Lankytinos vietos: Paslaptingoji Žemaitija

Lopaičių piliakalnis

„Gamtoje antgamtiško būti negali – yra tik neišaiškinti reiškiniai“ , - sako Eugenijus Bunka.

Map of Samogitia Žemaitija graži. Jei domina Žemaitijos piliakalniai tai: netoli Laukuvos rasite Pilionių (Bilionių) piliakalnį, ant kurio stovėjo spėjama Pilėnų pilis, visai netoli – Medvėgalis. Jei nuo Varnių pasuksite link Rietavo, už 7-8 km – Vembutai. Dar toliau link Rietavo 5-6 km – Lopaičių piliakalnis, dar porą – Tverai, senoji Žemaitijos sostinė. Nuo Tverų į šiaurę – Žarėnai ir Plinija, nuo Žarėnų pro Varnius link Telšių – Girgždūtė ir Šatrija. Bet šįkart stabtelėkime vienoje tos kelionės atkarpoje.

Vos pora kilometrų nuo Tverų yra Lopaičių piliakalnis, apie kurį dabar sukasi daugybė aiškinimų – ir apie čia buvusią šventvietę, ir dolmenus; tiek ant kalvos, tiek Aitros upelyje esantys akmenys pristatomi kaip buvę šventi senosios lietuvių religijos apeigose. Bandoma braižyti linijas jungiant Lopaičisu su kitomis šventvietėmis. Pasakojama, kad neva čia karalius Mindaugas atsisakęs karūnos ir nusviedęs ją šalin. Bandoma čia lokalizuoti ir kunigaikščio Vykinto pilį (13 a.; , Vykintas, kaip nurodo Ipatijaus metraštis, vadovavo žemaičių kariuomenei Saulės mūšyje 1236 m.). Dėl tų dalykų lūžta ietys, plakama liežuviais – bet yra kaip yra. Geriausia patiems čia atvykti ir viską savom akim pamatyti.

Dėmesys šiai vietai atsirado po 2002 m. archeologo Broniaus Dakano ataskaitos apie tyrinėjimus Tverų apylinkėse. Tverų apylinkėse tikrai yra megalitinės kultūros (prieš 6 tūkst. m. apėmusios pietų ir vakarų Europą) paminklų, stabakūlių (kažkodėl vadinamų mums svetimais dolmenų, menhirų vardais). Tik čia kultūra buvo kitokia – ir vietiniai mirusiuosius laidojo ne po akmenų krūsnimis, o paprastose duobėse. Be to, prie kai kurių „ženklų“ akmenyse neabejotinai ir šiuolaikiniai žmonės „ranką pridėjo“.

Lopaičių piliakalnis sudaro tarsi lašo formos pylimą, kuris juosia daubą su joje tekančiu upeliu. Jis įeina į Ruškio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Svarbiausi Lopaičių komplekso objektai yra vadinamoji observatorija ir „dolmenas“. Observatorija, arba, kaip siūlo „Alkos“ muziejaus direktorius S. Kasparavičius – tiesiog kalendorius – tai labai lygų apskritimą sudaranti nedidelė dauba, kurios šlaituose išlikę įvairaus dydžio akmenų. Spėliojama, kad šioje vietoje buvo stebimi dangaus kūnai, nustatomi metų laikai, gal net pasitelkus žvaigždes priimami svarbūs sprendimai. Tačiau kiti spėja, kad tai buvo ritualinis vandens šaltinis.

Taip - didžiausią įspūdį daro maždaug 30 m. skersmens dauba, jos centre prižėlę ir yra vandens, pati keliom eilėm apstatyta didžiuliais akmenimis, kuriuose kai kurie įžvelgia juose žmonių veidus, tiki mistinėmis šių akmenų galiomis. Viena vietinė senolė porino, kad šaltinio vanduo raukšles lygina. Todėl čia plūste plūsta žmonės (ypač šiltuoju metų laiku), netgi organizuojamos ekskursijos, kurias veda gidai. Traukos centru lankytojams tapo šaltinis, žmonių vadinamas stebuklingu - prisipilti vandens žmonės eilėje kartais laukia po gerą pusvalandį. Viename šaltinėlio šlaite iš po žemės kyšo akmuo, primenantis falo galvutę – prie jo dažniausiai suka viltį susilaukti vaikų praradusios moterys. Lopaiciai

Ištyrus šaltinio vandenį, tepaaiškėjo, kad jsi nepaprastai švarus. Šaltinio vagelės pasirodo iš rytinio šlaito, todėl, anot Simono Daukanto, jų vanduo turi stebuklingų galių. Bet čia nėra nieko mistiška: ultravioletiniai Saulės spinduliai turi baktericidinių savybių, o intensyviausi jie yra anksti pavasarį ir kasdien nuo dešimtos iki keturioliktos valandos net tada, kai dangus apsiniaukęs. Kaip tik tuo metu jie šviečia į iš rytinių šlaitų tekantį vandenį.

Dar žmonės pasakojo, kad šitoje vietoje žmonės paklysdavo. Sako, Juozas Jakštas grįžo brolį aplankęs iš Latvijos, perbrido Vadakstį ir suko, suko ratus, nors tas vietas puikiausiai pažinojo. Tik kai pavargęs prisėdo ant akmens, surūkė cigaretę, kaip marška nuo akių nukrito... Tokią pat istoriją pasakoja ir 1916 metais Petkūniškiuose ant Dubysos kranto gimusi ir visą gyvenimą čia pragyvenusi Kotryna Špokaitė-Drąsutienė. Anot jos, vis į tą pačią vietą sugrįždamas klaidžiojo jos dėdė Kazimieras Vitkauskas. Ir ne tik jis. O ant Petkūniškių kalvos dar klajojusios ugnelės, šviesa sklidusi iš po klevo. Gausu čia buvo ir akmenų, ir šaltinių, bet po melioracijos nelikę nei vienų, nei kitų.

Kaip bebūtų, ši vietovė bent jau gydo nuo depresijos, suteikia vilčių, nuramina sielą.

Didelės šios vietovės tyrinėjimų entuziastas ir populiarintojas Eugenijus Bunka, rengiantis fotografijų parodas „Lopaičiai: sustingęs laikas“, neslepia, kad piliakalnis apaugo legendomis, prie kurių ir jis pats yra prisidėjęs. Jis netgi vaizdingai išsireiškė, kad tai Žemaitiją su kosmosu siejanti bambagyslė. O gal tai, anot jo, „Baltų Atlantida“?

Daug balsų, daug nuomonių – tačiau geriausia į vietą atvykti ir patiems tą dvasią pajusti.
Tačiau siūlome pasižiūrėti ir keletą filmuotų vaizdų:
Sustingęs laikas
Baltų Atlantida ;

Ilguva
Salantų parapija
Vilnius po senovei
Palaidoti medžiai
Paslaptingosios zonos
Langų stiklas Lietuvoje
Dubakloniai prie Nemuno
Ką randame Varėnos krašte?
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Birutės kalno astronominis kalendorius
Karalienė Morta ir Šiauliai
Merkinės bažnyčia
Seirijai

       

Šiaulių mūšis
Vilius Orvydas
Karolio Europa ir jos slinktys
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Pažinkime kitokius Druskininkus
Seni ir labai seni kaimai
Kai Dubičiai miestu vadinti
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Alovės vietovardžio kilmė
Bado kalnai Afrikoje
Velnių muziejus Kaune
Aukštadvario piliakalnis
Apie Rygos įkūrimą
Kazys Saja. Molynė
Palemono sūnūs
Trakų pilys

Dolmenas. Lopaičiai
Dolmenas?
Vaisingumo akmuo. Lopaičiai
Vaisingumo akmuo
Observatorija. Lopaičiai
Observatorija?

Vartiklis