Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas  

Apie autorių

Jeremie Leduc-Leblanc (g. 1973 m.) – Kanados Kvebeko prozininkas ir poetas, Kanados radijo (2003) ir „Breves Litteraines“ žurnalo (2006) premijų laureatas. Rašo prancūzų kalba; apsakymus ir apysakos spausdino įvairiuose žurnaluose. „La valse des chenillettes“ publikuotas žurnale XYZ. La Revue de la Nouvelle, nr. 91 (2007 m. ruduo).

Skaitykite: Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?

[ Pastaba: vikšrais (chenillettes) vadina vikšrinius šaligatvių sniego valymo kombainus. ]

Hansui dvidešimt aštuoneri; ir vietoje minčių bei širdies pas jį juodoji skylė. Jis nežino kodėl, bet žino, kad tikrai taip yra. Štai kodėl jis ir rašo. Vakaras po vakaro. Ieškodamas tinkamo žodžio. To paties žodžio, kuris ir leistų jam susidoroti su abejonėmis ir svyravimais. Tačiau jis ne visada jį suranda, ne kiekvieną dieną randa. Ir jei reikiamas žodis pernelyg ilgai užstringa Hanso galvoje, jį pradeda kankinti nekantrumas. Ir baimė niekada nerasti to žodžio arba paklysti žodžių tankmėj, kitais žodžiais, nusimušti nuo kelio. Tada jam pradeda virpėti rankos, pradžioj nepastebimai, vėliau vis stiprėja ir stiprėja. Tačiau Hansas, kai ir dauguma jaunųjų rašytojų, nepasiduota, atkakliai išvargsta žodžius ir frazes. Jis tikras, kad moka rašyti, nes sugeba sėdėti prie rašomojo stalo.

Laukdamas frazės, kuria prasidės eilinė istorija, Hansas geria, kad nutrauktų „žodžių tylą“. Bent jau taip jis sako. Ir, neturėdamas žodžių, ieško sąjungininkų. Tačiau visi popieriai, visos parūdijusios plunksnos, išblukę akmenukai ir kriauklelės, užgriozdinę stalo erdvę, jam atrodo esą praeities reliktais. Kaip, beje, ir jo nedidukė stalinė lempa matiniu stiklu, kaip poezijos rinkiniai, kuriuos jis jau senai neskaito, kaip jo menora – senovinė žvakidė, dabar pakeičianti pres-papjė. Kai jis ieško reikiamų žodžių, viskas aplink jam netenka prasmės. Ir geria jis – vien instinktyviai. Visad vyną. Visad raudoną.

LZaikas Hansui sunkiai išmatuojamas. Kiek praėjo valandų? Kiek žodžių parašyta ir kiek jų vėliau išbraukta? Jis jau nežino. Prilipęs prie teksto, jis užmiršta, kad alkanas, galvoja vien tik apie žodžius, kurie, nors raudok, nenori nugulti į popierių. Baimingai sulaikęs kvėpavimą, jis tyko kiekvieno žodžio, kylančio jo mintyse, su viltimi, kad nors kuris jų sutiks būti užrašytu, nuties kelią iki popieriaus lapo. Kaip jis svajoje užsikabinti už ko nors tvirta. Nesvarbu už ko. Jam reikia visai nežymaus tikrumo. Apskrito ir šilto. Nors trupučiuką apčiuopiamo. Tačiau ne, jam nieko nelieka. Be valandų, kurios bėga ir sustingsta popieriuje. Be vyno, kuris subėga į burną, sumaišydamas žodžius ir laiką.

Už lango jau sninga, o sniegas, Hanso patikinimo, skatina norą parūkyti. Jis nežino kodėl. Bet nuo to laiko, kai metė rūkyti, jis rūko dar daugiau, ypač todėl, kad tvirtai nusprendė baigti su Kundera1). Jis jau susidorojo su „Nemirtingumu“ ir „Gyvenimu kitur“, todėl dabar rūko „Nepakeliamą būties lengvybę“, iš Galimero „Folio“ serijos. Nes jos puslapiai ne tokie standūs. Štai kaip! Kundera – būtent tas autorius, kuris ... chenillettes ... tinka visokioms ydoms. Ir todėl Hansas atsitiktinai išplėšia 245-ą „Nepakeliamo būties lengvybės“ puslapį, į lapo vidurį priberia pjaustyto tabako, seilėmis suvilgo kraštelį – ir savadarbė suktinė baigta. Nereikia net klijų. Kundero proza savaime lipni, puslapiai taip ir sulimpa, neatplėši. Rašytojui rūkyti – reiškia jam nuo lūpų nuplėšti žodį, taip mano Hansas. O tam, kad užkimštum burną Kunderai, tektų supleškinti visas pasaulio bibliotekas ir dar dantistų kabinetus, psichiatrines klinikas bei kai kuriuos universitetų fakultetus.

Kiek gi valandų praėjo? Hansas nežino, jis sako sau, kad, jei jam pavyktų pradėti rašyti, galima būtų liautis galvoti. Bet net tuo jis nėra tikras. Per langą jis mato, kaip Borisas leidžiasi laipteliais iš savo buto, esančio kaip kartas priešais jo, ir valso eisena praeina tarp sunkiai krentančių sniego dribsnių. Paskui jį žingsniuoja Matjė. Savo ruožtu. Štai jau visus metus Hansas stebi juos ir viską apie juos žino. Bent jau jam taip atrodo. Jis žino viską apie Bordo gatvės gyventojus. O ko nežino – prikuria. Pavyzdžiui, jam gerokai įdomiau įsivaizduoti, ka jo artimiausias kaimynas visai neprekiauja marihuana, o buria iš kavos tirščių. Ir taip jis fantazuoja apie kitą savo kaimynę, seną prasigėrusią griuveną, įsivaizduodamas, kad toji kadaise buvo flamenko šokėja. O dabar gyvena jaunų alfonsų ir neskoningų skudurų apsuptyje, kad tik užmirštų senus laikus, kada ja žavėjosi. Užmiršti laikus, kai jauni vaikinai net švilptelėdavo jai pavymui.

Hansas nori suprasti. Na kodėl jis nesugeba pasakoti istorijų, net paprasčiausių?! Jis svajoja išmokti aprašinėti dalykus paprastai – taip paprastai, kaip tai pavyksta rašytojams, kai šie rašo. Tačiau jam tai nesiseka. O juk daro viską taip, kaip jie. Stebi senius, žaidžiančius rutuliais Lafonteno parke. Stebi vaikiūkščius mokyklos kieme. Lanko visus kokteilių vakarėlius jauniesiems rašytojams ir daug geria. Cituoja garsius autorius tarp dviejų tostų su rūkytomis austrėmis, eršketo ikrais ar kokia reta žuvimi, kuriai gresia visiškas sunaikinimas. Samprotauja, beje, visai protingai, apie autorius. Kuriuos reikia mėgti, ir niekina kitus, kuriuos reikia niekinti. Kartais su kuo nors netgi pasikeičia telefono numeriais ar elektroninio pašto adresais. Iš mandagumo. Jaunieji autoriai kiek nemėgsta vieni kitų.

Tačiau kaukiant to momento, kai jis parašys tai, ko negali parašyti, Hansas rašo apie tai, ką norėtų daryti, jei nerašytų. Pavyzdžiui, sudarinėja pirkinių sąrašą, su kuriuo reiks nueiti į miesto centrą. Nesibaigiantį sąrašą. Kai ateina nieko nedarymo metas, reikalų atidėjimo vėliau, jokių problemų nekyla, - jis taip galvoja. Tačiau kodėl, kodėl jam sekasi rašyti tada, kai jam nesirašo, kai visiškai nesirašo?! Kodėl pačios geriausios mintys jį aplanko būtent tą akimirką, kai rašyti visiškai neįmanoma?! Kiek minčių šauna į galvą esant duše? Jis negali atsakyti į šį klausimą. O kas, jei tą nuostabų žodį, kurio jis taip beviltiškai ieško, galima išvysti tik iš tolo? Prie to žodžio taip paprastai, kaip atrodo, neprieisi. O gal jis panašus į šampano burbuliuką? Ir išslysta iš pirštų tą akimirką, kai pasivaidena, kad jį pagaliau pačiupai. Gal jis atsitraukia, kai žengi žingsnį pirmyn, ir priartėja, kai pasitrauki? Gal jis lengvesnis už orą?

Mocarto garsai radijo imtuve iš lėto tirpsta, nutildami pusiau tragiška, pusiau komiška nata. Vokiška nata, mano Hansas. Atliko „Requiem“. O „Requiem“ jam neišvengiamai primena praeitį, vaikystę, praleistą Berlyne, o vėliau Vienoje. Hansas prisimena, kad tokį pat netikrumą jis jautė ir vokiečių kalbos atžvilgiu. Jis ryžtingai to nesuprato, juk mokytis vokiečių kalbos ir groti gamas buvo visiškai beprasmiška. Nei jo pirštai, nei liežuvis neatlaikydavo reikiamo tempo. Pirštai taip ir kliūdavo už juodų klavišų, liežuvis kliuvinėjo už linksniuočių. Vyriška giminė. Moteriška. Vidurinioji. Hansas nesuprasdavo. Jis rinkosi viduriniąją. Pavyzdžiui, žymusis das - šis arba tas, vienodai nieko nesakantys. Žodis reiškiantis neišreiškiamą. Hansas kalbėjo viduriniąja gimine, kaip kalba defektuotieji. Jis sukūrė savo asmeninę, ypatingą kalbą. Tačiau tai buvo senai. Dar iki užmetant muziką.

Tačiau Hansui Mocarto tylėjimas – ne dabartis. Net jei kuriam laikui jis atgauna sugebėjimą rašyti. Į savo sąrašą Hansas įtraukia dar vieną punktą. Surasti Monrealyje sinagogą. Malda buvo ir lieka jam kažkuo mistišku. Ir jis nežino, kodėl staiga sinagoga jam tampa paskutiniu prieglobsčiu, dar galinčiu duoti įkvėpimą. Jis išplėšia 247-ą „Nepakeliamo būties lengvumo“ puslapį, nežymiai paglamžo jį, kad padarytų minkštesniu, į vidurį papila smulkinto tabako ir susuka. Jei įsigilinsi, tai žodis „sinagoga“ - ne tai, ko jis ieško. Nors nuo jo dvelkia ramybe ir atšiaurumu, pyragaičiais su mėsa ir prakaitu. Hansas rūko Kunderos romano 247-ą puslapį. Giliai įkvepia žodžius, netekusius prasmės, ir frazes, visas iki paskutinės pritvinkusias. Lengvai atsikosi.

Hansas mintija tyloje, suktinę suspaudęs pirštais ir žvelgdamas į lėtai krentantį sniegą. Jis žiūri, kai bėga laikas, kaip jis degina jo nekantrumą. Girdi, kaip laikas girgžda po Suzanos, žavios kaimynės, kurią dažnai sutinka gatvėje, pėdomis, mato, kaip jis žnaibo Rožė, iš balkono šluojantį sniegą plačiais šluotos mostais, skruostus. Ir net jei Matjė ir Boriso butuose nedega šviesa, jis vis tik nuspėja jų buvimą už neįžvelgiamų pastato sienų. Jis žino, kad jie jau namie. Hansas pavydi juos suartinusio švelnumo, pasitikėjimo. Na viskas, paskutinis užtraukimas, ir bus baigta su 247-u puslapiu. Kundera išleidžia dvasią jo baltuose pirštuose, jo baltose rankose.

O sąrašas, gulintis priešais jį, vis pasipildo. Žodžių stulpelis bakalėjai. Kitas – sąskaitų apmokėjimui. Dar vienas – visiems likusiems. Palaistyti gėles. Paskambinti mamai. Įberti maisto auksinėms žuvelėms. Tačiau pirmiausia bakalėja. Duona, salotos, paprika – raudona, žalia, oranžinė, tik ne geltona. Hansas nemėgsta geltonų papriką. Jis ir pats nežino kodėl. Šaligatviais šliaužioja vikšrai, viską nušluodami savo kelyje. Jie iš miesto atima jo pirmąsias plunksnas. Plonytėlį sniego paklotą. Hansas sąrašą papildo žodžiu „alus“, kuris, prabėgom pastebėsime, nėra tas žodis, kurio jis ieško. Vikšrai vėl šliaužo, paklusdami operatorių, maniakų ir sadistų, valančių šaligatvius su tokiu beceremonine panieka praeiviams ir gėlėtiems atitvarams, manipuliacijai; šiuo sadizmu pateisindami savo prabangų municipalinį atlyginimą. Hansas į sąrašą įrašo porus. Kuris irgi nėra tuo žodžiu, kurio ieško.

Kiek gi žodžių buvo išbraukta? Hansas jau ir nežino. Jis apžiūri ratukus nuo taurių su raudono vynu ant aplaistyto popieriaus. Kiek reikia tų ratukų, kad suteptum visą lapą? Gal aštuonių ar devynių, o gal ir visų dešimt. Hansui rodosi, kad jis vaikšto ratais aplink tai, ką stengiasi išreikšti. Jam norėtųsi galvoti „per žodžius“, už jų matyti kitus žodžius. Hansas mano, kad jis perdaug galvoja ir kad jam būtų gerai turėti kažką greta. Kažką, kas primintų jam, kad jis egzistuoja. Todėl, kad jam jau bloga stumtis pirmyn aklai, ieškoti pažadėtojo žodžio. Hansas žvelgia į jau beveik baltą lapiją. Jis žiūri į savo rankas, tokias pat baltas, kaip naktis, - tomis naktimis, kai jis tykoja Matjė. Štai jau kam einasi viskas lengviau nei lengva. Tereikia prisėsti prie kompiuterio ir imti rašyti. Žodžių jam netrūksta, jie spiečiasi jo galvoje, prašydami išleidžiami, ir, išsipylę ant popieriaus, gula į frazes, į pastraipas, kurie susidaro jam diktuojant romanus ir apysakas. Matjė visi žodžiai gyvi, jie kvėpuoja ir skleidžia šilumą, jie sklidini gyvybės. Jam nereikia vyno.

... chenillette ... Sėdėdamas prie rašomojo stalo, Hansas negali iškankinti jokio žodžio. Bet jis ir netinka, tas žodis, net jei tai geras, skambus žodis, kurio dabar niekas jau nebenaudoja. Tai ne tas žodis, kuris leistų jam suprasti, paaiškinti tuštumą galvoje. Hansas žiūri į savo bakalėjinį sąrašą. Ir mąsto: iš tikrųjų tai neturi jokios reikšmės. Sudarinėti sąrašus – kam, kodėl? Jis jau ir pats nežino. Hansas siurbteli vyno. Ryja savąją beprotybę, nenuleisdamas akių nuo knygų, gulinčių ant rašomojo stalo. Virdžinija Vulf, Navaras2), Kamiu. Brontė. Chandke. Kavabata. Ir Notombas. Ir Diuras. Ir Kundera irgi čia. Sueis suktinėms.

Ir, aišku, Hansas nukelia darbo pradžios akimirką; jis atsistoja, išgeria paskutinį vyno gurkšnį, pasako sau, kad jis bus paskutinis, sėda ir vėl stojasi. Praleisti, gal, dar stiklą? Jis abejoja. Apmąsto, nuo ko pradėti. Tačiau žodžiai vėl išslysta, išbyra tarp pirštų. Hansas grubiai iš knygos išplėšia 249-ą puslapį. Kita ranka paberia tabako ir susuka eilinę suktinę. Paskutinę? Vikšrai jau gremžia šaligatvių betoninę dangą. Pakeliui apdrabsto užsižiopsojusius praeivius ir šiukšlių automatus. Jiems į viską nusispjauti, toms mašinoms, jos gi bedvasės. Valdomos piktų ir depresuotų operatorių. Niekingų žmogeliukų be lašelio sąžinės. Važiuoja tiesiai per raudoną šviesą, akiplėšiškai, kaip kai kurie smarkuoliai, nudaužiantys dviratininkus.

Lempos švieselė kitoje Bordo gatvės pusėje perskrodžia nakties tamsą. Hansas atpažįsta Matjė. Jis ten vienas. Prie kompiuterio. Jau 11 valandų, konstatuoja Hansas. Ir štai tasai pats Matjė – kol Borisas kažkur buto gilumoje miega tarsi kūdikis – sėda ir rašo. Jis visada rašo, netgi netinkamiausiu laiku. Pusnuogis, tarsi už Bordo gatvės durų ir langų visi išmirė. Hansas pastebi, kad jisai netgi nepasivargino nusiimti kepurės. Hansas galvoja apie tai, kas jam nepavyksta parašyti, ir staiga supranta, kad dabar šabas. Kažkas neįveikiama jį skiria nuo Matjė. Tasai Matjė, sėdintis taip arti, kad Hansas beveik jaučia jo kvapą, Matjė su jo klasikine žydiška išvaizda - kai Hansas niekas ir vadinti jį niekaip – kelia jam šleikštulį.

Hansas perskaito. Kas parašyta. Kol kas jis rašo kažkaip aplink, tarsi nesugebėdamas įžvelgti savo sumanymo. Baltos kambario sienos susisklendžia virš jo. Hansas žvelgia į nenuilstamas Matjė rankas, o labiausiai pirštus, išalkusius žodžių. Gurkšteli vyno. Seka, kaip vėsiame skaidriame ore, tarp sniego dribsnių, nardo žodžiai. Maži ir apvalūs, tarsi šampano burbuliukai. Dabar jis regi, kaip jie slenka link Matjė lango, ir supranta, kad šiandien jam sėkmė nenušvis. Tokią minutę Hansas pasirengęs užmušti Matjė, įsmeigti durklą į nugarą, iki pamatų supleškinti visus Bordo gatvės namus. Žvakės ant jo stalo jau aptirpo ir baigia sudegti. Viena po kitos. Kiek dar laiko liko Hansui žodžio paieškai? Kiek valandų prabėgo? Jis jau nežino.

Laikas, sustingęs ankštoje jo miegamojo erdvėje, panašus į bakalėjos prekių sąrašą. Sąrašas, kuris tęsiasi be galo. Nes visada atsiranda, kuo jį galima papildyti. Paskutiniu žodžiu, pridedant prie ankstesnių. Hansas vaikšto ratais aplink kažką, ką galima išsakyti tik popieriaus lape. Kažką, kas gali egzistuoti tik užrašytas. Ir tą minutę, kai jis jau ruošiasi pertraukti nakčiai, kitoje gatvės pusėje užgęsta šviesa. Ir Matjė išnyksta tamsoje. Prigriebęs su savimi paskutinius dienos žodžius, Hansas pažvelgia į laikrodį. Vėlu. Ir tada jam tampa aišku, kad apmąstydamas, kaip žodžiais išreikšti savo mintis, jis užmiršo, ką, tiesa sakant, norėjo pasakyti. Jau nesninga ir atrodo, tarytum miestas, savo ruožtu, irgi gęsta. O už lango gatvėje dabar būdrauja vien tik vikšrai, tebešokdami valsą tarp valkataujančių kačių ir nušalusių gėlių klombų.


1) Milanas Kundera (g. 1929 m.) – čekų kilmės prancūzų rašytojas, dramaturgas, poetas, eseistas, išgarsėjęs romanu „Nepakeliama būties lengvybė“ (1984) apie poros gyvenimą tarybinėje aplinkoje – pagal jį pastatytas filmas (1988). Kiti jo kūriniai: „Gyvenimas yra kitur“ (1969), „Nemirtingumas“ (1990), kuriame daugiau vietos skiria filosofinėms temoms, „Nežinomybė“ (2000) ir kt.

2) Yvas Navaras (Yves Navarre, 1940-1994) – prancūzų rašytojas ir dramaturgas. Buvo gėjus ir dauguma jo kūrinių lietė homoseksualumo ir susijusias temas (pvz., ŽIV). Savo romantiniuose kūriniuose bandė pabrėžti jausmingumą ir „mistines meilės savybes“, o ne seksualumą. 1980 m. gavo Gonkūrų premiją už romaną „Le Jardin d'acclimatation“, apie geroje šeimoje gimusį, už homoseksualumą įkalintą ir lobotomizuotą vyriškį. 1990-93 m. gyveno Kvebeke, Monrealyje, Jo romanas „Ce sont amis que vent emporte” (1992) apie skulptoriaus ir šokėjo meilę ir jų vargus dėl ŽIV.

J. Radičkovas. Medgręžis
Žigmondas Moricas. Vainikas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Jostein Gaarder.  Cirko direktoriaus duktė
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Walter Benjamin. Telefonas
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
O. Milašius. Kelios eilės
E. Fromas. Menas mylėti
Volteras. Mikromegas
Skaitiniai
Vartiklis