Lankytinos vietos:
Pažinkime kitokius Druskininkus

Pradėkime mineralinio vandens paieškomis. Nežinantis nustebs, kad tai nėra labai lengva. Aišku, mieste pilna „Maximų“ ir kt. prekybos centrų, tačiau natūralaus „gyvo“ mineralinio vandens reikia paieškoti. Senosios biuvetės, esančios gydyklų parke, nebeveikia. Grožio šaltinis. Druskininkai

Daugelis su buteliukais, ypač moterys, patraukia prie versmės, iš akmeninio bareljefo trykštančios prie Nemuno. Tai “Grožio šaltinio” – tačiau jo vandens gerti nepatartina, nes pernelyg sūrus – net 52 g druskos litre vandens. Juo siūloma nusiprausti veidą – atseit, tai suteikia grožio ir atjaunina.

Tačiau visai greta “Grožio šaltinio” yra Druskininkų gydyklos, kuriose vos už keliasdešimt centų (2011 m. pavasarį vis dar buvo 0,30 Lt) galite atsigerti dviejų rūšių mineralinio vandens: „Aušra“ ir „Druskininkai“. Labiau mėgstamas yra „Aušra“, nes yra ne toks sūrus (mineralizacija 2,7 g litre, kai “Druskininkų” – net 7,22 g/l).

Druskininkų gydyklos pastatytos 1950-1960 m. 1960 metų birželį pradėjo veikti nauja 72 kabinų purvo gydykla. Purvo gydyklos fasade įmontuotos dailininko Boleslovo Klovos granito mozaikos „Ratnyčia" ir „Nemunas" yra išlikę iki šių dienų.
Nemunas. B. Klova. Druskininkai  Ratnyčia. B. Klova. Druskininkai

Legenda

Gilioje senovėje ant aukšto ir stataus Nemuno kranto stovėjo garsi Liškiavos pilis. Kartą šios pilies valdovas su savo dvariškiais išsiruošė į medžioklę kitoje Nemuno pusėje. Medžioklė buvo sėkminga ir už tai atsidėkodamas dievams, kunigaikštis turėjo nušauti sakalą.

Kai visi susirinko ant Nemuno kranto buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė ir paukštis, strėlės pervertas, krito į Nemuną. Kunigaikštis puolė paskui sakalą į vandenį ir pasinėrė. Kilo sąmyšis. Visi manė, kad kunigaikštis nuskendo.
Už visus labiausiai išsigando ir nusiminė kunigaikštienė. Ji bėgiojo Nemuno pakrante, šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro sveikas ir gyvas kunigaikštis. O tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės gelmių ištryško sūrieji šaltiniai.

Žiedai ant gręžinio. Druskininkai

O smalsiam žmogui gali kilti klausimas, o kodėl parke, tarp „Grožio šaltinio“ ir Gydyklų esančiame parke kai kurie „pastatėliai“ pažymėti žiedais, primenančiais tarsi sumainytus vestuvinius žiedus. Deja, tai tiesiog mineralinio vandens gręžiniai – ir yra spėjama, kad žiedų kiekis (vienas ar du) reiškia gręžinio numerį.

Dabar pravartu prisiminti ir Druskininkų kurorto atsiradimo istoriją.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII amžiaus pradžios. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos gydytojas Pranas Sūrutis (Suraučius arba Sūrmetis). Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrių šaltinių vandenį; tada, išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

Sužinojęs apie mineralinius vandenis karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas. 1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove – tai laikoma kurorto įkūrimo data. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui.

Tačiau tęsiame pasivaikščiojimą:
Pramogų aikštė. Druskininkai

Lenino paminklas. Druskininkai Iškart aukščiau gydyklų yra Pramogų aikštė, kurioje paprastai vyksta įvairūs renginiai. Anksčiau joje stovėjo Lenino paminklas (skulpt. N. Petrulis, archit. A. ir R. Šilinskai; bronza, granitas). Jis iš kitų leninų, mažai besiskyrusių vienas nuo kito, išsiskyrė - jaukiai sėdėjo, koją ant kojos užsimetęs. 1998 m. perduotas Grūto parkui, kur ir galima juo pasigrožėti.

Tačiau grįžkime pro pačios Pramogų aikštės. Joje gegužės paskutinį savaitgalį vyksta Druskininkų šventė (vasaros atidarymas), o 2006 m. čia atsikėlė ir Lietuvos grilio čempionatas, kurio metu virėjai varžosi demonstruodami savo meistriškumą. Vienok, jis čia neužsilaikė (2010 m. vyko Rumšiškėse, o 2011 m. Vilniuje, LitExpo parodų centre).

Driežas. J. ir B. Arčikauskai. Druskininkai Tad paliekame aikštę ir Vilniaus alėja, pasigrožėdami su J. ir B. Arčikauskų sukurtomis keraminėmis skulptūromis (Laivas, Skruzdėlynas, Driežas, Varnas, Ožiaragis, Dagys, Laumė). Kai kas jose įžvelgia egiptietiškus motyvus ar Nojaus arkos temą, tačiau tiksliai, kokią simboliką turėjo galvoje jas kurdami, tegalėtų pasakyti tik patys kūrėjai. Skulptūros pasirodė 1987 m., paskutinės kurorto šventės tarybiniais laikais.

Išeiname prie Druskonio ežero, pamėgtos druskininkiečių ir svečių pasivaikščiojimų vietos, greta Druskininkų miesto muziejaus, buvusios vilos „Linksma“. Muziejus čia įsikūrė 2001 m. – jame eksponuojami dailės kūriniai, knygos, miesto ir apylinkių istorijos eksponatai, vyksta parodos, kamerinės muzikos koncertai, seminarai, edukacinės programos, oficialūs susitikimai, svarbiausių miesto gyvenimo įvykių pristatymai ir kita kultūrinė bei švietėjiška veikla.

Vila pastatyta XIX a. pabaigoje ir iki 2-ojo pas. karo buvo turtuolių Kiersnovskių nuosavybė. Apie Kiersnovskių įtaką kurorto bendruomenei iki šiol pasakojamos legendos. Tarkim Jono Kiersnovskio, Nikodemo sūnaus, norai savaip statyti Druskininkų katalikų bažnyčią! Tai vieno žymiausių lenkų architekto Stefano Šilerio kūrinys, kuris šiek tiek primena Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Ji buvo pradėta statyti 1912 metais. Pagrindinė statybų rėmėja buvo „Undinės“ leidėjo K. Volfgango žmona Henrika. Jonas Kiersnovskis taip pat žadėjo paremti naujos bažnyčios statybą su sąlyga, kad maldos namų altorius bus orientuotas į rytus. Tuomet jis iš savo vilos būtų galėjęs stebėti iš bažnyčios išeinančius žmones. Vila Linksma. Druskininkai Kunigui B. Voleiko pasipriešinus turtuolio norams, Kiersnovskis atsisakė savo sumanymo remti bažnyčios statybą.

Bene pirmasis Naugarduko paviete gyvenusius bajorus Kiersnovskius paminėjo istorikas Kojalavičius. Šiems šlėktoms jis priskyrė herbą “Jastrzebec”. 19 a. genealogas A.Bonieckis tvirtina, kad ši giminė kilo iš Bransko pavieto, vėliau išplito po Lenkijos-Lietuvos valstybę ir turėjo kitokį herbą (“Pobog”), kuris žinomas dar 11 amžiuje. Jo skyde: raudoname fone - sidabrinė pasaga galais į apačią, o virš jos - auksinis kryžius. Virš šarvų įsitaisęs medžioklinis šuo su antkakliu.

Apie pirmuosius druskininkiečius Kiersnovskius sužinome iš antkapinių įrašų senosiose mūsų miesto kapinėse, LVIA medžiagos ir Druskininkų miesto muziejuje saugomo varšuviečio profesoriaus Ričardo Kiersnovskio 2001 12 04 laiško.
Ratnyčios bažnyčios priešsantuokinių apklausų bylos 1871.02.06 įraše liudijama, kad besituokiantis druskininkietis Kazimieras Kiersnovskis gimęs Minsko gubernijos Naugarduko parapijoje. Dokumente rašoma, kad 29 m. amžiaus jaunikis Druskininkuose gyveno nuo 1 m. amžiaus. Ko gero, jis su tėvais į kurortą atvyko apie 1843 m.

1841 m. gydytojo Aniceto Renje sudarytame kurorto plane matome, kad Kiersnovskiai Druskininkuose turėjo sklypą pastatams statyti. Panašu, kad atsiradus šeimos namui miestelyje, Kiersnovskiai, kaip ir dauguma vietinių aristokratų, į kurortą atvykdavo tik sezono metu, žiemą pastatą palikdami tarnų priežiūrai. Druskininkų Kiersnovskių dinastijos pradininkas Nikodemas Kiersnovskis (1794-apie 1880) ir jo žmona Aloiza Pileckytė Kiersnovska (1804-1877) nuolat gyventi kurorte apsistojo jau tik į gyvenimo pabaigą. Už N.Kiersnovskio tekėjusi A.Pileckaitė gavo gerą kraitį. Jos tėvas buvo Naugarduko teismo pirmininkas. N.Kiersnovskis kurį laiką užėmė aukštas pareigas Gardino gubernijos civiliniame teisme, tačiau po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas į Rusijos gilumą – Tambovą. Jis parašė atsiminimus, išleistus 1887 m. Lvove. Jų vyresnis sūnus Henrichas Kiersnovskis (gimęs apie 1823) ilgai gyveno nevedęs su senais tėvais Druskininkuose. Kiersnovskių, kaip ir jų giminaičių bei draugų, turtingų ir įtakingų druskininkiečių - Bonin-Slavianovskių, Strombskių, Akordų, Anrzeikavičių, palaikai ilsisi senose Druskininkų kapinėse.

Kavinė Spirgas. Druskininkai
Todėl Druskonio pakrante, pasukę į kairę, kur pro medžius matosi užeigos „Spirgas“ pavadinimas, nueiname į senųjų Druskininkų kapinių.

Senosios Druskininkų miesto kapines turi savitą XIX a. aurą. Pirmasis miestelio gyventojas čia buvo palaidotas 1858 metais. Tai buvo iš Lenkijos karalystės kilęs Druskininkų bažnyčios elgeta. Kapinėse vienoje pusėje buvo laidojami katalikai, kitoje miestelio stačiatikiai. Centrinėje dalyje galima surasti ir vietinių protestantų tikėjimą išpažinusių miestelėnų kapų. Katalikų pusėje jau nebeveikianti vietinių turtuolių Kiersnovskių statyta neogotikinio stiliaus koplytėlė. Konstantinas ir Adelė Čiurlioniai. Druskininkai

Kurorto turtuoliai, tiek katalikai, tiek stačiatikiai buvo įsirengę didesnius šeimų ir net giminių kapus. Katalikų pusėje rasime O‘Brien De Lacy, De‘ Nizo, Kiersnovskių, Grudzinskių ir kt. kapus. Seniausieji - šalia koplyčios. Beveik neįskaitomas įrašas ant 1864 metais palaidoto Ksavero Volfgango, „Druskininkų šaltinių undinės“ redaktoriaus, istoriko Teodoro Narbuto bičiulio ir bendradarbio kapo. Kurorto populiarintojo daktaro Jono Pileckio kapas yra šiek tiek paėjus toliau, o greya ir M.K.Čiurlionio tėvų Konstantino ir Adelės Čiurlionių kapai.

Iškart už pakrantėje esančių vartelių, stačiatikių pusėje, randame Erštein Džiulijanio kripką (šnekama, kad šiose kapinėse palaidoti Niujorko mero Rudolfo Džiulijanio protėviai).
Erštein Džiulijanis. Druskininkai

Šiai šeimai XIX a. pabaigoje priklausė Druskininkų kurortas. 1871 m. gaisrui sunaikinus didesnę medinę miestelio dalį, atstatymas truko beveik 10 metų. Savininkas, negaudamas didesnio pelno ir kamuojamas rūpesčių, 1876 m. kurortą pardavė 3-jų asmenų akcinei bendrovei. Vėliau Druskininkai liko tik 2-jų Džiulijanio ir Michailovskio akcininkų valda. Jie rūpinosi kurorto ateitimi. 1878 m. čia apsilankė 800 poilsiautojų, o nuolatinių gyventojų skaičius išaugo iki 417 žmonių. Nuo 1879 m. Druskininkai - Džulijanio nuosavybė, o 1881 m. jį iš savininko įsigijo Peterburgo įsteigta turtingų žmonių akcinė bendrovė. Džiulijaniai prisidėjo ir prie geležinkelio nutiesimo, nes norėjosi, kad Druskininkus lengviau pasiektų poilsiautojai. 1880 m. spalį V.J. Džiulijanis kreipėsi į Gardino gubernatoriaus pareigas einantį grafą Totlebeną su 17-os varstų „geležinio-žirginio kelio“ iki Druskininkų tiesimo valstybės lėšomis projektu. Jo vertė buvo 150 tūkst. rublių. Jis prašė ilgalaikės 100 tūkst. rublių paskolos užstatu žadėdamas savo dvarą ir kurortu. 1883 m. Totlebenas paprašė papildomos informacijos. Tačiau dėl gydyklų reorganizacijos privažiavimo tiesimo klausimai atsidėjo. Geležinkelio atšaka Pariečė-Druskininkai atidaryta tik 1934 m. rugsėjo 4 d., kai kurortas priklausė Lenkijai. Geležinkelio atšaką nutiesė lenkų kareiviai.Deja, dabar traukiniu iš Vilniaus į Druskininkus nenuvyksime, nes maršrutas uždarytas 2001 m. dėl įvažiavimo į Baltarusijos teritoriją (Pariečė). Traukiniai iš Vilniaus važiuoja tik iki Marcinkonių. Toliau bėgiai baigia apaugti žole. O bėgiai iš Druskininkų į Pariečę išvis išmontuoti Druskininkų savivaldybės sprendimu.

Meilės sala. G. Akstinas. Druskininkai

Druskonio ežeras nėra didelis, tad, išėjus iš kapinių, galima apeiti jį einant toliau pakrante. Kitame krante, tiesiai priešais „Linksmą“ vilą, yra ąžuolo skulptūrų parkelis. Jas išdrožė 2002 m. vykusio planero metu. Jame, be kitų, stovi Vytauto Dabruko „Druskonis“, o Antano Česnulio išskobtas „Pasakorius" yra ištisa daugiafigūrė kompozicija – ir Eglė, žalčių karalienė, ir 12 brolių, juodvarniais lakstančių, ir jaunikaitis, devyngalvį slibiną nugalėjęs, ir jaunėlis, į žmonas varlę-karalaitę gavęs... Gintautas Akstinas pateikė filosofinę kompoziciją "Meilės sala" - upių tėvo Nemuno rūstybė išskyrė mergelę ir bernelį, skubėjusį iš bangų traukti Nemunui paaukotą rūtų vainikėlį. Tauras Česnulevičius savo kūrinį pavadino "Versmės", kad primintų Druskininkų šaltinius, gamtos ir Dievo dovaną. Broliai Ramanauskai iš perskelto ąžuolo kamieno pagamino „Knygą“.

Apsukę ratą aplink Druskonį, vėl išneriame prie vilos „Linksma“. Į ežero pusę nuo jos žvelgia Ksenijos Jeroševaitės (g. 1953 m.) skulptūra „Gimtadienis“ (1987). Skulptorės pagrindinis vaizdavimo objektas žmogus, o nuo 9-o dešimtm. – religinės tematikos skulptūras (šventųjų, piligrimų). Figūras papildo abstrakčiąja stilistika. Jos kūriniai yra aptakių formų, ramios ir metafiziškos nuotaikos. Ji sako “aš pati esu kūrinys”. 2006 m. jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

O skulptūra „Gimtadienis“ čia pastatyta matyt todėl, kad viloje buvo įsikūrę Santuokų rūmai, o po santuokos visi, be abejo, laukia vaikučių pabiručių. Iš kitos pusės, juokaujama, kad čia baigdavosi meilė, tačiau prasidėdavo šeima. O Druskininkų Civilinės metrikacijos skyrius dabar įsikūręs Vasario 16-osios gatvėje.
Gimtadienis. Ksenija Jeroševaitė. Druskininkai

Matau, kad jau kulniuoti kiek pabodo, tad siūlau trumpą atokvėpio valandėlę.
Stačiatikių cerkvė. Druskininkai

Meduna hotel. Druskininkai Šalia stačiatikių cerkvės skverelio, Liepos gt. 2 įsikūręs viešbutis „Medūna“ savo forma primena avilį, o šalia auga liepos, kurių žiedus mėgsta bitės, todėl ir buvo pavadintas galų medaus deivės Medūnos vardu. Pats viešbutis teigia, kad Medūna buvo "....neapsakomo grožio, jauna, blizgančiomis saldžiomis lūpomis mergaitė...." – ir ji, atseit, globojo žmones ir juos saugojo nuo pikto savo grožiu ir šypsena.

Tačiau iš tikro apie ją težinome tik iš vieno įrašo, rasto prie Bad Bertrich‘o karšto versmės (Vokietijoje). Tas įrašas dabar yra Triero muziejuje ir jame rašome: „Deivėms Verkunai ir Medūnai, Lucius T<...> Acceptus pašventė noriai ir atsidėkodamas“.

Medūna etimologiškai susijusi su airių Medb ir Comedovae ir todėl gali būti kaip medaus (ir jo svaiginančio aspekto, midaus) ir nepriklausomumo įsikūnimas.Tame įraše ji siejama su Verkuna, kuri turėtų būti karo pojūčių įsikūnijimu. Jos gali būti laikomos susijusiomis su gydymu, nes įrašas rastas prie gydomųjų šaltinių. Nurodomas jos ryšis su žirgų deive Epona (Ekwona, Hekwona), tad Medūna sietina su indų Madhavi. Kartu, žirgo deivės susijusios su paukščiais.

Medūnos vardas išvedamas iš proto-keltų leksemų „medu-„ ir „-un-“ (dalelė, turinti „dvasios“, „esmės“ prasmę). Jos kitas vardo užrašymas gali būti Medhuna. Įdomu, kad velsietiškas žodis, reiškiantis grybą, „madarch“ pažodžiai reiškia „midaus valdovas“, taip pažymint, kai kurių grybų haliucigenines savybes. Skandinavų mituose minima, kad Medūna gimė, Hepom Nepots išprievartavus Dheghom Mater.

Žemėlapyje parodomas su medumi siejamų deivių pasiskirstymas Galijoje ir Airijoje:
Distribution of goddess related to Mead

Tačiau tegul būna taip, kaip norisi. O viešbutis „Medūna“ pradėtas restauruoti 2002 m. rudenį, o atidarymą šventė 2004 m. liepos mėn. 29 d. Jį įrengė savininkė Sigita Stasiukynienė, kuriai tai buvo diplominis darbas (ji VGTU studijavo architektūrą, o Dailės akademijoje interjero dizainą).

Tad tai puiki proga pailsinti kojas ir puikiai įrengtame, raudonmedžio baldais įrengtame viešbučio vyno rūsyje, kamerinėje aplinkoje pasimėgauti desertais bei išgerti karšto vyno...

Taip ir užbaigėme šį nedidelį pasivaikščiojimą po Druskininkus. Dabar jau galite patraukti savais reikalais – gal kas užsuks netgi į muziejų ar bažnyčią, dauguma matyt vis tik rinksis Vandens atrakcionų parką ar ką kita.

Kviečiu pasisakyti, atkreipti dėmesį į tai, ką praleidau, nurodyti kitus, įdomesnius ir, galbūt, retai kitų pastebimus objektus, priminti įvairius vietinių žmonių pasakojimus ir legendas, užduoti klausimus. Gal tai padės parengti kitą netradicinę ekskursiją po šį Pietų Lietuvos kurortą.

          Jūsų vardas: 
Jūsų el.pašto adresas: 
Jūsų nuomonė:

               

Jūsų atsiliepimai:

xxx 2012 m. vasario 3 d., penktadienis, 08:57:19
Tekstas labai reikalauja stilisto akies. Be galo daug klaidu.

SeksoManijakas 2011 m. spalio 19 d., trečiadienis, 19:48:24
Kai nesamone nieko nesuraptau, visiska pieva...

NZ 2011 m. balandžio 12 d., antradienis, 03:08:45
Namai namuciai...

Valio 2011 m. balandžio 4 d., pirmadienis, 17:28:39
Kaip įdomu!
 

Ilguva
Salantų parapija
Vilnius po senovei
Aukštadvario piliakalnis
16 a. kultūros paminklas
Dubakloniai prie Nemuno
Ką randame Varėnos krašte?
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Paslaptingoji Žemaitija: Lopaičių piliakalnis
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Birutės kalno astronominis kalendorius
Karalienė Morta ir Šiauliai
Merkinės bažnyčia
Seirijai

                     

Šiaulių mūšis
Vilius Orvydas
Langų stiklas Lietuvoje
Karolio Europa ir jos slinktys
Seni ir labai seni kaimai
Kai Dubičiai miestu vadinti
Tilžė: Mažoji Lietuva
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Alovės vietovardžio kilmė
Velnių muziejus Kaune
Apie Rygos įkūrimą
Kazys Saja. Molynė
Palemono sūnūs
Trakų pilys


       Vartiklis