Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangardo poezijoje

20 a. pradžios avangardizmas tapo postūmiu refleksijai, kuriai svarbi tiksli vieta kultūros istorijoje ir raiškos savybės, kurias stengėsi įvardinti kiekviena avangardistinė grupė, pretenduojanti į savitumą.

To meto lietuvių avangardistai santykinai skirstomi į keturvėjininkus ir trečiafrontininkus. Pirmieji nesigilino į priklausomybę kokiai nors srovei, o spaudžiami aptarimuose buvo linkę į kompromisinius variantus. Save dažniausiai siejo su rusų kubofuturistais – V. Majakovskiu, V. Chlebnikovu. K. Binkis vadintas net lietuviškuoju Majakovskiu, o pirmasis "Keturių vėjų" žurnalas buvo išsiųstas į Maskvą V. Majakovskiui.

Tačiau J. Petrėnas, atsakydamas į J. Herbačiausko kritiką, aiškino, kad jie yra tarp futuristų ir ekspresionistų, o atsikirsdamas į V. Bičiūno kaltinimus, kad atstovauja socialistinei kultūrai. Ir aplamai, atseit, "Keturi vėjai" tetrokšta kurti šiai epochai tinkamus kūrinius. Antrajame jo numeryje J. Petrėnas aiškina, kad italo F.T. Marinetti futurizmas įvairiuose kraštuose įgijo savitų bruožų. Lietuvoje jis stengėsi sukuri stilių, kuriam būdingas patogumas, paprastumas, atsisakymas nereikalingų pagražinimų, nepoetinių žodžių panaudojimas. Atseit, naujas idėjas galima išreikšti tik naujomis priemonėmis.

J. Petrėno parengtame manifeste "Žengte marš!" konkrečiai išvardijami tradicijoje slypintys priešai – ekspresionistiškai analizuojama praeitis įgauna naujų bruožų. Priešinamasi tradicijai ne kaip tokiai, o tik atskiroms jos savybėms. Vienok, praeitis vis tiek visiškai bejėgė, verta tik paniekos:

Kas prieš mus?
Vos žengėme žingsnį ir jau turime draugų ir priešininkų
Pirma visa ko pažinkime priešininkus.

Kazys Binkis Tradicija skaldoma į mieščioniją - paprastus piliečius, senelius ir estetus. Sankykį su jais apibūdinanti leksika (kovoti, traiškyti) verčiama estetinių transformacijų metaforomis, nukreiptomis prieš abstrakcijas: savimi pasitenkinimo rūmą, sarmatlyvai menkus jų kūrybos palaikus.. Taigi radikalaus neigimo leksiką keičia švelnesnė ironija, pašaipa. Pvz., K. Binkis:

Paėmus litrą lyrikos,
Atskiesti minčių prakilniųjų gramą
Ir senmergės dūšioj virinti,
Ir paprašyti, kad palaimintų mama.
Persunkti per jakštą ar Vaižgantą,
Ir, kad nesurūgtų į girą,
Skubiai jaunimą vaišinti,
Smarkumui įdėjus pusę pipiro.

Lietuviškas avangardizmas buvo linkęs praeities kultūroje surasti ir sektinų pavyzdžių. Nuostata kurti meną nuo utopinio nulio, buvo papildyta prarasto tikrojo meno, vėliau užgožto tuščių tiradų ir nereikalingo mokslingumo, motyvu – ateities menas pasiremia liaudies menu: "Liaudies kūrinių primitingas paprastumas tai ir yra tas sveikasis grūdas, iš kurio mes ugdysime ateities meną".

Orientacija į liaudies meną buvo būdinga Rytų Europos avangardizmui. Vakarų Europoje lokalia tautosaka remiamasi mažiau, tačiau domimasi svetimomis primityviomis kultūromis, Afrikos genčių kaukėmis ir drožiniais, Taičiu, Karibų jūrų salomis. Atsiranda poreikis važiuoti semtis įkvėpimo į civilizacijos mažai paliestas vietas.

Keturvėjininkų ryšis su liaudies menu daugiau deklaratyvus, išorinis. Jie įdėjo liaudies meno (daina, iliustracijos) į pirmąjį numerį, pateikė pavyzdį, į kurią orientavosi:

Mečiau aslį į kuntaslį,
Aslas nukuntaslas.

Nebloga tokio santykio iliustracija yra J. Tysliavos "Ratai", kur liaudies dainos forma pateiktus tautosakinius motyvus papildo ekspresionistiški įvaizdžiai; begalvė laimė, kirmėlė, prieš kurią bet kokie polėkiai yra niekis:

Keturi vežimo ratai,
Juodbėri arkliai.
Nepapratę berno metai
Tūnoti tyliai.
Arklio kaktą puošia saulė,
Akys – spinduliai.
Prunkščia, lekia per pasaulį
Bernas ir arkliai.
Pučia vėjas, vėjas pučia,
Pučia iš kalvos.
Laime, laime, ar tai tu čia
Stovi be galvos?
Keturi vežimo ratai,
Juodbėri žirgai.
Viską žino, viską mato
Kirmėlės keliai.

Lietuvių avangarde svarstymų apie eilėraščio struktūrinius principus, skaidymą į elementus ir jų svarbos nustatymą beveik nėra skirtingai nuo rusų, kur naujosios poezijos fenomeną aiškino K. Tynianovas, R. Jakobsonas, V. Šklovskis. Lietuviai daugiau svarstė apie išorines problemas: neužsidaryti pasauliui, neatsilikti nuo Europos kultūros modernėjimo.

Tačiau leksikoje reformos buvo kupinos maišto:

Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė!
Ak! Gyvatė!
Kai ji, brolyti, užpučia
Esi – gatavas.
Lekia vėjas – žaltys
Žalsvai, melsvai susiraitęs
Ir toji upė – gyvatė
Plaukia, aplenkus, giraitę…
Ir tas kumelys –
Juodas šėtonas
Vakar kai žvengė
Lauko pašonėj.
Ir tas bernas – jautis
Ir ta merga – karvė.
Vakar buvo pagautas
Su šitąja lerva.

Tokio poetinio kaimo vaizdelio dar nebuvo! Tačiau tradicinės įvaizdžių hierarchijos sumaišymas, estetinis konstruktas labai mažai turėjo bendrumų su kultūrine elgsena platesne prasme. Taigi avangardo kūrėjai buvo susidvejinusios asmenybės, įvairiems raišos atvejams naudojusios skirtingus etinius kodus. Tai puikiai matosi iš erdvinės ir kultūrinės orientacijos netekusio individo įvaizdžio. Pvz., K. Binkio "Salem aleikum!" alkoholis (bosas spirito) laikomas asmenybę išlaisvinančia priemone. Tačiau apsvaigusios sąmonės motyvas nebuvo išplėtotas – ko gero, tėra vienas K. Binkio eilėraštis apsvaigimą iškeliantis iki kultūrinės situacijos:

Keturiasdešim…
Ir rytą, ir vakarą
Celcijus rodė.
Ir kūnas kaip parakas dega.
Tartum po paklode
Velniai susikūrė sau pragarą.
Iš sienos išlindo žirafas.
Išsišiepė kertės.
Apsivertė lubos.
Prasidėjo kinematografas.
…
Žmoguj taip daug vidujinės potencijos, -
Kad noris graičiau tik su giltine baigti konvencijos
Ir daryti su pragaru amžiną uniją.

Tačiau tame pačiame "Keturių vėjų pranašo" numeryje (1922) po eilėraščio apie bosą spirito K. Binkio straipsnis "Vasaris vėjas" aptaria per nepriklausomybės 4 m. nuveiktus darbus ir pateikia visai kitokį būdą sielai išlaisvinti - kai viskas apsiverčia – gaivališkas veiksmas užleidžia vietą sistemingam, akademiniam mokymuisi:
"Mažutė mikroskopiška biudžeto dalelė, maždaug tiek, kiek mama duoda vaikui baronkoms – tai švietimo reikalams. Aimanuojam, kad bala, kad trošku, o savo jaunuomenei… vietoj universiteto atidarėme Kaune 400 smuklių, kad ji baigtų nusigerti."

Nustojus leisti "Keturis vėjus", netrukus pasirodžiusiame "Trečiame fronte" stengiamasi taisyti keturvėjininkų ribotumą: tolerantiškiau žiūrima į praeitį, nusakomas tikslesnis orientyras ateičiai. Manifeste "Mes pasiryžom" dalinai taikomasi su tradicija: "Mes nemanom ką nors griauti". Tad šią poziciją galima pavadinti konstruktyvistine.

Rytų Europos konstruktyvizmui buvo būdingas estetinių ir socialinių problemų sinkretiškumas. Trečiafrontininkai siekė atsitraukti nuo hermetiškų estetinių reformų – jie deklaravo meninių priemonių neangažuotumą ir paprastumą, vengiant persifilosofavimų. Jų pagrindiniu simboliu tampa socialinis veiksmas ir figūra, savotiška funkcija:
"… kovojantis lietuviškas bernas, kuris pūslėtom rankom. Barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela… - eina apsimovęs savo darbo klumpėm užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės".

Čia, skirtingai nuo keturvėjininkų, renkamasi aktyvizmo pozicija, vengianti bet kokio įsigilinimo:
"Kada ateina momentas veikti, nėra reikalo dešimtis kartų tą patį spręsti, svarstyti, abejoti – reikia veikti!"

Kazys Boruta Veikimas – vienintelis egzistencijos būdas. Tai padeda atsiskirti ne tik nuo visos romantikos, bet ir naujų reiškinių: futurizmo, susenusio "jaunumo (Keturių vėjų), kaltinamo sąstingiu, pasyvumu, užsidarymu nuo realybės estetinių eksperimentų nepermatomo stiklo pilyse. Tačiau kūryboje tas aktyvizmas reiškiasi daugiausia rezignacija ir gana statiška socialine kritika:

Gera. Oi gera. Užmiršti pasaulį.
Taip, kaip pasaulis užmiršo tave.
Per daug nusibodo man spjaudyt į saujas
ir stumdomam būti kaip laiškui pašte.

Keturvėjininkai apie liūdesį, susimąstymą, nuovargį nekalbėjo. Gi trečiavėjininkai į pasaulį žvelgia patyrusio žmogaus akimis pastebint detales, iš kurių negali, kaip keturvėjininkai, šaipytis;

Sustojau, Tylu. Tik Mėnulio ranka
blizga kalėjimo lange.
Tai mėnuo tėvelis padangių lanka
atėjo aplankyti dukterį brangią.
Žvaigždės seselės sustojo ratu,
vainiką jos galvai nupynė.
Langas kryžiuotas. Lange klaiku.

Keturvėjininkai save įsivaizdavo kaip elitinę kultūrinių amatininkų – pranašų gildiją, daugiau kovojančia su kultūriniais konceptais. Trečiafrontininkai gerokai socialesni, jų adresavimas konkretesnis. Jie pripažino socialinį, o ne minties judesį. Anot jų, idėjas kelia tik inteligentai su aristokratiškais polinkiais. Pasirinkta negriovimo etika buvo sunkiai realizuojama poetinėje kalboje – likdavo tik socialinis rūpestis, kaip K. Borutos eilėraštyje:

- Panele, ar tau nenuobodu
stovėt prie bufieto desėtkas antras metų… 

Aktinga kūryba gali operuoti tik realybe, o ne estetinėmis fikcijomis – apie tai kalba pirmame numeryje P. Daugnora (J. Šimkus) "Realizmo renesanse": "natūralizmas turi būti naujas… Mes neturime kopikuoti Biliūno ir Žemaitės, bet juso savo pirmtakūnais niekuomet nesigėdykim laikyti".

Konstruktyvistinė trečiafrontininkų pozicija suartina juos su 4 dešimtm. poetais (J. Aisčiu, A. Miškiniu, S. Nėrimi. H. Radausku), nors ir išlaikant avangardizmo elementus. Tačiau tai jau avangardizmas, pradedantis suvokti savo kosminių ambicijų bergždumą, realistiškiau žvelgia į pasaulio ir literatūros procesus.

Trečiasis frontas turėjo du socialinius projektus: 1) K. Borutos naujoji berniška ideologija; 2) komunistinės visuomenės projektas. Žurnalas staiga pasuko į proletarinę kultūrą (nr. 5 paskelbta, kad lietuviškas bernas keičiamas kovojančiu proletaru), - nors tai ir logiška konstruktyvizmo tąsa. Vadovu parenkamas L. Averbachas, Maskvoje formavęs marksistinės literatūros principus (tam nepritarė K. Boruta).

Taigi, keturvėjininkams buvo būdingas meno erdvės skėlimas į estetinius eksperimentus ir socialinę tikrovę. Avangardiškos metaforos socialinėje tikrovėje kritikuotos, tačiau eilėraščiuose buvo kultūros gaivintojos. Tuo tarpu trečiafrontininkai visa tai tarsi sukeitė vietomis: avangardiniuose eksperimentuose apsiribota negriovimo etika, o socialinėje erdvėje ieškota platesnių transformacijų. Pasirinkus komunistinės visuomenės modelį dėl kilusios reakcijos "Trečias frontas" buvo uždarytas.

Žvilgsnis ir žodis
Dendis ir dendizmas
R.W. Emersonas. Poetas
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Peteris Karvašas. Archimedas
Armėnų literatūros atšvaistai
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
S.Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Kryžiaus simbolis lietuvių poezijoje
Susijungia begalybėje per Dzen?
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Kaip reikia tikėti stebuklais
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Įvairiapusis Edgaras Po
Teofilis Gotjė. Hašišas
Rusija: taikinys tinkle
Išsilaisvinę poetai
Rudolfas Šteineris
Skaitiniai
Vartiklis