Mažojo elnio pėdsakai
Sutrumpintai iš R.E. Schultes, A. Hoffman. Dievų augalai, 1992

Trumpa peyoto istorija

Nuo pat pirmųjų europiečių atvykimo į Naująjį pasaulį peyotas kėlė ginčus ir net persekiojimus. Tai buvo vienas pirmųjų europiečių aptiktų Naujojo pasaulio haliucinogenų. Kadaise pasmerktas ispanų konkistadorų dėl jo „šėtoniškos apgaulės“, jis visąlaik turėjo pagrindinį sakramentinį vaidmenį Meksikos indėnams, o taip pat per paskutinius kelis šimtus metus išplito tarp genčių Šiaurės Amerikoje. Peyotas atvėrė naują skyrių Naujojo pasaulio istorijoje – ir paskatino antropologus ir psichologus, botanikus ir farmakologus tirti šį augalą.

Iš kokios amžių gilumos atkeliavo peyoto kultas? Ankstyvasis ispanų kronikininkas tėvas Bernardino de Sahagun‘as^**) pagal kelis istorinius paliudijimus teigė, kad peyotą čičimekai ir toltekai žinojo jau 1890 m. iki atvykstant europiečiams. Bet danų etnologas Carl Lumholtz‘as, tyręs čikuahua, spėjo, kad tas kultas netgi senesnis. Teksaso sausose olose rasti peyotai rodo, kad jie naudoti jau prieš 3 tūkst. m.

Ankstyviausi paminėjimai apie šį šventąjį kaktusą yra tėvo Saaguno (1499-1590). Jo užrašai paskelbti tik 19 a. - tad ta garbė atiteko Juan Cardenas^***), kurio indėnų stebėjimai paskelbti apie 1591-us. Sahagun‘o pastebėjimai yra vieni vertingiausių. Jis aprašė peyoto naudojimą tarp čičimekų, gyvenančių dykumų plynaukštėje Meksikos šiaurėje:
„Ten yra kitas augalas tarsi žemės tunas [Opuntia spp.]. Jis vadinamas peiotliu. Jis randamas šiaurės krašte. Jį valgantys ar geriantys regi vizijas arba baiminasi ar juokiasi. Ta intoksikacija tęsiasi dvi ar tris dienas ir tada baigiasi. Jis pagrindinis maistas čičimekams, nes juos sustiprina ir suteikia drąsos kovai ir neleidžia jausti baimės, alkio ar troškulio. Ir jie sako, kas jis saugo juos nuo visų pavojų“.

Keli 17 a. ispanų jėzuitai bylojo, kad Meksikos indėnai naudojo peyotą gydymo ir ceremonialiniais tikslais. Tėvas Andrea Perez de Ribas, 17 m. praleidęs Sinaloa, sakė, kad peyotas paprastai geriamas, tačiau tai yra draudžiama ir baudžiama, nes susiję su „pagoniškais ritualais ir prietarais“, kad būtų bendraujama su piktosiomis dvasiomis per „velniškas fantazijas“.

Pirmą išsamų kaktuso aprašymą pateikė dr. Francisco Hernandez, asmeninis Ispanijos karaliaus Filipo II (1527-1598) gydytojas, kuris buvo išsiųstas tirti actekų medicinos. Savo etnobotaninėje Naujosios Ispanijos studijoje jis peotlį (kaip jis vadinamas nahuatlių kalboje) aprašė kaip „šaknis yra beveik vidutinio dydžio, virš paviršiaus neišleidžianti nei šakų, nei lapų, bet kažkokį pūkuotumą, ko negaliu tinkamai perteikti. Sakoma, kad tiek vyrai, tiek moterys žalojami jo. Jis atrodo esąs saldoko skonio ir vidutiniškai aštrus. Sakoma, kad sutrintas ir taikomas skaudantiems sąnariams gali nuimti skausmą. Šiai šakniai priskiriamos nuostabios savybės, jei galima tikėti tuo, kas visuotinai apie tai sakoma tarp jų. Jis jį valgantiems sukelia galimybę matyti ateitį ir pranašauti...“.

17 a. antrojoje pusėje ispanų misionierius Nayarite (vakarų Meksikoje) užrašė ankstyviausias peyoto apeigas Kora gentyje: „Netoli muzikanto atsisėdo dainuotojų vadovas, kurio užduotis yra stebėti laiką. Kiekvienas jų turėjo padėjėją, užimančią jų vietą, kai tie pavargsta. Netoliese buvo padėklas su peyotu, kuris yra demoniškoji šaknis, kuri sugrūsta ir geriama; ir jie nenusilpdavo ilgą laiką, sudarydami platų ratą specialiai tam tikslui išvalytoje vietoje. Vienas po kito, jie šokdami įsiliedavo į ratą ar trepsėdami į ritmą, apsupdami muzikantą ir chorvedį, kuriuos buvo pakvietę ir dainuodami tuo pačiu nemuzikalia gaida, kurią jis nustatė. Jie galėjo šokti visą naktį, nuo penkių vakaro iki septynių ryto, nesustodami ir nepalikdami rato. Kai šokis baigėsi, atsistojo visi, galintys laikytis ant kojų; vis tik dauguma nuo peyoto ir išgerto vyno, negalėjo išsilaikyti ant kojų“.

Ir nors tikriausiai per šimtmečius apeigų turinys kito, jų didesniąją dalį sudaro šokis,

Šių dienų huičolų peyoto ritualai išliko artimiausi iki-ispaninės Meksikos apeigoms. Ši gentis vis dar susirenka dykumoje 300 mylių į šiaurės rytus nuo savo namų Sierra Madre kalnuose vakarų Meksikoje. Jie irgi dainuoja visą naktį, visą dieną, vis dar smarkiai rauda, ir vis dar peyotą labiau gerbia už kitus psichotropinius augalus, tad šventieji grybai, Ryto spindesys, „Datura“ palikti burtininkų valiai.

Kadangi ispanų dvasininkai netoleravo jokio kulto išskyrus savo, tad peyoto vartojimą imta smarkiai persekioti. Tas persekiojimas kartais tolokai nueidavo. Pvz., tėvas nuo San Antiono Teksase 1760 m. išleido vadovą su klausimynu krikštijamiems. Tarp jų buvo ir tokių: „Ar valgei žmogieną? Ar vartojai peyotą?“ Kitas kunigas tėvas Nidolas de Leon‘as krikštijamas egzaminavo panašiai: „Ar tu pranašauji? Ar spėji ateitį iš ženklų, sapnų ar ratilų ir ženklų vandenyje? Ar puoši gėlėmis stabų vietas? Ar geri kitų kraują? Ar klajoji naktimis, prašydamas demonų pagalbos? Ar geri peyotą ar duodi jo kitiems, kad būtų atskleistos paslaptys ar atspėta, kur randasi pavogti ar pamesti daiktai?“

Per paskutinį 19 a. dešimtmetį, tyrinėtojas Carl Lumholtz‘as stebėjo peyoto vartojimą tarp Sierra Madre Occidental indėnų, visų pirma huičolų ir tarahumarų, ir liudijo apie peyoto ceremoniją ir įvairias kaktusų rūšis naudojamas su „Lophophora williamsii“ arba vietoje jo.

Tačiau joks antropologas niekada nedalyvavo peyoto paieškoje iki 20 a. 7-o dešimtmečio, kai huičolai leido dalyvauti keliose ekspedicijose. Kartą metuose huičolai surengdavo šventąją kelionę rinkti Hikuri. Ją vesdavo patyręs „mara‘akame“ arba šamanas, turintis kontaktą su Tatewari (Ugnies seneliu). Tatewari yra seniausias huičolų dievas, taip pat vadinamas Hikuri, Peyoto dievu. Jis personalizuojamas su peyotu su savo kojomis ir rankomis.

Peyoto paieškos yra tikra medžioklė. Ieškotojai nešasi moliūgus su tabaku, būtinus kelionės apeigoms. Moliūgai su vandeniu dažnai imami vandens nešimui grįžtant iš Wirikuta. Neretai vienintelis maistas paimtas apsistojimui Wirikutai yra tortiljos. Tačiau ieškotojai Wirikutoje vartoja peyotą. Jie gali nukeliauti didelius atstumus. Dabar didesnę kelio dalį nuvažiuoja mašina, tačiau seniau nueidavo iki 200 mylių.

Pasirengimas peyoto paieškoms apima apeiginę išpažintį ir apsivalymą. Reikia viešai prisipažinti apie visus seksualinius santykius, tačiau tai nesukelia nei gėdos, apmaudo, pavydo ar kitokių priešiškumo apraiškų. Už kiekvieną nusižengimą šamanas užriša virvutės mazgą, kuri galiausiai sudeginama. Po išpažinties grupė, keliausianti prie Wirikutos, esančios San Luks Potoske, turi apsivalyti.

Prieš išvystant šventuosius Wirikutos kalnus, keliautojai turi nusiprausti ir pasimelsti dėl lietaus ir derliaus. Šamanui meldžiantis ir giedant, prasideda pavojingas persikėlimas į Kitapusinį pasaulį. Jis vyksta dviem etapais: Žvangančių debesų vartais ir Debesų properša. Tai nėra realios vietos, nes randasi tik „minčių geografijoje“; keliautojams perėjimas nuo vieno prie kito yra pilnas emocijų įvykis.

Kai atvykstama į vietą, kurioje ieškoma peyoto, šamanas pradeda apeigas, pasakodamas su peyotu susijusias senovines tradicijas ir apsaugodamas nuo galimų nutikimų. Atvykusiems pirmąjį kartą užrišamos akys ir jie šamano vedami per „kosminį slenkstį“, kurį tik jis gali matyti. Kol šamanas bendrauja su antgamtinėmis jėgomis, visi sustoja, užsidega žvaigždes ir šnabžda maldas.

Galiausiai, peyotas surandamas. Šamanas mato elnio pėdsakus. Jis nukreipia strėlę ir šauna į kaktusą. Keliautojai aukoja pirmajam Hikuri. Palaipsniui surenkama daugiau peyotų. Kitą dieną dar daugiau peyotų randama, kurių dalis pasidalinama su likusiais namie. Kiti parduodami kora ir tarahumara indėnams, kurie naudoja peyotą, tačiau jo nerenka.

Huičolų peyoto paieškos yra suprantamas kaip sugrįžimas į Wirikuta arba Rojų, archetipinius mitinės praeities pradžia ir pabaiga. Šiuolaikinė „mara‘kame“ išreiškiama taip: „Vieną dieną viskas bus kaip matote ten, Wirikutoje. Sugrįš Pirmieji žmonės. Laukai bus tyri ir krištoliniai; visa tai nėra man aišku, tačiau per kitus 5 metus aš sužinosiu per daugiau apreiškimų. Pasaulis baigsis, ir vėl grįš vienybė. Tačiau tik tyram huičolui“.

Tarahumatams peyoto vartojimas mažiau svarbus. Daugiausia jie perka peyotą iš huičolų; ir nors gentis skiria šimtai mylių ir jos nėra giminingos, peyotą vadina vienodai, Hikuri, o kultai turi panašumų. Tarahumatai gali šokti bet kuriuo metu dėl sveikatos, genties gerbūvio ar tiesiog pagarbinimui. Tai kartais inkorporuojama į kitas šventes. Svarbiausia ceremonijų dalis susideda iš šokių ir maldų po pasninko dienos. Ąžuolo ir pušų rąstgaliai yra atitempiami į laužą rytų-vakarų kryptimi. Šokis vadinamas „sukimasis aplink laužą“ ir po peyoto ugnis yra svarbiausias elementas.

Vadui padeda kelios moterys, paruošiančios Hikuri vartojimui sutrindamos šviežius kaktusus ant metato^*), stengdamos nenulieti nė vieno paruošto gėrimo lašelio. Net metatas nuplaunamas vandeniu. Vadas sėdi į vakarus nuo laužo ir kitoje pusėje gali būti pastatomas kryžius. Priešais vadą iškasama maža duobelė, į kurią jis gali spjaudyti. Peyotas gali būti padėtas priešais jį ar sudedamas į šaknies formos duobę. Jis peyotą uždengia moliūgo puse, ant žemės aplink kaktusą nubrėžiamas apskritimas. Trumpam nudengdamas moliūgą, jis brėžia kryžių, kad pavaizduotų pasaulį. Ši konstrukcija tarnauja kaip rezonatorius džirinant pagaliu: peyotas yra po rezonatoriumi tad jis mėgaujasi garsu.

Kryžiui dažnai aukojami deginamo kopalo kvapai. Po pasisukimo į pietus, atsiklaupimo ir persižegnojimo pagalbininkėms duodami elnio kanopų barškučiai ar varpeliai, kuriais barškama šokio metu.

Sugrūstas peyotas laikomas puode ar ąsotyje netoli kryžiaus ir paduodamas moliūge pagalbininko: jis, nešdamas jį dalyviui, padaro tris ratus aplink laužą. Visos giesmės šlovina peyotą, saugantį gentį ir dėl jo „nuostabaus svaiginimo“.

Kaip ir pas huičolus, neretai atliekami gydymo ritualai. Tarahumatų vadas gydo dienai baigiantis. Pirmiausia baigia šokį trimis treptelėjimais. Jis atsistoja padedamas jauno pagalbininko ir sukdamasis aikšte vandeniu pavilgo kiekvieno kaktą. Jis triskart paliečia ligonį ir uždėjęs savo lazdą ant jo galvos, trepteli tris kartus. Treptelėjimo sukeltos dulkės yra galingos gydančios jėgos ir išsaugomos gydymo tikslams.

Paskutinis ritualas siunčia peyotą namo. Vadas pasisuka į tekančią saulę ir triskart trepteli. „Anksti rytą Hikuli atvyko iš San Ignacio ir Satapolio ant puikių žalių balandžių, kad švęstų su tarahumatais šokio pabaigoje, kai žmonės aukoja maistą, valgo ir geria. Palaiminęs Hikuli virsta rutuliu ir išskrenda į savo buveinę“.

Peyotas kaip religinis sakramentas naudojamas daugiau kaip 40-ies indėnų genčių daugelyje JAV ir vakarinės Kanados vietų. Dėl plataus paplitimo jis jau seniai patraukė mokslininkų bei teisėsaugininkų dėmesį.

Kiowa ir komančai apsilankę šiaurinėje Meksimoje pirmieji sužinojo apie tą šventąjį augalą. JAV indėnai buvo apriboti rezervatais ir nemažai jų kultūrinio paveldo buvo dezintegruoja ir prarasta. Tad nemažai indėnų vadų, ypač į Oklahomą perkeltų genčių, ėmė aktyviai skleisti peyoto kultą. Ir dabar kiowa bei komančų peyoto apeigų variantas vyrauja į šiaurę nuo Meksikos sienos. Peyoto kulto pasisekimas sukėlė misionierių ir vietos valdžios pasipriešinimą. Kad apgintų savo teises į religines apeigas, indėnai įsteigė Vietinių amerikiečių bažnyčią, kuriai 1922 m. priklausė jau per 13 tūkst. narių.

JAV indėnai, gyvendami toli nuo peyoto augimviečių, priversti vartoti džiovintą kaktusą, vadinamąjį meskalo pumpurą, platinamą per pašto siuntas. Kai kurie indėnai vis dar siunčia ieškotojus, tačiau dauguma tenkinasi pirkdami ir gaudami paštu.

Susirinkimą gali organizuoti atsidėkojant už pasveikimą, saugų sugrįžimą iš kelionės ar peyoto rinkimo, pagerbiant vaiko gimimą, vardo suteikimą, per pirmuosius 4 gimtadienius, gydant ar tiesiog šiaip padėkai. Kikkapū naudoja peyotą per laidotuves. Kiowa gali rengti 5 apeigas per Velykas, 4 per Kalėdas bei Padėkos dieną. Ypač pas kiowa susirinkimai rengiami tik šeštadienio vakarą. Yra keletas tabu, kurių privalu laikytis. Vyresnieji susilaiko nuo druskos vartojimo dieną prieš ir dieną po apeigų; ir gali kelias dienas po apeigų nesiprausti. Tačiau atrodo nėra seksualinių tabu kaip Meksikos gentyse. Leidžiama naudoti peyotą ir moterims, tačiau paprastai jos nedalyvauja giedojimuose ir būgnijimuose. Sulaukę 10 m. Amžiaus, vaikai gali dalyvauti apeigose, tačiau negali vartoti peyoto iki taps suaugę.

Peyoto apeigos skiriasi gentyse. Lygumų indėnai vartoja peyotą vigvame, rūpestingai pastatytame virš altoriaus iš žemės ar molio. Vigvamas išardomas iškart po apeigų pabaigos. Kai kurios gentys apeigas atlieka vediniame apvaliame name su pastoviai jame įrengtu altoriumi, o osadžų ir kvuapau indėnai neretai turi elektra apšviestus anmus apeigoms.

Tėvas-peyotas (didelis „meskalo pumpuras arba išdžiovintas peyoto viršus) padedamas ant kryžiaus arba šalavijų lapų altoriaus centre. Tasai pusmėnulio formos altorius yra peyoto dvasios simbolis; ir „tėvas“ niekada nenuimamas nuo altoriaus apeigų metu. Vos „tėvą“ padėjus ant altoriaus, visi liaujasi kalbėję ir visų akys nukreipiamos į altorių.

Tabakas, kukurūzų lukštai ar juodojo ąžuolo lapai perduodami ratu, kiekvienam susisukant cigaretę, surūkomai per vado įvadinę maldą. Toliau vyksta meskalo pumpurų apvalymas kedro dūmuose. Tada po 4 pumpurus siunčiama ratu kiekvienam dalyviui. Kai kurie dalyviai suvalgo po 36 pumpurus, o yra pasiekiančių ir 50. Nors vidurkis yra 12.

Pradedama giesmė: „Ar gali mane palaiminti dievai, padėti man ir suteikti jėgą ir supratimą“. Kartais prašoma išgydyti ligonį. Ši procedūra skiriasi. Apeigos dažniausiai yra paprastos, susideda iš maldų ir dažno kryžiaus ženklo darymo.

Per apeigas valgomas peyotas atitinka sakramento vaidmenį iš dalies dėl jo biologinio aktyvumo: jo sukeliama geros savijautos pojūtis ir psichologiniai efektai (ypač kaleidoskopinės ypač spalvingos vizijos). Peyotas vietinių laikomas šventu, dieviškuoju „tarpininku“, leidžiančiu betarpiškai bendrauti su Dievu be šventiko pagalbos. Daugeliu – tai žemiškasis Dievo atstovas. Delawares indėnas aiškina: „Dievas sukūrė peyotą. Jis jo Galia. Jis yra Jėzaus galia. Jėzus vėliau, po peyoto, atėjo į šią žemę... Dievas [per peyotą] sakė Delawares tuos pačius dalykus, kaip Jėzus kalbėjo baltiesiems“.

Kartu jis turi vertę ir kaip vaistas. Kai kurie indėnai tvirtina, kad jei peyotas vartojamas teisingai, visi kiti vaistai tampa nereikalingi. Jo tariamos gydomosios savybės labiausiai nulėmė greitą peyoto kulto paplitimą JAV.

Peyotas yra medicininis-religinis kultas. Primityviose bendruomenėse žmonės negali patikėti natūralia mirtimi ar liga, o tiki antgamtinių jėgų įsikišimu. Yra du „vaistų“ tipai: darantys tikrai fizinį poveikį (pvz., sumažina dantų skausmą ar pagerina virškinimą) ir vaistai „par excellence“, verči9antys žmogų bendrauti, kad ir įvairias haliucinacijas, su blogosiomis dvasiomis, sukėlusiomis ligą ar mirtį.

Spartų peyoto paplitimą JAV lėmė daug veiksnių: lengvas legalus haliucinogeno gavimas, federalinių draudimų nebuvimas, tarpgentinių konfliktų išnykimas, mišrios santuokos bei kultūrinių ir religinių idėjų mainai ir t.t.

---

^*) Metatas - akmeninė grūstuvės grūdams, galinti būti įvairių formų – apvali, stačiakampė, lygi ar įgaubta, su krašteliais ar be, su kojelėmis ar be ir t.t. Kai kurios yra specialiai skirtos įvairioms apeigoms.

^**) Bernardinas iš Saaguno (Bernardino de Sahagun, apie 1499-1590) – ispanų misionierius Meksikoje (nuo 1529 m.), pranciškonas, istorikas ir lingvistas. Paliko daug kūrinių tiek ispanų, tiek nahuatlių kalbomis. Maždaug 1535-ais įsteigė Sočimilko vienuolyną, o nuo 1536 m. dėstė lotynų kalbą Santa Cruz de Tlatelolco kolegijoje – pirmojoje aukštojoje Amerikos mokymo įstaigoje. Meksikoje jį pribloškė actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir jis suprato, kad įvesti krikščionybę čia galima tik giliai įsisavinus ankstesnę kltūrą ir religiją. Jo kūrybos palikimą sudaro dvi dalys: a) tikėjimui skirti traktatai (tame tarpe Evangelijos vertimas į nahuatlių kalbą); b) mokslo tiriamieji darbai (tarp jų trikalbis nahuatlių-ispanų-lotynų žodynas). Tačiau didžiausiu kūriniu tapo 12-os knygų „Visuotinė Naujosios Amerikos dalykų istorija“ (1547-77), dedikuota Ispanijos karaliui Filypui II, tačiau pirmąkart išleista tik 1829 m. Joje pateikiama informacija apie Meksikos indėnų dievus, mitus, religiją, astronomiją, valdovus, gamtą, etnografiją…

^***) Chuanas de Kardenas (Juan Cardenas, 1563-1609) – ispanų gydytojas ir mokslininkas. 1577 m. atvyko į Meksiką. Paskelbė 3 kn. „Pirmoji dalis apie indėnų nuostabias paslaptis“ (1591). Pirmoji knyga skirta „vietai, šventyklai ir žvaigždynui žemėje“, antroji – „augalams ir mineralams“, trečioji – „Indėnijoje gimusių žmonių ir gyvūnų savybėms“

Nuodai
Manos beieškant
Alisa ir musmirės
Kvaišinantys augalai
Koka Kogi gentyje
Voveraitės ir jų sesutės
Juodakojai ir Saulės šokis
K. Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Indėniškosios kultūros: Inujitai
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Amerikiečių civilizacijos ištakų ieškant
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Mito ir mokslo susidūrimas
Soma, gėrimas iš musmirės?
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Evenkai, jakutai, eskimai
Visų religijų vienybė
Dievų ir žmonių akys
Vaivorykštės mitai
Stebuklingas grybas
Drugelio simbolizmas
Mitologijos puslapis
Vartiklis