Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas

Apie autorę   >>>>

Ir štai ką aš sužinojau: geri sapnai patenka pas žmones per ausų kaušelius ir nosies šnerves, o blogi – įsmunka per užpakalio angą (anusą) ir iš ten keliasi į galvą, patekdami į smegenis. Taigi sapnavimas – naktinis keistenybių regėjimas – yra kažkoks vaizdinių, kurie pasinaudoję tuo, kad miegant mes silpni ir bejėgiai, praninka į mūsų kūnus iš išorės, stebėjimas. Kai kurie iš tų vaizdinių, susiklosčius aplinkybėms patekę vidun per tokią nešvarią vietą kaip užpakalio praėjimas, ilgame savo kelyje iki galvos smegenų surenka visą žmogaus kūno purvą ir bjaurastį, kaskart užkrėsdami ir nuodydami smegenis tol, kol žmogus, kuriems jie sapnuojasi, galutinai neteks proto arba numirs. Taip, pavyzdžiui, praeitą vasarą, kai išdžiovintas karščio ir nukamuotas kliedesio, paliko gyvenimą vienas vietinis seniokas, visi jo nusibaigime įžvelgė tiesioginį ryšį su blogais sapnais, kuriais numirėlis skundėsi gyvas būdamas.

Todėl ir tapo įpročiu kiekvieną rudenį atlikti ypatingą ritualinį šokį su į užpakalio praėjimą įstatytu deglu – taip vadinamosios blogų sapnų išvarymo apeigos, kurių tikslas priminti sapnams apie juos tykantį pavojų, jei jie sumanys įsmukti į žmogaus kūną per užpakalio angą. Atlikti apeigas privalėjo tie, kurie kentėjo nuo pasikartojančių košmarų, o taip pat žmonės, kuriems, bendruomenės manymu, pasimaišė protelis dėl blogų sapnų. Košmaras

Žinoma, tasai ritualas buvo giminingas religiniam asketizmui, kūno nuraminimui kankinimais: tiesą sakant, deglo koto įstūmimas į subinę pats savaime kankinantis, tačiau mažo to – kyšantis išorėje galas visas skendėjo liepsnose. Atlikdamas apeigas žmonės neslėpė savo kančių. Jie tai stipriai suspausdavo antakius, tai, atvirkščiai, plačiai išplėsdavo akis, grieždavo dantimis, laistė žemę prakaitu, kurį gausiais išskirdavo jų kankinami kūnai. Daugeliui veidu tekėdavo ašaros. Buvo laikoma, kad prakaite, ašarose ir kituose kūno skysčiuose, išsiskiriančiuose išvarymo apeigų metu, randasi šventa jėga. Būtent todėl specialiai apmokyta moteris vaikščiojo su žaliu, šviežiai nuskintu lapu tarp šokančiųjų ir kruopščiai rinko visas jų išskyras į stiklainėlius, kuriuos po to sandariai uždengdavo dangteliais ir rūpestingai saugodavo. Jų turinį naudojo tokiais atvejais: būrimui, kaip tepaliuką nuo nudegimų, kirminų išvarymui ir pan. Tie stiklainiukai su etiketėje nurodytu vartojimo būdu (kuris nustatomas pagal kažkokią slaptą, man nežinomą metodiką) kartais pardavinėjami pakelės krautuvėlėse.

Klimatas čia švelnus, dangus giedras, oras tyras – blogo oro beveik niekada nebūna, tačiau jei netikėtai lietus krapins kelias dienas iš eilės, tai, ko gero, vietiniai net džiaugiasi tokiu nepalankiu oru. Juk lietus nuplauna besibastančius dangumi neramius sapnus, numuša juos žemyn, sugena po žeme. Lietui lyjant vietiniai visad miegojo be sapnų ir galėjo normaliai išsimiegoti.

Kasmet lietingos dienos ateidavo, kai galutinai pasukdavo rudeniop – lietus laistė be paliovos kelias dienas iš eilės. Čia prie to jau priprato. Nemaloniausiu dalyku buvo tai, kad po liūčių jūra prisipildydavo sapnų-skenduolių, kurie tik ir laukė, kad pro šalį praplauktų kokia nors žvejų valtis. Tada sapnai-skenduoliai užpuldavo žvejus, įsmukdavo į jų kūnus – ir žvejai ilga sėdėdavo valtyse snausdami ir įsmeigę tuščias akis į niekur... Ir taip diena po dienos. Todėl, išplaukdami į jūrą paskutinėmis vasaros dienomis, vyrai būtinai apsaugodavo savo užpakalius ypatingomis, glaudžiai priglaudžiančiomis medinėmis trumpikėmis, išskaptuotomis iš storo rąsto. Ausis ir šnerves paprastai užkimšdavo į vamzdelį susuktais medžiagos gabalėliais. Ir dar kalba, kad nesutrūniję sapnai-skenduoliai galiausiai virsdavo medūzomis, kurių gausybė tuo metų laiku knibždėjo pakrančių seklumose. O ir žuvys, pagautos metų pabaigoje, buvo ne tokios kaip įprasta – visa suglebusi ir išsipūtusi; kaip laikė vietiniai žvejai, nes baigiantis vasarai maitinosi sapnais-skenduoliais ir smarkiai persiėsdavo.

Tiesą sakant, tai, kad pro anusą įsmukę sapnai kažkokiu momentu patenka į smegenis, netgi į gera, nes būna, ir taip: sėkmingai prasibrovę vidun, blogi sapnai įstringa pilvo srityje ir nepajuda iš vietos. Susidaro kamštis – sapnai renkasi ir kaupiasi. Užsistovėję jir neišvengiamai pradeda pūti. Išsiskiria dujos, nuo kurių pučia pilvą, ir nuodai, graužiantys kūną iš vidaus. Ši liga – kai ja susirgęs žmogus išsipučia ir miršta siaubingose kančiose – gavo „sapnų pilvo“ pavadinimą; ir čia jau statyk nestatęs deglą į užpakalio praėjimą, kiek nori prakaituok ir liek ašaras apsivalančio ritualinio šokio metu – niekas nepadės, išgydymo nėra. Besiraitydamas iš kankinančio skausmo, tu blaškaisi kelias dienas dejuodamas, kol galiausiai nenumiršti. Štai ir viskas.

Pasakoja apie vieną nepaprastą atvejį, kai sapnas, pranikęs į moters kūną, atsitiktinai atsidūrė gimdoje ir po 10 mėnulio mėnesių ir 10 dienų, perėjęs gimdymo keliais, vėl atsidūrė išorėje. Beje, šios istorijos tikrumas nepilnai įrodytas. Gimdyvė, žinoma, ketino atsikratyti nėštumo kūdikiu, tačiau pagimdžius vietiniai taip ir nesugebėjo rasti naujagimio, kiek beieškojo. Tad ir nusprendė, kad tai eiliniai blogų sapnų darbeliai.

Paėmus istorinius šaltinius galima aptikti įrašus, liudijančius apie „sapnų pilvo“ paplitimą atitinkamais istoriniais laikotarpiais. Taigi didžiausia epidemija įvyko maždaug prieš 100 metų. Raštiškus šio fakto patvirtinimus sugebėjau aptikti vietinės bibliotekos pustamsėje knygų saugykloje. Tasai pusiau skaidrus grubus betoninis kubas – vienas žodis, kad biblioteka – buvo pastatytas persikėlėlių prieš pusšimtį metų ir jiems tarnavo kažkuo panašiu į bendrabutį. Tada persikėlėliai pasitraukė, o pastatas liko. Ilgą laiką jis stovėjo apleistas, kol kažkoks entuziastas, tikras šių vietų patriotas, viename jo kambarių neaptiko persikėlėlių užrašų ir neišvystė audringos veiklos renkant duomenis – taip, bendrai paėmus, bet kokius – nors kiek susijusius su rankraštine ir spausdinta krašto istorija. Būtent jis pasiekė, kad buvęs bendrabutis būtų pertvarkytas į pagrindinę miesto kultūrinę įstaigą – miesto biblioteką.

Jei tikėsim šaltiniais, tai žmogumi, nuo kurio kilo „sapnų pilvo“ epidemija, buvo 35 m. amžiaus vyriškis, užsiėmęs galvijų auginimu. Dauguma vyrų vertėsi žvejyba, o tasai visiškai pasišventė žemės ūkiui. Jo namas stovėjo kalnuose, ant skardžio; su gyvenančiais kalnų papėdėje ir pakrantėje jis palaidė iš, -skirtinai dalykinius santykius ir praktiškai su niekuo nebendravo. Vis tik, nepajėgdama žiūrėti, kaip dienos pučiasi vyro pilvas, o jo kančios tampa vis mažiau pakeliamos, jo žmona nusileido į miestą ilgu kalnų taku ir pasikvietė miesto gydytoją. Nuėjęs ilgą kelią, gydytojas atvyko į vietą. Iki to laiko nelaimėlio pilvas išsipūtė trigubai – ant įsitempusio jo paviršiaus, sudarydamos paslaptingą piešinį, pilkais takeliais išryškėjo neaišku iš kur atsiradę sausgyslės. „O-jo-joi, balandėli, taigi pas tave sapnas pilve, - neilgai mąstęs paskelbė nuosprendį daktaras. – Dirbi su gyvuliais, štai ir prisiprašei. Įveikė tave per subinę gyvulių sapnai“. Išgirdę žodžius „sapnas pilve“, vyras su žmona išblyško. Jiems buvo žinoma, kad toji liga yra mirtina ir nepagydoma. Žmona aiktelėjo. Žinoma, ji girdėjo ir anksčiau, kad pilvas išsipučia nuo „sapnų pilvo“, tačiau viena yra girdėti, o kita – išvysti savo akimis ir sužinoti, kad štai tai ir yra. „ O ar negalima kaip nors tuos prakeiktus sapnus per užpakalinį praėjimą išgaudyti? Ar nėra kokio būdo?“ Vietoje atsakymo gydytojas pakraipė galvą: „Sapnams ant pakaušio auga spygliai kaip kabliai. Kuo stipriau trauki, tuo stipriau jie savo spygliais kabinasi ir visiškai įstringa. Tad traukti prasmės nėra“, - paaiškino jis. Palikęs žmonai kelis paketėlius su skausmą mažinančiais milteliais, daktaras pasišalino. Taip graudi ir belaikė mirtis pasiėmė galvijų augintoją, tapusį pirmąja pražūtingos „sapnų pilvo“ epidemijos auka.

Sapnams ant pakaušio auga spygliai... Niekad gyvenime negirdėjau nieko panašaus, o ir vietinių liudijimai šiuo klausimu buvo labai prieštaringi. „Nu tai, kaip ten ... galvą gi jie turi, tai kodėl negalėtų būti ir kaklas?“ – sakė vieni. Kas skambėjo, beje, nelabai įtikinamai. Kiti prisilaikė tos sveiko proto logikos, kad kaklą gali turėti tik gyvos, judrios būtybės, kaip žmonės ar gyvūnai. „Tačiau, atsiprašau, - sakiau jiems, - štai liudijimai, liudijantys priešinga“. Jie niūriai perskaitydavo ištrauką, kurią jiems rodžiau, ir po bendrų pastabų kaip kad „begėdiškas melas!“ arba „na ir nesąmonė“ pratrūkdavo keiksmais bibliotekos įkūrėjo adresu: „Tasai išsigimėlis taip visą gyvenimą ir pragyveno be žmonos, be vaikų, kol nepadvėsė“, „Bet jis aplamai, be koka-kolos, nieko negėrė ir nevalgė, štai smegenis ir susigadino“, „Buvo tikras psichas!“ Ir t.t. ir pan. Ir vis tik tas faktas, kad numirėlis, būdamas gyvas, gėrė daug koka-kolos, juos glumino labiausiai. „kai jis numirė, pasirodė, kad jo plaučiai ir širdis praktiškai iki kraštų užpildyti kola. Tai gryna tiesa! – tvirtino jie man. – Kai jį nešė, tai krūtinės srityje tiesiog ir kliuksėjo, ir kliuksėjo...“

Kliuksėjo ar nekliuksėjo – tas detales aš palieku ant pašnekovų sąžinės, tačiau viena yra akivaizdu – garantuotai nustatyti, kas buvo tų užrašų, liudijančių apie didžiąją „sapnų pilvo“ epidemiją, autoriumi (ar autoriais) nebuvo įmanoma. Vietiniai tvirtino, kad didesnė dalis medžiagos, gulinčios knygų saugykloje, buvo parašyta paties bibliotekos įkūrėjo ir, tokiu būdu, tebuvo jo ligotos vaizduotė žaidimu (priimu, kad kažkuo jie buvo teisūs, tie žvejai). Tačiau tarp tos medžiagos turėjo atsirasti ir persikėlėlių užrašų, kurie tam tikru laipsniu galima būtų laikyti patikimais. Be to, gali būti, archyve saugomi ir dar kieno nors parašyti liudijimai. Tačiau atsižvelgdamas, kad paties įkūrėjo jau nebuvo gyvųjų tarpe, o vietiniai gyventojai nei dabar, nei anksčiau bibliotekai nerodė jokio dėmesio, tai, deja, autorystės klausimui buvo lemta likti ir toliau neišspręstu.

Vis tik, jei tuos archyvinius užrašus laikysime kažkokio istorinio fakto fiksacija, tai išryškėja toks vaizdas: po gyvulių augintojo mirties kita nepasotinamų sapnų auka tapo jo žmona. Žvejai, kurie kartą per 3-4 savaites pakildavo į kalnus dėl mainų su gyvulių augintoju, rado išsipūtusius, atrodė, tik paliesi – ir sprogs, gyvulių augintojo ir jo žmonos lavonus. Abu negyvėliai gulėjo ant nugaros, ore tvyrojo baisi smarvė. Ant moters pilvo (pasiekusio tokių dydžių, kad no nepajėgė paslėpti bet plati, laisvo kirpimo suknelė) išryškėjo paslaptingas pilkas išsiplėtusių sausgyslių piešinys – tiksliai toks, kaip ir jos vyrui. Nusprendę vėliau kažkiek pašmaikštauti, žvejai spustelėjo išsipūtusį moters pilvą. Iš jo užpakalio praėjimo pasklido baisus pilkų dvokiančių dujų debesis ir pokštininkams užgulė akis.

Nuo tos dienos „sapnų pilvas“ nuėjo pjauti gyvenusių kalnų papėdėje, o vėliau persimetė ir prie pakrantės gyventojų... Tiesa, perskaitęs iki šios vietos, sužinojau, kad „sapnų pilvas“ – užkrečiama liga. Vietiniuose kraštuose paplitęs tikėjimas, kad panašūs savo pobūdžiu sapnai grupuojasi. Todėl, tarkim, paežeriuose, kur žmones vietinių supratimu gyvena gana gerai, bujoja daugiausia laimingi, džiugūs ir nuostabūs sapnai, o nuošaliose, uždarose ir sunkiai prieinamose vietose – kaip tie kalnai, kur gyveno gyvulių augintojas su žmona, - sapnai ištisai blogi ir netikę; tie patys, pralendantys į kūną per anusą ir įsikabinantys pilve savo kabliais... Užvaldę žvejų kūnus, pasikėlusių į kalnus gyvulių augintojo aplankymui, blogi, pavojingi sapnai nusileido į slėnį, o su jais kartu ir jų sukelta prakeikta liga. Taip prasidėjo didžioji „sapnų pilvo“ epidemija.

Tai buvo maras, kokio čia dar nebuvo matę. Per metus „sapnų pilvas“ nusinešė tiek gyvybių, kad vietinių gyventojų sumažėjo ketvirčiu. Mirė vaikai ir seniai, vyrai ir moterys. Liga siautėjo negailestingai žudydama ir tuos, kurie kūrėsi kalnuose, ir tuos, kurie gyveno pakrantėje. Žinoma, žmonės bandė apsisaugoti kaip galėjo. Po visą miestą buvo išstatyti milžiniški deglai, kurių liepsnos turėjo nubaidyti sapnus. Tų, iš kurių pasityčiojo sapnai, lavonus išnešdavo toli į kalnus ir laidojo ten su viltimi, kad tai padės nors kiek atitolinti nelaimę. Glaudžiai prigludusias medines trumpikes – anksčiau jas dėvėjo tik į jūrą vasaros pabaigoje išplaukdami žvejai – dabar nuolat nešiojo visi vietiniai. Tačiau blogi sapnai įsisuko ne juokais ir apraminti juos nebuvo paprasta. Ir dar – baisus dalykas – trumpalaikis liūčių laikotarpis, visad čia ateinantis vasaros gale, tais metais taip ir neatėjo. Vasarą pakeitė ruduo, tačiau sapnai nenutrūko, jų antplūdis ne tik nenusilpo, o net atvirkščiai – kuo arčiau buvo žiema, tuo silpnesni ir bejėgiškesni darėsi žmonės, palaužti baisaus negalavimo. Pasirodžius pirmiems požymiams, liga sparčiai progresavo, kol, galiausiai, krečiamas baisaus šalčio, išlietas šalto prakaito, ligonis nepradėdavo blaškytis kliedėdamas ir po dienos ar dviejų išleisdavo dvasią.

Buvo paplitusi nuomonė, kad, atsisakius miego, galima sėkmingai išvengti sapnų pranikimo į organizmą. Ir ši nuomonė turėjo nemažai šalininkų, kurie tiesiog nemiegodami po kelias naktis. Kalba, kad atkakliausiems pavykdavo būdrauti po savaitę. Tačiau vėliau snaudulys neišvengiamai juos įveikdavo – ir tą pačią akimirką, kai jie sumerkdavo vokus, sapnai, kurie tik to ir belaukė, užpuldavo nelaimėlius ir imdavo juos graužti iš vidaus, kol galiausiai tie nenumirdavo.

„Kaipgi, galų gale, žmonėms pavyko apsiginti nuo sapnų? Ar žinote?“ – klausinėjau vyrų, atsipalaidavusių ir gurkšnojančių gazuotą vandenį iš butelių. Kaip taisyklė, grįžę iš rytinės žūklės, žvejai rinkosi nedidelėje lūšnelėje netoliese uosto ir leido ten laiką nieko neveikdami, žvelgdami į bangas, klausydamiesi muzikos, sklindančios iš radijo imtuvo, plepėdami apie nieką. „Na, tikriausia, jie tiesiog sulaukė kitos vasaros, kai prasidėjo liūtys“, - pasakė vienas. Kiti pritardami sulinkčiojo. „Be lietų tai su sapnais nesusidorosi“. Jų išraiška taip sakant buvo kaip gerai žinančių. Jausdamas pranašumą, nors iš dalies ir dėl jų nežinojimo, papasakojau jiems tiesą.

Atsirado vienas žmogus, kuris pareiškė, kad tam, kad blogi sapnai nepatektų į vidų, reikia savo kūną užpildyti įprastais sapnais ir juos užlaikyti ten. „Negi tai įmanoma? Bet gi kaip?“ – stebėjosi visi aplink. „Labai paprasta, - atsakė jis. – Naktį, kol žmogus miega, kažkas jam į ausį turi šnibždėti sapnus. Štai ir viskas. O kitą naktį tiedu keičiasi vietomis – tas, kuris šnibždėjo, miega, o miegojęs – šnibžda“.

Taigi žmonės ėmė miegoti paeiliui – kas antrą naktį. Kol žmona miegojo, vyras jai šnabždėjo sapnus. Kai miegojo vyras, jam sapnus šnabždėjo žmona. Vaikai šnabždėjo sapnus vienas kitam, žmonės be šeimos prašė pagalbos pas giminaičius ar kaimynus, ir tie kiauras naktis jiems į ausį pasakojo įvairias istorijas Žinoma, pasakoti istorijas ištisą naktį – gana sunkus užsiėmimas, tačiau žmonės kentėjo, nusprendę, kad geriau jau taip, nei pasigauti „sapnų pilvą“ ir mirti kančiose. Priklausomai nuo to, kas šnabždėta, turinio miegantieji tai palaimingai šypsojosi, tai skausmingai raukėsi, tačiau viena buvo akivaizdu – tos istorijos pasirodė esą efektyvia priemone, gelbėjusia žmones nuo apylinkėse besibastančių pavojingų negerų sapnų plėšrių ilčių.

Praėjo pusmėnesis nuo to laiko, kai naują būdą pasiūliusio žmogaus vadovaujami žmonės ėmė pripildyti vienas kitą sapnais. Mirusiųjų nuo „sapnų pilvo“ skaičius sumažėjo perpus. Pamatę, kad tai veikia, žmonės ėmėi reikalo su dar didesniu užsidegimu ir nesiliovė tol, kol kitą vasarą galiausiai neprapliupo ilgai laukti lietūs ir nenuplovė nepribaigtų sapnų likučius. Lietūs sapnus suvijo po žeme arba išnešė į jūrą, kur tie galiausiai ištirpo.

Pasirodė, kad vien šnabždėjimo būdu išnaikinti ligą buvo neįmanoma – kaip besisuksi, vis tiek reikėjo sulaukti vasaros su jos liūtimis. Tam yra keletas priežasčių – ir man į rankas pakliuvusių užrašų autorius kruopščiai jas vardijo. Pirma, ne visiems užteko ištvermės ir sugebėjimų, kad ir naktį išlaikytų šviesų protą – kai kurie neišlaikė ir liovėsi pasakoję, o tada blogi sapnai, pasinaudoję proga, iškart prasibrovė į miegančiojo kūną pro užpakalio praėjimą. Antra, šnabždamų sapnų turinys tai pat buvo problema. Patarėjas, pasiūlęs pasakoti sapnus paaiškino, kad reikia pasakoti ne visai įprastus dalykus – tokius, kokius iš tikro galima susapnuoti. Tačiau tarp vietinių pasirodė esą kaip reta daug rimtų žmonių, kurie, visai užmiršę tą patarimą, pasakojo apie darbą, apie šeimos rūpesčius, apie neišspęstas problemas ir kitas kasdienes savo gyvenimo realijas. Tie pasakojimai nuolat išvaikydavo miegančioje kūne susikaupusius sapnus ir į atsilaisvinusią vietą kaip mat imdavo per anusą lįsti blogi sapnai.

Vyrai išklausė mane ir tyliai nusijuokė, aiškiai juokdamiesi iš manęs. „Visą naktį pasakoti sapnu sį ausį, sakai? Kaip gi ne – puikus būdas išsivaduoti nuo košmarų. O tai dar pasakysi, kad jei įkalbėsi žmoną, tai visą naktį gali sapnuoti, ką panorėsi“. Po šių žodžių jie nesusilaikę užkvatojo. Deglas užpakalyje

Ir jei jau kalba prasidėjo apie košmarus – nuo to laiko, kaip apsigyvenau čia, jie mane kankina kasnakt. Bjaurūs vaizdai neatsitraukdami persekioja mane ir savo ankštame viešbučio numeryje prabundu po kelis kartus per naktį. Perpasakoti tų sapnų negaliu, kas, pagal mano pojūčius, juos daro dar baisesniais ir bjauresniais. Juose nėra jokio nuoseklumo, chaotiški įvykiai ne tik nesidėsto į istoriją, bet net ir aš pats, esantis, mąstantis, veikiantis, tuose sapnuose turiu kažkokius neaiškius, išplaukusius kontūrus.

Netekta įprasto žmogaus vaizdo – liko tik suskaidyta siela, kurios kiekvienas fragmentas atitiko tam tikroms, vienkartinėms aplinkybėms. Tarsi aš – tik atsižvelkite, kad tiksliai išreikšti tai žodžiais visai neįmanoma – virtau į milžinišką bulvių vikšrą su milijonu narelių, visiškoje tamsoje šliaužiojančiu tai šen, tai ten. Ir net jei įvykiai tuose košmaruose kelioms sekundėms skaida susidėliodavo į kažkokį nuoseklų siužetą, perpasakoti jį yra neįtikėtinai sunku. Pavyzdžiui, būdamas erdvios tamsios erdvės viduryje aš priverstas išsirinkti iš dešimčių tūkstančių persikertančių, vienas į kitą susiliejančių kelių vienintelį teisingą – tas užsiėmimas man neišvengiamai sukeldavo dvasinį sąstingį ir, nepajėgdamas priimti sprendimo, aš blaškausi netvarkingų ir nepaaiškinamų geometrinių formų bloga lemiančiame pasaulyje.

Aš pabandžiau aptarti savo sapnus su vieninteliu, jei neskaičiuosime valdytojo, viešbučio darbuotoju (atliekančiu, be kita ko, ir virėjo, ir padavėjo, kasryt man pateikiančio pusryčius, pareigas). Tačiau, aišku, į mano planus neįėjo aptarti su juo nei deglus, nei jų įstatymą į užpakalio praėjimą.

Jis pasakė, kad mano atveju sapnų pasakojimas į ausį gali būti pakankamai efektyviu, ir iškart pasiūlė savo naktinio šnabždėtojo paslaugas, o tuo metu jo karštas žvilgsnis, nė sekundei nesiliaudamas, slydo mano kūnu, įdėmiai fiksuodamas visas fiziologines ypatybes. Dar daugiau, jis šonu slinko vis arčiau mano kėdės, kol neatsidūrė man už nugaros ir iš ten atsargiu balsu man pranešė, kad iš principo jis pasirengęs padėti ir su deglu, jei laikysiu tai būtina. Bendrai imant, teko kuo greičiau baigti pokalbį. Aš ir anksčiau jau įtariau, kad šis žmogus neabejingas man, kas jautėsi viskame, ką jis darė. Atvirai kalbant, aš nelinkęs diskriminuoti žmonių dėl jų seksualinės orientacijos (jau nekalbant apie tai, kad šis darbuotojas buvo geras ir net labai geras žmogus), tačiau negaliu pasakyti, kad prie jo jaučiausi visiškai saugiai.

„Ar ne tame bėda, kad jūs tiesiog labai jautrūs sapnams?“ – spėjo miesto gydytojas, kuris, sprendžiant iš visko, buvo vieninteliu šiame krašte žmogumi, studijavusiu vakarietišką mediciną. „Jūs čia neseniai, jūsų imunitetas dar neišsivystė, ir net patys nekalčiausi vietiniu požiūriu sapnai jums per stiprūs psichologiniu poveikiu“. Jis klausiamai pažvelgė į mane: „Ten, kur jūs gyvenate, tikriausiai nėra tokio reiškinio, kaip klaidžiojantys sapnai? Mes irgi labai norėtume nuo jų atsikratyti visiems laikams“.
„Taip, aš viską suprantu, - atsakiau. – Tačiau ką man daryti?“
„Nieko, priprasite. Žmonės prie visko pripranta“, - ištarė jis nuolankiu balsu, taip būdingu gydytojams. Visą tą laiką, kol kalbėjomės, jo akys bėgiojo tai šen, tai ten, nuo ko man atrodė, kad jis nori greičiau užbaigti pokalbį. „Jei dar turėsite klausimų, ateikite. Visada džiaugiuosi jumis. Ir laisvo laiko pas mane sočiai...“ – sulig tais žodžiais jis nusisuko ir pažvelgė į savo rašomąjį stalą su tokia išraiška, tarsi jis nekantravo grįžti prie darbo su ant stalo išdėliotais popieriais.

Ką gi, pabaigai papasakosiu apie blogų sapnų išvarymo apeigas, kurių žiūrovu man nusišypsojo laimė paskutinį mano buvimo šiose vietose mėnesį. Apeigos buvo atliekamos trims broliams – prieš kurį laiką jie kreipėsi į gydytoją su skundais dėl kosulio ir temperatūros pakilimą kiekvieną vakarą – ir daktaras išmąstė, kad tai yra blogų sapnų darbeliai. Vyresniajam broliui šiais metais sukak 15, viduriniajam buvo 12, o jauniausiam – 8 metai. Štai jau dvi savaites šis trejetas kankinosi sausu kosuliu ir, be to, kasnakt visiems trims pakildavo temperatūra: karštis nors ir nebuvo aukštas. Tačiau labai varginantis – jis tiesiog išsiurbdavo brolių dvasines jėgas. Daktaras suprato kame reikalas vos žvilgtelėjęs į brolius. „Aiškinti čia nėra ko, - pasakė jis. – Reikia tiesiog išvaryti iš berniukų blogus sapnus“. Jis liepė brolių tėvams kaip galima greičiau pasiruošti, ateiti į miesto aikštę su deglais ir atsivesti sūnus. Be to, jis iškvietė budinčiąją medicinos seselę ir nurodė jai kruopščiai, iki paskutinio lašo, surinkti jų prakaitą ir ašaras, kurios išsiskirs iš vaikų kūnų ritualinio šokio metu.

Pavakarės danguje vaikščiojo lengvas vėjelis. Išgirdę, kad šiandien vyks blogų sapnų išvarymo apeigos, į miesto aikštę ėmė plaukti darbo dieną užbaigę ir dabar iš nieko neveikimo vystantys vyrai ir laikinai namų rūpesčius užmetę nekantrios moterys. Nors metas dar buvo mokyklinis, tačiau žioplių minioje tai šen, tai ten šmėkščiojo vaikai, - tikriausiai mokytojai, sužinoję apie būsimą renginį, tiesiog atšaukė pamokas.

Aš nuobodžiaujančia išraiška sėdėjau ant suolo. Vėliau paklausiau daktaro, kuris įdėmiai apžiūrinėjo minią, ar man galima fotografuoti. „Žinoma! – patvirtino jis. – Fotografuok kiek širdis geidžia – man tai netrukdo. Ga jums net pavyks užfiksuoti kurį nors iš tų bjaurių košmarų. Žinote, tai galėtų tapti labai vertingu liudijimu!“. „O jūs, ką, - paklausiau, - rimtai manote, kad egzistuoja būdas padaryti sapnus matomus?“ Jis pažvelgė į mane su neslepiama panieka ir, palingavęs galva, atsakė: „Na ką jūs, aš tiesiog pajuokavau. Užduodate kažkokius klausimus, nevertus padoraus žmogaus“. Jis įdėmiai pažiūrėjo man į akis. „Iš dalies dėl jūsų kaltės, - ištrūko man. – Pasakykite man, maloningasis, galbūt jūs ir visai netikite sapnų egzistavimu?“ Daktaras pašaipiai prisimerkė: „Na ką jūs čia kalbate, aišku, tikiu! Dar daugiau, man kaip profesionalui labai svarbu rasti priemonę gydymui, turinčią reikiamą poveikį, t.y. mane pirmiausia domina rezultatas. Suprantate, man svarbu suprasti, ar egzistuoja priežastinis-pasekminis ryšys ir pan.“ „Tad ką gi...“ ž norėjau paprieštarauti, tačiau, pajutęs jo suirzusį žvilgsnį, užsikirtau ir, atsistojęs, nuėjau šalin.

Taigi, persimetęs per petį fotokamerą, aš įsispraudžiau į minią tarp įsiaudrinusių moterų ir tyliai stebinčiųjų, kas vyksta aikštės centre, vyrų. Vyrams mano ketinimas fotografuoti aiškiai nepatiko, tačiau jie ne tai, kad varžėsi, ne tai nežinojo, kaip į mane kreiptis. Jaučiau, kad jie vis nepatenkinti žvilgčioja į mane, tačiau nė vienas jų nieko taip ir nepasakė.

Štai pagaliau tris brolius paeiliui pagal amžių išvedė į aikštę. Kiekvienas jų rankoje spaudė deglą. Aš kelis kartus spustelėjau užraktą. Kai berniukai priėjo iš anksto numatytas vietas, daktaras, iki tol išsiblaškęs besižvalgęs į šonus ir papsėjęs papirosą, atsistojo ir lėtai nuėjo į jų pusę. Kiekvienam paplekšnojęs per petį, visus sustatė ant keturių, o tada budinčioji medicinos seselė, gavusi komandą, berniukams numovė kelnes ir trumpikes. Apsinuogino apvalūs lygūs sėdmenys. Aš be gėdos juos fotografavau. Daktaras nuo žemės pakėlė deglus, kuriuos broliai buvo pasidėję ant žemės, kai atsistojo keturiomis, ir lėtai paspaudinėdamas ir pasukiodamas vieną po kito įkišo į anuso angą. Pasigirdo tylūs padejavimai.. Dabar aikštės viduryje iš brolių užpakalių gražiai kyšojo deglai, o silpnas brizas nuo jūros plaikstė aliejumi suteptus skudurus, kuriais buvo apvynioti išsikišę medgalių galai. Daktaras iš seselės paėmė žėruojančias anglis ir paeiliui uždegė visus tris deglus. Ugnis įsidegė greitai ir kyšantis iš užpakalių medgaliai suliepsnojo. Broliai stipriai prisimerkė ir stoikiškai kentė išbandymą, neišleisdami nė garso. Moteris su dideliu žaliu lapu rankose be paliovos nardė tarp jų ir nuo kaktų, nugarų, sėdmenų rinko prakaito lašus.

Ritualas truko apie 5 min. Daktaras neskubiai neskubėdamas nuėjo į ritualo vietą ir surinko deglus. Broliai dar kurį laiką buvo ant keturių. Galiausiai jaunesnysis atsistojo, o po jo vidurinysis ir vyresnysis. Jie netvirta eisena – tiksliau, skausmas užpakalio praėjime dar nepraėjo – nuėjo prie tėvų, kurie minioje visą tą laiką stebėjo, kas vyksta. Berniukai atrodė išvargę, tačiau, jiems džiugiai glebėsčiuojantis ir pasikalbant su tėvais, dvasinė ramybė sugrįžo. Minia juos pasveikino plojimais. Tai buvo vienas iš vietinių papročių – paploti žmogui, praėjusiam blogų sapnų išvarymo apeigas. Tačiau, kartu, žmonės tiesiog nuoširdžiai džiaugėsi, kad blogi sapnai išvaryti ir daugiau nekankins berniukų.

Tą patį vakarą ėmiausi ryškinti prifotografuotą juostelę tiesiai savo numeryje. Sandariai uždariau vonios duris, kur užsiėmiau ryškinimu. Kai drėgnas nuotraukas išėmiau iš vonelės su ryškalais, jose įžiūrėjau tris brolius, išeinančius į aikštę; jų veidus, perkreiptus iš skausmo deglų įkišimo momentu; su tėvais – visa šeima džiaugėsi, kad apeigos pasibaigė ir viskas jau praeityje. Nuotraukose buvo visa tai, ką šiandien dieną mačiau savo akimis – ko ir reikėjo tikėtis. Jokių blogų sapnų, jokios, net mažiausios užuominos juosta nefiksavo.

Kitą rytą sulaukiau nelauktų svečių. „Pas jus lankytojai“, - telefono ragelyje pasigirdo to paties vienintelio viešbučio darbuotojo balsas. Nusileidau į fojė. Ten manęs laukė trys broliai, vakar miesto aikštėje praėję blogų sapnų išvarymo apeigas. Jų veidai buvo susirūpinę, jie stovėjo vienas prie kito, neramiai mindžiukuodami. Aš net aiktelėjau iš netikėtumo, tačiau, nuslūgus nuostabai, paklausiau: „Ar kas nutiko?“ Mikčiodamas iš susijaudinimo, vos girdimai prabilo vyresnysis brolis: „Girdėjome, kad vakar aikštėje fotografavote... Kalba, kad nuotraukose pasimatė blogi sapnai...“ – jo balsas skambėjo kažkaip nenatūraliai. „Ach štai kas, - ištariau. – Na tada truputį palaukite, aš tuoj grįšiu“. Ir nuėjau į savo numerį, pakeliui apmąstydamas tai, kas nutiko. Grįžęs į fojė su nuotraukomis, berniukams ištiesiau jų pluoštą: „Jokių sapnų nuotraukose nėra, tačiau, jei norite – galite pasiimti nuotraukas“. Vyresnysis, trumpai žvilgtelėjęs į nuotraukas, atsakė: „Jei taip, tai nereikia“. Po to jie sumurmėjo dėkingumo žodžius ir išėjo. Man staiga nušvito, ko jie buvo atėję, dėl ko kalbėjosi su manimi – jie tiesiog norėjo pamatyti, kaip atrodo sapnai. Ir tik po pietų aš staiga prisiminiau, kad nepasidomėjau jų savijauta, nepaklausiau nei apie kosulį, nei apie temperatūrą. O juk privalėjau paklausti.

Vakare buvo dar keli lankytojai – žvejų kompanija iš uosto. Jie, kaip ir berniukai dieną, buvo labai įsitempę ir todėl niekaip negalėjo pradėti pokalbio. Bendrai imant, mano bendravimas su jais visada buvo įtemptas, nenatūralus, aiškiai suvokiant, kad mes išeiviai iš skirtingų pasaulių. Jie kalbėjo persitraukdami, pertraukdami vienas kitą, ir aš sunkiai juos supratau. Tačiau bendrai imant, viskas susivedė į tai, kad mano apeigų metu darytuose kadruose dabar įkalinti, lyg kalėjime, iš brolių išvaryti blogi sapnai. Tad nuotraukos nepaprastai pavojingos ir jas reikia sudeginti kartu su negatyvais. O jei dėl kokios nors priežasties to padaryti negalima, tai mane prašo palikti šias vietas per ateinančią ar dvi dienas. Bandžiau jiems paaiškinti, kad nuotraukose jokių sapnų nėra. Tačiau atsakydami jie man pareiškė, kad sapnai nematomi akimis ir tai, kad jų nėra nuotraukose, dar nereiškia, kad jose jų nėra. „Tai skirtingi dalykai, - kalbėjo jie man. – Žmonės kankinosi, kad išvarytų sapnus, tačiau jei dabar nuotraukos su negatyvais nebus sudeginta, tai to prasmė bus nulinė. Jau jūs atleiskite, kad taip nutiko, - sakė jie man, o aš stovėjau ir netikėjau savo ausimis, - tačiau susirinkite viską ir išvažiuokite iš čia geruoju“.

Tam laikui, iš esmės, aį jau užbaigiau viską, ką ketinau čia nuveikti, ir, iš esmės, buvau patenkintas kelionės rezultatais. Ir jei jau taip, tai ypatingos priežasties likti čia, ypač neteku vietinių palankumo, man nebuvo, Ir vis tik man prireikė kelių valandų galutinio sprendimo priėmimui – viskas dėl to, kad įvykiai vystėsi kažkaip netikėta linkme. Po kai kurių svyravimų aš nuėjau į viešbučio restoraną, kur, nežiūrint vėlyvo laiko, pavakarieniavau ir pakeliui atgal pranešiau viešbučio darbuotojui, kad poryt palieku miestą.

Visą kitą dieną praleidau apžiūrinėdamas vietines įžymias vietas – vieną po kitos. Jei man į akis papuldavo koks vertas dėmesio dalykas, kurio dar nebuvau nufotografavęs, iškart puldavau pasiutusiai fotografuoti. Diena buvo ne pagal sezoną apniukusi ir vėsi. Praeidamas pro miesto aikštę aš viename pastate (iš išorės primenančiame viešą valgyklą) įžiūrėjau pažįstamą figūrą. Tai buvo miesto gydytojas. Jis sėdėjo su tokia pat kaip užvakar išsiblaškiusia išvaizda žvelgdamas neaišku į ką. Norėjau jį pašaukti, tačiau iškart persigalvojau, nusprendęs, kad tai atrodys kvailai. Ką aš jam pasakysiu? Kad nuotraukose nesimato nė vieno sapno? Ir tada... Tada man šovė į galvą, kad tai jis nurodė mane išsiųsti iš miesto. Tie žvejai, vakar atėję pašnekėti su manimi, buvo tokie tiesmukiški ir atkaklūs – aš įsitikinęs, kad savo iniciatyva jie niekada nebūtų taip elgęsi su svečiu. Tada prisiminiau jo pašaipų prisimerkimą, ten, aikštėje, užvakar. „Net jei ir taip, - paklausiau savęs, - nejaugi man būtina kas bebūtų įsitikinti tuo būtent dabar?“ Aš skubiai grįžau iš pasivaikščiojimo ir viešbutyje dėmesį sutelkiau lagamino susidėjimui.

Rytojaus dieną, kaip ir buvo planuota, sėdau visko mačiusį antros klasės vagoną ir palikau šias vietas. Viešbučio darbuotojas – vienintelis, atėjęs manęs išlydėti, - gaila, irgi nieko nežinojo apie trijų brolių savijautą po apeigų. Jis su nuoširdaus gailesčio išraiška vis spaudė ir spaudė mano ranką, tardamas: „Ach, kaip gaila, kaip gaila! Būtinai atvažiuokite vėl!“. Ir jo akyse tvenkėsi ašaros.

Galiausiai man taip ir nepavyko sužinoti, ar pagijo broliai nuo kosulio ir ar liovėsi jiems vakarais kilti temperatūra, o reiškia, aš taip ir neįsitikinau blogų sapnų išvarymo apeigų gydomojo poveikio buvimu (kokios bebūtų priežastys, sukeliančios tą poveikį). Nuo tada, kai išvykau iš tų vietų, košmarai manęs daugiau nekankino; tačiau ar tai nutiko todėl, kad – kaip man sakė daktaras – klaidžiojantys sapnai manęs nepasiekia, ar dėl kitos priežasties – šito nežinau.

Borchesas. Alefas
Nauja sapnų teorija
Samurajų ideologija
Riiti Jokomicu: Musė
Keita Dzin. Išgaravimas
Šinto ir japonų tikėjimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu. Dievo žirgas
Ralph Robert Moore. Sapnai
Hagakure: Samurajaus knyga
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Samurajai: pasakojimas apie 47 roninus
B. Raselas. Matematiko košmariškas sapnas
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
R. Jokomicu. Žiema ir moteris
Japonų 'Kodziki' epas
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis