Kultūrinė entomologija  

Tik neseniai taip imta vadinta nauja sritis, nagrinėjanti vabzdžių įtaką literatūroje, kalboje, menuose, religijoje ir pan.

Taip pat skaitykite  Vabalai - ryšininkai  

Vabzdžiai turėjo didelę reikšmę kai kurioms etninėms grupėms ar tautoms. Štai Senovės Egipte ir kaimyniniuose kraštuose buvo garbinami įvairūs vabzdžiai, iš kurių žinomiausi skarabėjai, kurie vaizduojami religinių ir laidojimo apeigų pavaizdavimuose. Japonai buvo išvystę vabzdžių estetiką literatūroje, mene ir laisvalaikio pramogose. Tai pasakytina ir apie Kiniją, kur svirpliai ir kiti „muzikantai“ buvo didelėje pagarboje.

Kalba

Vietovardžiai dažnai atspindi tikėjimus. Vabzdžių formos perėjo į hieroglifus senovės Egipte (skarabėjas, bitė, žiogas), Kinijoje ir majų rašte. Į visas kalbas vabzdžiai įėjo kaip išraiškos priemonės, įvairūs posakiai ("triūsia kaip skruzdė"). Nemažai pramonės gaminių pavadinti vabzdžių vardais.

Literatūra ir filosofija

Šimtuose šiuolaikinių literatūros kūrinių vabzdžiai yra pagrindiniai veikėjai, tiek neigiami (dažniau), tiek teigiami. Tarp pirmųjų yra įkalinančių moterį kopose (K. Abė*) „Moteris smėlyje“), nuodingai geliantys (K. Roberts'o „Furijos“), rajūs (D. Glut'o „Vabalų sukandžioti“), besispiečiantys (A. Hertzog'o „Spiečius“). Jie daugelio pasakėčių pagrindas, kaip C. Stephenson'o „Leinigenas prieš skruzdėles“ ar E.A. Poe „Auksinis vabalas“. Tačiau gausiausi fantastikoje: kaip kaimus užplūstantys T. Roszak'o „Vabalai“ ar kosmoso pabaisos Madame Butterfly R. Asprin'o „Vabalų karuose“. Kai kurios vabzdžių rūšys panaudotos kaip ginklas detektyvuose, kaip bitės G. Heard'o „Medaus skonyje“. Kitur jie žvalgosi „po miegamąjį“ erotiniuose pasakojimuose: R. Chopping'o „Musė“ ar anoniminio autoriaus „Blusos autobiografija“.

Teigiami vabzdžių aspektai dažni patarlėse ir parabolėse. Jų gausu Ezopo pasakėčiose (pvz., apie pasipūtimą: musė, tupėdama ant vežimo, sako: „Kiek dulkių sukeliu!“). Žmonių ir vabzdžių pasaulių sąveika pateikiama F. Grove „Apmąstyk jos kelius“. Dydžio skirtumai pašalinami arba sumažinant žmogų (F. Bellamy „Atta") arba padidinant vabzdį („Skruzdėlių imperija“). Vaikų literatūroje vabzdžiai dažnai yra mokytojais (kaip kirminas L. Carroll'io „Alisa stebuklų šalyje“). Ar verta minėti „Žmogų-vorą“? Vabzdžiai yra dažni politinių satyrų personažai (kaip ilga 1556 m. J. Heywood'o parašyta poema „Voras ir musė“).

Vabzdžių knibžda ir poezijoje. Jų yra pas Šekspyrą ir Dantę. Žinomesni eilėraščiai būtų R. Burns'o "Utėlei“, J.W. Riley "Vabalas“ bei W. Wordsworth'o "Peteliškei, raudonkrūtei peteliškei“. Daug vabalų japonų haiku. Vienas trumpiausių eilėraščių apie vabzdžius yra D.K. Kevan'o "Alias, vabals!“

Vabzdžiai paprastai laikomi žemesniąja gyvybės forma, verta tik paniekos, tačiau ledžia apmąstyti žmonių ir vabzdžių santykius. Daugiausia rašyta apie žmonių ir vabzdžių konkurenciją dėl maisto ir organinių medžiagų, o taip pat apie vabzdžių pernešamas ligas. Kita mėgstama tema yra žmonių ir vabzdžių bendruomenių palyginimai, kaip ir visuomenės silpnumas (pvz., filme „Helstromo kronikos“, 1971), kai vabzdžiai parodomi kap tikėtiniausia forma, užvaldanti Žemę mums išnykus. Kai kurie autoriai pabandė pažiūrėti į pasaulį vabzdžių akimis (kaip B. Franklinas „Gerbiamas efemeros, gyvenusios 420 minučių, monologas“). Kažkiek vabzdžiai pagerbiami ir kaip draugai bei mokytojai.

Menai

Greitas virpinimas pas Rimskį-Korsakovą "Kamanės skrydis") imituoja bitės dūzgimą; jonvabalio švytėjimas kaip švyturys meilei "Jonvabalyje"; lengvumo, trumpalaikiškumo, lengvabūdiškumo perteikimas "Vargšėje peteliškėje". Argi neaiški tema "Kukaračoje"?

O kaip "muzikantai", vabzdžiai garbinti įvairiose šalyse. Rytų šalyse iki šiol narveliuose laikomi svirpliai ir žiogai, kadaise buvę hamburgiečių garbinimo objektu.

Nuo amžių, jie pasirodo ir teatro scenoje: Aristofano "Vapsvos" pasirodė 422 m. pr.m.e.; Ž.P. Sartro "Musė". Operoje tebegarsėja Pučinio "Madame Baterflai".

Vabzdžių formos mėgstami juvelyrų, keramikoje, tekstilėje, taikomuosiuose menuose. "Kretos širšės" (auksiniai antkrūčiai) yra meno šedevro pavyzdys. Dar neolito laikų piešiniuose urvuose vaizduoti vabzdžiai. Vienas keistesnių apraiškų yra milžiniško voro figūra Naska plynaukštėje.

A.Durer. Virgin and animals

Vabzdžiai vaizduoti ir krikščioniškame mene: bitės (M. Grunewald'o "Madona sode", 1517), elniaragis (A. Durer "Nekalta mergelė tarp gyvūnų", 1503), musės (M. Grunewald'o "Įsimylėjėlių pasmerkimas"), skorpionai (Šv. Jeronimo atgailos pavaizdavimuose), melsviai (A. Diurerio "Vilkdalgių mergelė"), nes buvo deivės Psichės simbolika. Šiuolaikiniame mene šiuo aspektu išsiskiria S. Dali ir W. Hutter'io paveikslai. Fantastiniai vabzdžių vaizdai perteikiami J. Boscho "Paskutiniame teisme" (1504) ir P. Brueghel'o "Angelų nuopuolyje" (1562).

Vabzdžių atvaizdai dažni ant antspaudų, monetų, heraldikoje. Bonapartas Napoleonas pasirinko bitę, kaip Burbonų emblemą (ja pakeisdamas buvusią fleur-de-lis). Jie dažnai panaudojami reklamoje, ir kaip neigiami (tarakonai) faktoriai, ir kaip teigiami (drugelių lengvumas).

Istorija

Vabzdžiai kartais paveikdavo žmonijos istoriją: pralaimimi mūšiai, nutrūkdavo ekspedicijos, išmirdavo gyventojai (ligų sukėlėjų platintojai). Plačiai naudojami produktai iš vabzdžių, turėję nemažą poveikį ekonomikai (šilkverpiai Kinijoje, dažai, medus ir vaškas). Net manoma, kad biblinė mana buvo vabzdžių pagaminta ant eglūno (tamarikso) augalo.

Žinoma keletas anekdotinių situacijų, kai vabzdžiai keitė istoriją. Laikoma, kad kandis padėjo išvengti avarijos traukiniui, kuriuo važiavo karalienė Viktorija. Legenda sako, kad Tsai Lun (89-106 m.) popierių gaminti išmoko iš vapsvų.

Yra labai nuodingų vabzdžių, o taip pat sukeliančių haliucinogeninį arba afroziakinių poveikį. Jie naudoti ir medicinoje. Vis tik kiek keistoka, kad į magijos ir burtų sritį vabzdžiai nėra įtraukiami labai dažnai, nepaisant daugelio jų nuodingas galias (pvz. Fulgora (žibintiniai) Amerikos atogražose) ir formos kaitą (pvz., vikšras, lėliukė, drugelis).

Religija ir folkloras

Animalistiniai vabzdžių kultai buvo paplitę pas actekus (Xochiquetzal'is, drugelis), graikus (Artemidė buvo Mylitta, bitė), kinus (Tsčun Wan, javų kenkėjų valdovas) ir babiloniečius (skorpionžmogis). Hopiai personifikavo keletą vabzdžių dvasių (žmogus-drugys, Musė-žudikė) Kochinos lėlių forma. Bušmanų mitologijoje maldininkas yra svarbus tvėrimo dievas, Kaggen'as. Žydų Talmude dažnai minimi skėriai (kaip viena nelaimių). Vabzdžiai buvo daugelio apeigų dalyviai, pvz., Amazonijoje jaunuolių įšventinimo dalis buvo skruzdžių kandžiojimo išbandymas (tucandeira ritualai). Plačiau apie tai >>>>>

Folklore vabzdžiai minimi dažnai. Drugeliai ir jų lėliukės sutinkami minų ikonografijoje. Eos žmona Tithonus virsta cikada. Skorpionas yra vienas Zodiako ženklų. Daugelyje pasaulio sutvėrimo mitų veikia vabzdžiai: hopiai turi Motiną Vorę, Peru Yagua genties indėnai mano, kad Amazonės upę išgraužė medgraužiai vabalai; apačiai mano, kad ugnis atsirado iš jonvabalių.

Amuletai cikadų pavidalu buvo dedami ant mirusiųjų Kinijoje liežuvių, kad simpatine magija paskatintų jų prisikėlimą.

Etnoentomologija

Vai šaka, tirianti vabzdžių vaidmenį taip vadinamose primityviose visuomenėse. Daugelyje jų paplitę vabzdžių totemai, o jų tikėjimuose ir kosmologijose vabzdžiai paaiškina kai kuriuos reiškinius. Tai ypač pastebima tarp gyvenančių tropikuose. Labiausiai ištirta Amazonijoje Orinoko deltos Warao ir Gorotire Kayapo genčių etnoentomologijos. Tyrinėta ir Zambijoje bei Naujojoje Zelandijoje. Šiaurės Amerikoje geriausiai dokumentuota navahų ir hopių gentys. Actekų ikonografijoje gausu vabzdžių.


*) Kobo Abė (tikr. vardas Abe Kimifusa, 1924-1993) – japonų rašytojas ir dramaturgas, plačiai žinomas „Moterimi smėlynuose“ (1962). 1943–1948 m. mokėsi Tokijo universiteto medicinos fakultete. 1947 m. paskelbė savo poemą „Nežinomo poeto poema“. Rašytojas kurį laiką dirbo gydytoju, buvo komunistų partijos narys, iš kurios išstojo po įvykių Vengrijoje. Vėliau pasišventė literatūrai. Reiškėsi kaip avangardinis novelistas. Pagrindinė kūrybos tema – savo identiteto paieškos šiuolaikiniame pasaulyje. 1973 m. įkūrė savo teatrą „Abe Studio“, kas žymėjo jo vaisingo dramaturgo kūrybos pradžią (iki 1979 m. jis teatrui parašė 14 pjesių). Tuo metu parašė ir du romanus: „Žmogus – dėžė“ (1973), „Slaptas pasimatymas“ (1977), o taip pat nemažai esė. Buvo tiesiog pamišęs dėl fotografijos.

Lietuvos drugiai
Višta mitologijoje
Vabalai - ryšininkai
Drugelio simbolizmas
Zoologija ir mitologija
Mitai apie vaivorykštę
Dievų žemiškasis veidrodis
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Žmogus ir vabalas pasikeitė sapnais
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Taikos misija arba "su pergale"!
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Tik nesumindyk skruzdėlės
Dygliuotoji kardažolė ir kt.
Astrologija ir visuomenė
Vilkolakiai Viduramžiais
Filipinų tvėrimo mitai
Raselo arbatinukas
Pasaulio sukūrimo skiltis
Mitologijos skiltis
Kryptozoologija
Angelai
Vartiklis