Kinijos literatūra po Kultūrinės revoliucijos  

Kinų literatūra po Didžiosios revoliucijos (po 1978 m. gruodžio) atvertė naują puslapį. Ji ėmė sparčiai vystytis ir keistis. Ją sąlyginai galima suskirstyti į 3 periodus: „naujojo periodo“, paskutinio 20 a. dešimtmečio ir 21 a. pradžios.
Šįkart apžvelgsime pirmąjį iš jų.

Kinų literatūros įtaka

Lyginant su klasikine, šiuolaikinė kinų literatūra buvo gerokai mažiau žinoma užsienyje, tačiau 21 a. pradžioje padėtis ėmė gerėti. Prie to nemažai prisidėjo ir tai, kad du kinų rašytojai gavo Nobelio premijas – Gao Sinczian (2000) ir Mo Janj (2012).

Gao Sinczian (g. 1940 m.) dabar gyvena Paryžiuje. 9-me 20 a. dešimtmetyje parašė keletą pjesių su absurdo elementais, pvz., „Absoliutus signalas“, „Stotis“, „Kitas krantas“, „Laukiniai“ ir kt., stodamas kinų avangardo priešakyje. Jam priklauso ir apysaka „Žvaigždės šaltą naktį“, traktatas „apie šiuolaikinės prozos meistriškumą“... . Per Mo Yan Kultūrinę revoliuciją jis sudegino lagaminą rankraščių, kad išvengtų persekiojimo. Amžiaus pabaigoje persikraustė į Prancūziją, kur parašė romanus „Stebuklingi kalnai“ (1990), „Vieno žmogaus biblija“ (2000), kurie iškart išpopuliarėjo ir atnešė šlovę. 1986 m. jam neteisingai diagnozuotas plaučių vėžys ir Gao pradėjo 10 mėnesių kelionę palei Jangdzę, kuri įtakojo romano „Sielos kalnas“ atsiradimą. Tai buvo pusiau memuarai, pusiau romanas, pasakojantis apie kelionę nuo Sičuano iki pakrantės bei Kinijos tautinių mažumų gyvenimą, pirmąkart išspausdintas 1989 m. Taivane.

Ir jei Gao Sinczian nelaikomas „grynu“ kinu (jis rašo ir prancūziškai, be to turi Prancūzijos pilietybę), tai Mo Janj (tikr. vardas Guan Moye, g. 1956 m.) laikomas tikru kinų pasididžiavimu. Jis gimė Šanduno provincijoje, didžiojo klasiko Pu Sunlino tėvynėje. „Kultūrinės revoliucijos“ metu buvo priverstas palikti mokyklą, 1976 m. per vargus pateko į armiją ir gavo išsilavinimą Menų akademijoje. Publikuotis pradėjo 9-o dešimtm. pradžioje. Tėvynėje išgarsėjo apysaka „Ridikas, raudonas išorėje, permatomas viduje“ (1985), o sekančia „Raudonas gaolianas“ tapo žinomas užsienyje, nes pagal ją pastatytas Čžan Imou filmas (1988) Berlyno kino festivalyje gavo „Auksinį lokį“. Jame pateikiama patraukli šeimos istorija karo su Japonija fone. 1987 m. išėjo apysakų ciklas „Raudonas gaolianas: šeimos saga“, po kurios kritikai jo vardą ėmė sieti su „magišku realizmu“, darydami užuominą apie ryšį su G. Markezo ir V. Folknerio kūryba. Vėliau jis parašė keletą romanų: „Trylika žingsnių“, „Vyno šalis“, „Aukšta krūtinė, plati subinė“, „Pavargęs gimti ir mirti“ ir kt. Daugelis jų žinomi už Kinijos ribų.

Ir kiti kinų rašytojai ėmė gauti aukštas tarptautines premijas. Jan Lianke (g. 1958 m.) gavo F. Kafkos premiją (2014) ir triskart buvo Bukerovo premijos finalistu. Vaikų rašytojas Cao Venjsiun (g 1954 m.) gavo H. Andersono premiją (2016). Fantastas Liu Cysinj (g. 1964 m.) nusipelnė Hugo premijos (2015) už trilogiją „Trijų kūnų uždavinys“ (apie tai žr. ir >>>>>); išpopuliarėjo ir filmas pagal jo romaną „Klajojanti Žemė“.

Naujasis periodas (1977-1989)

Pirmąja „kregždute“ tapo „miglų poezija“. Naujos eilės daugiausia buvo modernui būdinga forma; tačiau iš tikro ši poezija ir nebuvo tokia „“miglota, o tik aiškiai išreiškė estetinį poetinį poeto požiūrį į tikrovę. Ji daugeliui atrodė „miglota“ tik todėl, kad naikino „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpio „klišes“ ir liudijo, kad tarsi „suvaldžius chaosą grįžtama prie tiesos kelio“. Bei Dao

Iškiliausiu „miglų poetu“ buvo Bėjus Dao (tikr. pavardė Čžao Čženkai, g. 1949 m.), kuris po mokyklos dirbo statybininku ir žurnalistu. Dalyvavo demonstracijoje Tiananmenio aikštėje. Rašyti pradėjo 1970 m. ir 1978 m. su draugais įsteigė žurnalą „Šiandien“ (Czintian), tebeleidžiamą ir šiandien. Jo 1979 m. žurnale „Poezija“ paskelbtas eilėraštis „Atsakymas“ (Huida) reiškė visos „miglų poezijos“ krypties pripažinimą („Tad, pasauli, sakau tau: / NETIKIU!“). 1989 m. jis išvažiavo iš Kinijos ir dėstė Vakarų universitetuose. Paskutiniais metais dirbo Honkongo Kinijos un-te ir rengė tarpautinį Honkongo poezijos festivalį. Išleido kelis poezijos rinkinius: „Nežinomas pliažas“, „Pasaulio pakrašty“, „Vidurnakčio dainius“ ir kt. Taip pat kuria ir prozos kūrinius, pvz., paminėtina apysaka „Fliuktuacija“, esė rinkiniai „Mėlynas namas“ (2000), „Žalia lempa“ (2008) , „Laiko rožė“ (2010) ir kt., romanas „Potvyniai ir atoslūgiai“. Rašo ir vaikams, nes prieš dešimtį metų pamatė, kad poezija, su kuria jo sūnus susiduria mokykloje, nėra geriausia. Tada jis nusprendė išleisti poezijos rinkinį vaikams, kurio per 2 mėn. buvo parduota 50 tūkst. egzempliorių. O nuo 2014 m. užsiima ir vaikiškų knygelių redagavimu. Jis laiko, kad patirtis vaikystėje nulemia žmogaus gyvenimą; ir šiaip jis susirūpinęs Kinijos mokymo sistema. Be visos rašytojiškos ir visuomeninės veiklos jis yra ir fotografas, surengęs fotonuotraukų parodą Honkongo Šiuolaikinio meno muziejuje Pekine.

Pats jis laiko, kad šiuolaikinės kinų poezijos ištakos buvo 1919 m., kai kilo „Gegužės 4-osios“ judėjimas, kai kinų poetai pirmąkart perėjo nuo klasikinių formų prie vadinamosios „žodinės poezijos“, įtraukusios ir šnekamąją kalbą, primityvius išsireiškimus. Net dauguma to meto politinių lyderių buvo poetais. Tik 4-5 dešimtm. dauguma rašytojų perėjo į kairiųjų stovyklą, tačiau vis tik iki 1949 m. kinų poezija vystėsi gana laisvai. O tada viskas liovėsi - ir apie 20 m., maždaug iki 1969 m. viešpatavo „pirmininko Mao stilius“ (beje, pats Mao buvo neblogu poetu, tačiau rašė klasikiniu stiliumi, moderno nepripažino).

Pabandysim pateikti vieną jo eilėraštį

  Ribos

  Per upę brisiu.

  Dangaus spalvą pataiso vanduo.
  Ir mane.
  Aš teku,
  Ir atsispindžiu kitame krante
  Kaip žaibo pabučiuotas ąžuolas.

  Per upę brisiu.

  Girios tankmėj kitam krante
  Vienišas balandis purptelėjo
  Ir atskrido.

„Naujojo periodo“ prozos pradžia priimta laikyti 1977 m., kai žurnale „Liaudies literatūra“ buvo paskelbtas Liu Sinju (g. 1942 m.) apsakymas „Klasės vadovas“. Literatūros atgimimas prasidėjo „randų literatūra“ (pagal Lu Sinchua (g. 1954 m.) apsakymo pavadinimą - jis buvo rašomas pagal dar neatvėsusius „kultūrinės revoliucijos“ įvykių prisiminimus). Vėliau ši kryptis, kuriai buvo būdingi „kultūrinės revoliucijos“ esmės ir rezultatų apmąstymai, imtas taikyti „apmąstymų apie praeitus laikus“ pavadinimas.

Tačiau netrukus kinų rašytojai perėjo prie „sąmonės išbaudžiavinimo“ literatūros, įsikūnijusios „reformų literatūroje“, kai 1979 m. Czian Czylun (g. 1941 m.) paskelbė apysaką „Direktorius Ciao ateina į gamyklą“. Vėlesniuose savo kūriniuose jis „nutapė“ visą „naujos istorinės [reformų ir atvirumo] epochos naujųjų herojų“ galeriją. Tai tarsi naujas senos tarybinės „gamybinės temos“ įkūnijimas.

9-o dešimtm. viduryje atsirado nauja „ištakų paieškos“ (arba „šaknų literatūra“) kryptis. 1985 m. Han Šaogun (g. 1953 m.) paskelbė straipsnį „Literatūros šaknys“, kurioje pabrėžė, kad šios turi giliai įaugti į nacionalinę kultūrą. Jo apysakose „Papapa“ (1985) ir „Moteris, moteris, moteris“ (1986), kaip ir A Čen (tikr. pavardė Čžun Ačeng, g. 1949 m.) 1984-87 m. triptike („Šachmatų karalius“, „Karalius-medis“, „Berniūkščių karalius“; apie „Šachmatų karalių“ skaitykite toliau >>>>> ) bei Czia Pinva (g. 1953 m.) apsakymų cikle „Šančžou“ tiesiogiai panaudota tautos kultūrinė tradicija, jaučiama stipri tikėjimų ir papročių įtaka.

Atsivėrusioje Vakarų literatūros įtakoje 9-o dešimtm. atsirado avangardinės literatūros kryptis, kurios pradininkais laikomi Ma Juan (g. 1953 m.), Ge Fei (g. 1964 m.), Su Tun (g. 1963 m.) ir kt. Ma Juanio romanai „Kailaso kalno gundymas“ (1985), Su Tuno „1934 metų pabėgimas“ (1987), Ge Fėjaus apysaka „Rudų paukščių būrys“ (1988) parašyti naudojant „pasakojimo spąstų“ arba „romano romane“ triukus. Šie autoriai sutraukia ar ištempia laikus tarp įvykių, pažeidžiant priežasties-pasekmės sąryšius. Modernistinis kiniško avangardo pobūdis pasireiškia ir neigiamu požiūriu į tikrovę.

Vadinamoje „post-miglų poezijoje“, kilusioje 9-o dešimtm. viduryje, kai kurie poetai pradėjo reikšti nepasitenkinimą šiuolaikinių eilėraščių forma. Jie net iškėlė lozungą „Išsivaduokim nuo miglų poezijos!“ Tie vadinamieji „trečiosios kartos“ poetai savo eilėse stengėsi įkūnyti naujus estetinius elementus. Tarp jų iškiliausiu laikomas Hai Czi (tikr. pavardė Čža Haišen, g. 1964-1989 m.). jis rašyti pradėjo dar studijuodamas Pekino un-to teisės fakultete. Jį baigęs buvo paskirtas į Kinijos un-to filosofijos katedrą. Jis, vos 25 m. amžiaus, nusižudė puolęs po traukiniu. Jo „Prie jūros žydint pavasariui“ įtrauktas į mokyklinius vadovėlius, visas poezijos antologijas. Jo kūrybos svarba yra nore sujungti įvairias poetines tradicijas: kinų ir pasaulinę, kaimo ir universitetinę, senovės ir modernistinę... Ir jo mirtis simboliškai reiškė visos „naujojo periodo“ romantinės-herojinės epochos pabaigą.

Jis augo kaime, tad jo kūryboje dažni kaimo vaizdai. Vieną tokių pabandysime pateikti:

  Kaime, 1984

  Kaime gyveno
  Motina, sūnus.
  Motina ramiai stebėjo
  Sūnaus vyriškejimą.

  Tarp nendrynų įsikūręs
  Kaimas tarsi balta valtis.
  Mano sesuo Nendrė,
  Nendrė labai žavi.

(Kitus periodus planuojama pristatyti vėliau...)  


„Šachmatų karaliaus“ daosiniai elementai

Visi komentatoriai pripažino, kad „Šachmatų karaliaus“ turinys ir stilius labai skiriasi nuo įprastinių, aprašant kaip išsilavinęs jaunimas kenčia kaime kultūrinės revoliucijos laikais. Bet jie jame mato ir kinų dvasios atgaivinimą. Bei Dao: Šachmatų karalius

Kūrinyje pasakotojas traukinyje susitinka su jaunu šachmatų meistru Vangu Jišengu. Šis iškart paklausia, ar jiedu negalėtų sužaisti partiją. Pasakotojas mandagiai atsisako, tačiau vėliau sužino, kad kol Jišengas traukinyje laukia partnerio, jo sesuo stovi perone, kad galėtų su juo atsisveikinti. Jis tai žino, tačiau dėl to nesijaudina – jo gyvenimas yra šachmatai (visai kaip Lužino – V. Nabokovo romane; apie tai skaitykite „Lužino gynyba“). Tas jo panirimas į šachmatus prilygsta senovės mokytojų dao paieškoms, apie ką pakalbėsime toliau.

Neabejotinai Jišengas yra egoistas ir arogantiškas, tačiau pasakotojo akimis mes pradedame jį matyti kitaip. Jie susidraugauja, nors, atrodytų, neturi nieko bendra. Vieną dieną Jišengas trumpai aplanko pasakotoją (jis dėl to pėščiomis ėjo visą dieną) ir galiausiai randa, su kuo galės sužaisti šachmatų mačą.

Skaitytojai greitai pastebi, kad kūrinyje kalbos elementai ir simboliai, paimti iš daosizmo. Ši citata yra patarimas, kurį Jišengas gauna iš seno šachmatininko:

Gerumas nėra silpnybė. Jis įtraukia, duoda vaisius, valdo. Valdydami ir keisdami varžovą jūs jam primetate savo strategiją. Šios strateginės situacijos sukūrimui iš jūsų nieko nereikia. Nieko nedarymas yra Kelias; ir jis yra nekintantis šachmatų principas. ... Tai tikrai mistiška, tačiau jei gerai apmąstysite, pamatysite, kad tai tiesa.

Ir tada imi suprasti, kad kūrinys visai ne apie šachmatus, o apie gyvenimo būdą:

Neabejotinai nėra skirtumo tarp principų reguliuojančių šachmatus ir gyvenimą? ... Senis pasakė, kad čia tėra tik daug šachmatų figūrų ir didelė lenta, bet principas būtinai išlieka tas pats, tik skiriasi strategijos. Šachmatuose galite žvilgsniu aprėpti visą lentą, tačiau lieka tiek daug, ko nežinote apie gyvenimą.

Jam būdingas ir atsiskyrimo (pabėgimo) motyvas – ir daugelis A Čen pasakojimų vyksta sodybose ir kaimeliuose, esančiuose toli kalvose ar slėniuose. Pabėgimas nėra vien fizinis: jis taip pat mentalinis ir dvasinis. Todėl ir „šachmatų karalius“ Jišengas yra visiškai užvaldytas šachmatų, nes, kaip jis sako, „šachmatai gali išsklaidyti melancholiją!“. Tai leidžia pamiršti realaus pasaulio sunkumus – kaip ir senovės daosistai naudojo daosizmą kaip priemonę socialinių veiksmų išvengimui.

Vis tik pabaigoje Jišengas tarytum atsisako savo šalto požiūrio ir lyg sutinka, kad teisi buvo jo motina:

Ma, aš pagaliau supratau. Žmonės privalo turėti kažką, kad galėtų gyventi iš tikro.

kažką daugelis kritikų laiko dvasinėmis vertybėmis.

Sun Jui. Vėjas
Kinija: tolima ir artima
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Armėnų literatūros atšvaistai
Lietuvių literatūros tendencijos
Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Strindbergas: Absentas ir alchemija
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Staffan Soderblom. Pastabos apie šiuolaikinę švedų literatūrą
Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangardo poezijoje
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
G. Starikovskis. Kopenhaga
Švedai ir vokiečių literatūra
Kinų antgamtinės būtybės
Vienaragis Kinijos zhi
Kinų liaudies medicina
Japonų 'Kodziki'
Kinų kambarys
Skaitiniai
Vartiklis