XX a. japonų klasika: Riiti Jokomicu

4-o asmens požiūris

Po Meidzi restauracijos1) Japonijoje prasidėjo spartus susipažinimas su Vakarų kultūra. Po kelių dešimtmečių, pirmųjų vertimų, perdirbimų, pamėgdžiojimų, atėjo sąmoningo vakarietiškų idėjų įsisavinimo metas, prasidėjo šiuolaikinės japonų literatūros era – Riunoskė Akutagava2), Dziunjitiro Tanidzaki3), Jasunari Kavabata4)... Tuo Taisio laikotarpiu (2-3 dešimtm. sandūroje) pradėjo ir Riiti Jokomicu, vienu metu laikytas „šiuolaikinio romano karaliumi“.

Yokomitsu with Ehefrau, Schwester Riiti Jokomicu (Yokomitsu Riichi) gimė 1898 m., 1916 m. įstojo į Tokijo Vasedo un-tą5). Jo pirmieji apsakymai „Gatvė“ ir „Bokštas“ studentavimo laikais išspausdinti jo vienminčių leistame žurnale. 1923 m. du jo apsakymus, „Saulės diskas“ ir „Musė“, išspausdino žurnalas „Sinsiosecu“ (Naujoji proza), - ir jais jis iškart išgarsėjo. Po metų kartu su kitais prozininkais (būsimu Nobelio premijos laureatu Jasunari Kavabata4), Tepėjum Kataoka6), Joiti Nakagava ir kt.) įsteigė žurnalą „Bungei dzidai“ (Menų amžius), gyvavusį 3 m.

Pirmajame jo numeryje buvo išspausdintas jo apsakymas „Galva, o paskui pilvas“, skaitytojus nustebinęs nauju triuku japonų literatūroje: abejingo pasakotojo žvilgsniu, tarytum filmavimo kamera, judančiu kartu su pasirinktu personažu ir pamatančiu tik tai, kas patenka į jo akiratį. Apsakymas „Musė“, kartu ir tragiškas, ir ironiškas, buvo atspausdintas kiek anksčiau už „Galvą“, tačiau sudarytas panašiu principu. Ir ankstyvieji Riiti Jokomicu iš tikro panašūs į kino scenarijus, tačiau jie nėra „emocinio proveržio stenogramos“ (S. Eizenšteinas7)), o yra literatūra, savitai perteikianti tikrovę.

Aplink tą žurnalą susitelkę literatoriai paskelbė apie naujos krypties kūrimą, kurią kritikas Kameo Tiba įvardijo kaip neosensualizmą (sin-kankaku-ha, nuo „kankaku“ - jutimas), kurio tikslas buvo kad „tarsi pro mažytę skylutę būtų parodyta vidinio žmogaus gyvenimo gelmė ir prasmė“, sukurtas tarsi kažkoks simbolizmas. Riiti Jokomicu realistinis daiktiškumas netgi kėlė kai kurių literatorių protestus, tačiau R. Akutagava2) pareiškė, kad tame įžvelgia naujas galimybes, nepaisant „tam tikro keistumo ir svetimumo“.

Ši jau trečia japonų modernizmo banga priešpastatė save ir proletarinės literatūros judėjimui, kurį rėmė liberalioji inteligentija. Vienu savo tikslų neosensualistai skelbė vadinamosios grynos literatūros (A. Žido terminas), t.y. išsilaisvinusios iš ideologijų, kūrimą.

Japonų nonsensualistų kūryboje priimta įžvelgti M. Prusto, modernisto Polio Morano8) bei Dž. Džoiso9) įtakas. Kritikė Titosė Sato ankstyvųjų neosensualistų prozą sieja su rusų formalizmu10) (antiideologizmas, „grynoji literatūra“) ir betarpiškai su ankstyvaisiais Viktoro Šklovskio11) kūriniais. Vis tik yra esminis skirtumas nuo vakariečių: Europos modernizmui postūmį davė Pirmasis pasaulinis karas, o japonų – Kanto 1923 m. žemės drebėjimas.

Galima įsitikinti, kaip Riiti Jokomicu keitė pasakojimo manierą. Apsakymas „Pavasaris atvyksta vežimaičiu“ pagrįstas autobiografiniais faktais: 1923 m. rašytojas vedė 17-metę merginą, savo bendrakursio seserį. Jai sukakus 20-mt, ji mirė nuo tuberkuliozės – ir 1926 m. rugpjūčio mėn. apsakymas išspausdintas „Dziosei“ žurnale.

Patrauklus ir apsakymas „Dievo žirgas“, kurio pasakotojas yra šintoizmo šventyklos žirgas, stebintis pasaulį iš arklidžių. Vakarų literatūroje irgi yra „pasakojančių“ gyvūnų: Aukso asilas12), katinas Muras13), Cholstomeras14) – paskutinis gali būti įtakos šaltiniu, nes tada L. Tolstojus kėlė japonų publikos, taigi ir neosensualistų, susidomėjimą.

Savo esė „Grynojo romano teorija“ R. Jokomicu iškėlė „4-o asmens“ sąvoką. Kinų kritikas Du Czinbo tai supranta kaip „filosofinių metaforų grupę“. O Jokomicu rašo: „nuo tada, kai atsirado naujas gramatinis asmuo, panašus į naują būtybę – kažkokį ‚Save regintį Aš‘, ankstesnis realizmas tapo nereikalingas... Tačiau norint nors kiek priartėti prie tiesos, ... rašytojui teks pasistengti, kad sukurtų 4-ą gramatinį asmenį... Jį galime įtraukti į ‚grynąjį romaną‘ ir tuo pačiu sukurti pasaulį, kuriame žmonės įgaus naujo judėjimo galimybę“.

Tokia prasme įdomus apsakymas „Paukštis“ (1930), išplečiantis literatūrinę sąmonę iki „sąmonės srauto“. Jame pasakoja pirmas asmuo. Jį sunku skaityti, nes jis nesuskaidytas į pastraipas, be kabučių, padedančių nustatyti, kas ir ką pasakė. Šis tarsi sarkastiškas psichoanalizės etiudas yra ir „aš-romano“ parodija, o jo pabaiga sugražina mus prie „naujojo simbolizmo“ ir to laikmečio mechanikos kulto, kai „vietoje širdies burzgė ugninis motoras“.

Jo garsieji romanai yra „Mechanizmas“ ir „Šanchajus“. Karo metu buvo kariaujančios Japonijos pusėje, nors nė eilutės neparašė militaristinės propagandos tema.

Redaktorius: šįkart pateikiame tik šią trumpą R. Jokomicu miniatiūrą, nes visą dėmesį sutelkėme papildymus. Vėliau bus pateikta ir papildomų rašytojo kūrinių...

Žiema ir moteris

Išėjusi už bambukinės tvoros, moteris, susimąsčiusi, išsiblaškiusi žvalgosi po kaimyninį sodą. Ten ant žemės draikosi keli susipynę žieminių chrizantemų stiebai. Iš sušluotų į krūvą lapų į dangų kyla dūmelis.

Laikas jos paklausti, ką galvoja.

Jei ji, prispaudusi rankas prie krūtinės atsakys: „Apie dainas apie rudenį“, - ją būtina nutraukti. Ramiai paėmus už rankos:
- Geriau pagalvotumėte apie pavasarį. Nueikite geriau į namą ir pasidarykite arbatos... O tikrai susiruošėte visus drabužius pavasariui? Jau geriau užsiimkite siuvimu, prisėdus šalia arbatinuko su linksmai burbuliuojančiu vandeniu ant prikaistuvio. Juk netrukus grįš tavo vyras su sušalusiais pamėlusiais pirštais. Nejaugi iki jo grįžimo galvosite apie nuėjusį rudenį? Rudenį nėra laimės. Nagi, nagi, greičiau į namą. Nenori kišti rankų į dėžę su anglimi – paskolinsiu pirštines. Vanduo, tikriausiai, per šaltas, tačiau tik pagalvok, kokie bus vyro pirštai, o jis netrukus ateis. Ir gėlės gėlių parduotuvėlės vitrinoje dar nenuvyto. Nuvalykite dulkes nuo vazos ant židinio ir pamerkite į ją bent vieną narcizą. Nuvarykite katę miegoti saulės sušildytoje vietelę verandos pakraštyje, o šunytis tegu žaidžia su savo šešėliu. Tačiau nereikia užsižiūrėti į žieminę kameliją. Ji tai tikrai gena liūdesį. Geriau iškvėpkite baltus garus į šaltą orą. Tegu jis pakyla tarsi šasteli paukštis, išsigandęs krintančio lapo. Paimk baltąją ropę*), apsižvalgyk ir nusijuok ties virtuvės slenksčiu. Galbūt iš ryšulio, kurį atneš vyras, prieš tave iškris naujas šalikas. Juk greitai bus pavasaris. Ir girdėsis, kaip akmeninėje kriauklėje prausimuisi, prie kaušo, sparnais plaks bitės. Ir kaimų į miestą nutįs mašinos – kasdien vis daugiau. Medšarkės išskris į tėvynę, o senos šakos atgis ir išleis pumpurus. Pamatysi, kaip įsimylėję porelės, susikibę rankomis, pradės vaikščioti miesto apylinkėse. Tada ir tu paimsi vyrą už rankos ir pasakysi jam: „Pažiūrėk, štai ir pavasaris atėjo, tiesa?“ Tačiau negalima, kad tada jūsų vyro paltas atsiduotų pelėsių kvapu...


*) Baltoji ropė – viena senovinių daržovių. dabar pardavinėjama ištisus metus, tačiau anksčiau subręsdavo įsižiemojus ir buvo laikoma skaniausia prieš ateinant pavasariui.

Papildymai

1) Meidži restauracija - virtinė įvykių Japonijos Edo ir Meidži laikotarpių sankirtoje. Japonija atsisakė izoliacionizmo politikos ir samurajais paremtos valdymo sistemos, atkūrė prekybinius mainus tarp valstybių, sustiprėjo.

Jos pagrindas - 1866 m. Sacuma-Čiošiu aljansas tarp Sacumos domeno lyderio Saigō Takamori ir Čiošiū domeno lyderio Kido Takayoši. Jiedu palaikė imperatorių Komei ir kartu su Sakamoto Ryoma nutarė nuversti valdantįjį Tokugavos šiogūnatą ir suteikti valdžią imperatoriui. 1867 m. pab., mirus Komei, sostą paveldėjo jo sūnus Meidži.

1867 m. lapkričio 9 d.15-asis Tokugavos šiogūnas Tokugawa Yoshinobu perleido savo privilegijas imperatoriui. Absoliuti valdžia imperatoriui buvo grąžinta 1868 m. sausio 3 d. Po kelių mūšių Tokugavos šiogūnato viešpatavimas baigėsi.

Meidži restauracija paspartino industrializaciją Japonijoje, o su ja – ir ginklavimąsi. 1905 m. valstybės šūkis buvo pakeistas į „Praturtinkime valstybę, sustiprinkime kariuomenę“.

2) Ryūnosuke Akutagawa Riunoskė Akutagava (Ryūnosuke Akutagawa, 1892-1927) - japonų novelistas, eseistas, aktyviai reiškęsis Teišo laikotarpiu. Laikomas „japonų apsakymo tėvu“. Jo vardas nuo 1935 m. suteiktas literatūrinei premijai. Nusižudė 35 m. amžiaus didele migdomųjų doze – to priežastis nebežinoma. Jis buvo pradėjęs regėti haliucinacijas ir, matyt, bijojo, kad paveldėjo motinos beprotybę.

Rašytojo tėvas prie Tokijo turėjo ganyklas ir pardavinėjo pieną. Motina iš garsios Akutagavų giminės, kurioje ir kurios dvasia auklėtas Riunoskė, sirgo sunkia psichine liga. Gimus Riunoskė, šeima apsimetė, kad jis pamestinukas ir jį įsūnijo bevaikė motinos sesuo.

1913 m. Riunoskė baigė koledžą ir įstojo į Tokijo imperatoriškąjį universitetą, kad pagilintų anglų literatūros žinias. Mokslas jam greitai nusibodo, jis nebelankė „neįdomių“ paskaitų, ėmė leisti „Sinsite“ žurnalą, kur kritikavo natūralistinę literatūros mokyklą ir gynė neorealistinę, kurios kanonai buvo laisvesni ir leido rašytojui filosofuoti interpretuojant pasaulį ir jo reiškinius, atidžiau stebėti ir vaizduoti atskiras jų detales. Universitetą vis tik baigė - 1916 m.

Savo pirmuosius kūrinius išspausdino 1915 m. - svarbiausi jų buvo „Rasimonos vartai“ ir „Nosis“ (1916), iškart sudominę publiką. Jie parašyti, kai R. Akutagavą buvo apėmusi depresija dėl tragiškos meilės. Jis buvo linkęs vaizduoti ne dabartį, o tuos laikus, kai Japonijos gyventojai buvo ištikti kokios nors visuomeninės-istorinės krizės.

Tuo laikotarpiu per nepilnus metus jis parašė apie dvidešimt gerų novelių, esė ir straipsnių. Tačiau vėliau mokytojo darbą, po vedybų, pakeičia į laikraštininko ir persikelia į Tokiją.

R. Akutagava savo novelėmis tarsi gvildena tolimas praeities problemas, nagrinėja seniai istorijos pamirštus įvykius. Tačiau jis mano, kad praeitis ir ateitis turi daug bendra. Nemažai novelių rašytojas paskyrė japonų tikėjimui: „Taboka ir velnias“, „Džuliano Kitiske“...

1921 m. vyko žurnalistu į Kiniją, kur daug sirgo ir susigadino sveikatą. Grįžęs paskelbė „Kape“ (1922). 1921-27 m. buvo paskutiniai rašytojo literatūrinės kūrybos metai. Šio laikotarpio kūrybai būdingas socialinis angažuotumas, nusiteikimas prieš Japonijos militarizavimą. Diskutavo su Tanizaki dėl struktūros prieš lyriką svarbos. Anot jo, struktūra svarbiau už turinį ar siužetą.

Paskutinius mėnesius rašytojas paskyrė Biblijos studijoms - ieškojo nusiraminimo. Susidomėjo katalikybe ir norėjo suvokti Kristaus kančios paslaptis, jo reikšmę šiuolaikinei žmonijai. Paskutiniuose kūriniuose (1927) „Miražas“, „Dantyti ratai“ , „Idioto gyvenimas“ remdamasis savo gyvenimo epizodais, pergyvenimais ir nuotaikomis, rodo haliucinacijomis perpildytą gyvenimą, kurio spalvos

R. Akutagavos kūrybai būdingas ironiškas pasakotojo tonas, švelnus humoras. Kalba lakoniška, jis keliais žodžiais gali nupiešti visą vaizduojamą paveikslą ar siužetą. Iš karto pagauna įvykio esmę ir jo istorinę priklausomybę.

3) Dzunitirō Tanidzaki (Junichirō Tanizaki , 1886-1965) – populiarus japonų rašytojas ir dramaturgas, vienas japonų modernizmo atstovų. Kai kurie jo kūriniai perteikia šokiruojantį seksualumo pasaulį ir destruktyvius erotinius potraukius, tačiau kiti rodo šeimos gyvenimo dinamiką greitai besikeičiančioje japonų visuomenėje. Jo apsakymai dažnai ieško kultūrinio identiteto priešpastatant „Vakarus“. Rezultatas būna sudėtingas, ironiškas ir provokatyvus.

Gimė pasiturinčio pirklio šeimoje Tokijuje, šeimoje jį lepino. Mokėsi Tokijo un-to literatūros fakultete, tačiau jį paliko 1911 m. dėl šeimos finansinių problemų. Rašyti pradėjo dar 1909 m., parašęs vieno veiksmo pjesę, išspausdintą žurnale. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu buvo aršiu natūralizmo priešininku, laikėsi modernizmo, avangardizmo, romantizmo ir filosofinių stilių. Pabandė jungti tradicinius japonų elementus su Vakarų dekadanso estetikos principais.

Ankstyvieji kūriniai pilni demoniškos dvasios ir kūniškumo energijos, paslaptingos lemtingos meilės ir pabrėžto erotizmo, sumišusio su sadomazochizmu. Tai apysakos :Vaikai“ (1910), “Paslaptis” (1911), “Velnias” (1912) ir romanas “Naomi” (1924). „Lakiajame smėlyje“ (1928-29) nagrinėja lesbiečių meilę.

Vėlyvajam laikotarpiui būdingas nutolimas nuo Vakarų ir panirimas į japonų senovės ir estetikos pasaulį. „Generelo Šigemoto motinoje“ (1949-50) įveda sūnaus potraukio motinai temą, kaip ir seksualumo senatvėje, pasikartojančią „Rakte“ (1956). Po rašytojo mirties įsteigta jo vardo premija. Jasudzo Masumura pagal jo kūrinius susuko visą eilę kino juostų („Kvailio meilė“, „Tatuiruotė“ ir kt.).

4) Kawabata Yasunari Jasunaris Kavabata (Kawabata Yasunari, 1899-1972) – japonų apsakymų rašytojas ir novelistas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1968).

Gimė Osakoje ir 2 m. tapo našlaičiu ir gyveno su seneliais, kurie mirė jau dar esant vaikui. 1917 m. ėmė mokytis anglų kalbos ir 1920 m. įstojo į Tokijo Imperatoriškąjį universitetą, kurį baigė 1924 m. Jau tuo metu rašė, o taip pat dirbo reporteriu. Mažai dėmesio skyrė militaristiniams klausimams, sakydamas, kad gali rašyti tik elegijas.

1972 m. nusinuodijo dujomis – spėliojama dėl jo savižudybės priežasties: prasta sveikata, meilės romanas ar šokas dėl draugo Jukio Mišimos savižudybės (1970).

Dar universitete atkūrė jo literatūrinį žurnalą „Šin-šichō“ („Naujas minčių potvynis“), kuriame išspausdino savo pirmąjį apsakymą „Scena iš seanso“.

1924 m. spalio mėn. Kavabata, Kataoka Teppei, Jokomicu Riichi ir kiti jauni rašytojai įkūrė naują literatūrinį žurnalą Bungei Džidai („Meno amžius“), kuris stojo prieš įsitvirtinusią japonų literatūros natūralistinę mokyklą bei prieš „darbininkus“ ar proletariatinį literatūros judėjimą. Tai buvo „menas dėl meno“ judėjimas įtakotas Europos kubizmo, ekspresionizmo, dadaizmo ir kitų modernizmo stilių. Terminas Šinkankakuha, kurį Kavabata ir Jokomicu naudojo apibūdinti jų filosofiją, dažnai klaidingai išverčiamas kaip „neo-impresionizmas“, tačiau jis nebuvo patobulinta ar atnaujinta impresionizmo versija. Jis stengėsi literatūroje perteikti „naujus įspūdžius“, o tiksliau „naujus pojūčius“ ar „naują supratimą“.

Kavabata labai išgarsėjo po „Šokėjos iš Izu“ (1926) - apie liūdną studentą, pėsčiomis keliavusį po Izu pusiasalį, kur sutiko jauną šokėją ir grįžo į Tokiją atsigavęs.

Gyveno labai kukliai skurdžiame Tokijo rajone. Po 1920 m. Kavabata eksperimentavo su įvairiais rašymo stiliais. „Asakusos raudonoji gaujoje“ (1929-30), tyrinėjo demimondžių (panašios į kurtizanes) ir kitų, esančių visuomenės pakrašty, gyvenimus su stilium panašiu į vėlyvąją Edo laikotarpio literatūrą. Tuo tarpu „Kristalinė fantazija“ jau yra grynas sąmonės srauto rašymas.

Po karo iškeisti garsūs romanai: „Tūkstantis gervių“ (nelaimingos meilės istorija), „Kalno aimana“, „Miegančių gražuolių namai“, „Grožis ir liūdesys“, „Senoji sostinė“. Jo talentas visa jėga atsiskleidė romane „Sniegynų šalis“ (1948).

Daugelis Kavabatos istorijų neužbaigtos ir tai erzina skaitytojus ir redaktorius. Taip padaryta tyčia, nes jis manė, kad įvykiai yra svarbiau už pabaigą. Jis lygino savo rašymo formą su tradicine japonų poezija, tiksliau haiku.

5) Vasedos universitetas (Waseda daigaku) - prestižinis privatus universitetas Tokijuje, įkurtas 1882 m.,o universiteto statusą ir Vasedos pavadinimą gavęs 1902 m.Jį baigė daug žymių žmonių.

6) Kataoka Tepėjus (Kataoka Teppei, 1894-1944) – japonų rašytojas.

Pirmoji publikacija – apsakymas „Kalba“ (1921). Buvo modernistinės neosensualistų grupės teoretiku. Rašė žurnalui „Bungei džidai”. Tačiau 1928 m. paskelbė straipsnį „Meno skurdas“ ir perėjo į „Proletarinės literatūros“ judėjimą. Žinomesnieji to laikotarpio kūriniai: „Gyva lėlė“ (1928), „Ajasato kaimo įvykių metraštis“ (1929). Vėliau vėl viešai atsisakė savo pažiūrų ir parašė erotinius romanus: „Nuotakų mokykla“ (1934) ir kt.

7) Sergejus Eizenšteinas (1898-1948) – rusų kino režisierius, scenaristas ir kino teoretikas, pasižymėjęs savo nebyliaisiais filmais „Streikas“, „Šarvuotis „Potiomkinas“ ir „Spalis“, bei istoriniais epiniais filmais „Aleksandras Nevskis“ ir „Ivanas Rūstusis“. Labai paveikė ankstyvuosius kino kūrėjus, pasižymėjo naujoviška kino montažo praktika ir teorija.

8) Paulas Moranas (Paul Morand, 1888-1976) – prancūzų autorius, kurio apsakymai ir romanai pasižymėjo savu šmaikščiu stiliumi. Aktyviausias kūrybos laikotarpis buvo tarpukariu ir laikomas vienu iš ankstyvųjų modernistų.

Kilęs iš aukštuomenės šeimos ir vedęs žmoną iš turtingos šeimos, užėmė diplomatinius postus ir daug keliavo. Jam įtaką darė F. Nyčė, O. Špengleris bei baltosios rasės pranašumo propaguotojas Ž. De Gobineau. Jautė palankumą rasinėms bei antisemitinėms teorijoms. Karo metu kolaboravo su vokiečiais. Vėliau globojo Husardų literatūrinį judėjimą, kuris buvo priešstata egzistencializmui. Po karo dėmesį sutelkė istoriniams romanams – senovės neįprastumus panaudodamas kaip metaforas šiuolaikinei politikai.

9) Džeimsas Džoisas (James Augustine Aloysius Joyce, air. Séamas Seoighe, 1882-1941) – airių rašytojas ir poetas. Pagarsėjo trumpų apsakymų rinkiniu „Dubliniečiai“ (1914), romanais: „Ulisas“ (1922), „Jaunojo menininko portretas“ (1916), „Finegano budynė“ (1939).

10) Rusų formalizmas - 20 a. 1-2 dešimtm. susidariusi literatūros teorijos srovė, padariusi įtaką ne tik šiuolaikinei rusų literatotyrai, bet ir humanitarinių mokslų vystymuisi bei meno praktikai. 1916-25 m. veikė formalistus vienijanti OPOYAZ draugija, buvo leidžiami „Poetinės kalbos teorijos rinkiniai“. Pirmu darbu laikoma V. Šklovskio11) deklaracija „Žodžio prikėlimas“ (1914). Ryškiausi kiti atstovai: Eichenbaumas, Jakobsonas. Su OPOYAZ buvo susijęs ir V. Majakovskis, nes draugija ankstyvuoju laikotarpiu stipriai orientavosi į futurizmą. Buvo skelbiama formos pirmumas prieš turinį. 3-me dešimtm. formalusis metodas stipriai kritikuojamas, tame tarpe ir L. Trockio „Literatūroje ir revoliucijoje“ (1923). Prie formalistų idėjų vėl grįžta 7-8 dešimtm. Formalizmas nemažai įtakojo teorinę literatotyrą bei semiotiką, o taip pat struktūralizmą (B. Uspenskis, R. Bartas,  Levi-Strausas, M. Fuko ir kt.).

11) Viktoras Šklovskis Viktoras Šklovskis (1893-1984) – rusų literatūros kritikas, rašytojas, kinotyrininkas ir scenaristas, pamfletų kūrėjas. 1979 m. jam skirta TSRS Valstybinė premija.

Gimė St.. Peterburge žydo ir vokietės šeimoje. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo savanoriu ir buvo sužeistas. 1916 m. Peterburge įkūrė OPOYAZ draugiją, sukūrusią, kartu su Maskvos kalbos rateliu, rusų formalizmo10) teoriją. Buvo aktyvus Vasario revoliucijos dalyvis, dalyvavo antibolševikiniame eserų judėjime – vėliau jam atleido nemaža dalimi užtariant M. Gorkiui..

1920 m. dalyvavo duelyje, vėliau kovėsi Raudonosios armijos gretose. 1920 m. spalį išrinktas Rusijos menų istorijos instituto profesoriumi. 1921-22 m. aktyviai skelbė straipsnius žurnaluose. 1922 m., prasidėjus eserų areštams, pabėgo į Suomiją ir į TSRS grįžo 1923 m. rugsėjį. Buvo artimas futuristams, tapo vienu iš LEF grupės lyderių. 1930 m. paskelbė atgailaujantį straipsnį „Apie vieną mokslinę klaidą“. 1932 m. rudenį išvyko statyti Baltosios-Baltijos jūrų kanalo. Apie savo nuotaiką jis sakė, jaučiuosi „kaip lapė kailių parduotuvėje“. Rašė apie istoriją, tame tarpe daug apie L. Tolstojų, M. Eizenšteiną7), F. Dostojevskį. 3-8 dešimtm. Rašė filmų scenarijus. Apie jo kūrybą susidomėta 7-me dešimtmetyje.

Šklovskis labiausiai žinomas nusišalinimo arba demilitarizacijos (otstronenie), kurią išvystė esė „Menas kaip technika“ (1925), - apie poreikį atgaivinti tai, kas tapo pernelyg familiaru, tarsi literatūrinė klišė: „Meno tikslas yra sukelti daiktų pojūčius taip, kaip jie pajuntami, o ne kaip jie yra žinomi. Meno technika siekia daiktus padaryti 'nefamiliariais', formas sunkiomis, pasunkinti ir prailginti suvokimą, nes suvokimo procesas savyje yra estetinis ir privalo būti prailgintas. Menas yra būdas objekto meniškumo patyrimui; pats objektas nėra svarbus“.

12) „Aukso asilas” arba “Metamorfozės” (apie 150-170 m.) - romėnų rašytojui Apulijui (2 a.) priskiriama satyra, kurį sudaro 11 knygų. Vienu iš jo galimų šaltinių laikomas graikiška apysaka „Lukijus arba asilas“. Kūrinys yra užmaskuotas ezoterinis traktatas, be to jame užšifruotas paties Apulijaus, pasinėrusio į įvairius mistinius mokymus ir teisto už burtininkavimą, gyvenimas.

Pirmuoju asmeniu pasakojama apie nerūpestingą romėnų jaunuolį Lucijų, kurį traukia moterys ir burtai. Atsidūręs Fesalijoje, garsėjančioje magija, nutarė ant savęs išbandyti jos veikimą. Čia, per raganos tarnaitės klaidą, jis virsta asilu, kuris patenka pas įvairius šeimininkus ir patiria daug pažeminimų (tame tarpe ir kilmingos ponios seksualinį priekabiavimą). Jis pamato daugelio visuomenės sluoksnių gyvenimą, visuose matydamas moralės nuosmukį. Jis meldžia dievų pagalbos – ir atsiliepia deivė Izidė. Atsivertęs tampa pastoforu (Ozyrio ir Izidės žyniu).

13) Katino Muro gyvenimas ir pažiūros - E. Hofmano (1776-1822) satyra (1819), geriausias jo kūrinys, jungiantis komiškus ir tragiškus elementus. Joje pateikiamos dvi nepersikertančios istorijos: katino Muro ir nykštukinės kunigaikštystės kapelmeisterio J. Kreislerio. Savo istoriją pasakoja katinas, tačiau, pasirodo, kad jis draskė pirmą papuolusią knygą, kurios lapus naudojo savo guoliui iškloti ir pradžiovinti. Taip į tekstą pateko gretutinė istorija.

Kreisleris įkūnija aukščiausiąją tiesą. Jam muzika - „aukščiausia ir romantiškiausia meno rūšis“. Ir jis gyvena ne poetinių kančių pasaulyje, (kaip ankstesnių Hofmano kūrinių veikėjai), o realioje filisterinėje Vokietijoje. Stengdamasis pragyventi vis keliauja po kunigaikštystes, miestus – kad iš savo įkvėpimo kaltų auksą, taip pratęsiant savo gyvenimo giją.

14) Cholstomeras - vaidina Jevgenijus Lebedevas Cholstomeras – L. Tolstojaus apysaka (1863-1886), kurioje senas ir ligotas arklys savo istoriją pasakoja kitiems tabūno arkliams. Jis buvo veisliniu eržilu, tačiau turėjo defektą – baltas dėmes, todėl visad laikytas antrarūšiu, nors buvo labai greitas. Kartą įsimylėjo kumelę, todėl buvo kastruotas. Jis daug kartų keitė šeimininkus, iš kurių daugiausia pasakojo apie karininką Nikitą Serpuchovskį. Apysaka baigiasi Cholstomeras mirtimi. L. Tolstojus priešpastato šeimininkus ir arklį – net po mirties jo mėsa ir oda kažkam pravertė. V. Šklovskis11) pateikia „Chorstomerą“ kaip vieną L. Tolstojaus „nusišalinimo“ triukų, - pvz., taip leido kritikuoti nuosavybės institutą. 1975 m. Leningrade apysakos motyvais G. Tovstonogovas pastatė spektaklis „Arklio istorija“.

Prerafaelitai
Chaosmo estetika
Samurajų ideologija
Šinto ir japonų tikėjimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu: Musė
Christian Libens. Sekso poetika
Riiti Jokomicu. Dievo žirgas
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Caritas Romana pateikimas mene
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
M. Prustas. Sodoma ir Gomora
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Seksas filosofų gyvenime
Japonų 'Kodziki' epas
Egzistencializmas
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis