Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža. Vartiklis

722 m. pr.m.e. galingoji Asirija užkariavo Izraelio karalystę, užėmė jos sostinę Samariją ir išsivedė daug gyventojų – į Asiriją, Midiją. Tai buvo pirmoji žydų tremtis.

586 m. pr.m.e. Babilono valdovas Nabuchodonosoras¹⁾ užkariavo Judėją, po ilgos apsiausties paėmė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą ir išsivedė į Babiloniją daug gyventojų.
O buvo dar ir žydų žemes užkariavę graikai ir sirai, jie irgi išsivedė žmonių, buvo Didysis Žydų sukilimas ir Antrosios Šventyklos sugriovimas (70 m.) – ir vėl belaisvių išsivedimas, buvo Bar-Kochbos sukilimas²⁾ (135 m.) ir iškeldinimas iš tų žemių jį nuslopinus... Įvairios žydų bendruomenės dabar savo istoriją išvesdina nuo tų įvykių, laikydomos tų tremtinių palikuonimis.

Persekiojant žydus Kryžiaus žygių metu (11-12 a.), jie kėlėsi į Vakarų Europą ir per vokiečių žemes pasiekdavo Bohemiją, Moraviją, Lenkiją ir Lietuvą. Tuo metu kūrėsi ir plėtėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, užėmusi teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jos stiprinimui reikėjo vystyti ekonomiką: prekybą, amatus, finansus. Į LDK įėjo daugiausia agrariniai kraštai, tarp kurių gyventojų tų sričių žinovų buvo mažai. Juos LDK valdovai kvietėsi iš kitų šalių. Tai buvo pirmąja objektyvia priežastimi atvykti žydams.

Lietuva krikščionybę priėmė tik 14 a. (1387). Stiprėdama pamažu, katalikų bažnyčia Lietuvoje neįgavo kraštutinio agresyvaus požiūrio į žydus, kaip ir nesiėmė katalikybės skleidimo LDK žemėse griežtos prievartinės veiklos. Žydų istoriografijoje pažymima, kad tokio tolerantiškumo žydams nebuvo niekur kitur Europoje. Tad Lietuva tapo nauja tėvyne daugeliui žydų.

Anot vieno padavimo, Gediminas (1316-1341) liepė statyti Vilniaus miestą ir kvietėsi į jį kitų tautų atstovus iš artimų ir tolimų šalių. Ir tikrai, Gediminas buvo pirmuoju kunigaikščiu, pakvietusius pirklius ir amatininkus iš Hanzos miestų, pažadėdamas jiems palankias sąlygas. Žydų vadintas Vilna, vėliau tapo Lietuvos Jeruzale. Tokiam žydai Vabalninko turguje su obuoliais

įvardijimui pasitarnavo ir legenda, kad Vilniuje vienu metu gyveno 333 žydai, mintinai mokėję visą Talmudą. Vienas žinomesnių žinovų buvo Elija Ben-Šlomo Zalmanas³⁾ (1720-1797), žinomas kaip Vilniaus Gaonas, garsus ir už Lietuvos ribų.

Pirmos žinios apie žydus kaimyninėje Lenkijoje pasirodo 12 a. antroje pusėje – 13 a. pradžioje. 1294 m. Boleslovas Dievobaimingasis⁴⁾ žydams suteikia Kalyšo privilegiją.

1348 m. Europoje kyla eilinė maro epidemija (nurodoma, kad iki 1351 m. pavasario „juodoji mirtis“ nusinešė 25 mln. gyvybių). Kaip buvo įprasta, sklido gandai, kad kalti žydai, atseit, užnuodiję vandenį krikščionims. Popiežius Klemensas VI dukart pasisakė prieš nepagrįstus antižydiškus kaltinimus, bet tai nepadėjo. Skatinami fanatikų žmonės ėmė žudyti „šulinių nuodytojus“, masiškai deginti ant laužų, skandinti upėse. Vokietijoje neliko miesto, kur žydai nebūtų patyrę nuostolių. LDK buvo pačia ryčiausia, o Lietuva – šiauriausia riba, į kur kėlėsi žydai.

Atvykę žydai tradiciškai meldėsi bibline senovės hebrajų kalba, kuria parašytos šventosios knygos. Kasdieniniame gyvenime jie naudojo jidiš kalbą, susiformavusią pietinėje Vokietijoje. 14 a. pabaigoje LDK buvo 5 žydų bendruomenės: Breste (žydai jį vadino Brisku, jis buvo LDK žydų centru), Gardine, Trakuose, Lucke, Volynės Vladimire. Rūpindamasis Lietuvos ūkio vystymusi, Vytautas Didysis šių bendruomenių žydams suteikė privilegijas. Tai buvo pirmas žydų santykius reguliuojantis valstybės aktas. Juo žydai buvo prilyginti bajorams, t.y., iš esmės, paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais tik Didžiajam kunigaikščiui. Už privilegiją žydai mokėjo duoklę į valstybės iždą.

Vytauto valdymo metus žydai vadino „aukso amžiumi“ (jų LDK tuo metu buvo apie 6 tūkst.). Žalgirio pergalė (1410) sustabdė kryžiuočių veržimąsi į rytus. Išeiviai iš Vokietijos lengviau atsiduso. Palanki žydams politika vyravo ir valdant Kazimierui⁵⁾ (1440-1492), tęsusiam tėvo politiką. Žydai tapo tarpininkais tarp žemės ūkio ir miestų, jų veikla buvo svarbi prekybai per Prūsiją ir Baltijos uostus. Tačiau netikėtai 1495 m. liepta žydams palikti LDK – istorikai tik iš dalies tai paaiškinama kaip klerikalų poveikis (1492 m. žydai išvaryti iš Ispanijos). Tai buvo pirmoji antižydiška akcija Rytų Europoje, tačiau trukusi neilgai – iki 1503 m., kai Kazimieras, jau būdamas Lenkijos karaliumi, leido grįžti žydams į ankstesnes vietas (apie tai žr. toliau, [bus kitoje dalyje]).

14-15 a. žydų bendruomenės (hebr. kechile, rus., kagal - taip pavadintas ir savivaldos organas) savo reikalus sprendė savarankiškai, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, kapines, pirtis…Tačiau turtingi žydai neretai priimdavo krikščionybę – vienas jų, A.M. Juzefovičius⁶⁾ iš Bresto, 1510-18 m. vadovavo LDK finansų valdybai.

Kazimieras III Didysis Lenkijos karaliumi tapo 1333 m. Lenkų metraštininkas jo palankumą žydams aiškina meile gražuolei Esterkai, siuvėjo iš Opočno dukteriai. Ji buvo gudri moteris, gyveno karaliaus dvaruose ir iš visų favoričių tik ji turėjo karaliui didelę įtaką. Ji pagimdė dvi dukras, kurios liko žydėmis, bei sūnus Nemirą ir Pelką, išauklėtus krikščioniška dvasia ir tapusiais kilmingų lenkų šeimų pradininkais. Kazimiero įpėdinio Liudviko Vengro laikais Esterka buvo nužudyta žydų persekiojimo laikais.

Matyt palankumas žydams neapsiribojo meile. Kazimieras palaikė ir vokiečius, škotus ir kitas tautybių asmenis, vysčiusius išorinę prekybą ir plėtusius Lenkijos miestus. Kazimieras rūpinosi visų sluoksniais, tame tarpe ir valstiečiais, tad ne veltui jį vadino „cholopų karalium“ ir sakė, kad „gavo Lenkiją medinę, o paliko akmeninę“, nes jam valdant miestuose statyti akmeniniai namai.

Kazimieras Didysis 1334 m. Boleslovo Dievobaimingojo Kalyšo privilegijas išplėtė visiems Didžiosios Lenkijos žydams: Poznanės, Kalyšo ir Gniezno sritims. 1364 m. karalius „patenkino žydų visuose Lenkijos valstybės miestuose prašymą“ ir, norėdamas „padidinti savo iždo naudas“, išleido gramotą likusios Lenkijos žydų naudai, beveik pakartojant visas Boleslovo privilegijas. Ją patvirtino aukščiausi dvarininkijos valdininkai, sudarę karaliaus tarybą. Joje, be kita, buvo pasakyta, kad „kiekvienas žydas gali laisvai ir saugiai eiti ir keltis – be jokios kliūties ir stabdymo – iš mūsų karalystės miesto į miestą, iš provincijos į provinciją; ir visiškai saugiai gali vežtis ir neštis savo turtą ar prekes, pardavinėti, pirkti ir keisti, .... ir mokėti ne didesnę duoklę nei krikščionys“.

1367 m. panašias, tik išplėstas privilegijas gavo ir Mažosios Lenkijos (į kurią įėjo ir užkariauta Červona Rusia su Lvovu ir dalis Volynės) žydai. Ne veltui žydų raštuose šis karalius dažnai vadinamas globėju ir geradariu – tos privilegijos žydams tuo metu buvo vienintelės Europoje.

14 a. šlėktos ir dvasininkija dar nebuvo įgavusi pakankamai galios ir Lenkijos žydai laikyti „iždo vergais“ ir buvo karaliaus globoje. Karalius rūpinosi savo reikalais, tačiau ir žydams suteikė daug privilegijų – jei naudojosi pilna tikėjimo išpažinimo laisve, nevaržomi prekiavo visoje teritorijoje, teikė kreditus karaliui, aukštiems valdininkams, dvasininkijai, smulkiems šlėktoms ir miesčionims. Stambūs bankininkai-žydai imdavo įvairias pramonės sritis, pvz., druskos kasyklas, kurių eksploataciją vyriausybė buvo labiau linkusi perduoti į kieno nors rankas už garantuotą mokestį, o ne tvarkytis savo rizika.

Karalystės sostinėje Krokuvoje gyveno turtingi žydai: jie vertėsi piniginėmis operacijomis, pirko ir parduodavo žemės valdas bei namus. Vienas jų, tūlas Levko, net tapo karaliaus bankininku, valdė druskos kasyklas (1368) ir Krokuvos monetų rūmus. Jis kontroliavo karališkasias druskų kasyklas ir druskos vyryklas, vėliau ir kalnakasybos versloves. Jo pareiga buvo parduoti iškastą druską, prižiūrėti, kad druskos kasimas liktų valstybės monopoliu, tvarkyti kasyklų finansus ir mokėti atlyginimus šachtininkams. Krokuviečiai pavydėjo jo turtų ir įtakos ir laikė, kad Levko turi stebuklingą žiedą, kuriuo save prisegė prie karaliaus. Jis pinigus skolino Jogailai ir Jadvygai. Be kita ko jis užsiėmė nekilnojamu turtu ir valdė daug namų Krokuvoje. Po Levko mirties jo reikalus sėkmingai tvarkė jo žmona ir duktė. Tačiau turtingų žydų buvo mažai, dominavo smulkūs prekeiviai ir kreditoriai, operavę smulkiomis sumomis.

1795 m. Lietuvai pakliuvus į Rusijos imperijos sudėtį, jos žydų padėtis liko geresnė nei esančių Rusijoje. Lietuva buvo vienu iš nedaugelio regionų, kuriuos leista vystytis žydų kultūrai (Idišlandu). Žydiškus spaudos presus leista turėti tik dviejuose miestuose – Vilniuje ir Kijeve. Pirmoji knyga šiuolaikiniu ivritu, „Meilė Sionui“ (1855), buvo parašyta ir išleista Abraomo Mapu⁷⁾ Lietuvoje. Daug žinomų žydų Lietuvą laikė savo namais. Ir dabar Jeruzalėje ir Tel-Avive yra gatvės, pavadintos lingvisto, šiuolaikinio ivrito pradininko Elizero ben-Jehudos⁸⁾ (1858-1923) vardu.

Pirmas pasaulinis karas žydams atnešė daug nelaimių. Caro valdžia 1915 m. 160 tūkst. žydų išvijo iš Kauno gubernijos apkaltinusi šnipinėjimu vokiečių naudai deportuodama į įvairius Rusijos regionus. Po karo „Idišlandas“ (žr. toliau) suskilo į tris dalis: baltarusių žydai su centru Minske įėjo į tarybinę Baltarusiją; Vilniaus žydai su dalimi baltarusių pateko į Lenkiją, o didelė dalis Kaunos gubernijos žydų grįžo namo ir nemažai prisidėjo kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis (1918-40) minimas kaip aukso amžius žydams. Volterio Lakero⁹⁾ „Sionizmo istorijoje“ skaitome: „... žydų mažumos padėtis buvo geresnė nei kada nors anksčiau ar vėliau. Iki 1924 m. jie turėjo visas mažumos teises; Lietuvoje buvo Žydų reikalų ministras“.
Vėl ėmė garsėti lietuviški ešibotai: Kauno Slobodkėje, Telšiuose ir naujas, veikiąs nuo 1909 m., Panevėžyje. Pirmieji du gavo valstybinių dvasinių akademijų statusą. 1925 m. Vilniuje įsteigtas Žydų mokslo institutas (JIVO), kurio valdybos nariais buvo A. Einšteinas ir Z. Froidas, o vadovavo garsūs filologai Maksas Vainraichas¹⁰⁾ ir Zalmanas Reizenas¹¹⁾. Vilniuje veikė ir platus jidiš ir ivrito mokyklų tinklas bei motytojų institutas, leidyklos ir bibliotekos, konservatorija su operos ir baleto studijomis, žydų teatras, leidžiama įvairi spauda, susikūrė garsi rašytojų grupė „Jung Vilne¹²⁾“ ir t.t. Vilnius tebegarsėjo senąja Didžiąja sinagoga ir daugybe kitų sinagogų.

Vokietijos įsiveržimu prasidėjo masinis Lietuvos žydų naikinimas. Karo metu buvo nužudyta apie 220 tūkst. žydų. Po karo jų kiekis vėl didėjo, 1959 m. pasiekęs 16 tūkst. Sovietiniai saugumo organai slopino sionistinių organizacijų veiklą Lietuvoje. 1948-50 m. uždrausta žydų bendruomenių veikla ir uždarytos žydų mokymo įstaigos. Izraelio varstybės įkūrimas skatino žydų emigraciją iš TSRS, tame tarpe ir iš Lietuvos.

Šiuo metu Lietuvoje likę apie 4000 žydų. Vilniuje veikia Vilniaus Gaono vardo Žydų muziejus, Šolom-Aleichemo vardo vidurinė mokykla, Judajistikos centras Vilniaus universitete, kasmet pažymimos žydų kalendoriaus atmintinos dienos, vyksta kultūriniai renginiai...

Litvakai žydų pasaulyje sukūrė savą ir savitą pasaulį. Jų įtaka sklido toli už Lietuvos ribų. Pamažu čia susiklostė vieningas žydo tipas su savitais religiniais ir gyvenimo bruožais, vadinamais „Nusah Lite“ (lietuviška maniera). Žydus iš Lietuvos imta vadinti „šeivet litvakes“ (litvakų kamienas). Litvakai pasižymėjo kuklumu, darbštumu ir dosnumu. Tačiau Gaono įtakoje jų linksmumas turėjo būti saikingas, netriukšmingas, nerėksnus. Litvakai pasižymėjo racionaliu, blaiviu, skvarbiu protu ir mąstymu. Bet jie nebuvo angelai, pasitaikydavo visokių.

Lietuvoje gyveno nemažai iškilių žydų menininkų: skulptoriai Žakas (Chaimas) Lipšicas¹³⁾ (1891-1973) iš Druskininkų ir Naumas Aronsonas¹⁴⁾ (1872-1943) iš Vitebsko, smuikininkas Jaša (Josifas) Cheificas¹⁵⁾ (1901-1987), vadintas genialiausiu 20 a. smuikininku, dailininkai Izaokas Levitanas¹⁶⁾ (1860-1900) iš Virbalio, Chaimas Sutinas¹⁷⁾ (1892-1943) iš Ašmianos rajono ir Markas Šagalas¹⁸⁾ (1887-1985) iš Vitebsko, filosofas Emanuelis Levinas¹⁹⁾. Vilniuje prabėgo ir skulptoriaus Marko (Mordechajaus) Antokolskio²⁰⁾ (1843-1902) vaikystė. Skulptorius Borisas (Boruchas) Šacas²¹⁾ iš Varnių įsteigė Meno akademiją Bulgarijoje ir Palestinoje. O taip pat ir mokslininkai: matematikas Germanas Minkovskis (1864-1909) iš Aleksoto Kaune, bendradarbiavęs su A. Einšteinu, Elizeras-Icchakas Vulkani²²⁾ (Vilkonskis, 1880-1955) iš Eišiškių, kuris mokėsi Telšių ešibote, tapo agronomijos profesoriumi ir Izraelyje įsteigė Žemės ūkio institutą.

¹⁾ Nabuchodonosaras II (arba Didysis, 604 m. pr.m.e. – 562 m. pr.m.e.) – Babilono karalius; laikomas išskirtinio talento valdovu ir karvedžiu, kuriam valdant buvo pastatyti įspūdingi architektūros paminklai. Buvo atstatytos senos šventyklos, iškilo nauji pastatai Babilono dievų garbei. Tiltas ir požeminė perėja sujungė miesto dalis abipus Eufrato; pabaigtos karališkųjų rūmų statybos; žmonai Semiramidei įrengė kabančiuosius sodus. Apie jį daug rašoma Senajame Testamente.

²⁾ Bar-Kochbos sukilimas - žydų sukilimas prie romėnus 132-136 m., valdant Adrianui. Juo buvo siekiama atstatyti žydų valstybę. Sukilimui vadovavo Šimonas bar-Kochba; jis vadinamas „Trečiuoju žydų- romėnų karu“, kuriuo praktiškai baigėsi „Antrosios šventyklos“ laikotarpis. Sukilimą numalšino generolas Sekstas Julijus Severas. Jo pasekmė – nepaprastai didelis žydų gyventojų sumažėjimas. Adrianas netgi įsakė Judėją pašalinti iš žemėlapių ir vietovę žymėti kaip Palestinos Siriją.

³⁾ Elijas Zalmanas, Vilniaus Gaonas (Elijah ben Solomon Zalman, 1720-1797) – žydų rabinas, Talmudo, chakalos, kabalos žinovas, matematikas, gimęs Vilniuje. Buvo vienas iškilių dvasinių ortodoksinio judaizmo ideologų, pradėjęs misnagedinio (lietuviškojo) judaizmo pakraipą („Gaon“ ivrito kalba reiškia „genijus“). Jį savo pirmtaku laiko ir sionistai.
Buvo stiprus matematikoje, gerai susipažinęs su Euklido darbais. Jis skatino savo mokinį Baruchą iš Šklovo versti matematinius kūrinius į hebrajų kalbą. Jam priskiriamas matematinis veikalas „Ayil Meshulaš“ (Ėriukas į tris dalimis, užuomina į Abraomo „padalijimą į dalis“, Pr.15:9).
Apie jo jubiliejaus paminėjimo aspektus žr. >>>>>

⁴⁾ Boleslovas Dievobaimingasis (1224-1279) – Didžiosios Lenkijos kunigaikštis (1239–1247). Bandė turėti gerus santykius su dvasininkija, jam valdant Lenkijoje įsikuria pranciškonys. 1264 m. rugpjūčio 16 d. pasirašo Kališo statutą, kuriuo žydams suteikia privilegijas, nustato jų teisines atsakomybes. Jis buvo pagrindas žydų teisėms iki 1795 m.

⁵⁾ Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) – LDK didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius Kazimieras IV (1447-1492). 1447 m. įsaku Lietuvos bajorams suteiktos lygios teisės su Lenkijos bajorais, taip pat užsieniečiams uždrausta pirkti žemę ir užimti valdžios postus. Kartu tai pablogino lietuvių valstiečių padėtį (praktiškai įvedė baudžiavą), susilpnino LDK kunigaikščio valdžią.

⁶⁾ Abraomas Juzefovičius (Abraham Ezofowicz Rabinkowicz, m. 1519 m.) – lenkų pirklys, LDK valstybės tarnautojas. 1509-1519 m. Lietuvos didysis iždininkas, Smolensko seniūnas, Minsko vaitas, LDK tarybos narys, Kauno pilininkas. Kauno, Polocko ir Smolensko muitinių nuomininkas. 1518 m. dovanojo Vilniaus šv. Nikolajaus cerkvei garsųjį Kijevo Psalmyną.

⁷⁾ Abraomas Mapu (Abraham Mapu, 1808-1867) - žydų rašytojas, moderniojo žydų romano pradininkas. Gimė Kauno priemiestyje Vilijampolėje. 1848 m. gavo mokytojo vietą Kauno berniukų gimnazijoje, kur dirbo iki pat mirties. Parašė kelis hebrajų kalbos vadovėlius.
Hebrajų kalba parašė romanus: „Siono meilė“ (1852), „Veidmainys“ (1858), „Samarijos nusidėjimas“ (1865). Jo kūryba buvo veikiama prancūzų romantizmo. Romantinės-nacionalistinės idėjos įkvėpė D. ben Gurioną ir kitus sionizmo judėjimo, atvedusio prie Izraelio valstybės sukūrimo, aktyvistus.

⁸⁾ Elizeras ben-Jehuda (Eliezer Ben-Yehuda, 1858-1922) – litvakas, hebraizmo pradininkas, „šiuolaikinio ivrito tėvas“, vieno pirmųjų savaitraščių ivrito kalba steigėjų. Gimė Lužkuose (Vilniaus gubernija, dabart. Baltarusija); 1881 m. išvažiavo į Palestiną. Leido kelis laikraščius hebrajų kalba.

⁹⁾ Volteris Lakeris (Walter Ze'ev Laqueur, g. 1921 m.) – amerikiečių istorikas ir politikos komentatorius. Gimė Vloclave (dabart. Lenkija); 1938 m. atvyko į Palestiną, nuo 1955 m. gyveno Londone. Žinomas savo knygomis, svarbiausi darbai susiję su 19-20 a. Europos istorija. Rašė apie Izraelio istoriją, apie sionizmą, holokaustą, komunizmą, fašizmą ir šaltąjį karą. Laikomas ž politinės prievartos, partizainio karo ir terorizmo tyrinėjimų pradininku.

¹⁰⁾ Maksas Vainraichas (Max Weinreich, 1894-1969) – lingvistas, specializavęsis socio- lingvistikoje ir jidiš kalboje.Gimė Kuldigoje (dabart. Latvija). Įkūrė YIVO (Žydų mokslinį institutą) Vilniuje, o vėliau Niujorke. Parašė monumentalią 5 t. „Jidiš kalbos istoriją“ (baigta 1945 m.; išleista 1973m.). Vainraichas buvo daugelio periodinių leidinių redaktorius; į jidiš kalbą Homero, Z. Freudo (su kuriuo buvo pažįstamas) ir E. Tollero kūrinius.

¹¹⁾ Zalmanas Reizenas (Zalman Reisen, 1887-1941) – leksikografas ir jidiš literatūros istorikas.
Gimė Koideneve (dabart. Baltarusija). 1919–1939 m. buvo dienraščio „Vilner Tog“ (Vilniaus diena) redaktorius; leido žurnalą „Yidishe Filologi“ („Jidiš filologija“). 1925 m. su M. Vairaichu¹⁰⁾ inicoiavo YiVO kūrimą. Parašė keletą knygų jidiš kalba: „Filologiniai raštai“ (1926), „Nuo Mendelssohno iki Mendele’s“ (1927). Kartu su broliu Abraomu parengė žydų literatūros chrestomatiją bendrojo lavinimo mokykloms (1939). Svarbiausias Reizeno veikalas – 4 tomų „Jidiš literatūros, spaudos ir filologijos žodynas“ (1926–1929), kuriame sukaupta be galo daug informacijos apie žydų literatūrą, spaudą ir filologijos mokslus.
1939 m. aštriai kritikavo Molotovo-Ribentropo paktą, tad Raudonajai armijai įžengus į Vilnių, buvo suimtas, išvežtas į Rusijos gilumą ir 1941 m. birželį sušaudytas.

¹²⁾ Jung Vilne - 1927–1929 m. susitelkęs žydų rašytojų, kūrusių jidiš kalba, ir dailininkų avangardo Sambūris, 1929 m. spalio 11 d. Vilniaus dienraštyje „Vilner tog“ (Vilniaus diena) paskelbė pirmąją kolektyvinę rašytojų publikaciją “Jaunojo Vilniaus triumfo žygis į jidiš literatūrą”. Sambūrio ištakos sietinos su Šloimės Beilio bei Šimšono Kahano vardais, daug jų įkvėpė poetas Moišė Kulbakas.
Skirtingai nuo jidiš avangardistinių grupių, įsikūrusių po Pirmojo pasaulinio karo, pasižymėjusių modernizmu ir politiniu radikalizmu, „Jung Vilne“ buvo labiau nepriklausomų menininkų, vienijamų kartos, sambūris. „Jung Vilne“ veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

¹³⁾ Žakas Lipšicas (1891-1973) – Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas. 1909 m. išvyko į Paryžių. 1941 m., vokiečiams užėmus Prancūziją, pabėgo į JAV.
Kubizmo stiliumi skulptūras kūrė 1914-1918 m. Tokie kūriniai kaip „Motina ir vaikas“ (1930), „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ (1931) žymi perėjimą prie ekspesyvaus natūralistinio stiliaus. 1936-aisiais Ispanijos pilietinio karo metu sukurtas „Prometėjas“ skulptūroje tuomet reiškė tiek pat daug, kiek Pikaso „Gernika“ dailėje.

¹⁴⁾ Naumas Aronsonas (1872–1943) - Latvijos žydų kilmės skulptorius, didesnę kūrybos dalį praleidęs Paryžiuje. 1940 m. pasitraukė į JAV. Žinomas įspūdingais asmenybių biustais: L. Pastero, L. van Bethoveno, L. Tolstojaus, V. Lenino, G. Rasputino ir kt.

¹⁵⁾ Jaša Cheificas (1901-1987) – Lietuvos žydų kilmės vienas garsiausių 20 a. smuikininkas. Gimė Vilniuje. 1917 m. persikėlė į JAV. Koncertavo visame pasaulyje. V. Tomsonas sakė, kad jis grojo „šilkinių apatinių muziką”. 1972 m. liovėsi koncertuoti ir ėmesi dėstyti Pietų Kalifornijos un-te.

¹⁶⁾ Izaokas Levitanas (1860-1900) - Lietuvos žydų kilmės rusų tapytojas peizažistas. 1870 m. šeima persikėlė į Maskvą. Sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų, vadinamųjų nuotaikos peizažų („Rudens diena. Sokolnikai“, 1879 m.; „Tiltelis. Savino slabada“, 1883 m.; „Beržų giraitė“, 1889 m.), kuriems būdinga plenerinės tapybos estetika, lyrinis filosofavimas, psichologinis sodrumas. Nutapė peizažų su cerkvėmis: „Vakaro varpas“ (1892), „Prie akivaro“ (1892), „Vladimirka“ (1892), „Ties amžinuoju atilsiu“ (1894). Vėlyvojo laikotarpio paveiksluose žymi kolorito kaita, pvz/ „Ežeras. Rusija“ (1900 m.).

¹⁷⁾ Chaimas Sutinas (1893-1943) – Baltarusijos žydų kilmės dailininkas, prisidėjęs prie ekspresionizmo vystymo. 1913 m. išvyko į Paryžių. Jis tapė peizažus, portretus, natiurmortus. Jo kūryba pasižymėjo spontaniškais potėpiais, impasto naudojimu, ryškiomis spalvomis. Jo kūryboje yra ženklios religinės (choro ir varpinės berniukai) ir maisto temos (jautiena, negyvi naminiai paukščiai), tikriausiai susijusios su judaistinio pasaulio samprata. Ch. Sutinas aukštai vertino Rembranto, Ž. Šardeno, G. Kurbė kūrybą.

¹⁸⁾ Markas Šagalas (1887-1985) – Baltarusijos žydų kilmės tapytojas, grafikas, scenografas, modernizmo atstovas, avangardistas. Rašė eilėraščius jidiš kalba. 1923 m. persikėlė į Paryžių, o 1941 m. pabėgo į JAV. Kūryboje išraiškingi judaistinaii elementai. 7-me dešimtm. perėjo prie monumentalių meno rūšių (mozaikos, vitražai), o taip pat susidomėjo skulptūra ir keramika. 1964 m. ištapė Paryžiaus operos platoną.

¹⁹⁾ Emanuelis Levinas (1906-1995) – Lietuvos žydų kilmės prancūzų filosofas. Filosofiniai požiūriai susidrė fenomenologijos aplinkoje. Jo dėmėsio centre buvo etika, apnalizuojami „Kito“ (kitoniškumo) aspektai.

²⁰⁾ Markas Antokolskis (1843-1902) - Lietuvos žydų kilmės rusų skulptorius. Vilniuje sukurti pažymėtini bereljefai „Žydas siuvėjas“ (1864) ir „Šykštuolis“ (1868). 1868 m. iš Peterburgo persikėlė į Berlyną; o vėliau į Paryžių. Sukūrė Rusijos istorinių asmenų (Petro I (1872 m. - iš Italijos atsiųsta Peterhofo rūmams), Jekaterinos II, Aleksandro II, metraštininko Nestoro (1889) ) portretinių statulų ir paminklų, simbolinių skulptūrų. 1875 m. sukurta “Sokrato mirtis”, o 1878 m. – “Kristus stovintis prieš žmones”; o taip pat “Spinoza” (1881), “Mefistofelis” (1884), “Jaroslavas Išmintingasis” (1889), “Jermakas Timofejevičius” (1891).
Jo vardu Viiniuje buvo pervadinta Mėsinių gatvė. Elizeras-Icchakas Vulkanas kalba: Rupinas lanko Deganiją

Elizeras-Icchakas Vulkanas kalba: Rupinas lanko Deganiją

²¹⁾ Borisas Šacas (1862- 1932) - Lietuvos žydų kilmės tapytojas, skulptorius. Kurdamas Vilniuje ir Varšuvoje pirmenybę teikė skulptūromos, reljefams, litografijoms. Jo menas buvo grindžiamas tautine žydų idėja. 1889 m. persikėlė į Paryžių, kur artimai bendravo su M. Antokolskiu. 1895 m. Bulgarijoje paskirtas dvaro skulptoriumi bei įkūrė Karališkąja menų akademiją.1900 m. čia jam buvo įteiktas aukso medalis už skulptūrą “Pagyvenusios moters biustas”.
1903 m. B. Šacas sutiko T. Herzlį, kurio sionistinės idėjos stipriai paveikė menininką ir jau po 2 m. Sionistinio kongreso metu jis iškėlė mintį įkurti žydų amatų ir meno mokyklą, o šį savo projektą dalinai įgyvendino 1906 m., įsteigdamas pirmąjį meno centrą Jeruzalėje, vėliau pavadintą Bezalel. Vėliau daugiausia ir užsiėmė šio centro veikla.

²²⁾ Elizeras-Icchakas Vulkanas (Vilkonskis, 1880 - 1955) – Lietuvos žydų kilmės rašytojas, botanikas, agronomas, žemdirbystės tyrimų Izraelyje pradininkas. Į Izraelį persikėlė 1908 m. Įsteigė Žemdirbystės institutą (1942). Vulkano pravardę gavo nuo instituto. Buvo aktyvus Ha-Po'el ha-Za'ir partijos narys, daug prisidėjęs prie jos propagavimo. I. Avuyah pseudonimu rašė literatūrines studijas ir pjeses. Išleido kelias knygas apie žemės ūkį.