Žiedadulkės pasakoja istoriją    

Daugelis žmogaus veiklos pėdsakų išliko organogeniniuose sluoksniuose, kuriame svarbi sporų- žiedadulkių (palinologijos) kalba. Žiedadulkės, patekusios į pelkes ir ežerus, tarsi užsikonservuoja, kasmet nusėda naujas jų sluoksnis – ir per tūkstantmečius susikaupia ištisas klodas, atspindintis aplinkos pokyčius.

Kiekvieno augalo žiedadulkės skiriasi – tad iš jų galima atkurti bet kurio laikotarpio augalijos vaizdą. Pagal jas bandoma atsekti ir žmogaus veiklą, juk nuosėdose aptinkama ir žmogaus auginamų javų, įvairių piktžolių iš dirbamų laukų ir kitų aplink gyvenvietes augusių augalų žiedadulkių. Medžių žiedadulkės gali būti vėjo nunešamos toli, jų randama net poliariniuose ledynuose, o žolių išbarstomos dažniausiai netoli. Ypač nejudrios yra javų žiedadulkės, kurios didesnės ir sunkesnės už daugelį kitų. Nustatyta, kad silpnas vėjas rugių žiedadulkes nuneša tik 500 m, atskiras – 1,3 km nuo pasėlių; kviečių – tik 0,6 km.

Vieni pirmųjų žmonių veiklą tokiu būdu pradėjo tirti danai (J. Iversonas, J. Troels-Smitas) ir vokiečiai (F. Firbasas, I. Miuler). Vėliau šis metodas ypač plačiai taikytas Baltijos jūros šalyse: M.B. Florinas (Švedija), K. Faegris (Norvegija), I. Vuorela (Suomija), E. Langė (Vokietija) ir kt. Taip tyrinėja ir lenkai: J. Stasiak, J. Ralska-Jasleviiova, J. Dyakovska. Lietuvoje tokie darbai pradėti vadovaujant Vilniaus Pedagoginio inst-to dėstytojui A. Seibučiui.

Sninga žiedadulkės Nuo atlančio periodo vidurio (maždaug prieš 6 tūkst. m.) augalijos pokyčius jau ne visuomet galima paaiškinti gamtinių sąlygų poveikiu. Pastebima medynų kaita. Nors ąžuolai, liepos, guobos panašiai reiklūs temperatūrai, drėgmei, jų kiekis kito nevienodai. Miškuose labai sumažėjo guobų. Kodėl?

Vieno atsakymo nėra. Vieni aiškina klimatinių sąlygų pasikeitimu, kiti guobų maru. J. Iversonas it kiti tai sieja su gyvulininkyste. Reikėjo ruošti pašarų atsargas žiemai, o jų pagrindinis šaltinis buvo miškas, kur ypač tiko minkšti ir sultingi guobų lapai. Medžiai buvo genėjami, o šakomis šeriami gyvuliai. Nugenėti medžiai nebežydėjo ir tai atsispindi laipsnišku guobų žiedadulkių mažėjimu.

O ąžuolų tuo metu netgi pagausėjo, mat ąžuolynai, kaip ir eglynai, nuo žmogaus rankos nukentėjo vėliau, kai imta plėsti dirbamų laukų plotus. Miškuose sumažėjus plačialapių, pagausėjo greitai ataugančių medžių rūšių, miško pionierių – beržų, drebulių, baltalksnių. Tai žymi miško ganyklinės gyvulininkystės faze.

Praretintuose miškų plotuose pagausėjo žolių, mėgstančių atviras, saulėtas vietas, negalėjusių viešėti tankiuose atlančio laikotarpio miškuose. Pagrindiniais ganyklų liudininkais yra siauralapiai gysločiai ir rūgštynės, o taip pat aitrieji vėdrynai, kuriems plisti ganyklose labai padeda naminiai gyvuliai. Tiesa, šių augalų žiedadulkių dalis labai nedidelė, net iki 1%. Bet ir to užtenka spėti buvus pievų ir ganyklų plotus. Vėl padidėjęs guobų kiekis rodo, kad pašarui imta naudoti ir vertingesnės džiovintos žolės – šienas. Mat neolito žmogus jau galėjo turėti ir medinį pjautuvą su titnaginėmis skeveldromis ašmenims. Tai jau pievų ganyklinės gyvulininkystės faze. Tuo metu pasirodo ir pirmos kviečių žiedadulkės – tai kartu ir kaplinės arba daržinės žemdirbystės etapas.

Naujas etapas prasidėjo sausuoju subborealio (žalvario amžiaus) periodu, kai padaugėja javų (kviečių, miežių) žiedadulkių. Miškuose vėl mažėja plačialapių, o prisiveisia beržų, baltalksnių, pušų. Pagausėjo augalų, būdingų miško kirtimams ir išdegintiems plotams: viržių, šakių, ožrožių. Taiga plėtėsi dirbami laukai. Anot P. Dundulienės, žmogus išmoko ugnimi mišką paversti dirva. Taip pat vyravo žemdirbystei palankios sąlygos. Javų atliekos (šiaudai, pelai) tiko gyvuliams šerti. Tačiau to meto pietvakarinėje Vidurio Lietuvoje atitinkamų sporų neaptikta – tikriausiai sunkias, įmirkusias priemolingas dirvas dar buvo per sunku įdirbti primityviais įrankiais.

Žalvario eros pabaiga sutapo su atšalimu ir kritulių pagausėjimu. Dirvos įmirko ir jas buvo sunkiau apdirbti. Be to, daugelis paežerių dirbamų laukų buvo apsemti. Tad pagausėjo eglių, guobų, skroblų, beržų, vėdrynų, viksvinių, laukinių varpinių, gysločių. Sumažėjo kviečių. Tai aiškiai rodo mažėjus dirbamų laukų, atžėlė miškai, išsiplėtė ganyklos. Tai subatlantinės žemdirbystės regresijos faze. Tačiau kalvotose vietovėse dirbamų laukų dirbamų laukų nesumažėjo.

Drėgnu laikotarpiu kviečiai derėjo vis blogiau. Anot A. Seibučio, „ankstyvajame geležies amžiuje iškilo opi javų aklimatizavimo problema, kurią pirmykštės bendruomenės sąlygomis išspręsti buvo labai sunku. Atvėsusiai ir padrėkusiai augimvietei negalėjo tikti iš pietesnių kraštų gaunamos sėklos. Tokiu kritišku laikotarpiu šiaurės Europos gentims padėjo rugys žolė, ėmęs brandinti vis sunkesnius ir maistingesnius grūdus“. Tai rugio pasirodymas tapo žemdirbystės stimulu.

Paskutinis ryškus etapas sietinas su eglių maksimalia dalimi žiedadulkėse. Vėliau medžių žiedadulkių gerokai sumažėjo, o žolių pagausėjo. Sumažėjus eglių, pagausėjo beržų, alksnių ir pušų. Tarp žolių pagausėjo javų ir su jais augančių piktžolių: rugiagėlių, rūgštynių, pienių, lakišių, usnių ir kt. Tai pūdyminės žemdirbystės faze, trukusi iki 19 a. pab. Vėliau žemdirbystės tyrimui palinologinis metodas jau nebereikalingas.

Žiedadulkės
Lietuvos drugiai
Galvos chirurgija senovėje
Ką pasakoja senas laiškas?
Aldonos Gediminaitės muzikantai
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
„Gyvasis“ vanduo virtuvėje
Langų stiklas Lietuvoje
Dzūkijos kopos
Stakliškių versmės
Vartiklis