Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas  

XX a. pradžioje neskubią italų gyvenimo, provincialaus ir nuobodaus, tėkmę staiga suardė menininkų ir rašytojų, pasivadinusių ateities žmonėmis, futuristais, grupė. Oficialiai šis judėjimas gimė 1909 m., kai šviesą išvydo pirmasis Marineti manifestas, ir išliko iki Antrojo pasaulinio karo. Per tuos metus futuristai išsakė savo žodį literatūroje, tapyboje, grafikoje, skulptūroje, muzikoje, teatre ir netgi kulinarijos mene. Ji tapo pirmąja avangardine srove Europos mene, paveikusia kubizmą, dadaizmą ir siurrealizmą.

Delicateness Garsiame italų futuristų chore, kurių daugelis dabar domina tik literatūros istorikus, buvo ir tikrai talentingų balsų – pirmiausia Ardengo Sofiči1), Korado Govoni2) ir Aldo Palaceski. 1909 m., kurie buvo šio judėjimo užgimimo metais, perskaitęs jauno Florencijos poeto Palaceski eiles, F. Marineti3) nedelsdamas jį įtraukė į savo šalininkų gretas, pavadinęs vienu talentingiausių futuristų. 1912-ais Marineti į ontologiją „Poetai-futuristai“ įtraukė kelis jo eilėraščius, tarp jų ir „Ligotą fontaną“, kurį pavadino svarbiausia šaka italų literatūros istorijoje. Eilėraštis patiko skaitytojams – netaisant ideologinių etikečių – ir net sukėlė ištisą parodijų bangą. Jame yra viskas, kas Palaceski eiles daro atpažįstamas akimirksniu: atrodantis įmantrumo nebuvimas ir paprastumas, beveik vaikiškai naivus požiūris į pasaulį, užslėptas tragizmas ir viską persmelkianti negailestinga ironija. Tos pačios natos girdimos ir antrajame eilėraštyje – „Grafienės Evos Picardini Ba aplankymas“ iš rinkinio su iškalbingu pavadinimu „Padegėjas“ (1910). Jo herojė šnekučiuojasi su pačiu poetu, - būdingas Palaceski, kuris, lengvai tariant, nelabai pataikavo damoms, galerijos bruožas. Nežymiai pakeistu vardu grafienė pasirodo Palaceski futuristinio romano „Perelo kodeksas“ puslapiuose, kur aukštuomenės pokalbiais smaginasi autoriaus alter ego - žmogus ne iš kūno ir kraujo, o iš besvorių dūmų; žmogus, kuris nuvainikuoja vadinamosios padorios visuomenės vertybes ir atėjo, kad žmonėms duotų nauus įstatymus, vienintelis iš romano herojų, kas iš tikro lengvas ir laisvas.

Šios sąvokos – lengvumas ir laisvė – buvo ypač brangios Palaceski. Tapti lengvu ir laisvu paeda juokas, nugalintis baimę, pavojų ir niūrius praeities vaizdinius. Apie valančią juoko galią, vienintelį vaistą nuo liūdesio ir skausmo, kalbama manifeste „Priešskausmis“. Pats Palaceski tą tekstą pavadino „Antiskausmis“, tačiau Marinetis, kuriam tas pavadinimas nepatiko, pataisė tekstą. Jo požiūriu, „Priešskausmis“ skamba kur kas ryžtingiau. Paantraštę „Futurizmo manifestas“ įdėjo irgi Marineti, jo ranka jaučiama ir pačiame tekste, ypač finale, kur papunkčiui dėstomas kovinių veiksmų planas.

Praėjus metams Palaceski atsargiai pasakys apie savo santykius su futuristais: „Mano ankstyvieji kūriniai buvo dalinai susiję su futurizmo judėjimu bent jau todėl, kad futurizmas juos priglaudė savo leidiniuose. Tuo tarpu jie neturėjo bruožų, laikomų būdingais futurizmui ir kurie labiausiai atspindėjo paties Marineti asmenybę.“ ir vis tik Paliceski pripažino, kad tie metai, kai jis priklausė futurizmo judėjimui, jam ypač brangūs : per penkis metus jis išgyveno savo jaunystę.

Marineti sakė apie „Padegėją“: „Jis praninka į visas žmogiškos nelaimės sferas, būtų tai kapinės, ligoninės, vienuolynai ar išmirusių miestelių gatvės... Palaceski talento gelmėse paslėpta aistringa triuškinanti ironija, verčianti visas romantizmo šventenybes: Meilę, Mirtį, Idealios moters kultą, Misticizmą ir t.t.“ Visa tai tiko ir jo manifestui. Pabaigai priminsime kuriozinę istoriją, kurią papasakojo pats Palaceski: „pagal manifestą nufilmavo trumpametražį filmą su vienuolėmis, šokančiomis ligoninės palatose, ir dar daug kuo, kas ten aprašyta. Vietoj to, kad piktintųsi, švilptų ir protestuodami paliktų salę, žiūrovai atsidavė nevaldomoms linksmybėms ir raitėsi iš juoko. Vadinasi,, jame yra tiesos, o jei jame yra tiesa, mums belieka ją surasti“.

Italijoje, kaip ir kitose Viduržemio jūros šalyse, maisto gaminimas ir vartojimas niekada nebuvo vien fiziologinio poreikio patenkinimu. Kūniškoje, juslinėje šių šalių kultūroje virtuvė užima svarbią vietą, valgymas tampa puota, švente, pagal vykstančia teatro vaidinimo taisykles. Futuristinė virtuvė tapo vienu paskutiniųjų meninių projektų, kuriuose aiškiai atsekami to avangardinio judėjimo bruožai: ryžtingas tradicijos atmetimas, praeities kumyrų nuvertimas, susižavėjimas mokslu ir technika, noras nustebinti ir žmonėms atskleisti netikėtą kūrybinę pusę pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.

Menininkai-futuristai kovojo prieš apdulkėjusį akademinį meną; jų virtuvė irgi tapo atsaku klasikai – garsia Pelegrino Artuzi knyga „Mokslas virtuvėje ir menas skaniai maitintis“ ... Argi ateities žmogus, futuristas, maitintis kaip jo protėviai? Ir tai ne tik tame, kad būtų vystomas mokslinis ir racionalistinis požiūris į kulinariją. Futuristai, gyvenę pilnavertį gyvenimą, ir kitus kvietė pažadinti užsnūdusius jausmus, iš naujo mokytis iš maisto gauti vos ne erotinį pasitenkinimą. Vienu pirmųjų tokio tipo eksperimentų tapo vakarienė Trieste 1910 m.: futuristai sukeitė tradicinį patiekalų pateikimo tvarką (jiems pirma patiekė kavą, tada užkandžius ir aperityvą) ir atsisakė nuo stalo įrankių, kad sugražintų skonio pojūčio betarpiškumą. Futuristic dinning

Futuristinės virtuvės manifestas išvydo šviesą 1930 m. gruodžio 28 d., o pirmi futuristiniai pietūs surengti 1931 m. kovo 8 d. Turino tavernoje „Santopalato“. Tai kubo formos pastatas, menininkų-futuristų Diulgerovo ir Fillia kūrinys, viduje, nuo grindų iki lubų išklotas aliuminiu – ateities metalu, apie kurį svajojo dar Vera Pavlovna. Pateikė 14 patiekalų, kurį kiekvieną lydėjo specialiai šlakstomas aromatas. Taip buvo sustiprinamas skonis, o kaip idealas tai turėjo papildyti gražiai paruoštų patiekalų ir stalo vaizdas, taktilinis malonumas – nuo maisto, nuo prisilietimo prie specialiai parinktų daiktų – ir mėgavimosi muzika, derančia prie visa kita. Futuristinė puota virto tikra pojūčių švente.

Praeities simboliu futuristams tapo makaronai – „absurdiška italų gastronomijos religija“. Karo su makaronais, kurie, anot futuristų, garo žmogų vangiu ir pasyviu, o taip pat atima vaizduotę, jiems laimėti nepavyko. Visko, kas neįprasta, siekis irgi, ko gero, taip ir liko marginalų dalia: dabar pagarboje tradicija. Tačiau vis tik, jei įdėmiau įsižiūrėtume į futuristinę virtuvę, negalima nepripažinti, kad daugeliu atvejų mūsų dabartinis gyvenimas rieda futuristų nutiestais bėgiais. Tai, kad maisto, padavėjų drabužiai ir manieros, muzika, aromatai bei stalo padengimas turi vienas kitą atitikti, jau seniai tapo nerašyta restoranų tvarkos tiesa. Mūsų namuose įrengti laukiniai techniniai įtaisai, palengvinantys darbą virtuvėje, ir tik tinginys neryja vitaminų piliulių ir nesuvirpa, išgirdę eilinius „mokslinius“ samprotavimus apie baltymus, riebalus ir angliavandenius. O jeigu jumyse dar liko noras sviesti akmenį į kulinarus-futuristus, prisiminkite, kiek drąsos, fantazijos ir articizmo jų meniniuose receptuose! Argi tai jūsų nepaperka italuose? Čia jau nusvirs rankos pačiam griežčiausiam kritikui...

Pastabos

1) Ardengo Sofiči (1879-1964) – poetas, prozininkas ir menininkas, ryškus avangardo atstovas. Jo kūrinių pavadinimai pasako viską: „Bif & zf 18 = simultiniškumas ir lyriniai chamizmai“ (1915).

2) Korado Govoni (1884-1965) – poetas, kurio geriausi kūriniai susiję su futurizmu: „Elektriniai eilėraščiai“ (1911), „Pavasario atradimas“ (1915), „Išretėjimas ir žodžiai laisvėje“ (1915).

3) Filipas Marinetis (Filippo Tommaso Emilio Marinetti, 1876-1944) – italų poetas, rašytojas, futuristinio judėjimo ir aeromeno (aeropittura) pradininkas. Įsteigė ir redagavo keletą futuristinių žurnalų; pirmojo „Futurizmo manifesto” (1909), o taip pat “Fašizmo manifesto“ (1919) autorius. Buvo prie italų fašizmo ištakų, glaudžiai bendradarbiavo su Musoliniu. Karo metais už vokiečius kariavo Rusijos teritorijoje, buvo sužeistas prie Stalingrado. Parašė romaną „Mafarka futuristas“ (1910). Parašė pjesę „La donna e mobile“ (1908, Nepastovi moteris arba Elektrinė lėlė), kuri niekada neturėjo pasisekimo, tačiau prisimena savo vėlesne versija, pavadinta „Elettricita sessuale“ (Seksuali elektra) dėl joje veikiančių dirbtinių humanoidų, literatūroje pasirodžiusių dešimčia metų anksčiau už K. Čapeko “robotą” (1920).

Odisėjas visapusiškas
Teofilis Gotjė. Hašišas
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Įvairiapusis Edgaras Po
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
Susidvejinusi sąmonė 20 a. lietuvių avangarde
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Lietuvių literatūros tendencijos
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Armėnų literatūros atšvaistai
Poezijos ir misticizmo ryšis
J. Radičkovas. Medgręžis
Visų dienų apmąstymai
Voiničiaus rankraštis
Skaitiniai, poezija
Vartiklis