Rože Kaijua    

Sapnų apžavai ir problemos      


(pabaiga, žr. Pradžia,  2 dalis3 dalis)

Joni laBollita. Dream time

Aš sudariau kažką panašaus į tokių kinų sakmių rinkinį [Puissances du reve, 1962]. Jose vyksta tikros varžytuvės su sapnų galiomis, kitaip nei pas Europos rašytojus. Tarp šių, vieni jas panaudojo kaip patogų pateikimo būdą, tarkim, Ero iš Pamfilijos sapnas pas Platoną arba Skipiono sapnas pas Ciceroną. Tai tiesiog paslėptos metafizinės prielaidos. Pas kitus autorius didieji nusidėjėliai regi pamokančius sapnus, priverčiančius juos gailėtis dėl savo nusidėjimų arba pranašaujantys jiems antgamtišką bausmę (reikia pabrėžti, kad taip sapnai naudoti budizme). Romantizmas bandė paversti sapną literatūriniu triuku, kuris būtų lengvu postūmiu lyriniam įkvėpimui – ryškiausiu pavyzdžiu būtų, ko gero, Žanas Polis, kurio romanai pilni grynai retorinių sapnų. Vėliau kai kurie, atvirkščiai, apsiribojo tiesiog savo sapnų užrašymu, pateikdami juos kaip neapdorotą poetinę medžiagą, kuri sapne užvaldė autorių, o dabar turi tikrovėje pamaloninti skaitytojus.

Daugeliu atvejų sapnas tėra iliuzija, kuri išsisklaido nubudus ir kuriam neretai priskiriamas sudėtinga alegorinė prasmė. Nėra nieko panašaus į subtilias intelektualias priemones, sugalvotas Rytuose. "Tai tebuvo sapnas", - sušunka pabusdamas žmogus, kartais nusivildamas, kartais su palengvėjimu, priklausomai nuo to, džiugino ar slėgė sapnų vaizdiniai. Bet kuriuo atveju tai tik iliuzija, maloni ar bauginanti, ir pakanka atmerkti vokus, kad ji dingtų.

Dekartas nagrinėjo klausimą apie tai, kas gali atsitikti su miegančiu žmogumi, kuris sapnuoja susijusius ir nenutrūkstančius sapnus ir kurį toje miego būsenoje perkelia į kitas, nepažįstamas vietas, tad jis kiekvienąkart pabunda naujoje aplinkoje, niekuo nesusijusioje nei su ankstesne, nei būsima. Jam sapnas galėjo įgauti realybės pastovumą, o tikrovė – sapnų neįtikėtinumą, nepastovumą, besikeičiantį trumpaamžiškumą [papildomai skaitykite R.Dekartas ir sapnai].

Kaip liudija legenda, tą teorinę filosofo prielaidą prieš kelis amžius įgyvendino pirmasis izmailitų imamas Hasanas ibn Sabachas Alamuto pilies soduose, kad pasiektų fanatišką asasinų paklusnumą. Hasanas kvietė pakviesdavo jaunesnius ir karštakošius adeptus į neįveikiamą tvirtovę, stūksančią ant plikų uolų – tikrą erelio lizdą ant uolos dykumoje. Atrodė, kad ten negali prigyti jokia augmenija. Tačiau ten buvo slaptas šaltinis, paverčiantis paslėptą įdubą pasakišku sodu, kuriame gausiai augo gėlės ir vaismedžiai. Hasanas savo svečiams duodavo indiškos kanapės. Kai jie jau būdavo paveikti žolytės, jo įsakymu juos pernešdavo į pasakišką sodą. Ten jie prabusdavo pritrenkiančioje aplinkoje, žavios merginos, viliojančios ir permatomais apdarais, siūlė jaunuoliams skinti gėles ir vaisius. Jos vaišino vėsiais gėrimais ir siūlė ragauti meilės malonumų. Užmalonintus ir prisnūdusius, juos pernešdavo atgal į įkaitusias ir dulkinas celes. Prabudę, jie per šaudymo angas, žiūrėjo, kiek tik užmato akys, į to nesvetingo krašto beribius smėlynus ir akmenis. Jiems sakė, kad sapnavo, o tas sapnas jiems leido iš anksto paragauti Rojaus malonumų, kur jie paklius, jei žus vykdydami Pranašo paliepimus. Juos dar kelis kartus (tiek, kiek buvo būtina) pernešdavo miegančius į nuostabų sodą, apie kurio buvimą nebuvo galima nuspėti. Pabusdami jie vis labiau įtikėdavo, kad sapnavo.

Tas stulbinantis triukas užfiksuotas Marko Polo ir dar viename 14 a. rankraštyje, saugomame Vienos bibliotekoje [apie jį, 107 rankraštį, žr. J.Bolle. Les seductions du communisme, de la Bible a nos jours, 1957. Kita versija žr. B.Bouthoul. Le vieux de la Montagne, 1958]. Toji gudrybė atvirai prieštarauja paplitusiai nuomonei apie sapnus, kad žmogus akimirksniui sapną palaiko realybe, tačiau niekada ilgam laikui tikrovės nelaiko sapnu. Tad tas padavimas netgi netruko pasikeisti ir pseudo-haliucinacijas priskyrė hašišo poveikiui: realistiškai mąstantis Senis, atseit, nenorėjo visiškai pasikliauti juo ir didesniam užsitikrinimui manė esant geriau sustiprinti jas tikromis gėlėmis, vaisiais, ir visai kūniškomis merginomis.

Egzistuoja ir krikščioniška tos rytų fantasmagorijos versija – Pedro Kalderono de la Barko (1600- 1681) "Gyvenimas tai sapnas". Siužetą visi prisimena – Sigizmundą nuo pat vaikystės nuošaliame bokšte uždarė tėvas, Lenkijos karalius. Jam liepė duoti migdančiųjų žolelių. Užmigusį pernešdavo į karaliaus rūmus, kur jis nubusdavo prabangioje aplinkoje, ir, tėvo, norėjusio jį išbandyti, nurodymu, visi elgėsi kaip su karaliumi. Iš pradžių Sigizmundas klausia savęs, ar tai ne sapnas, o vėliau, įsidrąsinęs, greitai pasirodo kaip grubus, užsidegantis, žiaurus tironas. Išbandymas davė teigiamą rezultatą. Tada, to paties narkotiko paveiktas, jaunuolis tą pačią dieną patenka atgal į tamsiąją, vėl aprengtas savo skarmalais. Sargybiniui buvo nesunku įtikinti jį, kad tai tik prisisapnavo. Jį išlaisvina liaudies sukilimas ir antrąkart jam duoda aukščiausiąją valdžią. Tačiau šįkart jis mano, kad sapnuoja antrąkart ir tas stebuklingas reginys netrukus išsisklaidys ir jis grįš į kalėjimą. To neatsitinka, tačiau nuo tada jis žino, kad visas gyvenimas yra sapnas, o ir patys sapnai – irgi sapnas. Išvada labiau metafizinė, nei religinė. Nežinau, ar šią lenkų gudrybę, scenai pateiktą ispanų dramaturgo, paveikė persų triukas, kurį aprašė keliautojas iš Venecijos. Jei jokios įtakos nebuvo, tai jų panašumas dar nuostabesnis.

IV

Pradedant antra 19 a. puse atsirado daugybė sapnų tyrinėjimų. Galbūt neatsitiktinai įdomiausių tarpe yra dviejų mokslininkų, gyvenusių beveik tuo pačiu metu ir dėsčiusių de France koledže. Pirmasis, istorikas ir archeologas Alfredas Mori (1817-1892), 1961 m. išleido knygą "Sapnavimas ir sapnai". Antrasis, garsus kinologas markizas d'Erve de Sen-Deni (1823-1892), 1867 m. išspausdino dar ambicingesnį ir išskirtingesnį kūrinį, kurio pagrindinė paskirtis tiksliai išsakyta pavadinime: "Sapnai ir būdai jiems valdyti". Taip po dvigubu klasikinės senovės ir Kinijos poveikiu (kaip bent leista spėti) sapnai pradėti sistemingai tirti. Mokslininkai matavo jų galią, patys juos patiria arba paima iš kitų, bandydami įžvelgti jų spąstus.

Literatūroje sapnas apsireiškia tik kaip pamokantis pasakojimas, retorinė priemonė ar gryna išmonė, visiškai išlaisvinta iš logikos ir realybės dėsnių. Jis tampa intrigos varomąja jėga, leisdamas ją užsukti arba ją išpainioti. Jis pakeičia veikėjo psichiką, nukreipia jo minčių eigą, pakeičia elgesį. Kai kada jis pateikiamas kaip neįtikėtino likimo pranašas, jame apreiškiama nepakeičiama likimo ranka. Šarlio Nodje "Smara" lieka moksliniu pratimu, mano manymu, gana prastu dėl kvailos emfazės ir akademizmo, kai, bandant sukurti košmaro įspūdį, gaunama beveik groteskinė nesąmonė. Žeraro de Nervalio "Aurelija" – įkyrių pavojų ir rūpesčių, nuo kurių žuvo jo protas, pripažinimas - tai kažkas daugiau, nei literatūrinis žaidimas; tai greičiau pribloškiantis dokumentas nei sukonstruota struktūra, nors jai nėra svetimas ir sąmoningas menas. Iš tikro, tokie pavojingi sapno vingiai, spąstai ir pasalos, kad toje srityje beprotybė gali įgauti mokslinės struktūros griežtumą, o menininko meistriškumas paslėpti ketinimus po paslaugia paniško kliedesio kauke. Kaip bebūtų, tos nevienodo lygio apysakos sapnui suteikė naują prasmę, tarsi kilmingumo literatūrinį patentą. Ir nuo tada jam atsiveria nepaprasta karjera.

Iš esmės, vėl iškyla senovinė sapno problematika, tačiau jau ne schematiškai, kai jos aporijoms buvo suteikiama kažkokių aksiomų ar matematinių paradoksų forma. Nuo šiol ji yra ypatingo tipo psichologijos, noriai aprašančios žmogaus sielą kaip jautrią pranašavimams, imlią visokiems sutapimams ir dviprasmiškiems pasikartojimams, pavaldžią neregimo spaudimui, atidžią gaunamiems pranešimams ir spėjimams iš kito pasaulio, kurių puikūs perteikėjai yra sapnai, medžiaga.

Nesunku pastebėti, kad dažnai nauji pasakojimai apie sapnus remiasi literatūros tradicija. Jie parodo amžinus žmogaus rūpesčius. Meškerė, kurią pabudęs šalia rado Belerofontas, toks pat užstatas, kaip ir eilėraštis, Tan laikotarpio kinų pasakos veikėjo rastas rankovėje, arba užkeiktas smaragdas viename Leslio Čarterio [Leslis Čarlzas Baueris Inis, 1907-1993, kinų kilmės amerikiečių rašytojas] epizode, kaip ir rūsio raktas Vilje de Lil-Adano apsakyme „Tikėjimas“.

Netikėtas Liuji Goldingo [1895-1958, anglų rašytojas] „Mėlynų marškinių“ tragizmas, įkyriai atkartojantis nuspėjimus Ksavero Šandoro Džalskio [tikr. vardas Liubomiras Babičius, 1854-1935, chorvatų rašytojas] "Daktaro Miziko sapne" ir V. Somerseto Moemo*) „Lorde Mauntdrago“ – visa tai tolimesnis išvystymas ir romantinis apdorojimas seno įsitikinimo, kartais, tikėtina, net išgyvento ir dažniausiai visiškai paaiškinamo iliuzija, kad sapnas leidžia iš anksto ir bauginančiai aiškiai patirti ateinančius įvykius. Tokie romanai, galima sakyti, perima estafetę iš išsilavinusio jaunuolio Goczino vienuolyne nutikimų ir iš praeito amžiaus Midltauno pasaulietinio teisėjo Dž.O. Ostino. Tie du pasakojimai, iš esmės, paprasti dokumentai, išsiskiria pateikimo dokumentika. Tačiau jų siužetinė spyruoklė yra ryški. Dramatiškų efektų išgavimui nepakanka vien rašytojo įgūdžių ir išmonės.

Redjardo Kiplingo „Sapnų mieste“ du simetriniai sapnai, susapnuoti jaunos anglės ir Indijos kario dar iki jų susitikimo, susipažinimo ir vestuvių, perteikia šiuolaikinę valdovo Vikramaditjos ir karalienės Malajavatės lygiagrečių sapnų versiją.

Tulsidas, kurio valios dėka materializavosi jį išlaisvinusi beždžionių kariauna, atitiko asketą iš Chorchė Liuiso Borcheso "Griuvėsių žiedų", kuriame vien tik minties galia jis sukuria žmogų, nesiskiriantį nuo gyvųjų. Tačiau kuriam nebaisūs nei vanduo, nei ugnis. Paniręs į koncentruotą meditaciją, jis netikėtai pastebi, kad jo buveinė dega, o pats yra apsuptas liepsnų, kurios jo nedegina. Tada asketas ir supranta, kad jis ir yra išgalvotas tvarinys, kurį sapnuoja kažkas kitas. To paties motyvo patetinis variantas sudaro Džovanio Papini apysakos "Paskutinis sergančio dvarininko aplankymas" pagrindą, kurios veikėjas taip atpažįsta savo nepatikimą padėtį:
Aš egzistuoju, nes yra kažkas, kuris mane sapnuoja, ir kuris sapnuoja, kaip gyvenu ir judu – ir kuris dabar sapnuoja, kaip kalbuosi su jumis. Kai mane pamatė sapne, prasidėjo mano gyvenimas, kai jis prabus, liausiuosi egzistavęs. Aš jo vaizduotės žaidimas, jo dvasios kūrinys, jo ilgų nakties fantazijų svečias. To žmogaus sapnai tokie gilūs ir ilgi, kad tapau regimas ir nemiegantiems.

Net neišsprendžiama Čžuan-czi problema, kai jis nenustato, ar jis filosofas, kuris susapnavo, kad jis drugelis, ar drugelis, kuris susapnavo, kad jis filosofas, rado atitikmenį Vakaruose Teofilio Gotje "Mirusiosios gražuolės meilė". Tik pabaiga visai nepateisina vilčių, virsdama banalia istorija apie vampyrą, kai, tuo tarpu, pradžia leido tikėtis daugiau, veikėjui Romualdui pareiškus "man atrodė, kad esu tai šventiku, kuris kiekvieną naktį sapnuoja, kad jis kilmingas ponas, tai kilminguoju, sapnuojančiu save šventiku. Jau negalėjau atskirti sapno ir tikrovės, nesupratau, kur baigiasi iliuzija ir prasideda realybė".

Tiesa, toje neišsprendžiamoje dilemoje kalba visąlaik eina apie žmogų, vieną ir tą patį, kuris pakaitomis gyvena tai vienoje, tai kitoje aplinkoje, tai padorų, tai palaidą gyvenimus. Skirtumas tarp žmogaus ir vabzdžio nepaprastai drąsiai atstatomas Henrio Katnerio ir Ketrinos L.Mur fantastiniame apsakyme, kuriame žmogus ir vabzdys, būdami dviejų toli viena nuo kitos esančių planetų klinikose, sapnuose mato vienas kito gyvenimus ir gyvena tais neatskiriamas ir vienas kitą papildančiais sapnais. Gotje herojus gyvena tai vieną, tai kitą gyvenimą; ir nežino, kuris jų sapnas, o kuris tikras. H.Katnerio ir K.Mur apsakyme vabzdys sapne gyvena žmogaus gyvenimą, o žmogus vabzdžio, su fasetinėmis akimis, 6 kojomis ir persmauktu pilveliu. Čia ne viena sąmonė, neatskirianti iliuziją nuo tikrovės, o dviejų gyvų skirtingų rūšių būtybių sąmonės, kurių kiekviena sapne gyvena kitos dieninį gyvenimą, sudarydamos nuolatinių be galo pasikartojančių perstatų grandinę.

V

Visų variacijų ir pastovių temų ratas, aišku, vis dar neužbaigtas. Man, vienok, atrodo, kad pateiktų pavyzdžių pakanka įrodymui, kokią jėgą turi sapnas, kad pamalonintų ar suglumintų žmogaus protą. Galbūt, pabaigai verta pridurti kelis žodžius apie tai, kokios gali būti tos galios, kurią atkakliai pateikinėja tik kaip netvarkingą beprasmių vaizdinių seką, ištakos.

Sapnų paslaptis remiasi tuo, kad toji fantasmagorija, kuri nepavaldi miegančiajam, vis tik kyla jo vaizduotėje. Kadangi ji vyksta be jo sutikimo, tai jam sunku atsakyti už ją. Iš kitos pusės, jis įsitikinęs, kad ji skirta būtent jam. Ir tada jis mano tame pranešime esant kažkokią prasmę, kuri retai kada aiški, o, beje, ir nejaudintų taip labai, jei nebūtų paslaptinga. Miegančiajam malonu manyti, kad sapnas kyla ne iš jo, o yra siųstas kažkokios išorinės galios – aukštesniosios, nepasiekiamos, nesvarbu, palankios ar ne. Kartu jis neabejotinai pripažįsta save išrinktuoju kažkokio slapto pavedimo vykdytoju. Jis sapną išgyvena kaip siųstą kažkokios paslaptingos galios. Tas, kuris jį siunčia, gal ir nežinodamas, kad kažką siunčia, o pasyviai ir nesąmoningai gaunantis nuolankiai užrašinėja gaunamus valdingus žodžius, kuris su nuostaba skaito jan nepažįstamą tekstą, nelabai susivokdamas – visa tai vienas asmuo, tas pats sapnuojantysis. Sapno metu, būdamas jame veikėju arba liudininku, jis daro veiksmus arba juos stebi kito pavedimu. Jo vietą užima į jį panašus atvaizdas, veikiantis jo nurodymu, tačiau be jokių nuostatų, ir vis tiek už jį atsakingas – panašiai, kaip rašytojas lieka atsakingas už į gyvenimą išleistus personažus, kurių žodžiai ir darbai, iš esmės, negali būti jam priskiriami.

Taigi, sapnų apžavai sukelti, iš vienos pusės, labai artimais jiems įkyriais vaizdiniais, siekiais, asmenybės sudvejinimu, kito pasaulio pranešimų laukimu, apreiškimo viltimis. Iš kitos pusės, jie giminingi literatūrinei kūrybai, nors joje pirmiausia reikalaujama dėmesio ir atidumo, kas visiškai nesuderinama su pasyvumu sapnuojant.

Sapnas yra tarsi bendra miegančiojo, kuris jį matė, ir nemiegančiojo, jis jį mena, teritorija. Analogiškai romanas yra tarp jį sukūrusio rašytojo ir skaitytojo, kuris jį skaitydamas trumpam, tarsi menamam, laikui įžengia į išgalvotą pasaulį, neišvengiamai netikrą ir nepastovų, tačiau noriai priimamą tų, kurie džiaugiasi literatūros galimybe kurti patvaresnius už susapnuojamus pasaulius.

Žengsime dar vieną žingsnį. Jei nebūtų vaizdinių, nebūtų regėjimų, nebūtų sapno – argi įsivaizduojama, kad galėtų atsirasti ar egzistuoti žmogiškoji asmenybė, t.y. asmuo, kuris yra kažkuo, o ne viskuo?

Toji išvada tokia aiški, kad net griežčiausi visų laikų ir tradicijų religiniai šviesuoliai, tie, kurie išdrįso iki galo nueiti svaiginančiu metafiziniu šlaitu, buvę beveik matematikais savo nepriekaištingai šaltu griežtumu, vos ne vieningai pritaria prielaidai, kad Dievo ir pasaulio santykius galima palyginti tik su santykiais visagalės Dvasios – kuriam ir nėra poreikio ką nors galėti, o taip pat kvaila ko nors norėti dėl išsiblaškymo, kvailiojimo arba dosnumo, dėl pertekliaus (galios pranašumo) - jai pačiai to nesuvokiant, su nepažinia Visata, kurią ji išskiria iš savęs kaip kažkokią beprasmę ir neatskiriamą iliuziją.

>>>>> žr. Pradžia , 2 dalis,  3 dalis   

>

*) Viljamas Somersetas Moemas (William Somerset Maugham, 1874-1965) – britų dramaturgas, prozininkas, britų žvalgybos agentas. Pirmas jo romanas „Liza iš Lambeto“ (1897) buvo išpartuotas taip greit, kad jis užmetė gydytojo darbą. Tačiau pripažinimą jam atnešė pjesė „Ledi Frederik“ (1907). Pirmojo pasaulinio karo metu bendradarbiavo su MI-5 ir 2017 m. atvyko į Rusiją, kad sutrukdytų jai pasitraukti iš karo. Žvalgo patirtis atsispindėjo jo 14-os novelių rinkinyje „Ešendenas arba britų agentas“ (1928). Po Pirmojo pasaulinio karo sėkmė lydėjo dramaturgijoje („Ratas“, 1921; „Šepi“, 1933 ir kt.), bet sėkmingi buvo ir jo romanai („Mėnulis ir grašis“, 1919; „Pyragai ir alus“, 1930; „Teatras“, 1937; „Skustuvo ašmenys“, 1944). Po 1948 m. paliko dramaturgiją ir prozą, o rašė daugiausia tik esė literatūrinėmis temomis. Paskutine jo publikacija buvo autobiografinės pastabos „Žvilgsnis į praeitį“ (1962).
„Iš žmogaus aistrų vergijos“ (1915) – žinomiausias Moemo romanas, kurio pagrindinis veikėjas yra šlubas našlaitis – atsekama jo istorija nuo vaikystės iki brandos. Jis ieško pripažinimo ir bando išsiaiškinti, kame yra gyvenimo prasmė, patiriant daug nusivylimų ir žlungant daug iliuzijų.

Papildomi skaitiniai:
Cogito ergo sum
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Volė Šojinka. Interpretatoriai
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
Ralph Robert Moore. Sapnai
Filonas Aleksandrietis apie sapnus
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Fuko švytuoklė. 5 Gebura
Rokas ir kosmosas: Ziggy Stardust
Moters krūtis kaip artimo meilė
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Cuan-czi (istraukos)
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos