Ūlos upė

Ūla - upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko (DNP) pakraštį, Merkio intakas. Jos ilgis 84 km; DNP - 25 km. Upėvardis Ūla kildinamas iš šaknies *aul-, kuri vedama iš indoeuropiečių prokalbės *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ (palyg. graikų aulou - „klonis, slėnis, dauba“). Spėjama, kad nuo upės pavadinimo kilęs ir Ūlos (žmogaus) vardas.

Slėnis

Ūla prie Ūlos akies Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa, su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakiškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies" šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.

Ūla teka pro Gudų girioje pasislėpusius etnografinius dzūkų kaimus: Zervynas, Mančiagirę, Žiūrus, Trakiškius ir Paūlius. Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.

Saugomi objektai ir gamta

Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingasis tulžys, gyvena žalvarnis, lėlys, ligutė, tetervinas. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandės šilagėlės taurėmis, vėliau žydi smiltyninis laibenis, Gorskio pūtelis, geltonus graižus kelia kalninė arnika, žydi penkialapis dobilas, raudonuoja tamsialapis skiautalūpis. Kiti saugomi augalai: žvilgančioji riestūnė, plačialapė klumpaitė, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė, plikažiedis linlapis. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės.

Gamtos paminklais paskelbti Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante ir "Ūlos akies" versmė. Saugomi ir Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės. Be to, saugomi 25 medžiai: Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba drevės – senosios bitininkystės reliktai.

Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje yra Povilnio rezervatas (į pietryčius nuo Zervynų). Jame saugoma Povilnio upelio ištakos ir kanjoninio tipo slėnis, sufoziniai cirkai. Jame puikios gyvenimo sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių sandaros su įvairiapuse samanų flora, eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, širdinė dviguonė ir kiti saugomi augalai.

Legendos

Pasakojama, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys. Apie „Ūlos akį" Juzė Pigagienė (g. 1912 m.) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė..."

Turizmas

Ūla puikiai tinkanti vandens turizmui. Jos vanduo nuo gausių šaltinių šaltokas, tačiau kokia jos srovės jėga ir veržlumas, kilpų ir vingių gausumas. Plaukti ja gana įdomu ir sudėtinga: srauni tėkme, pilna posūkių, daugybė išvirtusių medžių.

Prie Ūlos akies

Ūlos akis

Ūlos akis - verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.

Šaltinis yra sufoniniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m3/d. Laikoma, kad vanduo jame kyla iš giluminių tarpmorerinių lygių ir turi nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis.

Šaltinio vanduo yra gėlas kalcio magnio hidrokarbonatinis. Ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra apie 120,45 mg/l. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart geležies. Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygiagrečiai Ūlos upei, tada pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Aplinkiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų - ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.

Šaltinis: Vikipedija, ID=304540   
(C) GFDL   

Taip pat galite paskaityti straipsnelius:
Seni ir labai seni kaimai;
Kai Dubičiai miestu vadinti;
M. Glinskio maištas;
1654-1667 m. karo su Maskva pradžia.

Trakų pilys
Dzūkijos kopos
Užgavėnės Lietuvoje
Dubakloniai prie Nemuno
Traktatas apie dvi Sarmatijas
G. Beresnevičius. Erazmo Stelos paraštėse
Kazys Saja. Molynė
Šiaulių mūšis
Karolio Europos slinktys
Pažinkime kitokius Druskininkus
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Paslaptingoji Žemaitija: Lopaičių piliakalnis
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Sekminės - piemenėlių šventė
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Kernavės tyrinėjimai
Merkinės bažnyčia
Vėlių metas
Vartiklis