Dievų ir žmonių akys
(pagal N. Kasperavičius. "Mistinė anatomija")

Senovės mituose Saulė, Menulis ir žvaigždės – dievų akys. Senovės Egipto dievas Ra gyrėsi, kad jam atsimerkus tampa šviesu. Kosmoso akimi buvo laikoma jo mylimojo duktė. Ra akį, t.y. Saulę, buvo pagrobusi ir prarijusi milžiniška gyvatė. Britų muziejuje galima pamatyti gyvatę su akimi "rankose". Akį dievui Ra grąžino Totas. To garbei per pačią ilgiausią metų dieną buvo švenčiama "akies išgydymo" šventė.

Žvaigždėse taipogi įžvelgiamos dievybių akys. Babilone švytintis ryškus Saturnas buvo laikomas dievo Anu akimi.

Mituose sakoma, kad iš dievų akių atsirado pasaulis ir žmonės. Japonų saulėtoji deivė Amatorasė gimė iš belytės būtybės kairės akies, o Mėnulis – iš dešinės.

Dievų akys dieną ir naktį, kaip Saulė ir Mėnulis, žvelgia į žmones. Senovės Egipte piešė milžinišką akį, plevenančią virš besimeldžiančio žmogaus. Septynios Biblijos dievo Jahvės akys savo žvilgsniu aprėpia visą Žemę. Krikščioniškame mene visa matančio dievo simboliu tapo akis trikampyje – Trejybės ženklas. Dieviškoji akis saugojo gyvą ir mirusį žmogų. Senovės Egipte buvo gaminami akies formos amuletai, saugoję nuo ligų. Geriesiems Dievo akys padėdavo, o piktuosius bausdavo. Egipte tikėjo, kad Horo akis baudžia piktadarius. Biblijoje dieviškosios akys mato bloguosius ir geruosius.

Žmonių akys irgi turi mistinės galios. Augustinas paskelbė mokymą apie trigubą žinojimą arba tris žmogaus akis: pirmoji, nukreipta į jausmus, beveik nepakito nuo Adomo ir Ievos laikų; antroji, reginti vidinį žmogaus pasaulį, to nuopuolio metu apsiblausė, o trečioji ir svarbiausioji beveik apako.

Dar Senovės Egipte vaivorykštinį akies apvalkalą su lėlyte centre laikė "Saule skylutėje". Graikų filosofas Plotinas mokė, kad žmogaus akys negalėtų žiūrėti į Saulę, jei pačios nebūtų (kito dydžio) šviesuliu. Tik akys suteikia žmogui pilnai pajusti didybę bei dieviškosios šviesos grožį. Adomas pradžioje matė Dievą savo išorinėmis akimis, nes jo kūnas tebuvo išaustas iš šviesos a dvasinės misterijos. Tačiau paragavus uždrausto vaisiaus, protėvių akys užsimerkė, o likęs fizinis regėjimas prarado sugebėjimą justi dangiškąjį šviesos srautą. Jiems ir jų palikuonims rojus tapo reta išimtimi ir neregimu pasauliu. Žmonės tapo akli, nors ir turi akis.

Child eyes Jėga, sklindanti iš dvasiškai turtingų asmenybių, suteikia išsigelbėjimą. Jei akys kuo nors išsiskirdavo, - tai jose būdavo įžvelgiamas ypatingos galios šaltinis. Mene akys buvo piešiamos ant įvairių žmogaus kūno vietų: rankų, plaštakų, liemens, įvairiose galvos vietose. Tai rodė žemiškojo regėjimo dvasišką ekvivalentą. Ant rankų vaizduojamos akys rodė aiškiaregystės galią.

Nusikaltusiam ar nusidėjusiam žmogui keičiasi akių išraiška ir iš jų sklinda neigiama energija. Biblijoje nurodoma, kad nedoras dažnai mirkčioja. Egipte sakyta, kad nusikaltėlių akys raudonos ir sklidinos kraujo. Žinoma, kad krikščionių fanatikai išsidurdavo akis, jei manydavo padarė nuodėmę. Kažkokia vienuolė, sužinojusi, jog jos akys apžavėjo jaunuolį, čiupo audimo staklių šaudyklę ir išsidūrė abi akis.

Antikos mito herojus Tiresijus išvydo besimaudančią nuogą Afroditę tuo metu, kai ji lipo iš vandens. Už tai jaunuoliui išlupo akis, nors jis nusižengė ir netyčia. Romėnai manė, kad Izidė savo skriaudikus irgi baugia apakindama. Kad gyvo žmogaus akys godžios ir nepasotinamos rašoma Talmude. Kai Aleksandras Makedonietis po mirties nebuvo įleistas į rojų, jam buvo įteikta žmogaus akis. Išminčiams patarus, akį padėjo ant vienos svarstyklių lėkštės, o ant kitos sukrovė visą valdovo auksą, kokardą ir karūną. Akis buvo sunkesnė ir tik kai išminčius užpylė ją žemėmis, turtai nusvėrė. Tik tada didysis užkariautojas suprato, kad akis įkūnija godų žmogų, kuriam visko visada maža. Tik palaidojus, jau nebereikia nieko…

Renesanso epochos skulptūrose akys be lėlyčių reiškė perėjimą į anapusinį pasaulį. Jos nėra neregės, nes nemato tik fizinio pasaulio. Jau senovės išminčiai teigė, kad aklasis kartais regi dieviškąją esmę geriau nei regintysis. Aklasis Homeras neabejotinai buvo arčiau dievo nei jo sveiki amžininkai.

Dvasiniai senovės pranašų regėjimai prasidėdavo, kai jiems atsiverdavo "trečioji akis", matanti tada, kai kitos miega. Buvo manoma, kad ji yra tarp akių ir susijusi su kankorėžine liauka. Graikų dievo Dioniso kelioninė lazda baigėsi pušies kankorėžiu, trečiosios akies atsivėrimo mistiniu simboliu. Manyta, kad lytinė žmogaus energija per atvertą trečiąją akį susilieja su kosmine kuriančiąja dieviškąja energija.

"Chirurginės" manipuliacijos su akimi Viduramžių alegoriniuose pasakojimuose turi mistinę prasmę. Viename pasakojama, kad vietoje varnos pavogtos akies buvo įstatyta ožio akis. Tai simbolizavo perėjimą nuo Senojo įstatymo į Naująjį bei mistinį Dievo pažinimą.

Tačiau prievartinis akių netekimas buvo vertinamas kaip sunkus nusikaltimas. Akys buvo išdurtos pirmiesiems krikščionių kankiniams. Bizantijoje religiniams ir politiniams priešams žiauriai išdegindavo akis: ties akimi, neliečiant lėlytės, laikė įkaitintą strypą, nuo kurio žmogus "neskausmingai" prarasdavo regėjimą. Daugelyje mitų ir legendų prarastos akys virsta brangakmeniais ir gėlėmis. Antikinio piemenėlio akys, Dianos numestos ant žemės, virto raudonais gvazdikais.

Jei teisuolio akys skleidžia šviesą ir gėrį, tai demonų akys pilnos pykčio ir skleidžia niųrią šviesą. Vandenis turi raudonas žmogaus delno dydžio akis; nelabojo akys žalios ir dega kaip anglys. Demoniškumo požymis – daugiaakystė. Deivė Hera po daugiaakio milžino Argo žūties jo akimis padabino povo uodegos plunksnas. Pasak kai kurių Viduramžių simbolistų, povo plunksnose įkūnytas velnias.

Žudančioji pusiau žmogiškų, pusiau demoniškų būtybių jėga sutelkta jų vienintelėje akyje. Apvali akis ant mitinių ciklopų kaktos perteikė griovimo idėją, kurią patvirtina jų vardai: Brontas – perkūnas, Steropas – žaibas ir Artas - šviesą nešantis.

Plačiai paplitęs tikėjimas apie žvilgsnio jėgą, galinčią padaryti daug blogio. Mituose minimas užburtas veidas, kai burtininko akys pasiskverbia į žmogaus kūną. Viename paveiksle pavaizduota dvasia-žudikė. Pabaisa turi ilgus ragus ir ant siūlų kabančias akis.

Pavojingos buvo Viduramžių Europos raganų akys. Jos dažniausiai buvo raudonos ir "švietė naktį tarsi blėstančios anglys". Manyta, kad jų lėlytėse buvo galima įžiūrėti ožio, taigi velnio, figūrą.
 


Bloga akis
Drugelio simbolizmas
Helovyno istorija
Vabalai - ryšininkai
Astrologijos kiltis
Kultūrinė entomologija
Zoologija ir mitologija
Brandbergas, ugnies kalnas
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Tikėjimas gyvenimo prasme
Veidrodžio informacinis laukas
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Žmonių aukojimas actekuose
Soma, gėrimas iš musmirės?
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Avesta. Vendidado knyga
Vilkolakiai Viduramžiais
Žvilgsnis ir žodis
Pranašas Nostradamas
Papročių paskirtis
Mitologijos puslapis