalisto, darbininko, melioratoriaus. Nuo 1973 m. Sapiegiškėje vertėsi žemės ūkiu, kalvyste. Nuo 1965 m. jo eilėraščius publikavo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. 19676-8 m. bandė kurti dainas. Parengė kelis poezijos rinkinius, bet jie liko neišleisti. Poezijos ir laiškų išleistą rinktinėje „Ne akmenys guli“ (1994); vėliau dar buvo išleista rinktinė Dvi saujos laiko (2015). Apie jį surinkta biografinė medžiaga pateikta Perpetua Dumšienės knygoje ,,Dulkėto erškėčio ugny“(2012). Jo eilėraščiuose poetinis vaizdas dažnai kuriamas iš pirminių gamtos elementų – geležies, ugnies, vandens, akmens; jam būdingos tarmybės, archaizmai, naujadarai. Vyrauja nekonkretizuota istorijos reminiscencija, - žmogų, vadinamą prašalaičiu, su pasauliu sieja vieškelis, žvyrkelis, gyvenimas sulyginamas su medžiu nukirsta viršūne, atsispindi vienišas poeto gyvenimas gamtos prieglobstyje…

^**) Albinas Jarusevičius (1931-2022) - žurnalistas, publicistas, redaktorius. Dirbo laikraštyje „Tarybinis mokytojas“ (1957-73), buvo žurnalo „Šeima“ vyr. redaktorius (1974-95). Daugiausia rašė mokyklų veiklos ir mokytojo darbo klausimais, įvairiomis šeimos, jos dorovės temomis; taip pat paskelbė apybraižų, humoreskų. Išleido rinkinį „Neissenkanti versmė“ (1986).