Šiaulių (Saulės) mūšis. Vartiklis

1236 m. Šiaulių (Saulės) mūšyje buvo sunaikinta didelė jungtinė kalavijuočių, Livonijos, kryžiuočių ir Rusijos miestų jungtinė kariuomenė. Žuvo ir kalavijuočių ordino magistras Folkvinas. Po metų popiežius Grigalius IX kalavijuočių ordino likučius prijungė prie teutonų ordino.

Prie Vinkšnėnų naktį praleidusios Ariogalos ir Raseinių vėliavos pakilo anksti ir Meškuičių laukus pasiekė kokią valandą po saulės patekėjimo. Tai buvo paskutiniai didesni daliniai, kurių galėjai tikėtis. Jiems buvo įsakyta apjoti šiaurėn traukiančius vokiečius iš vakarų pusės ir kartu su per naktį pailsėjusiom Tauragės, Viekšnių bei Skuodo vėliavom pereiti į miškus kairėje Tautinio upelio pusėje. Tie, kurie turi kirvius, teprisideda prie užtvaros tvirtinimo. Medžius reikėjo kirsti taip, kad jei juos pultų, šie pristabdytų sunkiąją raitiją. Kai paaiškėjo, jog besitraukiančios kariuomenės kryptis nesikeičia, Vykintas su vyresniųjų rikių pritarimu nusprendė, kad per naktį už Kulpės stovėję tauragiškiai ten nebereikalingi, ir prijungė jų vėliavą prie savo vadovaujamos kariuomenės. Taigi rytui įpusėjus žemaičių pajėgos buvo padalytos į tris maždaug lygias dalis.

Apie trečdalį žemaičių, daugiausia vietinių, vadovaujami brolių Bulionių, ilgąja Meškuičių kūlgrinda per naktį persikėlė į šiaurinį Mūšos pelkių krantą. Jie veikė savarankiškai ir, saulei patekėjus, su jais ryšys nutrūko.

Tautinio upelio miškuose labiausiai pailsėję kariai sekė besitraukiančią kariuomenę iš vakarų pusės. Jų svarbi užduotis buvo tvirtinti ten anksčiau buvusią suverstų medžių užtvarą, o kur jos neliko, statyti iš naujo. Su jais ryšį palaikė raiti žygūnai ir miško pakraštyje į medžius sulipę žvalgai.

Vykinto Tverės ir Vaiguvos vėliavos, tauragiškiai bei prie kitų vėliavų neprisijungę kariai iš toliau sekė besitraukiančią kariuomenę. Vokiečiai judėjo lėtai, tad dauguma žemaičių ėjo nulipę nuo savo žirgų, kad gyvuliai galėtų pailsėti. Jų paskirtis buvo prasidėjus susidūrimams šokti į balnus, skubėti ten, kur jų labiausiai prireiks, ir smogti iš šono. Tik keliasdešimt jaunų vyrų ant eiklių žirgų sekė atsitraukiančios kariuomenės pėdomis.

Ordino brolių kariuomenė juos sekančių pagonių raitelių net nebandė persekioti. Jog tai beviltiška, netrukus spėjo įsitikinti ir Danenbergo bei Fiodorovičiaus smarkuoliai. Pagonys jojo iššaukiančiai arti, kartais vos ne per lanko šūvį nuo užnugarį saugančių raitelių būrių. Jie jojo lengviau apsiginklavę negu ginkluote ir manta apsikrovę vokiečių kariuomenės raitieji, jojo ant gerai pailsėjusių arklių, tad jų nei pavyti, nei tuo labiau apsupti negalėjai. Kai tik koks nors staiga apsigręžęs raitas vokiečių būrys tai bandydavo, pagonys pasklisdavo įvairiom kryptim ir dingdavo šitoje lygumoje augančiuose retuose šiluose. Sekti juos toliau buvo ne tik bergždžia, bet ir pavojinga. Tad persekiotojams tekdavo grįžti, o vos jie pasukdavo atgal, pagonys bemat vėl pasirodydavo. Negana to. Po kiekvienos nesėkmingos gaudynės jie prijodavo dar arčiau ir pasityčiodami mojuodavo savo lengvomis ietimis bei šūkaliodavo kažkokis nesuprantamus, bet akivaizdžiai įžeidžiančius šūksnius.

- Geriau būtų jūsų vyrams neeikvoti pastangų, - patarė hercogui Danenbergui visada sugebantis būti mandagus brolis Morkus. – Suprantat, kad jie tenori juos nuvilioti ir pulti iš pasalų.

- Brudas… Tą temoka… - švokštė pro dantis Danenbergas. Jo veidas ir laikysena buvo stipriai pasikeitę. Atrodė pavargęs, jo šiaip glotniai nuskusti rausvi skruostai buvo papilkėję. – Negi taip ir nebus progos juos sumalt atvirame kovos lauke?

Brolis Morkus susirūpinęs stebėjo mišką, kuris prasidėjo už lėtai žygiuojančio kairiojo kariuomenės sparno, tylėdamas klausėsi miško gilumoje tai aiškiau, tai prasčiau girdimų gausių kirvių pokšėjimų. Netoliese per kupstotas pievas vingiavo nedidelis upokšnis. Vietiniai upokšnį vadino Tautiniu, tačiau šitai besitraukiančių nedomino; jie daugiau dėmesio skyrė iš ten sklindantiems garsams.

- Gal bus… - tarstelėjo brolis Morkus, tolumoje išgirdęs daugelio arkliū prunkštimą. Pats pamanė, kad to daug mieliau išvengtų.

- Sutrintumėm į dulkes! – spjaute išspjovė hercogas ir vos ištaręs žodžius nejučiomis krūptelėjo, nes kaip tik tuo metu miško pakraštyje pasigirdo sutartinis, per naktį iki gyvo kaulo įgrisęs daužomų skydų garsas. Tačiau šį kartą tai buvo ne tik garsas. Už kokių dviejų šimtų žingsnių už upelio pievų tarp medžių šmėkštelėjo pagonių būriai. Jie nejojo, o vedėsi savo arklius ir žingsniavo lygiagrečiai su kariuomene. Jie žygiavo atskirais būriais po 30-40 karių, čia pasirodydami, čia vėl trumpai pradingdami miške, kai tas priartėdavo prie upelio. Kiekviename būryje dalis karių nešėsi gerokai prailgintas ietis, prie kurių buvo pririšta spalvotos drobės skiautė, voverės uodega ar erelio plunksna. Kai krūmai užstodavo karius, pro šakas mirgėjo jų iečių vėliavėlės. Žygiuodami pakaitomis daužė kirvių kotais į skydus ir protarpiais sutartinai šaukė. Garsai aidėjo miško pakraštyje, o gal ir gilaiu miške, tad spręsti, kiek jų galėjo būti, buvo itin sunku. Pačiu miško pakraščiu tai į vieną, tai į kitą pusę skubėdami prajodavo pavieniai raiteliai. Pagonių įžūlumas labai neigiamai veikė besitraukiančios kariuomenės nuotaiką.

Iš 60 jį lydinčių brolių bei komtūrų Motiejus turėjo didžiausią patirtį ir vien iš kelių žodžių suprasdavo, ko magistras nori klausti.

- Vis dėlto jų kur kas daugiau negu būčiau tikėjęs… - įvertinęs iš miško aidinčius garsus nusprendė brolis Motiejus. – Bus bent keli šimtai. Matyt, permetė visas jėgas į kairį sparną. Nori mus pakreipti į dešinę.

Magistrui teko beveik šaukti, kad viršytų juos supantį triukšmą. Pagonių pasirodymas stipriai sujaukė jau pradėjusią nusistovėti besitraukiančios kariuomenės tvarką. Vieni bandė pasislinkti toliau nuo upelio į dešinę, kiti tam priešinosi šaukdami, kad nesibrautų, kur jiems ne vieta.

- Vedasi arklius. Spruks, jei juos pulsime, - prijojęs arčiau magistro garsiai tarė brolis Motiejus.

Brolis Motiejus gerai suprato magistro klausimą. Jis bandė apsvarstyti galimybę, jog pagonys turi sutelkę didesnes pajėgas giliau miške, o priekyje iššaukiančiai žygiuojantys ietininkai – tik puolimą skatinantis masalas. Pagalvojęs papurtė galvą.

- Nemanau. Tiesa, kad daugiau, negu tikėjomės, bet per keturias sienas vis tiek susirinko tik vietiniai. Girdit, kerta medžius. Vadinasi, pasalos dar nesuspėjo parengti.

Abu kurį laiką jojo tylėdami. Tingiai krapnojęs rytmetinis lietus buvo nustojęs, sudrėkę ir jau senokai baltumą praradę apsiaustai lipo prie šarvų. Girgždėjo balnai, į šlapią žemę dunksėjo žirgų kanopos, juos supo daugybė kitų besitraukiančios kariuomenės garsų. Tačiau visi jie nepajėgė užgožti tai pritilstančio, ta garsėjančio juos sekančių pagonių skydų dundesio. Jie dundėjo įkyriai ir grėsmingai ir tarsi stumte stūmė žygiuojančius tolyn į dešinę, kur tuščios, vietomis dirbamų laukų perkirstos pievos tęsėsi iki tolumoje dunksančio krūmingo miško.

"Jei visi pagonys kairėje, šitai bus galima išnaudoti", - mąstė didysis magistras. Jis dabar įtemptai galvojo apie sudėtingiausią atsitraukimo dalį. Persikėlimą per kad ir nedidelę, bet pelkėtą upę, kurią netrukus turėtų pasiekti. Jėgų persvarą turėjo tokią, jog lyg įsiutę šunys iš šono puldinėjantys pagonys nieko nepakeis. Apsiginti sugebės, tačiau pavojingiausias metas jų lauks, kai didžiuma kariuomenės bus persikėlus. Tada, palyginus su šitoje Mūšos pusėje likusiais, jėgų santykis keisis. Paskutiniai privalės aukotis dengdami atsitraukiančius. Ar šioje besitraukiančioje, taip sparčiai savo kovingumą praradusioje kariuomenėje rasis dalinių, kurie tam ryšis? Atsakymo toli ieškoti nereikėjo. Be brolio Motiejaus ir dar keleto Ordino brolių, tokių jis nematė.

Kariuomenės nuotaika ir jos pasitikėjimas savo jėgomis stipriai pašlijo, kai po keturių valandų žygio priekyje jojantys žvalgai prasibrovė pro Mūšos vagą atitveriančius krūmus. Pelkės šioje vietoje nebuvo plačios, pavasarinių potvynių semiamas durpingas ruožas kai kur tesiekė apie pusantro šimto žingsnių plotį. Mūšos upė irgi neatrodė įspūdingai, ji buvo gal kokios 15 žingsnių platumo ir atrodė nesunkiai perbrendama. Persikėlimą sunkino ne pati upė, bet ją supantis pavasarinių potvynių užliejamas pelkėtas ruožas. Vešlių švendrių dėmės margino durpingą gruntą, kuriame arkliai prasmegtų iki pilvo, vietomis kyšojo kupstoti kemsynai, kitur pageltę vandens lelijų lapai ženklino gausius akivarus bei dideliais lankstais įsirėžusias senvagės kūdras.

Tačiau ne šitai stulbino žvalgus. Mūša jiems pasirodė lengviau įveikiama, negu buvo bijota. Per šį ribotą plotą buvo galima nugrįsti žliugsintį, iš karklų šakų supintą laikiną taką, o jei nesibaidei prasmegti iki juosmens, buvo galima perbristi ir be tilto.

Blausiai blizgėjo rytmetinio lietaus sudrėkinti jų šalmai, iečių smaigaliai ir skydų apkaustai. Jie stovėjo prie pat neaukšto skardžio, savo pusėje augančias švendres buvo išguldę arba iškapoję taip, kad prieš juos buvo likęs gal dešimties žingsnių platumo atviras plotas. Per jį klampodamas žmogus įklimptų, sunkiai tegalėtų irtis į priekį, o pakrantė, ant kurios stovėjo pagonių kariai, kilo vietomis net pusantro sieksnio virš tamsaus pelkės vandens. Jie be vargo galėtų ietimis iš viršaus nusmeigti atbrendančius; nusmeigti tarsi kokias užtvaroje užspęstas, dumble besirausiančias kiaules. Šalia ietininkų, pritūpę už sustatytų pailgų skydų, laukė lankininkai.

Pirmieji prasibrovusieji pro pelkės pakrantės krūmus taip apstulbo, kad jiems reikėjo keleto akimirkų, kol sugebėjo įsisąmoninti, ką regi. Vieni, šaukdami, kad priešais atsirado pagonys, apgręžė arklius ir bandė prasibrauti pro kelią pastojusius juos sekusius raitelius, kiti stovėjo kaip įbesti, tretieji, kurie buvo toliau atsilikę, užsimojo įsitikinti patys. Užuot sustoję, jie paragino arklius. Papelkės krūmai traškėjo, siūbavo ir lūžo. Kai kurie atjojo taip įsismarkavę, kad nesugebėjo pristabdyti arklių ir stūmė pelkėn priekyje stovinčius. Keletas arklių su raiteliais nuslydo nuo neaukšto skardžio į pelkę ir turėjom progą įsitikinti, kad toji tikrai klampi. Arklaii išsyk prasmego iki kelių, o kai išsigandę trypė tyžtantį purvą, smego giliau. Vieni išsikapanojo patys, kitus padėjo ištraukti ant kranto stovintys, bet gražus širmas, liuneburgo spalvom pažymėtas žirgas, nusviedęs savo raitelį, iš paskutiniųjų klampojo tolyn į pelkę. Jis prisiyrė iki suglebusiais vandens lelijų lapais nusėto akivaro ir nugrimzdo tiek, kad tik jo kaklas ir galva teliko kyšoti. Blaškėsi, žvengė, galop pavargęs pasidavė ir pamažu grimzdo gilyn.