Ar buvo Vilniuje cirkas. Vartiklis: Voruta

Šiandien ne vien vilniečiai diskutuoja apie tolesnį Lukiškių aikštės sutvarkymą. Prisimenami įvairūs čia vykę įvykiai. Tačiau beveik niekas kol kas plačiau nepaminėjo su šia aikšte susijusio reikšmingo Lietuvos kultūros istorijai fakto, nepelnytai užmiršto ir nedaugelio žinomo.

19 a. pab. - 20 a. pr. Lukiškių aikštėje stovėjo neišvaizdus pastatas gaubtu stogu. Tai buvo Vilniaus stacionarus cirkas. Metai mus vis labiau tolina nuo tų laikų. Daug kas užsimiršta, slepiasi po laiko dulkėmis. Tačiau Lukiškių aikštė dar tebesaugo atmintyje orkestrų muziką, eiles prie bilietų kasų, publikos ovacijas ir svetimai akiai nematomas tragedijas...

...1892 m. rugpjūtis. Antrąjį kartą vilniečiai susitinka su Ž. Godfrua cirku. Šį sykį trupė po gastrolių Minske atvyksta kaip reta pajėgi. Įdomus de la Rošo numeris, publiką žavi balerinos seserys Kriskoulo, neapoliečiai dainininkai, jojikė D. Godfrua, žonglierė mis Ela, gimnastas Borovskis, Stokholmo baleto trupė, turnistai broliai Fernando... Bet visus šiuos žanrus publika jau mačiusi, pažįsta. Ž. Godfrua nebūtų cirko direktorius, jeigu nežinotų - publikai reikia sensacijos. Tokia sensacija bus cirkas po vandeniu. Tik prieš šešerius metus Paryžiuje konstruktorius hidroinžinierius Solinjakas pastatė tokį maniežą, o Ž. Godfrua irgi gali savo jėgomis kurti naują reginį.

Rugsėjo 5 d., šeštadienį, gubernijos architektas Polozovas, miesto gydytojas Janovskis ir antrosios apylinkės prievaizdas Voločkovičius, apžiūrėję įrengimus ir patikrinę vandens kokybę, leidžia rodyti vilniečiams vandens spektaklį. Protokole įrašoma: "Vanduo toks švarus, kad gali būti naudojamas ne tik maudumuisi per vaidinimą, bet ir tinka gerti". Abiejose cirko pusėse išrausti du šuliniai, į kuriuos pumpuojamas vanduo spektakliui. Vanduo virdulio principu šildomas, o panaudotas išleidžiamas į miesto kanalizaciją.

...Tamsa. Užgesinamos paskutinės žibalinės lempos. Švilpukas. Iš dviejų vamzdžių pasipila stipri vandens srovė. Tris minutes 15 tūkstančių kibirų vandens liejasi į maniežą. Virš šio ežero permetamas laikinas tiltas. Prožektoriai, fejerverkas. Valtimis atplaukia kaimiečių jaunavedžių pora su palyda. Juos apsupa greta plaukiojančios žąsys ir antys. Ant tiltelio su gėlėmis rankose šoka merginos. Kažkas meškerioja. Pasirodo undinės, šokinėja nuo tiltelio į vandenį. Jomis paseka kaimiečiai, jūreiviai, kaimo valdžia. Baseine viskas sukasi... Vandens purslai lekia iki publikos. Raketos, ugnies jūra apšviečia povandeninę karalystę...

Maždaug iki 19 a. paskutinio dešimtmečio cirkų gastrolės Vilniuje vykdavo Katedros ir Lukiškių aikštėse. Kiekviena atvykstanti trupė statydavosi laikiną savo pastatą. Pvz., 1866 ir 1871 m. Katedros aikštėje gastroliavo F. Tiurniero cirkas. 1876 m. balandžio mėn. čia buvo įsikūręs garsusis lakiojantis T. Lento 3000 vietų cirkas iš Amerikos. 1880 m. gegužės mėnesį Lukiškių aikštėje 150 artistų ir 90 arklių pradėjo gastroles italo G. Činizelio moderniame cirke, kuriame jau buvo restoranas, 400 ragelių dujomis apšvietė pastato vidų...

Vėliau pasirinktos tik Lukiškės, kadangi čia nuo seno vyko dideli arklių turgai, tradiciškai rinkdavosi daug žmonių.

Tačiau šiandien dar sunku tiksliai pasakyti, kas buvo tikrasis Vilniaus stacionarinio cirko įkūrėjas. Pastatas iš pradžių stovėjo kairiajame aikštės krašte. Vėliau, apie 1897 m., jį perkėlė į aikštės vidurį - apytikriai tarp Muzikos akademijos ir buvusio KGB pastato. Toje vietoje, kur stovėjo paminklas V. Leninui, tikėtina, jog kažkada galėjo būti cirko maniežas...

Perstatant ir tobulinant medinį cirką daug nuveikė italas G. Činizelis, surentęs grandiozinį medinį statinį, prancūzas Ž. Godfrua. Tiesa, dar 1893 m. policija draudė cirkpo arklius laikyti pastate, leisdavo juos atvesti iš arklidžių valandą prieš vaidinimą ir iškart po to išvesti atgal. Taip pat buvo uždrausta laikyti šieną, kitus lengvai užsidegančius daiktus po žiūrovų suolais, bufete ar šalia cirko pastato. Į cirką buvo atgabenta atsarginė gaisrinė mašina ir statinė bei paskirti nuolatos budėti šeši gaisrininkai. Tiesa, nepaisant visų atsargos priemonių, cirko pastatas visą 1893 m. vasarą taip ir stovėjo tuščias...

Iki tikro stacionaro cirkui dar labai daug ko trūko. Nebuvo prie jo šaligatvių, šaltas didžiulis balaganas ne vieną praeivį baidė. O sezonas prasidėdavo net kov viduryje. 1894 m. pavasarį E. Činizelis pastatą išplėtė, perstatė, nudažė šviesiai ruda spalva. Vietoj dviejų kėdžių eilių įrengtos trys. Pirmosios sėdimos vietos (po 50 kapeikų) atskirtos nuo kitų ir į jas patekti įrengtas atskiras įėjimas. Padidintas bufetas.

Ir štai 1897 m. birželio mėnesį miesto galvos po žemės ūkio parodos leido palikti stacionarą Lukiškių turgaus aikštėje "atvažiuojantiems į Vilnių cirkams". Tiesa, valdžios rūpestis cirku tuo ir baigėsi. Nors žemės mokestis už cirko vietą buvęs gana nemažas - 1896 m. gegužės mėnesį K. Muminio cirko administracija prašė miesto valdžios tą mokestį sumažinti. Nedidelė arena, skubaus remonto reikalavo vandenį leidžiantis stogas. Ilgai nesutarta dėl cirko arklių apmokestinimo. Valdžios atstovai niekaip nerado kokiai kategorijai - privačių ar valstybinių - priskirti cirko arklius...

Nors buvo tame pastate visai gerų dalykų. Pvz., 1901 m. gastroliuojant R. Trucio cirkui, bufete sumuštinis su sūriu arba jautiena kainavo 10 kapeikų, o bokalas alaus - 6 kapeikas...

Tik 1907 m. rudenį rimčiau susidomėta pastato likimu. Pradėta ruošti jį vaidinimams žiemą - įrengtos dvigubos sienos, pastatytos krosnys. Pagal to meto taisykles asmenys, nusipirkę bilietus į ložę arba parterį, galėjo per pertrauką apžiūrinėti pavyzdinę arklidę, pašerti arklius. Rūkyti leista tik bufete.

Daug garsenybių matė ano meto Vilniaus gyventojai savo cirke, daug garsių pavardžių skambėjo jo manieže. Čia gastroliavo beveik visos didžiausios pasaulio cirko trupės: G. ir A. Činizelių, A. Salamonskio^*) (jis 1880 m. pastatė Maskvos cirką Cvetnoj bulvare, o 1889 m. - Rygos cirką, veikiančius iki mūsų dienų). Gastroliavo A. Devinjė, E. Hercogo, V. Izako, K. Feronio, A. Hameršmito trupės. Savo stebuklus rodė nepralenkiamasis iliuzionistas R. Lencas, linksmino pasaulinio garso klounai - R. Ribo, B. Gaidenas ir dešimtys kitų artistų. Ne kartą cirke vyko imtynių, sunkumų kilnojimo čempionatai, kuriuose dalyvavo garsieji - Ž. Liurichas ir A. Abergas.

Daug kartų Vilniuje viešėjo Durovų dinastijos pradininkai - Vladimiras ir Anatolijus, apie kurių gastroles Vilniuje, nuotykius ir nesutarimus galima būtų parašyti atskirą rašinį.

Tačiau Vilniaus stacionarinio cirko veikla neapsiribojo vien cirko vaidinimais. Dažnai jame buvo rengiamos parodos, netgi davusios pastatui parodų ir cirko pastato vardą. Vos manieže atsirasdavo pauzė tarp cirko gastrolierių, ja skubėjo pasinaudoti įvairios organizacijos. Pvz., 1902 m. vasario 21 d. cirke vyko liaudiški skaitymai N. Gogoliui atminti. 1907 m. gruodįje ir 1909 m. birželįje čia savo spektaklius rodė D. Gaidamakos ir O. Suslovo vadovaujamos ukrainiečių teatro trupės, 1907 m. birželįje - D. Sabsajus, o 1910 m. birželįje - N. Lipovskio vadovaujamos žydų teatro trupės. 1913 m. gegužės 8 d. Imperatoriškųjų teatrų aktorius M. Petipa senovinėje Djačenkos komedijoje "Guvernantas" pagrindinį vaidmenį vaidino 1788 kartą.

19 a. pabaigoje atsirado kinas ir netruko atkeliauti į Vilnių. Cirke miestelėnai galėjo pamatyti įvairių gastroliuojančių "cinema" teatrų rodomų filmų. Tačiau su cirku tai neturėjo nieko bendra, todėl publika šiuos renginius labai menkai lankė. 1892 m. birželio 11 d. "Vilenskij vestnik" rašė: "Sunkiai teatrinius reginius lankanti Vilniaus publika, pasirodo, labai gerbia cirko pasilinksminimus".

Negalėjo laikraštis nesistebėti. Jeigu net M. Petipa žiūrėti susirinko vos pusė cirko, tai "gladiatorių ir romėnų" meno kasdien siekdavo vidutiniškai po du tūkstančius žmonių. O 1890 m. birželio 7 d. prieš paskutinįjį M. Trucio trupės vadinimą sunkią ataką teko atlaikyti policijai - tiek buvo norinčių patekti vidun. Beje, šio cirko veikėjo pavardė su Lietuva ypač glaudžiai susijusi...

...1899 m. balandis. Antrą kartą Vilniun atvyksta garsiojo italo Maksimiliano Trucio cirkas. Prieš devynerius metus jį čia lydėjo grandiozinė sėkmė. Ir šį kartą jis ramus, vadovavimą netgi perleido sūnums - Rudolfui ir Žižeto, kurie čia vėliau dar ne kartą lankysis.

Maksimilianas Trucis balandžio 15 d. atvažiuoja į Vilnių pažiūrėti, kaip sekasi įpėdiniams. Kaip ir tikėjosi, reikalai geri. Programoje raitelis Orlovas nenusileidžia "žokėjų karaliui" anglui Kukui. Nepralenkiamas prancūzas klounas Ričardas Ribo. Publikai patinka grotesk-jojikė mis Kalina, muzikiniai klounai Falkoni. Daug kalbų mieste kelia gerai fiziškai sudėta ir grakšti moteris - atletė sinjorina Tereza Kezi de la Plata. Ji lengvai žaidžia svarmenimis, kilnoja vyrus. Cirkas nuo viršaus iki apačios pilnutėlis, bilietai išperkami šturmu... Patenkintas Maksimilianas Trucis. Vadinasi, jo darbas nenuėjo veltui, vadinasi, ne be reikalo jis prieš 19 metų išvyko iš Italijos...

Taip mąsto didysis italas 1899 m. balandžio 15 dieną. O kitą vakarą vaidinimo metu, kai žiūrovai ploja ekstravagantiškiems klounams, Rudolfas ir Žižeto klūpi užkulisyje prie mirštančio tėvo ir nieko jau nebegali pakeisti. Maksimiliano Truci širdis, atskaičiavusi 66 metus, vedusi šį žmogų per visą Europą, sustojo Vilniuje, Lukiškių aikštėje...

M. Trucis buvo palaidotas Rasų kapinėse, o po daugelio metų, artisto J. Ramanausko iniciatyva, palaikai perkelti į Kauno cirko brolių kapines, kur ir šiandien ilsisi...

Graži ir turtinga Vilniaus cirko stacionaro istorija (jame net vyko 1905 m. revoliucijos mitingai). Šio rašinio autorius, jau seniai tyrinėjantis cirko istoriją, negalėtų pasakyti, kada šis pastatas buvo nugriautas. Gal dar atsirastų žmonių, menančių tą faktą. Šiandien, kai vėl atgimsta mūsų lietuviškasis cirkas, ano, prosenelio, likimas negali būti užmirštas...

^*) Albertas Salamonskis (1839-1913) – žydų iš Italijos kilmės cirko artistas, kelių cirkųRusijoje įkūrėjas ir savininkas – iš jų Maskvos cirko Gėlių bulvare (1880) ir Rygos cirko (1888). Kilęs iš cirkininkų šeimos. Cirke dalyvavo kaip išjodinėtojas, žirgų dresuotojas ir akrobatas. Pirmasis atliko salto-mortale ant nepabalnoto žirgo. Firminis jo numeris – prajoti žirgu 5 m aukštyje iškeltu rąstu. Pirmą savo cirką įkūrė 1873 m. Berlyne ir ten vaidino 7 m. iki išvykimo į Rusiją. Maskvoje jo cirkas konkuravo su brolių Nikitinų cirku. Jo žmona Lina buvo taip pat cirko artistė, žirgų išjodinėtoja.

Salamonskio cirkas. Maskvoje jis įrengtas 1880 m. Gėlių bulvare, kupolo aukštis 25 m, maniežo skersmuo – 13 m, talpino 2000 žiūrovų. Cirko pastatymą finansavo pirklys ir auksakasys A. Danilovas, o architektu buvo A. Vėberis. Po revoliucijos pervardintas į Pirmąjį valstybinį cirką, o nuo 1996 m. suteiktas J. Nikulino, 50 m. buvusio jo vadovu, vardas.
1888 m. A. Salamonskis įsteigia cirką ir Rygoje (Rīgas Cirks), Merkelio g. 4 (dabar jis Latvijos architektūros paminklas), kurį pastatė J. Baumanis. Maniežo skersmuo beveik 12 m, darbinis kupolo aukštis 11 m, per 1000 žiūrovų vietų. Okupavus Latviją cirkas pervardintas į Valstybinį. 2016 m. dėl avarinės būklės vaidinimai jame nutraukti iki 2018 m. vasaros.

Salamonskio cirkas rengė gastroles ir į kitas šalis, tame tarpe ir Lietuvą. 1922 m. kovo mėnesį Šiauliuose afišos skelbė, jog kovo 11-12 dienomis oro karaliai Zass ir Redlich „išpildys dar nematytą iki šiol lėkimą oru“... Matys tai buvo Rygos cirko, dažnai lankydavusio Šiaulius, artistai. 1923 m. vasarą Kaune gastroliavo Rygos A. Salamonskio cirkas, nuo gegužės 5 d. iki rugsėjo 15 d. Cirkas atvykdavo ir į kitus Lietuvos miestus: Rokiškį, Uteną, Vilnių...