Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą

2005 m. birželio 6 d. Thomo Manno 130 gimtadienis

Nuorodos [links]:
Tomas Manas. Mano vasarnamis
Kurische Nehrung und Nida: Thomas Mann. Mein Sommerhaus (1931)
English story about Nida and Curonian Spit
Jūros svarba lietuvio gyvenime

Nidos vasarnamio šeimininkas Thomas Mannas paprastai nevargino savęs prisiminimais. Užsklęstas gyvenimo laikotarpis jam būdavo tas pats, kas ir baigta rašyti knyga. Daugiau prie jos negrįždavo, tęsinių nerašė… Pakanka rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų per visą gyvenimą (po 1932 m. vasaros, kai su Nida visam laikui buvo atsisveikinta) rašytojas apskritai apie /kuršių neriją prisiminė, o juk Wilhelmo Humboldto žodžiais pakartotinai tvirtino, kad šį nuostabų žemės kampelį būtinai reikia matyti, jogei sielai nestigtų nuostabių vaizdų.

Vis dėlto būta išimties. Ji taip pat dėsninga. <…> Ypatingomis aplinkybėmis buvo atgaivinti ir "vienos vasaros prisiminimai… prie Baltijos jūros". Daugiau kaip po dešimties metų nuo atsisveikinimo su Nidos vasarviete!

Tuomet ėjo visai planetai sunkūs 1943-ieji. <…> Jis nuo 1941-ųjų gyveno Kalifornijoje. <…> Gegužės pabaigoje teko sėsti prie "radijo kalbos" rašymo. <…> Sukako 10 m. nuo pavasario, kai Vokietijos aikštėse degė literatūra. Kai buvo deginamos geriausių rašytojų humanistų knygos. Kai pildėsi Heinricho Heinės pranašystė: ten, kur deginamos knygos, bus deginami ir žmonės.

<…> Radijo archyvo nuotrauka liudija, kaip atrodė "kalbos" įrašo akimirką. Beje, tai vos atpažįstamas Thomas Mannas. Tai karo išsekintas žmogus…. Dar vieną įdomų dalyką matome fotografijoje. Tarsi Thomas Mannas būtų atėjęs į TV, o ne radijo studiją… Jis šventiškai apsirengęs. Tai jo įprasta pagarba skaitytojui, o šiuo atveju net (neregimam) klausytojui. Aišku, ne mažiau ir sau pačiam.

O vartai į temą šitaip atsivėrė:
"Atostogaudamas prie Baltijos jūros 1932 m. vasarą, aš gavau siuntinį, kurį išvyniojus ant žemės pabiro juodi pelenai ir pamačiau apanglėjusį popierių. Tai buvo apdegęs, bet dar atpažįstamas mano knygos, romano "Budenbrokai", egzempliorius. Apdegintą knygą savininkas, matyt, man atsiuntė kaip bausmę už tai, kad viešai pareiškiau savo pasibaisėjimą kylančia nacių grėsme… Tai buvo individualus prologas viso to, ką hitlerininkai po metų, 1933-iųjų gegužės 10 d., plačiausiu mastu įvykdė visoje Vokietijoje <…>".

Žmonos bei kitų artimiausiųjų žmonių liudijimai, kaip iš tikrųjų buvo… Pasirodo, kad apdeginti "Budenbrokai" vasarnamio šeimininkui buvo atsiųsti ne paštu, o numesti prie daržo vartų. Ši detalė papildomai liudija įvykio tikrumą. Mat žalumynai (gėlių darželis prie vasarnamio) buvo aptverti tik paskutiniais metais… Rašytojo žmona buvo įsitikinusi, kad apdeginta knyga vyrui giliai įstrigo į atmintį. "Juk poetui negali būti skaudesnio dalyko kaip jo knygos pažeminimas, ar ne?!", kalbėjo senutė. O "laisvą" įvykio panaudojimą radijo laidoje ji vadino licentia poetica. Savo įtaigiu balsu dar pridurdama: "Juk poetas į tai turi teisę, ar ne?!" Beje, Katia Mann savo vyrą visuomet vadino ne rašytoju, o poetu.

Marios nuo T.Manno namelio
view from Th.Mann summer house place
Kartais ir marios "pasišiaušia"
view from Th.Mann summer house place

Pagal L.Stepanausko straipsnį, ŠA, 2006.06.03
Nuotraukos G.Čiurinsko, (C)2004

Tomas Manas. Mano vasarnamis
Jūros svarba lietuvio gyvenime
Nerijos kopos (nuotraukos)
Kuršiai: etninės kultūros ir kalbos reliktai
Kelios nuotraukos keliaujant iš Nicos (Prancūzija) į Nidą
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Dubakloniai prie Nemuno
Vartiklis