Karlas Kastaneda

Dono Chuano mokymas

Pirma dalis. Mokymas

Kiekviena įmanoma proga prašiau jo papasakoti apie pejotą. Jis vis atmesdavo mano prašymą, bet kažkaip neryžtingai…

1961 m. birželio 23 d., penktadienis

- Ar papasakosi man apie pejotą, don Chuanai?
- O kam tau šito reikia?
- Aš tiesiog norėčiau apie jį sužinoti. Argi pats noras daugiau žinoti nėra svari priežastis?
- Ne! Tu turi paklausti širdies, kam tau, tokiam jaunam, gilintis į tokius sudėtingus dalykus.
< … >
- Tai ar vis dėlto mokysi mane?
- Ne!
- Ar tai dėl to, kad aš ne indėnas?
- Ne. Todėl, kad tu nepažįsti savo širdies. Svarbiausia, kad tu pats gerai žinotum, kodėl tu nori. Mokymasis apie Meskalitą – rimtas reikalas…

 
Joanie and Carlos Castaneda before wedding
K.Kastaneda su Joanie prieš vestuves

1961 m. birželio 25 d., sekmadienis <…>

- Su Meskalitu negalima juokauti. Turėsi sukaupti visas jėgas. Dabar jau vien tavo troškimą aš galiu laikyti tinkama priežastimi mokytis.
- Tu iš tiesų išmokysi mane visko, ką žinai apie pejotą?
- <…> Tai ne taip paprasta. Iš pradžių turi tam pasiruošti. <…>
- Ar man reikia ruoštis?
- Ne. Tiesiog laukti. Dar gali persigalvoti. Tu greitai pavargsti. <…> Meskalitas reikalauja didelės ištvermės.

1961 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis <…>

Don Chuanas sušnabždėjo, kad važiuojame pas vieną jo draugą, kuris turi man paruošęs 7 meskalitus.
- Nejaugi tu pats jų neturi, don Chuanai? – paklausiau.
- Turiu, bet aš negalėjau tau jų duoti. Supranti, tai turi padaryti kas nors kitas.
- Ar gali pasakyti kodėl?
- Gali būti taip, kad tu "jam" nepatiksi ir "jis" tave atstums. Tuomet <…> mūsų draugystei ateis galas.
<…>
Vienas vyras atsistojo ir nuėjo į kitą kambarį. Tai buvo kokių 50 metų indėnas, aukštas ir tvirtas. Po minutės sugrįžo su kavinuku rankoje. Jis nukėlė dangtį ir padavė kavinuką man. Viduje buvo 7 neaiškūs daiktai, besiskiriantys forma ir dydžiu. Kai kurie jų buvo beveik apvalūs, kiti – pailgi. Palietęs galėjai pamanyti, jog tai graikiški riešutai ar kamščiai. Ruda spalva darė juos panašius į sausus riešutų kevalus. Aš ilgai juos čiupinėjau ir varčiau rankose.
- Juos reikia kramtyti, - sušnabždėjo don Chuanas. <…>

Don Chuanas paliepė: "Kramtyk, kramtyk". Mano rankos sudrėko, skrandis susitraukė. Indas su pejoto gabalėliais stovėjo ant grindų prie kėdės. Aš pasilenkiau, paėmiau pirmą pasitaikiusį gabalėlį ir įsidėjau į burną. Skonis buvo bjaurus. Perkandau gabalėlį ir ėmiau vieną jo pusę kramtyti. Pajutau aitrų kartumą burnoje ir akimirksniu tapau nebylus. Kartumas vis aitrėjo, ėmė nepaliaujamai tekėti seilės. Burnoje jutau sūrios mėsos ar žuvies skonį, kuris vertė dar įnirtingiau kramtyti. Po to sukramčiau kitą pusę, ir burna taip sustingo, kad kartumo nebejutau. Pejoto gabalėlis virto skutais, panašiais į sukramtytas apelsino skilteles ar cukrašvendrę, ir aš nežinojau – praryti juos ar išspjauti. <…> Liepė gurkštelti tekilos, kad nuplaučiau kartumą. <…> Don Chuanas padavė man gabalėlį džiovinto abrikoso ar figos (tamsoje gerai neįžiūrėjau, o iš skonio neatskyriau), ir liepė lėtai ir gerai sukramtyti. Ryti buvo sunku, atrodė, kad kąsnis būtinai įstrigs. <…>

Nors ir nesupratau, kokia kalba buvo kalbama, pokalbis, kuriame visi dalyvavo, buvo labai įdomus, ir aš stengiausi labai įdėmiai klausyti, kad galėčiau įsiterpti. Bet vos tik aš pabandžiau kalbėti, supratau, kad nesugebėsiu – neaiškūs žodžiai sukosi galvoje. <…>

Peyote cactus

Man baisiai norėjosi vemti, bet neprisimenu, ar vėmiau iš tikrųjų. Paprašiau, kad kas nors atneštų vandens, nes mane siaubingai troškino. <…> Jis pasėmė vandens ir padavė man, liepdamas ne gerti, o tik praskalauti burną. Vanduo keistai švietė ir blizgėjo lyg lakas. <…> Suvokiau, kad nors mano mintys ir labai aiškios, kalbėti negaliu. Norėjau papasakoti apie keistą vandenį, bet tai, kas išėjo iš burnos, nebuvo kalba, atrodė, jog mano neištartos mintys teka kaip skystis. Tai buvo maloni skystų žodžių srovė.

Gurkštelėjau vandens. Noras vemti pradingo. Išnyko visi garsai ir aš pajutau, kad nebesutelkiu žvilgsnio. Bandžiau surasti don Chuaną, bet pasukęs galvą pastebėjau, kad mano regėjimo laukas tapo apskritu ploteliu prieš akis. Tai manęs visai neišgąsdino, atvirkščiai, tai buvo kažkas nauja: galėjau po dalelę peržvelgti visą žemę, sukinėdamas galvą įvairiomis kryptimis. <…>

Mano žvilgsnis užkliuvo už verandos grindų ir sienos sujungimo. Lėtu žvilgsniu slysdamas siena į dešinę, pamačiau prie sienos sėdintį don Chuaną. Pasukau galvą į kairę, norėdamas apžvelgti vandenį. Pamačiau prikaistuvio dugną, truputį pakėliau galvą ir pastebėjau atbėgantį vidutinio dydžio šunį. Jis pribėgo prie vandens ir pradėjo lakti. Norėjau nustumti jį nuo vandens, tam prireikė sukoncentruoti žvilgsnį, ir staiga pamačiau, kad šuo permatomas. Vanduo tapo blizgančia klampia mase. Mačiau, kaip ji bėga šuns gerkle į kūną, kaip ji pasiskirsto po visą kūną ir vėl išbėga pro kiekvieną plaukelį. Mačiau, kaip šviečiantis skystis juda kiekvienu plaukeliu, o po to išteka lauk kaip ilgas, baltas ir šilkinis upeliukas.

Pajutau traukulius kūne, ir po kelių sekundžių aplink mane susiformavo žemas ir siauras tunelis, nepaprastai kietas ir šaltas. Prisilietus atrodė, kad tai tvirta folijos siena. Pajutau, jog sėdžiu ant tunelio grindų. Stengiausi atsistoti, bet susitrenkiau galvą į metalinį stogą, o tunelis ėmė siaurėti, kol aš nepradėjau dusti. Prisimenu, kaip šliaužiau apvalios išėjimo angos link, o kai prišliaužiau (jeigu prišliaužiau), buvau pamiršęs ir šunį, ir don Chuaną, ir save. Buvau mirtinai išvargęs. Rūbai buvo kiaurai permirkę šaltu ir lipniu skysčiu. Varčiausi pirmyn ir atgal, bandydamas surasti patogią padėtį, kad pailsėčiau ir kad taip smarkiai nesidaužytų širdis. Taip besivartydamas vėl pastebėjau šunį.

Man staiga grįžo atmintis ir prašviesėjo protas. Pasisukau pažiūrėti, kur don Chuanas, bet nieko nemačiau. Mačiau tik vis ryškiau švytintį šunį. Vėl stebėjau, kaip jo kūnu teka vanduo, apšviesdamas jį kaip laužas. Kažkaip nusikapsčiau prie vandens, panardinau veidą į prikaistuvį ir kartu su šunimi ėmiau gerti. Rankomis atsirėmiau į žemę ir mačiau, kaip begeriant mano venomis teka tai raudona, tai geltona ar žalia srovė. Gėriau ir gėriau, kol visas pradėjau degti ir spinduliuoti. Gėriau tol, kol pradėjo tekėti lauk pro kiekvieną kūno porą šilkiniais upeliais ir aplink mane susiformavo šviečianti aureolė. Pažvelgiau į šunį – jis irgi buvo apgaubtas švytinčios aureolės. Visą mano kūną užliejo palaima, ir mudu pasileidome kažkokios geltonos šilumos, srūvančios iš nežinia kur,link. Ten puolėme žaisti. Mes žaidėme ir galynėjomės, kol sužinojome vienas kito norus. Mes manipuliavome vienas kitu kaip kokiame lėlių teatre. Galėjau priversti jį judėti pajudinęs kojų pirštus, o kiekvieną kartą jam linktelėjus galva man kildavo nenumaldomas noras šokinėti iš džiaugsmo. Bet geriausias jo pokštas buvo priversti mane sėdint kasytis galvą koja. Tai jis pasiekdavo pliaukšėdamas ausimis. Tai buvo nuostabu. Koks grakštumo ir ironijos derinys! Koks meistriškumas, maniau aš. Mane apėmė neapsakoma euforija. Juokiausi, kol pritrūko kvapo.

Aiškiai jutau, jog negaliu atmerkti akių, žiūrėjau pro storą vandens sluoksnį. Tai buvo labai ilga ir skausminga būsena – lyg būtum jau atsibudęs, bet vis dar negalėtum pabusti. Pamažu pasaulis prašviesėjo. Mano regėjimo laukas vėl išsiplėtė, o pirmas sąmoningas veiksmas buvo apsižvalgyti aplinkui ir susirasti tą nuostabų padarą. Tai buvo sunkiausia fazė. Aš sugrįžau į savo įprastą būseną nesuvokdamas to – aš mąsčiau, tai aiškiai rodė mano mintys ir jausmai, o ir pats perėjimas buvo lengvas ir aiškus. Bet ši antroji fazė – sugrįžimas į rimtą ir blaivią sąmonę – buvo tiesiog siaubinga. Aš buvau pamiršęs, kad esu žmogus! Man pasidarė taip liūdna dėl tokios beviltiškos padėties, kad net pravirkau.

1961 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis <…>

Jis liepė papasakoti, kas man nutiko naktį. <…> Kai pabaigiau pasakotu, jis linktelėjo galva ir pasakė:
- Atrodo, tau pavyko. <…> Supranti, kartais jis būna žaismingas kaip vaikas, o kartais baisus ir gąsdinantis. Niekada nežinai, kaip jis su kokiu žmogumi pasielgs. <…> Tu su juo žaidei. Tu vienintelis mano pažįstamas, patyręs tokį susitikimą. <…> Jis pokštininkas ir priverčia kai kuriuos juoktis, bet kad jis su kuo nors žaistų – neteko girdėti. <…>
- Kaip meskalitas apsaugo žmones?
- Jis pataria. Jis atsako į bet kokį klausimą. <…>

1961 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis

Nuvažiavome su don Chuanu į tą namą, kur ragavau pejoto. <…> Norėjau iš jų išgirsti, ką aš dariau, veikiamas haliucinogenų. <…> Džonas visai netikėtai ėmė pasakoti. Jis pasakė, jod suprato, kad jau esu "pasiruošęs", kai išgirdo mano verkšlenimą. Jis teigė, kad kūkčiojau apie 30 kartų. Don Chuano manymu – 10. Džonas tęsė:

- Tuomet mes visi prisislinkome prie tavęs. Tu buvai sustingęs, tave tampė traukuliai. Ilgai gulėjai ant nugaros ir judinai lūpas, lyg kalbėtum. Po to ėmei daužyti galvą į grindis, tada don Chuanas užmovė tau seną skrybėlę, ir tu lioveisi. Tu ilgai drebėjai ir inkštei gulėdamas ant grindų. Visi jau tikriausiai buvo užmigę, o aš sapnavau ir girdėjau, kaip tu pūkšti ir dejuoji. Po to išgirdau tavo klyksmą ir prabudau. Mačiau, kaip tu šauki ir šokinėji. Tu puolei prie vandens, apvertei prikaistuvį ir puolei taškytis baloje. Don Chuanas atnešė tau daugiau vandens. Tu ramiai sėdėjai priešais prikaistuvį. Po to staiga pašokai, nusiplėšei visus drabužius, atsiklaupei prie vandens ir puolei gerti. Po to atsisėdai ir įsistebeilijai kažkur į erdvę. Jau manėme, kad amžinai taip sėdėsi. Visi, ir don Chuanas, sumigo, o tu staiga vėl pašokai, sustaugei ir puolei vytis mano šunį. Šuo persigando, irgi sustaugė bei pasileido už namo. Tada jau mes visi prabudome. Tu grįžai iš kitos namo pusės vis dar vydamasis šunį. Šuo, lodamas ir kaukdamas, bėgo priešais tave. Tu apsukai namą apie 20 kartų, lodamas kaip šuo. Pamaniau, kad prižadinsi visą apylinkę. Arti mūsų nėra jokių kaimynų, bet tu staugei taip garsiai, kad buvo girdėti už mylių.

Vienas jaunuolis pridūrė:
- Tu sugavai šunį ir atsinešei jį ant rankų į verandą.
Džonas tęsė:
- Tada tu puolei žaisti su šunimi. Jūs kovojote, šokinėjote ir kandžiojotės. Buvo labai juokinga. Mano šuo paprastai nemėgsta žaisti, bet judu vartėtės kaip pamišę.
- Tada nubėgote prie vandens ir puolėte lakti, - pasakė jaunuolis. – Tu ir šuo bėgote prie vandens 5 ar 6 kartus.
- Ir kiek visa tai tęsėsi? – paklausiau.
- Ištisas valandas, - pasakė Džonas, - Kartą net dingote iš mūsų akiračio. Turbūt nubėgote už namo. Buvo girdėti tik jūsų lojimas ir urzgimas. Tu lojai kaip tikras šuo, neįmanoma buvo atskirti.
- Gal lojo tik šuo? - paklausiau.
- Ir tu lojai, vyruti!
- O kas atsitiko po to?
Visi trys vyrai susižvalgė, lyg galvodami, kas gi buvo po to. Pagaliau jaunuolis, kuris iki tol tylėjo, prabilo:
- Jis apvirto.

Peyote cactus

- Taip, žinoma, tu apvirtai ir ėmei labai keistai raudoti, o po to parkritai ant grindų. Manėme, kad tu nusikąsi liežuvį. Don Chuanas pražiodino tave, po to užpylė ant veido vandens. Tada tu vėl pradėjai drebėti, tave traukė mėšlungis. Po to nustojai. Don Chuanas pasakė, kad viskas baigėsi. Jau buvo rytas, mes uždengėme tave antklode ir palikome verandoje miegoti.

Jis nustojo kalbėti ir pažvelgė į kitus vyrus, kurie vos laikėsi nesusijuokę. Jis pasisuko į don Chuaną ir kažko paklausė. Don Chuanas šyptelėjo ir kažką atsakė. Džonas pasisuko į mane ir pasakė:
- Mes palikome tave verandoje, nes bijojome, kad prišlapinsi visus kambarius. Visi susijuokė.
- Ką? – paklausiau.. – Nejaugi aš…
- "Nejaugi tu?" – pamėgdžiodamas ištarė Džonas. – Mes nenorėjome to minėti, bet don Chuanas leido. Tu apšlapinai mano šunį nuo galvos iki kojų.
- Ką aš padariau?
- Tu juk nemanai, kad šuo bėgo nuo tavęs iš baimės? Šuo bėgo, nes tu visą laiką ant jo šlapinaisi.

Visi net tirtėjo iš juoko. <…> Džonas tęsė toliau:
- Mano šuo neliko skolingas – jis irgi tave apšlapino.

Visi net žvengė iš juoko, net ir don Chuanas. <…>
- Taip, - pasakė jis. – Bet jie nežino, ką tu matei. Jie nesuprato, kad tu žaidei su "juo". Štai kodėl aš tau ir nekliudžiau.
- Bet ar tiesa, kad mudu su šunimi vienas ant kito šlapinomės?
- Tai buvo ne šuo! Kiek kartų turėsiu tai kartoti! <…> Tai "jis" žaidė su tavimi. <…>
- Ar šuo tikrai žaidė su manimi, kaip jie pasakojo?
- Po velnių! Tai buvo ne šuo!

1961 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

<…> Aš pasakiau, kad nebenoriu panašių pasimatymų su Meskalitu. <…> Paragavęs pejoto aš vis dar jaučiau fizinį diskomfortą – neaiškią baimę, nepasitenkinimą ir kažkokią nepaaiškinamą melancholiją. O tokia būsena man visiškai nepatiko. Don Chuanas nusijuokė ir tarė:
- Na štai, tu pradedi mokytis. <…> Nieko blogo baimėje nėra. Kai tu bijai, kitaip į viską žiūri.
- Man tai visai nerūpi.Manau, kad jau užteks mokytis apie Meskalitą. Aš nesugebu. Man tai per sunku.
- Žinoma, kad sunku – net ir man. Ne tu vienas toks suglumęs.
- O kodėl gi tu suglumęs, don Chuanai?
- Aš mąsčiau apie tai, ką mačiau naktį. Meskalitas žaidė su tavimi, štai kas yra. Tai mane ir suglumino, nes tai aiškus ženklas.
- Koks ženklas, don Chuanai?
- Meskalitas nurodė man į tave.
- O dėl ko?
- Iš pradžių nesupratau, bet dabar jau suprantu. Jis pasakė, kad tu esi "išrinktasis" (escogido). <…> Meskalitas man pasakė, jog tu gali tapti tuo žmogumi, kurio aš ieškau.
- Kaip jis tau pasakė, don Chuanai?
- Žaisdamas su tavimi. Tai ir reiškia, kad esi išrinktas man.
- O ką reiškia būti išrinktajam?
- Aš žinau kai kurias paslaptis (Tengo secretos). Ir tokias, kurias galiu atskleisti tik išrinktajam. <…> Bet tu gi ne indėnas. Keista!

Papildomi skaitiniai:
Mažojo elnio pėdsakai
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Soma, gėrimas iš musmirės?
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Alisa ir musmirės
Kvaišinantys augalai
Apie čerauninkes ir raganas
Umberto Eco. Dienos prieš tai sala
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Seksualumas kabalos požiūriu
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos