Rože Kaijua
Sapnų apžavai ir problemos
(tęsinys, žr. Pradžia, 2 dalis)
Būna, kad sapne žmogus mato, pasakoja arba aiškina kito žmogaus sapną. Senovinis užrašas ant stelos
(nes kartais tuos trumpalaikius vaizdinius išraižydavo tvirtame akmenyje) liudija apie valdovo Nabonido*) sapną,
kuriame jis išvydo jį sujaudinusią dangaus šviesulių padėtį. Tačiau šalia jo atsirado kažkoks žmogus ir pasakė: Ta padėtis nepranašauja apie bėdą.
Tada, kaip toliau pabrėžiama, tame pat sapne jam pasirodė Nabuchodonosoras,
lydimas tarno. Tarnas tarė Nabuchodonosorui: Pakalbėkite su Nabonidu, kad jis papasakotų
savo sapną. Ir Nabonidas pasakoja jį. Gali būti, kad toliau jo karališkasis pirmtakas išaiškina sapną, tačiau toje vietoje stela yra pažeista.
Atvejis, kai sapnas papasakojamas ir išaiškinamas vieno sapno metu, pateiktas Talmude (Barakhot, 55b).
Tai minima ir Ašurbanipalo bibliotekos Sapnų knygoje:
Jei sapne matai sapną ir [sapne] papasakoji sapną
Senovės Indijoje žinojo apie lygiagrečių sapnų, liudijančių dviems nepažįstamiems žmonėms
bendrą jiems likimą, paslaptį. Somadeva, Kathasaritsagaros (Pasakojimų jūros) autorius, mini,
kad karalius Vikramaditja susapnavo nepažįstamo krašto merginą ir ją įsimylėjo. Jis sapnavo, kad
jau spaudžia ją savo glėbyje, kai jo palaimą nutraukė naktinis sargas. Tuo pat metu tolimame
krašte karalienė Malajavati, nekentusi vyrų, susapnavo kažkokį aukštą vyrą, išeinantį iš
vienuolyno. Ji tapo jo žmona ir jau ragavo meilės saldumynus vestuvinėje lovoje, kai ją pažadino
kambarinė. Po daugybės nutikimų, jiedu susitiko, atpažino ir susijungė tikrovėje taip, kaip prieš tai darė sapne.
*) Nabonidas - paskutinis Naujojo Babilono X dinastijos valdovas
(556-539 m. pr.m.e.), kilęs ne iš chaldėjų, o iš Babilono turčių. Valdžią gavo jau pagarbaus amžiaus (apie 45 m.). Atstatė
Sinui skirtą šventyklą Charane, sugriautą 609 m. pr.m.e. karo su asirais metu.
Vėliau kilo konfliktas su Babilono elitu, jis perleidžia Babilono valdymą Baltazarui, o pats imasi Arabijos pusiasalio užkariavimų.
Jo valdymas baigėsi įsiveržus persams, vadojaujamiems Kiro II.
Pasižymėjo kaip pirmas žinomas archeologas, ne tik atkasinėjęs Saulės dievo Šamašo ir karo
deivės Anunitos šventyklas, bet ir jas atstatinėjęs. Tačiau tikrąja priežastimi buvo kova su priešiškai nusiteikusiais žyniais, juk per
restauracijas keitė apeigas, atstatinėjo senuosius kultus, kuriems skirdavo savus žmones.
Sudėtingesni vienas kitą papildantys sapnai. Čia yra ne tik paprasta simetrija, bet ir subtilesnis sąryšis, kai antrasis
sapnas būna pirmojo raktu. Įspūdingiausias pavyzdys yra iš Tūkstantis ir vienos nakties (351 naktis pagal Ričardo Bertono versiją).
|
Du sapnavę
Arabų istorikas al-Isssaki pateikia tokį nutikimą:
Kaip pasakoja patikimi žmonės (tačiau tik vienas Alachas visur esantis ir maloningas, kuris
niekada nemiega), Kaire gyveno vienas labai turtingas žmogus, tačiau toks didžiadvasis ir
dosnus, kad iššvaistė visus turtus, išskyrus tėvų namą, tad jam prireikė dirbti, kad pragyventų. Ir
taip jis darbavosi tol, kol vieną puikią dieną namo sode po figos medžiu jį suėmė miegas. Jis
susapnavo nuo galvos iki kojų šlapią vyrą, kuris iš burnos išsiėmėm auksinę monetą ir jam
pasakė: "Tavo turtai Persijoje, Isfachane. Nueik jų!" Rytą nubudęs, jis išvyko į tolimą kelią,
kuriame dykumose ir jūroje tykojo pavojai piratai, pagonys, sraunios upės, plėšrūs žvėrys ir
godūs žmonės. Pagaliau jis atvyko į Isfachaną. Mieste jį užklupo naktis ir jis prigulė mečetės
kieme. Šalia mečetės buvo namas, į kurį, visagalio Alacho valia, per mečetės kiemą įsibrovė
plėšikų gauja.
Vagių sukeltas triukšmas pažadino ten miegojusius, kurie ėmė šauktis pagalbos. Kaimynai irgi
pradėjo šūkauti, atskubėjo apsaugos viršininkas su savo vyrais ir plėšikai paspruko terasa.
Viršininkas liepė patikrinti mečetę, kurioje rado iš Kairo atvykusį vyrą, kurį taip smarkiai sumušė
bambuko lazdomis, kad tasai vos nemirė. Atsipeikėjo po dviejų dienų kalėjime. Viršininkas liepė jį
atvesti ir paklausė: "Kas tu ir kur tavo tėvynė?" Tas atsakė: "Aš iš šlovingo Kairo miesto ir mano
vardas Muhamedas al-Magrebi". Viršininkas klausė: "Ko atvykai į Persiją?" Tasai ryžosi
papasakoti teisybę: "Sapne kažkoks vyras liepė man vykti į Isfachaną, nes ten mano turtai. Štai
aš Isfachane, o man žadėti turtai, matyt, yra lazdų kirčiai, kuriais mano taip gausiai apdovanojo
tavo paliepimu".
Tai išgirdęs viršininkas pradėjo taip kvatoti, kad pasimatė protiniai dantys, ir pagaliau pasakė:
"Beprotis tu ir patiklus žmogus! Štai man jau tris kartus sapnavos namas Kaire, už jo buvo sodas,
o sode Saulės laikrodis, už kurio figos medis, už jos šaltinis, o po šaltiniu užkastas lobis. Tačiau
nė akimirką nepatikėjau šiuo klaidinančiu reginiu. O tu, mulo ir velnio hibride klajojai iš miesto į
miestą vien tik patikėjęs savo sapnu. Kad daugiau tavęs nematyčiau Isfachane! Imk šias monetas
ir nešdinkis!
Tas paėmė pinigus ir grįžo į tėvynę. Po šaltiniu savo sode (tai buvo tas pats sodas apsaugos
viršininko sapne) išsikasė lobį. Taip Alachas pamalonino jį, apdovanojo ir išaukštino. Alachas
dosnus ir nesuvokiamas.
|
Ne tokia detali šio motyvo versija pateikiama ir hasidų padavime.
|
Kiti du sapnavę
Kartą prie Kockero upės vienas žmogus paprašė patarimo jis norėjo sužinoti, ar verta palikti
gimtąjį miestą, kur jam niekas nesisekė, ir ieškoti laimės kitur. Rabinas jam atsakė tokia istorija.
Vienam žydui iš Krakovo kelis kartus iš eilės sapnavosi, kad šalia vieno malūno užkastas lobis.
Kartą rytą jis atsikėlė, nuėjo prie malūno ir ėmė kasioti aplink jį bet nesėkmingai. Malūnininkas
jo paklausė, ko jis čia kasinėja, ir tasai paaiškino. Tada malūnininkas, nepaprastai nustebęs,
papasakojo, kad jam pačiam keliskart iš eilės sapnavosi, kad Krakove vieno žmogaus kieme
užkastas lobis ir jis pasakė to žmogaus vardą, kuris, pasirodo, buvo ieškotojo vardas. Tasai
iškart grįžo namo, išrausė visą kiemą ir rado lobį.
[Kotsker Maasyoth, 105]
|
Abiejuose šiuose pasakojimuose žmogus randa lobį dėka kito žmogaus sapno, kurį supranta
geriau, nei savąjį. Japonų folklore yra įdomi šio motyvo atmaina: veikėjas išsiperka arba pavagia
reikšmingą sapną. Vienoje šio tipo pasakų, žmogus matė, kaip iš greta užmigusiojo šnervių
išlindo, o po kiek laiko atgal sulindo sparva. Miegojęs papasakoja savo sapną: Sado
saloje sode pas turtuolį, po baltais žiedais nukibusiu kamelijos krūmu, nusileido sparva. Sparva
jam paliepė: "Kask". Tasai ėmė kasti ir rado pilną auksinių monetų puodą. Tada veikėjas prašo
parduoti savo sapną. Tas sutinka. Pirkėjas vyksta į Sado salą, įsidarbina pas turčių, išsikasi lobį iš
po baltažiedės kamelijos, o tada pasiprašo atleidžiamas ir toliau laimingai gyvena savo kaime.
[Sources orientales, II].
Kitas hasidų padavimas, kurio daugybė variantų randama įvairių tautų folklore, rodo, kaip
trumpučiame sapne gali tilpti keli žmogaus gyvenimo epizodai.
|
Sapne atskleistas likimas
Kadaise gyveno labai svetingas žmogus, kuris visąlaik kalbėjo: "O garbusis mano svety, argi ne svetingiausias aš
iš visų svetingųjų?" Beštas [Izraelis Beštas, hasidizmo įkūrėjas] pas jį pasiuntė
vieną savo mokinių, Zijevą Kicesą. Kai tasai šiam uždavė savo įprastinį klausimą, rabinas Zijevas
atitarė: "Pažiūrėsim". Ir kai šeimininkas užmigo, rabinas Zijevas pirštu jam paspaudė kaktą ir tasai
pradėjo sapnuoti, kad pas jį apsistojo žinomas turčius, kuris, išgėręs visą vyną, krito negyvas.
Svetingiausias iš svetingųjų pabėgo ir tapo vandennešiu. Kibirai buvo sunkūs, jis paslydo, krito ir
susilaužė koją. Lūžusią koją taip smarkiai skaudėjo, kad jis prabudo. Jis papasakojo savo sapną
rabinui Zijevui, kuris tarė: "Tau pavyko suvokti, koks bus tavo likimas, jei ir toliau penėsi Šėtoną
savo puikybe, kuri skatina tave kaulyti pagyrų savo svetingumui". Tasai pažadėjo grįžti į susitaikymo kelią.
[Maasyoth ha Gedolim Hadach, 44]
|
Šia prasme įstabiausias infanto dono Chuano Manuelio (1284-1348), Alfonso Išmintingojo
giminaičio, pasakojimas, tikėtina, kildintinas iš arabiško šaltinio. Jame keliose vaizdinio minutėse
perteikiama visas likimas, karjeros galimybė.
|
Atitolintas užbūrimas
Santjage gyveno dekanas, norėjęs įvaldyti magijos meną. Jis sužinojo, kad to geriau niekas
neišmano už Iljaną iš Toledo. Ir jis nuvyko į Toledo.
Atvykęs, dar tą pačią dieną jis nuėjo į Iljano namus, kur rado jį skaitantį nuošaliame kambaryje.
Tas jį džiugiai sutiko ir pasiūlė pirmiausia papusryčiauti, o vėliau paaiškinti apsilankymo priežastį.
Jis nuvedė svečią į gana vėsų kambarį ir pasakė, kad džiaugiasi jį matydamas. Po pusryčių
dekanas paaiškino, ko jis atvyko, ir paprašė jį mokyti magijos mokslų. Don Iljanas atsikalbinėjo: jis
spėjo, kad svečias yra dekanas, žmogus su padėtimi ir šlovinga ateitimi, tik baiminosi, kad tasai jį
užmirš. Dekanas pasižadėjo, kad niekada neužmirš don Iljano malonių ir visad jausis jam
skolingas. Jie sudarė sandorį, don Iljanas paaiškino, kad magijos galima mokytis tik nuošalioje
vietoje ir, paėmęs už rankos, nuvedė į pereinamą (smezhaja) kambarį, kurio grindyse matėsi
didelis geležinis žiedas. Iš pradžių jis tarnaitei nurodė pietums paruošti kurapkų, tik tol jų nekepti,
kol jis nepasakys. Tada abu už žiedo pakėlė dangtį ir pradėjo leistis glotniai tašytų akmenų
laiptais, tol, kol dekanui pasirodė, kad jie nusileido taip žemai, kad Tacho upės dugnas turėtų būti
virš galvos. Po laiptais buvo keljė , biblioteka ir kabinetas, pilnas magiškų instrumentų. Jie
apžiūrinėjo knygas, kai staiga įėjo du vyrai su laišku dekanui. Laiškas buvo nuo jo dėdės
vyskupo, rašančio, kad jis sunkiai serga ir dekanas turi pasiskubinti, jei nori jį pamatyti gyvą. Ta
žinia suglumino dekaną, ne tik dėl dėdės ligos, bet ir dėl to, kad reikia nutraukti mokslus. Jis
ryžosi parašyti laišką su atsiprašymu ir išsiuntė vyskupui. Po trijų dienų atvyko žmonės gedulo
drabužiais su naujais laiškais dekanui, kuriuose buvo rašoma, kad vyskupas mirė ir vyksta
rinkimai ir kad tikimasi, kad Dievo valia bus išrinktas jis. Taip pat buvo rašoma, kad jis
neapsunkintų savęs kelione, nes norėtųsi, kad jį išrinktų jam nesant.
Dar po 10 dienų atvykę du prabangiai apsirėdę jauni dvariškiai puolė prie jo kojų, pabučiavo
ranką ir pasveikino jį kaip vyskupą. Kai tai išvydo don Iljanas, jis džiaugsmingai pasakė naujai
išrinktam prelatui, kad dėkoja Dievui, sužinojęs tokias džiugias naujienas. Po to paprašė
atsilaisvinusios vietos savo sūnui. Vyskupas atsakė, kad anksčiau tai vietai buvo numatęs savo
brolį, bet pasiruošęs jam suteikti tą malonę ir jie galės kartu važiuoti į Santjago.
Jie trise nuvažiavo į Santjago, kur buvo sutikti labai pagarbiai. Po pusės metų pas vyskupą atvyko
popiežiaus pasiuntiniai su pasiūlymu tapti Tulūzos archivyskupu ir pačiam pasirinkti įpėdinį. Kai
apie tai sužinojo don Iljanas, jis priminė apie seną pažadą ir paprašė, kad vyskupo mantiją
perleistų jo sūnui. Archivyskupas pastebėjo, kad tą vietą buvo numatęs savo dėdei, tėvo broliui,
tačiau yra pasiruošęs padaryti malonę ir jie galės kartu vykti į Tulūzą. Don Iljanui beliko tik sutikti.
Vėl trise nuvyko į Tulūzą, kur buvo pagarbiai sutikti su maldomis. Praėjo du metai ir pas
archivyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai su pasiūlymu užsidėti kardinolo kepurę ir pačiau
parinkti įpėdinį. Sužinojęs apie tai, don Iljanas priminė apie duotą pažadą ir paprašė archivyskupo
titulo savo sūnui. Kardinolas paaiškino, kad tą vietą saugojo savo dėdei, motinos broliui, tačiau
sutinka padaryti malone ir jie galės kartu vykti į Romą. Don Iljanui beliko tik sutikti.
Visi trise nuvyko į Romą, kur buvo pagarbiai sutikti su maldomis ir procesijomis. Po 4 m.
popiežius mirė ir mūsų kardinolas buvo vienbalsiai išrinktas popiežiumi. Sužinojęs, don Iljanas
pabučiavo jo šventenybės kojas, priminė pažadą ir paprašė kardinolu skirti jo sūnų. Popiežius
pagrasino, kad įmes jį į kalėjimą juk jam žinoma, kad jisai tėra burtininkas, mokęs magijos
Toledo mieste. Nelaimingas don Iljanas atsakė, kad grįžta į Ispaniją ir paprašė duoti šiek tiek
kelionei. Popiežius atsisakė. Tada don Iljanas pasakė be jokios baimės balse:
"Vadinasi, teks vienam valgyti kurapkas, kurias užsakiau šiam vakarui".
Atėjo tarnaitė ir don Iljanas paliepė kepti kurapkas. Su tais žodžiais popiežius vėl atsidūrė
požeminėje keljė kaip dekanas iš Santjago ir buvo taip susigėdęs dėl savo nedėkingumo, kad
nesustodamas prašė atleidimo. Don Iljanas atsakė, kad šio išbandymo pakanka, nesidalino su
juo kurapkomis ir išvarė į gatvę, kur palinkėjo gero kelio ir labai mandagiai su juo atsisveikino.
[Libro de los Enxiemplos, ex.XI]
|
Būna, kad sapne žmogus pabunda, kai iš tikro tai vystosi tas pats sapnas. Iš tokios
dviprasmiškos situacijos miegantysis įgauna tik dar didesnį apgaulingo tikrumo, kad nemiega,
jausmą. Dažniausiai jis patiria tokią būseną, kai apmąstymai galutinai susimaišo su iliuzija.
Pavyzdį iš istorijos pateikia šacho Tachmaspo I (1514-1576) "Užrašai", kai jam 961 hidžros metų
safaro mėnesio 19 dieną (t.y. 1554 m. sausio 23 d.) prisisapnavo, kad mato danguje parašytą
eilutę iš Korano, II 131: "Alachas išlaisvins iš jų: jis juk girdintis, žinantis". Tada jis susapnavo,
kad pabudo. Atsidūrė vasaros stovykloje prie Chojės, kur, baimindamasis artėjančio uragano,
stengėsi apsaugoti savo šeimą, jei vėjas nuplėš palapines. Tačiau paskutinę akimirką vėjas
pasikeitė ir jo sukeltose dulkėsi pamatė daugybę antilopių ir avinų. Tada, vėl sapne, jis pamatė,
kaip jo sesuo kloja pagalves, o ant jų gula kažkokios aukštos moterys be papuošalų ir puošnių
apdarų, kažkokios žavios gruzinės, o tarp jų vizirio sesuo, kurios jis nepažino, nes jos veidas
buvo pasikeitęs. Tada jis trumpam laikui prabudo (arba susapnavo, kad pabudo),
tebedainuodamas Korano eilutę, kurią matė danguje. Tada vėl užmigo (arba susapnavo, kad
užmigo), grįždamas į ankstesnį sapną ir tebedainuodamas tą pačią eilutę. Netiktai jis suprato, kad eilutė reiškia "priešų nugalėjimą".
Indijoje, asketizmo ir dvasinės susitelkimo krašte, sapnui buvo priskiriama ir kitokie apžavai.
Atsiskyrėlis, įgudęs meditacijoje, suteikia sapnams materialų egzistavimą, jei sugeba palaikyti
juos pakankamai intensyviai. Tada sapnas turi sąmoningą, suplanuotą ir kuriamąjį pobūdį tai
intensyvios pastangos, kurios būna sėkmingos, jei daromos pakankamai ilgai ir stipriai. Poetas
Tulsidas sukūrė epą apie Chanumaną ir jo beždžionių kariauną. Bėgo metai. Kažkoks despotas
uždarė Tulsidą akmens bokšte. Tada poetas ėmė įtemptai galvoti, medituoti, vėl galvoti (greza),
panaudodamas visas priemones, kurių pagalba koncentruota ir išlavinta dvasia susikuria savyje
tuštumą. Tada iš graužaties išėjo Chanumanas su savo beždžionių kariauna, įsiveržė į despoto
karalystę, užėmė bokštą ir išlaisvino poetą.
Visi arba beveik visi tie motyvai randami ir neišsemiamoje kinų literatūroje, kuri, matyt, sistemiškai
ištyrė visas su sapnu susijusias problemas. Tikslingai parenkant pasakojimus, galima, matyt, sudaryti kažką panašaus
į sapnų kazuistiką. Kai kurie jų kalba apie paprastas problemas,
pasižymi įmantrumu ir sukuria neregėtą painiavą, užburiantys savo neįprasta logika pvz.,
pasakojimas apie žmogų, kuris sapne pereina į realų ant sienos nutapytą paveikslą, arba
pasakojimas, kurio veikėjas realiai išgyvena epizodą, kuris sapnuojasi kitam ir kurį nutraukia
ryžtingu veiksmu, įvykstančiu miegančiojo sapne ir juo pabaigiančiu sapną, arba juridinė painiava,
susidaranti radus negyvą (kosulj), kurią, atseit, kažkoks valstietis užmušė sapne, arba, pagaliau,
pasikartojantis Bao-jujo sapnas, pateiktas Cao Sue-cinio (1720? - 1763) romane "Sapnas raudonoje (terema)".
|
Pasikartojantis (begalinis) Bao-jujo sapnas
Bao-jujas susapnavo, kad jis sode, visiškai tokiame pat, kaip jo paties. "Argi įmanoma, - pasakė
jis sau, - kad būtų sodas, visiškai toks kaip mano?" Prie jo priėjo kelios tarnaitės. Bao-jujas vėl
buvo sukrėstas: "Pas gali turėti tarnaites, taip panašias į Si-žen, Pin-er ir kitas mūsų namų
tarnaites?" Viena tarnaičių sušuko: "Štai ir Bao-jujas. Kaip jis čia pateko?" Bao-jujas pamanė, kad
jį pažino. Jis išėjo į priekį ir tarė tarnaitėms: "Aš vaikštinėjau ir atsitiktinai patekau čia.
Pasivaikščiokime dar." Tarnaitės nusijuokė: "Na ir apsirikom! Supainiojome tave su Bao-juju,
mūsų šeimininku, tačiau tu ne toks patrauklus". Tai buvo kažkokio kito Bao-jujo tarnaitės.
"Sesutės, - pasakė jis, - taigi aš Bao-jujas, O kas jūsų šeimininkas?" "Mūsų šeimininkas yra Bao-
jujas, - atsakė jos. Tėvai jam davė tą vardą, sudarytą iš dviejų hieroglifų" 'Bao" (brangus) ir 'Juj'
(nefritas), kad jo gyvenimas būtų ilgas ir laimingas. O kas tu, prisiskiriantis sau tą vardą?" ir juos besijuokdamos nuėjo.
Bao-jujas buvo pritrenktas: Niekad dar taip blogai su manimi nesielgė. Kodėl tos merginos taip
manęs neapkenčia? Nejaugi iš tikro yra kažkoks kitas Bao-jujas. Reikia tai patikrinti. Kankinamas
tokių minčių, jis atsidūrė rūmuose, kurie jam pasirodė keistai pažįstami. Jis pakilo laiptais ir įėjo į
kambarį. Joje gulėjo kažkoks jaunuolis. Šalia lovos juokėsi ir jam patarnavo merginos. Jaunuolis
dūsavo. Viena tarnaičių paklausė: Apie ką susimąstei, Bao-juji? Kas tave liūdina?" Man
prisisapnavo labai keistas sapnas, kad randuosi sode ir nė viena jūsų manęs nepažįsta. Jūs
mane palikote vieną. Paskui jus nuėjau į rūmus ir ten radau kitą Bao-jujų, miegantį mano lovoje.
Girdėdamas tą pokalbį, Bao-jujas neišlaikė ir sušuko: Aš čia ieškojau Bao-jujaus, taigi čia tu!
Jaunuolis atsikėlė, apkabino jį ir sušuko: Tai nebuvo sapnas, tu ir esi Bao-jujas. Abu sudrebėjo.
Tas Bao-jujas, kuris buvo iš sapno, išnyko, o kitas jam pasakė: Sugrįžk greičiau, Bao-jujau.
Bao-jujas prabudo. Jo tarnaitė Si-žen jo paklausė: Apie ką susimąstei, Bao-juji? Kas tave
liūdina? Man prisisapnavo labai keistas sapnas, kad randuosi sode ir nė viena jūsų manęs nepažįsta
[Chun lou men]
|
>>>>> žr. Pradžia ,
2 dalis
Papildomi skaitiniai:
Džalal ad-Din Rumi
Miegas ir sapnai
Fuko švytuoklė. 5 Gebura
Ralph Robert Moore. Sapnai
Gogolio pasaulis tarsi sapnas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Pranciška Regina Liubertaitė Eilėraščiai
Kai Th. Mannas prisiminė Nidą
Karlas Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
Edgaras Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Prancūzų erotinio romano ypatybės
X-TEEN: e-pistoliarinis romanas
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
S. Lemas. Įkūnyti neįkūnijamą
Riiti Jokomicu: Musė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos
Vartiklis
|