Lietuvos istorija

Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža  

Antra dalis: žydų atsiradimas Lietuvoje

Nėra tikslios žydų pasirodymo Lietuvos žemėse datos. 14 a. Lietuvos valstybė užėmė teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros, o žydai galėjo iš naujo įsikurti Kijeve ir kituose miestuose, kuriuos Lietuva atsikovojo iš totorių. Gyveno jie ir Gardine, ir Breste, Trakuose ir Lucke.

1388 m. Vytautas išleido raštą dėl Lietuvos žydų, panašų į Boleslovo ir Kazimiero statutus. Lietuvos žydai buvo tiesiogiai pavaldūs Didžiajam kunigaikščiui, jie turėjo savo teismą, lygias su krikščionimis prekybos teises, vienodus mokesčius ir nevaržomas kredito operacijas. Jie vertėsi įvairiais verslais, amatais, žemėtvarka ir prekyba.

Pvz., Gardine jie turėjo savo namus ir „pliacus“ (žemės valdas), savo „božnicą“ (sinagogą) ir „kopišče“ (kapines); namuose jie „šinkavo“ (pardavinėjo spiritinius gėrimus) ir turėjo teisę turėti „gruntus“ (dirbamos žemės ar pievų sklypus). Tais laikais Lietuva buvo kraštiniu žydų persikėlimo iš vakarų į rytus punktu. Ryčiau buvo Moskovija, uždara žydams.

15 a. žydų išvarymas i6 Centrinės Europos miestų ir kraštų buvo įprastu reiškiniu. Briunas, Olmucas, Maincas, Bambergas, Glogau, Kelnas, Špejeras, Augsburgas, Erfurtas, Viurcburgas, Magdeburgas, Niurnbergas, Regensburgas, Bavarija, Silezija, Štyrija, Karintija - štai miestai ir sritys, kur 15 a. pabaigoje praktiškai neliko žydų. Išvijimą paprastai lydėjo turto konfiskavimas miesto naudai (pvz., Niurnberge per kapines nutiesė gatvę, grįstą antkapinėmis plokštėmis).

Amžininkas rašė: „Mūsų laikas – nelaimių laikas“.

Prisidėjo ir persekiojimai Čekijoje ir Vengrijoje, visuotinis išvijimas iš Ispanijos (1492) bei Portugalijos (1497). Daugelis traukė į rytus, į Turkiją ir Lenkiją, kurių valdovams buvo paranku priimti tremtinius. Ispanijos žydai išmokė turkus daugelio menų ir amatų, gaminti paraką ir lieti patrankas, supažindino su įvairiais kariniais reikalais. Neveltui sultonas Bajazetas II1) pasakė:
„Kaip galima ispanų karalių Ferdinandą pavadinti protingu valdovu; jį, kuris nuskurdino savo šalį ir praturtino mūsų“.

15 a. tapo esminiu žydų pasiskirstymui. Kultūrinis jų centras ėmė keltis į rytus – Lenkiją ir Lietuvą. Lenkijoje 15-me amžiuje susikūrė 45 naujos žydų bendruomenės, o Lenkijoje ir Lietuvoje gyveno per 20 tūkst. žydų.

1495 m. LDK Didysis kunigaikštis Aleksandras2) netikėtai iš Lietuvos išvijo visus žydus. Gal jis nusprendė pamėgdžioti ispanų karalių, o gal neišgalėjo atsiskaityti su žydų kreditoriais - apie šį kunigaikštį kalbėjo, kad jis užstatė viską, ko nespėjo išdalinti. Jis išleido įsaką: „žydus iš žemių išmušti“ - ir išvarė visus žydus iš Bresto, Gardino, Lucko Volynės Vladimiro ir Kijevo. Jų nekilnojamas turtas perėjo karaliaus valdžion, o iš žydų skolinęsi krikščionys privalėjo gražinti skolą kunigaikščio iždui.

Dalis iš Lietuvos išvarytų žydų persikėlė į Stambulą ir kaimyninę Lenkiją. Vietoje jų į Lietuvą buvo pakviesti nauji persikėlėliai – vokiečiai ir švedai. Netrukus Aleksandras tapo ir Lenkijos karaliumi, - ir jos dvasininkija iškart pasiūlė išvyti žydus ir iš čia (Lietuvos pavyzdžiu). Jam sakė: „Jei nori tapti tiesos apaštalu, trauk kardą iš makštų, kad jie, kad ir prievarta, priimtų krikščionybę“.

Žydų gatvė tarpukariu Tačiau tąkart karalius troško papildyti iždą prieš galimą karą su Rusija, buvo suinteresuotas mažai gyvenamų Lietuvos miestų plėtimu ir 1503 m. leido žydams grįžti į Lietuvą ir gyventi „pilyse ir kitose vietose, kur jie [anksčiau] buvo“. Namai, sinagogos, žemės ir kapinės buvo gražinti ankstesniems savininkams, leista susigražinti senas skolas, jie galėjo išpirkti savo ankstesnę nuosavybę, kurią kunigaikštis buvo spėjęs parduoti – ir žydai vėl įsikūrė Lietuvoje.

16 a. žydų srautas į Lenkiją smarkiai išaugo – jie dabar vyko iš Čekijos, Žemutinės Austrijos, Braunšveigo, Branderburgo ir Italijos. Tačiau nedidelė dalis žydų, atvykusi iš Pirėnų pusiasalio, ilgai čia neužsilikdavo. Ispanų žydai išsiskyrė aukštuomenės manieromis ir išsilavinimu; jie susidūrė su vietinių žydų konkurencija, kurie „norėjo juos gyvus suėsti“ – ir daugelis pasukdavo toliau į pietus, Italiją ir Turkiją.

16 a. pabaigoje vien Didžiojoje Lenkijoje žydų buvo 52 bendruomenės. Viso Lenkijoje ir Lietuvoje buvo per 100 tūkst. žydų. Krokuvos, Poznanės, Lvovo ir Liublino bendruomenės laikytos didžiausiomis Europoje po Stambulo ir Venecijos. Poznanėje buvo 2500, Krokuvoje 4500, Liubline 2000 žydų. Kuo toliau į rytus (Luckas, Volynės Vladimiras, Galičas, Kijevas), tuo dažniau galima buvo sutikti žydus, o Kijevo bendruomenė netgi garsėjo savo mokytumu:
„Iš Kijevo sklinda Tora“.

Aišku, bažnyčia neskatino „nekrikštų“ srauto ir Petrokovo sinodas 1542 m. nutarė:
„Kadangi bažnyčia pakenčia žydus tik todėl, kad jie primena Išganytojo kančias, kai jų skaičius neturėtų didėti“.

Lenkai manė, kad žydų yra daugiau, nei iš tikro, ir juos reikia apmokestinti labiau:
„Tiek jų į Karūną iš kitų šalių prišliaužė, tiek jų priviso, kad jie galėtų duoti šešis kartus daugiau, nei dabar“.
Kitas rašė: „Jie teka dvylikos, karuose nežūsta, nuo oro nedvesia - ir štai priviso“.

15-16 a. pamažu didėja lenkų šlėktų įtaka. Kiekvienas įsakas turi praeiti pro šlėktų seimus, o karaliai patys nieko negali įsakyti. Seimų įsakai žydų atžvilgiu dažnai paralyžiuodavo karaliaus privilegijų veikimą. Ypač pavojingi žydams buvo tarpuvaldžio laikotarpiai – šlėktos ir dvasininkija tuo metu galėjo diktuoti reikalavimus naujam kandidatui į sostą.

1539 m. Žygimantas I3) paskelbė, kad žydai, gyvenantys šlėktų miestuose, gali rinktis valdytojų-panų globą ir mokėti jiems mokesčius, tačiau tada netenka karaliaus globos: „Mes paprastai neginame tų, kurie mums neneša jokios naudos. Tegu žydus gina tas, kuris iš jų gauna naudą“. Nuo tada žydai, kaip anksčiau buvo Vakaruose, imti skirstyti į karališkus ir pasauliečius.

Šlėktos savo žemėse steigė „privačius miestus“ ir į juos kvietė žydus, pradžioje atleisdami nuo dalies mokesčių. Į juos susikėlė nemažai žydų, ten jiems nebuvo konkurencijos, jie sėkmingai užsiėmė importu ir eksportu, dideliais kiekias į Vakarus išveždavo medieną ir žemės ūkio produktus. Jie panams užtikrindavo pajamas iš pieno ūkio, malūnų, vyndarystės, šinkų, kitų verslų ir amatų, o tie galėjo nerūpestingai linksmintis.

Kaip buvo Lenkijoje, taip ir Lietuvoje. Pasitaikydavo, kad šlėktų deputatai netgi grasindavo sužlugdyti seimo susirinkimus, jei žydams bus skirti papildomi mokesčiai. Viename seimų filosofijos magistras Sebastianas Mičinskis4) ėmė agituoti už žydų išvijimą iš Lenkijos, o jo šalininkai jį paskelbė „tiesos apaštalu“, tačiau dauguma seimūnų jį vadino „riaušininku“ ir visuomeninės ramybės drumstėju.

Lenkijos miesčionija buvo nusiteikusi priešiškai prieš konkurentus žydus, tačiau tuo metu ji neturėjo politinės galios. Daugiausia tai buvo išeiviai iš Vokietijos. Daugelis jų buvo pogromų vokiečių, čekų ir austrų miestuose liudininkais, o gal ir dalyviais. Lvovo miesčionys skundėsi:
„Nekrikštai žydai iš mūsų ir mūsų pirkliava užsiimančių bendrataučių atėmė beveik visus pragyvenimo šaltinius. Jie užvaldė visą prekybą, praniko į kaimus, krikščionims nieko nepalikdami“.

Net ir ramiais laikais žydų gyvenimas nebuvo ramus. Dideliuose miestuose nuolat grėsė seminaristų ir jėzuitų mokyklų auklėtinių užpuolimai. Daugelyje miestų žydai toms mokykloms mokėjo specialų mokestį, kurį paskirstydavo tarp mokinių, kad tie nemuštų praeinančių žydų – jis vadinosi „šilergeltu“. Be to, Lenkijoje ir Lietuvoje buvo daug vargšų žydų, kasdien susiduriančių su tokiais pat vargšais krikščionimis, o tai neišvengiamai keldavo trintį ir konfliktus.

Krokuvoje kilo didelis gaisras, o žydus apkaltino padegimu: įvyko pogromas, minia grobė, žalojo ir žudė. Ir tada karalius Janas Albrechtas5), norėdamas baigti nesantaiką, žydus iš Krokuvos iškėlė į priemiesčius. Žydai greta Krokuvos įsteigė Kazimieržo miestelį6), kurį savo dokumentuose vadino „žydų Kuzimiro miestas prie Vyslos“.

Kazimieras Didysis su žydais

Antižydišką veiklą vystė ir dvasininkija, kuri atidžiai sekė karalių veiksmus. 1447 m. Poznanėje per gaisrą sudegė senas Kazimiero Didžiojo gromatos originalas, ir Kazimieras Jogailaitis iškart patvirtino ankstesnes žydų privilegijas ir išdavė jiems specialią gromatą su tokiu demonstratyviu pareiškimu:
„Mes norime, kad žydai, kuriuos mes ypatingai saugomi dėl savo interesų ir valstybės iždo, pasijaustų paguosti per mūsų laimingą karaliavimą“.

Ir iškart Krokuvos arkivyskupas Olesnickis7) parašė karaliui:
„Nemanyk, kad krikščionių religijos reikaluose gali nurodinėti viską, ką užsimanysi. Niekas nėra toks didis ir stiprus, kad jam nebūtų galima pasipriešinti, kai reikalai paliečia tikėjimą. Ir todėl prašau ir meldžiu karališkąją didenybę atšaukti minėtas privilegijas ir laisves. Parodyk, kad tu – katalikų valdovas, ir panaikink bet kokias prielaidas tavo vardo negarbei...“

Karaliui grasinama pragaro kančiomis už žydų globą, o kai lenkai buvi sumušti teutonų, dvasininkija paskelbė tai Dievo bausme už tą karaliaus nusidėjimą ir Kazimieras IV atšaukė privilegijas žydams.

Jau 15 a. pabaigoje žydams buvo uždrausta turėti žemės valdas už miesto ribų, jiems ribojo prekybą. Jų gyvenimas ėmė blogėti. 16 a. Lenkijoje pasirodė antisemitinė literatūra. 1541 m. išleista vieno kunigo knyga „Apie nepaprastus žydų suklydimus“, kurioje raginama nugriauti visas sinagogas ir miestuose apriboti žydų skaičių. Vėliau pasirodė „Apie žydų nužudytus šventuosius“, kur patariama juos vyti iš lenkų žemių. Ir kitos knygos, kurios buvo išleidžiamos po kelis kartus. Krokuvos akademijos filosofijos profesorius S. Mičinskis parengė platų žydų „piktadarysčių“ sąrašą („Zwierciadlo Korony Polskie“), surinkęs visus kada nors žydų adresu išsakytus kaltinimus, prietarus ir žmonių nusistatymus. ir toji propaganda virsdavo pogromais su žudynėmis. Pretekstu būdavo gandai, pvz., kad žydai išniekino ostiją – miltinį paplotėlį, simbolizuojantį Kristaus kūną. Dar 13 a. pradžioje toks kaltinimas pasirodė Vokietijoje, prie Berlyno, - ir apkaltintuosius sudegino ant laužo. Tai pasikartojo Paryžiuje, Barselonoje, Briuselyje ir kt.

Knoblauche už, atseit, ostijos išniekinimą mirties bausmę skyrė 38 žydams, o likusius išvijo iš visos Bransderburgo kunigaikštystės. 1478 m. Nasau mieste kankindami nustatė, kad „nusipirkę už vieną guldeną 8 ostijas jie [žydai] jas ėmė badyti peiliais, - staiga iš ostijų ėmė tekėti kraujas ir išryškėjo kūdikio veidas... kai jie dvi ostijas įmetė į įkaitintą krosnį, tai kilo baisi audra, o iš krosnies išskrido du angelai ir du balandžiai“. Kaltus nuteisė mirties bausme. Meklenburgo hercogystėje 1492 m. už panašų kaltinimą ant laužo sudegino 27 žydus. Metraštininkas rašė:
„Ramūs ėjo į bausmę. Tvirta dvasia., nesipriešindami ir neverkdami. Jie išleido dvasią dainuodami senovines giesmes“.

1510 m. Berlyne už tokį nusikaltimą 38 žmones prikaustė prie stulpų, apipylė derva ir padegė. Rabinas atliko priešmirtinė išpažintį, kankiniai giedojo maldas ir psalmes, o po daug metų vietos kunigas prisipažino, kad apkaltintuosius apšmeižė. Žinomas netgi atvejis, kad vienas lenkas mirė kankinamas, bet neprisipažino pardavęs žydams ostijos, tačiau kaltinimo jiems vis tiek neatšaukė. Lenkų rašytojas ta proga parašė: „Ir velnias turi savo kankinius“. Už tokius kaltinimus žydus baudė net iki 19 a. vidurio (Rumunijoje)!

Lenkijoje pirmąkart tai nutiko Poznanėje 1399 m. Žydus apkaltino, kad iš vargšės krikščionės nupirko tris ostijas, pradūrė jas ir sumetė į duobę. Vėliau tos ostijos pasirodė vietos piemeniui kaip trys drugeliai, o kai jas išėmė iš duobės, jos ėmė daryti stebuklus. Iškart kilo pogromas, miestiečiai laužė žydų parduotuves ir namus, o pirmiausia sunaikino skolos raštelius. Po žiaurių kankinimų rabiną ir 13 žydų bendruomenės vyresniųjų pririšo prie stulpų ir sudegino ant lėtos ugnies. Kartu su jais sudegino ir vargšę krikščionę, o ostijų radimo vietoje pastatė vienuolyną, į kurį plaukė minios piligrimų su aukomis.

1558 m. siužetas pasikartojo: atseit kažkokia krikščionė iš Sochačiovo pardavė žydams ostiją, jie ją pradūrė, iš jos ištekėjo kraujas... kalti buvo suimti, Žygimantas Augustas įsakė juos paleisti, tačiau įsakymas pavėlavo (arba dvasininkai paskubėjo): žydus sudegino ant laužo. Prieš mirtį apkaltintieji pareiškė:
„Mes niekada nebadėme ostijos, nes netikim, kad ostijoje Dievo kūnas. Mes žinom, kad Dievas neturi kūno ir kraujo. Mes, kai ir mūsų protėviai, tikim, kad Mesijas nėra Dievas, o tik jo pasiuntinys. Taip pat iš patirties žinome, kad miltuose negali būti kraujo. Mes iki paskutinės akimirkos tebetvirtiname, kad mums nereikia kraujo“.
Kunigai buvo taip pasipiktinę tuo pareiškimu, kad įsakė budeliams užkimšti burnas kankiniams degančiais fakelais.
Žygimantas Augustas pareiškė:
„Aš suvirpu vien nuo minties apie tokią piktadarystę, o ir nenoriu išgarsėti kvailiu, tikinčiu, kad iš pradurtos ostijos gali tekėti kraujas“.


Trumpos biografijos ir pastabos

1) Bajazitas II (Bayezid I, 1447-1512) - Osmanų imperijos sultanas (nuo 1481 m.). Jis pagarsėjo tuo, kad priėmė 300 tūkst. 1492 m. iš Ispanijos ištremtų žydų. Rūpinosi krašto puošimu ir augimu, tačiau jo valdymo metais Turkija nepaliaujamai kariavo: 1492 m. užkariavo Albaniją; 1498 m. turkai surengė žygį į Lenkiją, 1499 m. pradėjo karus su Venecija… 1511 m. numalšino Sefevidų religinį maištą. Buvo uolus musulmonas: daug pajamų skyrė mečečių, ligoninių, medresių, tiltų statyboms. Rėmė teisininkus, mokslininkus ir poetus. 1512 m. balandį atsisakė sosto sūnaus Selimo, iškviesto iš Krymo, naudai.

2) Aleksandras (1461-1506) – LDK Didysis kunigaikštis (nuo 1492 m.), Lenkijos karalius (nuo 1501 m.), dar vadinamas Aleksandru Jogailaičiu. Jo valdymas pasižymėjo karais su kaimyninėmis šalimis (ypač Maskva: 1487- 94; 1500-03). Apie 1501 m. jis įpareigojo atskirus „nuostatus“ kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“; taip 1529 m. įsigaliojo Pirmasis Lietuvos Statutas; imta reguliariai tvarkyti bei sisteminti valstybės archyvą (Lietuvos Metriką). Lenkijoje išplėtė panų teises. Dėl jo mirties buvo apkaltintas Mykolas Glinskis, tačiau šio kaltė taip ir liko neįrodyta.

3) Žygimantas I Senasis (1467-1548) - LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548). 1518 m. Žygimantas vedė Romos imperatoriaus Maksimilijono dukterėčią Boną Sforcą, su kuria susilaukė sūnaus Žygimanto Augusto ir 4-rių dukterų; jo duktė Kotryna vėliau ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III, iš kurio kilo Vazų dinastija. 1521 m. Žygimanto Senojo kariuomenė nugalėjo Teutonų Ordiną Prūsijoje, kuri tapo Lenkijos vasaline valstybe. Teko atlaikyti tris sunkius karus Su Maskva (1507–1508 m.; 1512–1522 m.; 1534–1537 m.). Į Krokuvą Italijos menininkus ir skatino Italijos Renesanso lenkiškojo varianto raidą. Nors ir buvo uolus katalikas, tačiau toleravo stačiatikybę ir užtikrino apsaugą žydams. Iš pradžių griežtai priešinosi liuteronizmui, tačiau vėliau susitaikė su jo plitimu Lenkijoje.

4) Sebastianas Mičinskis (Sebastian Miczynski) - 16-17 a. lenkų politologas, Krokuvos Jogailos un-to filosofijos profesorius. 1618 m. paskelbė antižydišką pamfletą „Lenkų karūnos veidrodis“, tapusiu viena priežastimi antižydiškiems pogromams Krokuvoje, - Kad šių išvengtų, Žygimantas III (kaip ir jo sūnus Vladislavas IV Vaza)uždraudė platinti pamfletą, tačiau, nepaisant šių draudimų, pasirodė jo naujos redakcijos, žyminčiosantisemitinės literatūros pradžią Lenkijoje.

5) Janas Albrechtas (Jan I Olbracht, 1459-1501) – Lenkijos karalius (nuo 1492 m.), paskutinis, nebuvęs LDK Didžiuoju kunigaikščiu, nors tą titulą ir buvo įsirašęs. Siekė sustiprinti karaliaus valdžią remadamasi šlėkta ir kardinolais. 1496 m. Seimas patvirtino status, įteisinusį baudžiavą Lenkijoje ir suvaržiusį miestiečių teises.

6) Kazimieržas - istorinis Krokuvos Senamiesčio rajonas, anksčiau buvęs atskiru karališkuoju miestu, kurio šiaurės rytuose nuo 16 a. gyveno žydai (jidiš kalba vadintas Kuzimir), kai 1495 m. įsaku turėjo palikti Krokuvą. Žydų rajonas vystėsi savarankiškai ir nuo likusios dalis buvo atitvertas akmenine tvora. Su laiku tapo svarbiu žydų centru Lenkijoje su daugybe sinagogų, mokyklomis ir kapinėmis. Priklauso UNESCO pasauliniam paveldui. Mieste fimuotas „Šindlerio sąrašas“ (1993).

7) Zbignevas Olesnickis (Zbigniew Oleśnicki, 1389-1455) – Lenkijos valstybės veikėjas, dvasininkas, Krokuvos vyskupas (1423–1455), kardinolas (nuo 1449 m.), Jogailos karališkasis sekretorius, Vladislovo III mažametystės laikais – faktinis regentas. Kartu su Jogaila 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo Žalgirio mūšyje. Būdamas labai išsilavinęs, palaikė menus ir studijas; jam vyskupaujant jo dėka klestėjo Krokuvos akademija. Jo sekretoriumi buvo Janas Dlugošas.

Judafobija
Žydai Ukrainoje
Baltai ir Europa
Amžinas žydas
Gaono atminimas?
Žala telyčia ir Šventykla
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Senovės autoriai apie žydus
Kodėl žydai nevalgo kiaulienos
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Sandūra: Judaizmas ir helenizmas
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Karolio Europa ir jos slinktys
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Lietuvių kalba užsienyje
Dovydo žvaigždė
Kiti žydai
Judėjai
Vartiklis