Ilguva  

Ilguvos dvaro istorija prasideda nuo XVI a. antros pusės. Ilguvos dvaro savininkai bei vietovės pavadinimas keitėsi. Istoriniai šaltiniai 1583 m. mini Panykių dvarelį, pavadinimą gavusį nuo Nykos upės. Pradžioje tai buvo karališkas dvaras. Greta - Žemosios Panemunės piliakalnis ir senoji gyvenvietė.

18 a. pradžioje Panykių dvarą valdė broliai Skirmuntai, vėliau A. Prialgauskas, iš kurio už skolas 1758 m. dvarą su keliais palivarkais įsigijo Veliuonos klebonas ir dekanas, prelatas Viktoras Talko-Grincevičius-Ilgauskas, kuris čia įsirengė vasaros rezidenciją, o netoliese ant Nykos kranto 1765 m. pastatė bažnyčią. Tada Panykiai ir buvo pavadinti Ilguva.

Iki tol visi dvarai ir kaimai nuo Žemosios Panemunės iki Nykosupelio priklausė Seredžiaus parapijai. Prelatas V. Grincevičius pasirūpino, kad jie būtų priskirti Veliuonos parapijai – ir ši priklausomybė išliko iki 1794 m. Tada Ilguva tapo savarankiška parapija. Netrukus dvaras (su Tvirbūtais, Misiūnais, Rukšionimis, Goniūnais ir Marapole) buvo parduotas prelato brolio Pranciškaus sūnui Jonui Grincevičiui, karaliaus Stanislovo Augusto šambelionui (rūmų tvarkytojui).

Ilguvos bažnyčia. Akvarelė. Rimantė Ropytė Jo rūpesčiu 1790 m. buvo pastatyti nauji mediniai dvaro rūmai. 1806 m. Ilguvą paveldėjo jo sūnus Julijonas, o kitoje Nemuno pusėje buvusius palivarkus paveldėjo kiti sūnūs. Viename iš palivarkų, Riukšionių dvare, 1850 m. gimė garsus antropologas Julijonas Talko-Grincevičius. Po Julijono Talko-Grincevičiaus mirties 1862 m. Ilguvos dvarą paveldėjo jo sūnus Henrikas, kuris su savo broliu Polikarpu rėmė 1863 m. sukilėlius ir už tai buvo ištremti į Tobolsko guberniją. Brolis pakeliui susirgo ir mirė, o Henrikas sugrįžęs po penkerių metų tremties, energingai ėmėsi atstatyti dvarą. Tuo metu Ilguvoje buvo ir koplyčia.

1895 m. tuometinio šeimininko Henriko Grincevičiaus vyriausioji dukra Ona ištekėjo už buvusio smuiko vunderkindo Emilio Mlykarskio (gimusio Kybartuose). Jis garsėjo Varšuvoje, kur įsteigė Varšuvos filharmoniją, buvo Varšuvos Didžiojo operos teatro ir muzikos instituto (konservatorijos) pirmuoju dirigentu ir direktoriumi. Tad nuo tada ir prasidėjo Ilguvos išgarsėjimas.

19 a. pab. – 20 a. pr. Ilguvos dvaras (Šakių raj. Kriūkų sen.) užėmė ypatingą vietą Lietuvos ir Lenkijos kultūriniame, ypač muzikiniame, gyvenime. Joje buvojo dailininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolis, smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius Karolis Pšimanovskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos premjeru, Ignacas Paderevskis. Tarpukariu buvo atvykęs ypač garsus pianistas, Mlynarskių žentas Artūras Rubinšteinas, o taip pat rašytojas Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimonis, istorikai Jonas Totoraitis ir Antanas Tatarė, Peterburgo dvasinės akademijos prof. Justinas Pranaitis. Nuo 1905 m. čia nuolat lankėsi kompozitorius Stasys Šimkus. Petras Cvirka prisimena, kaip vaikystėje lyg užkerėtas klausydavo iš kito Nemuno kranto atsklindančios muzikos – kai pas Emilį Mlykarskį atvykdavo svečių…

Daugumai, ypač akliesiems, Ilguva prisimintina, nes čia augo Beatričė Grincevičiūtė (1911-1988). Nors gimė Vilkaviškio rajono Stotalaukėlio kaime, čia praleido savo vaikystės trejus metus.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, jame įrengta senelių prieglauda, po to psichoneurologinis internatas, vėliau tapęs psichoneurologiniu pansionatu – tiesa, įsikūręs buvusiose pagalbinėse patalpose. Apie 1995 m., minint Emilio Mlynarskio 120-ąsias gimimo metines, pagrindinis pastatas kiek aptvarkytas, pakabinta memorialinė lenta. Tačiau jis vis dar stovi užleistas, užkalinėtomis langinėmis, užrakintomis durimis.


Beatričė Grincevičiūtė  

Beatričė Grincevičiūtė Beatričė Grincevičiūtė gimė 1911 m. Vilkaviškio rajone. Jos tėvas Andrius yra iš tos giminės šakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsikūrė ir paplito Smolensko ir Ukrainos žemėse, o motina Vanda Grincevičiūtė - iš bajorų Grincevičių guminės, gyvenusios Ilguvoje. Jos pavardė galėjo būti ir Mlynarskytė, nes jos motiną Vandą įsimylėjęs buvo E. Mlynarskis, dvarininkas nuo Kybartų. Tačiau griežta senolė Ana Alina Grincevičienė užkirto kelią: "Jei nori įeiti į mūsų šeimą, turi vesti vyriausiąją seserį, kaip reikalauja mūsų tradicijos". Tad ponas Emilis, nenorėjęs konfliktuoti, vedė vyriausiąją seserį.

Beatričės vaikystė prabėgo Ilguvos dvare, kuris tuo metu priklausė jau E. Mlynarskiui, tetos vyrui. Dainininkė prisimena: "Namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartai pagąsdindavo, kad senelė kartais mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė".

Dėdė Emilis pastebėjos mergaitės muzikinius gabumus ir nusprendė remti jos mokslus Varšuvoje. Ji mokėsi groti smuiku, tačiau jai artimesnė buvo fortepijono muzika. Ji dainavo instituto chore. 1928 m. baigusi 6 klases, grįžta į Lietuvą. 1931 m. pradeda dirbti Aklųjų institute auklėtoja. Vertėsi sunkiai. Atsidarė Kauno konservatorija, tačiau, likimo ironija, kompozitorius Juozas Gruodis jai atsakė: „balso nėra jokio“, ir kaip ji mokysis nematydama? 1934 m. Beatričė pradėjo mokytis E. Laumenskienės vadovaujamoje Liaudies konservatorijoje.

Praėjo nemažai laiko, kol jos dainavimu ėmė žavėtis tas pats J. Gruodis, komplimentus sakyti Kipras Petrauskas. Vėliau Stasė Gruodienė jos nuolat atsiprašinėjo už savo vyro neįžvalgumą.

Pirmasis koncertas įvyko 1937 m. lapkričio 24 d. Kauno radijuje. Pirmasis rečitalis atliktas 1943 m. kovo 6 d. Kauno konservatorijoje. Prof. Saulius Sondeckis sako, kad jos talentas prilygsta patiems garsiausiems. Ji ir viena pirmųjų, M.K. Čiurlionio sesers Jadvygos paakinta ėmė įrašinėti lietuvių liaudies dainas nepritariant jokiam instrumentui.

Beatričė Grincevičiūtė mirė 1988 m. lapkričio 28 d. Vilniuje ir palaidota Antakalnio kapinėse.

Ji kalbėjo: „Jei kas paklaustų, ką pasirinkčiau - prarasti akis ar balsą, - aš atiduočiau akis“. Beatričė scenoje įtvirtino kamerinio dainavimo tradiciją. Ilgametė koncertinė veikla ją siejo su kompozitoriumi B. Dvarionu, kuris jos balsui skyrė dainą „Žvaigždutė“ (L. Steponavičiaus žodžiai). Daug koncertuota su L. Noreika ir V. Mikštaite, pianiste H. Znaidzilauskaite. Režisierė J.Z. Janulevičiūtė apie ją sukūrė filmą „Beatričė“. Jos atminimą puoselėja memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“.

Literatūra

  1. Vladas Žukas. Beatričė Grincevičiūtė
  2. J.Z. Janulevičiūtė. Kas liko laiškuose(susirašinėjimas su Juozu Urbšiu)
  3. Albinas Vaičiūnas. Ilguva amžininkų prisiminimuose

Prisiminimai

Iš mažens pagarsėjęs kaipo smuiko vunderkindas, vėliau atsiduoda dirigavimui ir kompozicijai. Kaipo dirigentas aplanko didžiuosius muzikos centrus. Suorganizuoja šiandieninę Varšuvos filharmoniją, iškelia operos meninį lygį. Iš konservatorijos jo direktoriavimo metu išeina šių dienų žymieji lenkų muzikai. Buvo mecenatas; jaunuolius, atkreipusius savo gabumais jo dėmesį, remdavo, kitiems visai savo lėšomis mokslą duodamas.

Ir šias eilutes rašančiam jeigu pavyko savo jėgomis gimtojoj šaly muzikos darbo kuklią vagą pavaryti, tai taipogi E. Mlynarskio dėka, nes jis savo globojančią ranką ir akį buvo nukreipęs ir jo link.
Stasys Šimkus

Kitą rytą Nelės mama su manimi nuvažiavo į Ilguvą, į savo šeimos - Mlynarskių - dvarą. Nelė buvo prisirišusi prie jo visa širdimi ir man daug pasakojo, kokią laimingą vaikystę jame praleido.

Iš namo, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, atsivėrė nuostabus gražuolio Nemuno vaizdas. Mes per upę persikėlėm valtimi. Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų "spinduliavę" tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama. Valgomasis man priminė panašų kambarį Tymošovkoje - mano bičiulio kompozitoriaus K. Šimanovskio dvare. Tiek čia, tiek ten ant sienų kabėjo patamsėję protėvių portretai. Ypač įspūdinga buvo didžiulė virtuvė, kurios sienas puošė daugybė varinių keptuvių, pakabintų lyg decrescendo tvarka - nuo didžiulės iki visai mažos. Iš viso jų buvo ne mažiau kaip 20. Kiek kartų buvau girdėjęs Nelę pasakojant apie šią kolekciją! Dvaro valdytojas Henrikas Grincevičius - Nelės dėdė - mane vedžiojo po visą ūkį, rodė galvijus, svirnus, klojimus. Bet, tiesą pasakius, gražiausi dvare man buvo didžiuliai kaštonai aplink gyvenamuosius pastatus. Dvi dienas čia buvau lepinamas kaip karalius. Šį, deja, trumpą apsilankymą Lietuvoje paskui dažnai prisimindavau, būdamas Varšuvoje, kuri man mieliausia iš visų miestų, ir Paryžiuje, kuriame gyvenau daug metų.
Arturas Rubinšteinas

 

Papildomai skaitykite:
Seirijai
Trakų pilys
Vilius Orvydas
Salantų parapija
Vieškeliai Priekulėje
Papročių paskirtis
Psichiatrijos pradininkas
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Alovės vietovardžio kilmė
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Heroika prie žilojo Nemuno
Tolminkiemis ir jo restauracija
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Pažinkime kitokius Druskininkus
Kai Dubičiai miestu vadinti
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
M. Strijkovskio lietuvių dievų sąrašas
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Paslaptingoji Žemaitija: Lopaičių piliakalnis
Karolio Europa ir jos slinktys
Dubakloniai prie Nemuno
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Vilkyškių istorijos mįslės
Vaclovo Vekeroto galerija
Universiteto spaustuvininkas
16 a. kultūros paminklas
Merkinės bažnyčia
Lietuvos gotika
Ūlos upė