Gyvoji Žemė: Motina Žemė. Vartiklis

Archeologiniai tyrinėjimai patvirtina idėją, kad kadaise pati žemė buvo garbinama kaip Deivė, iš kurios gimė visa gyvybė ir pas kurią sugrįšime po mirties. Ji buvo visuotinai garbinama iki įsigalint patriarchalinei visuomenei. Jos ištakos atsekamos iki pat paleolito laikų. Šis tikėjimas buvo glaudžiai susijęs ir su gyvenimo po mirties įsivaizdavimu, ką rodo raudonos ochros naudojimas laidotuvių apeigų metu, o taip pat ryšis su požemių pasauliu per orakulų centrus, kuriuose vyravo moterys. Čatal-hoyuk

Moteriškoji energija puoselėja: ji gydo, guodžia ir motyvuoja. Tyra Sutvėrimo jėga, pasireiškianti per įvairias skirtingų kultūrų dievybes. Kaip tibetietiška Tara¹⁾ personifikuoja užuojautą, taip induizmo Kali - šakti personifikacija.

Gaja buvo graikų deivė, Žemės personifikacija. Kitas graikų mitas apie derliaus deivę Demetrą ir jos dukrą Persefonę – kaip Hadas nusitempė į požemius Persefonę. Įsiutusi Demetra (kurios vardas pradžioje reiškė „motina žemė“ neleido žemei užauginti jokio derliaus.

Indijoje „Rigveda“ dieviškąją moteriškąją galią vadina Me Mata²⁾, kas reiškia „motina žemė“, o jų vaisingumo dievybės yra dasavidyas³⁾. Įdomu, kad Kali garbinimas išliko Pakistano Sindo⁴⁾ provincijoje, nepaisant sindų⁵⁾ ir sikhų⁶⁾ išėjimo iš ten. Šį populiarų kultą atspindi ir sufizmo poetai, tokie, kaip Šach Abdul Latif Bhatai⁷⁾.

Viena seniausių deivių Kinijoje yra Vakarų karalienė Xiwanghmu⁸⁾, o populiaria daosizmo dievybe - aušros debesų valdytoja Bixia Yuannjun⁹⁾. Tibeto panteone yra deivių, kviečiamų dėl sveikatos, turtų, išminties ir pergalės. Usnisavidžaya¹⁰⁾ yra aukščiausios pergalės, ilgaamžiškumo deivė. Pradžnaparamita¹¹⁾ yra „Pradžna sutrų“ personifikacija. Remati¹²⁾ yra gyvenimo ir mirties deivė.

Neolito laikų (apie 7500 m. pr.m.e.) Čatal-hoyuk gyvenvietė Anatolijoje (Turkija) rodo buvus Motinos deivės kultą. Viena skulptūrėlė rodo ją sėdinčią tarp dviejų kačių (ar liūčių) – plačiau žr. >>>>>.

Motinos deivės sutinkamos seniausiuose Egipto atvaizduose. Aukščiausioji deivė buvo Hatorė, vaizduota kaip karvė, moteris ir dangaus laikytoja. Įdomu, kad Akeras buvo dviejų liūtų dievas, prižiūrintis saulėtekį ir saulėlydį. Tarp liūtų esantis Akheto simbolis¹³⁾ simbolizuoja horizontą, kur teka ar leidžiasi Saulė. Jį sudaro Saulės diskas tarp dviejų Džiujo kalno viršūnių – vakarinė vadinama Manu, o rytinė – Bakhu.

Europos priešistorinė Žemės deivė Kibelė (vėliau Britanija) irgi dažnai vaizduota soste su liūtais – kaip ir Mino kalnų deivė.

Manome, kad Maltoje neolito laikų megalitinis statinys pats savimi perteikia moters, t.y. Motinos Žemės deivės, figūrą. Taip pat paminėtina actekų Toci, keltų Anu, germanų Nerthus.

Festo diskas gali būti malda Deivei Motinai

„ZME Science“ 2019 m. balandį paskelbė, kad Gareth Owens‘as¹⁶⁾ iš TEI (Kretos Technologinio edukacinio inst-o) nustatė Festo disko iš Kretos kelių svarbiausių žodžių reikšmę ir bendrą teksto prasmę. Anot jo, tai malda „motinai“, o jei konkrečiau, vaisigumo deivei. Dažniausias žodis tekste yra „motina“ – ir tikima, kad to meto (apie 1700 m. pr.m.e.) bendruomenė garbino moteriškas dievybes.

Jis dešifravimu užsiėmė virš 6 m. ir laiko, kad dešifruota 90% teksto. Anot jo, trys grupės ženklų, esančios vienoje disko pusėje, reiškia „didžios svarbos moteris“, o kitas svarbus žodis yra AKKA, reiškiantis „nėščia moteris“.

O štai 1947 m. Marcel Griaule¹⁴⁾ užrašytas dogonų genties (Afrika) pasakojimas:
„Didelis centrinis kambarys yra moters vieta ir simbolis; sandėliukai abiejose pusėse yra jos rankos, o durys – jos lyties organai. Centrinis kambarys ir sandėliukai perteikia moterį, gulinčią ant nugaros, išskėstomis rankomis, atviromis durimis, moterį, pasirengusią lytiniam aktui. Užpakalinis kambarys, kuriame yra širdis, reiškia moters kvėpavimą... Kaimas turėtų tęstis iš šiaurės į pietus kaip ant nugaros gulinčio vyro kūnas.“

Iš paleolito laikais gausu „Veneros“ figūrų visoje Europoje ir Azijoje. Nors ir nėra tiesioginio sąryšio, šios figūros turi bendrus bruožus: veidą be bruožų, padidintus klubus, krūtis ir pilvą. Kadangi moterų figūrėlių skaičius stipriai lenkia vyrų figūrėles, tai laikoma moters svarbos įrodymu Akmens amžiuje.

Bambos akmenys¹⁵⁾ (omphalus) - jie rasti keliose šventvietėse (Delfai, Dodona, Egipto Tėbai). Šie akmenys perteikia simboliką, kurios jau nežinome.
Kadangi Tėbų ir Delfų bambos akmenys turi keletą bendrų bruožų, galima juos laikyti nuoroda, kad Graikijos ir Egipto mitologijos turėjo sąlyčių. Manyta, kad Delfai žymi pasaulio centrą. Kai kas juos sieja su Tvanu, laikydami savotiškais „kamščiais“, kuriuos ištraukus pasipylė vandenys. Atkreipkite dėmesį į atvaizduose esančius balandžius, kurie duoda nuorodą į Nojaus arką, pranešdami, kad Tvanas baigėsi.

Papildomos asociacijos:
Inkų sostinė Kuzko (Peru) verčiamas kaip bamba.
Velykų sala vadinama Te-Pito-O-Te Henua (Žemės bamba).
Jeruzalė irgi vadinta Žemės bamba.

¹⁾ Tara - Tibeto mahajanos budizme moteriškos lyties bodhisatva, o vadžrajanos budizme – buda. Gimė iš Avalokitešvaros ašaros, kai tasai apverkė pasaulio kančias ir užaugusi tapo jo žmona. Ji laikoma „išsivadavimo motina“, sėkmės ir gerovės nešėja, samsaroje kenčiančių išvaduotoja. Yra daug Taros formų, besiskiriančių spalvomis. Manoma, kad į Tibetą Tara pakliuvo kaip induizmo deivė Durga (Kali). Taip pat žr. apie Diolmą.

Deivė Motina yra aukščiausia dievybė Indijoje. Jos terakotinių figūrėlių rasta įvairiose Indijos vietose. Tai, kad jos pagamintos iš molio, rodo deivės ryšį su žeme. Iškalbinga ir jos ikonografija: didelėmis, pilnomis pieno, krūtimis, tvarkingais plaukais ir daugybe apyrankių ant rankų.
Tūkstantmečiais trukusio garbinimo metu sukurta gausybė mitų. Rigvedoje, pripažįstančioje dievišką moterišką pradą, išsiskiria dvi linijos: mistinė (vedose ir upanišadose) ir tradicinė. Rigveda (1.164.33) moteriškąją galia vadina Maha-mata, pažodžiui – „Motina Žemė“. Vediškoji literatūra kai kur ją pamini kaip Viradžą – visuotinę, dievų Motiną – ir Ambhrini, pagimdytąją pirmapradžio vandenyno.

³⁾ Daša maha vidaja - dešimties didžiųjų deivių grupė induizme, kurių didžiausias vaidmuo tantristinėse pakraipose. Jos laikomos Didžiosios deivės (Mahadevi) atskiromis formomis. Jos pasirodo vėlyvoje Dakšos aukojimo versijoje: įsiutusi Satė, kad Šyva neleidžia josį tėvo namus aiškintis santykių, priima baisiausią išvaizdą ir jį labai įbaugina. O kad sutuoktinis neišsisuktų nuo pokalbio, ji apsupo jį 10-čia savo apraiškų, ir Šyvai teko nusileisti. Tai Kali, Tara, Lalita, Bhubanešvari, Bhairavi, Čhinamasta, Dhumavati, Bagalamukhi, Matangi, Kamala.

⁴⁾ Sindas - provincija Pakistano pietryčiuose: šiaurėje ribojasi su Pandžabu, vakaruose su Beludžistanu, rytuose su Indija; iš pietų ją skalauja Arabijos jūra. Rytuose plyti Taro dykuma, o centrinę dalį užima derlinga Indo-Gango lyguma, besidriekianti apie Indo upę. Sindų kalba kalba apie 50% gyventojų. Senovėje Sinde klestėjo Indo slėnio civilizacija, čia yra išlikusi jos sostinės Mohendžo Daro liekanos.

⁵⁾ Sindai - indo-arijų etninė grupė kalbanti sindų kalba. Jų kultūrą labai stipriai veikė sufijų doktrinos. Po Indijos padalijimo 1947-ais daug sindų ir sikhų migravo į Indiją ir kitus kraštus. Haiderabadas yra stambiausias sindų centras Pakistane (100-150 tūkst. gyv.).

⁶⁾ Sikhai (iš hindi – „mokinys“) - Indijoje gyvenantys, sikhizmo, 10-ies mokytojų panteistinės religijos, kilusios 15 a. Pandžabe, pasekėjai. Tai ne atskira tauta, tačiau sikhai glaudžiai susiję etno- religiniais ryšiais. Jų yra Pietryčių Azijoje, Fidži saloje, Anglijoje – daugiausia stambiuose miestuose. Viso – apie 20 mln. gyv.; kalba pendžabo kalba. Vyrų vidurinis vardas dažnai yra „Singh“ (liūtas), o moerų – „Kaur“ (princesė).
Po Indijos padalijimo 1947-ais tarp Pakistano musulmonų ir sikhų kilo daug konfliktų ir praktiškai visi sikhai persikėlė į Indiją. Nuo 8-o dešimtm. nesutarimai kyla ir su induistais, kai imta siekti atskiros sikhų Chalistano valstybės sukūrimo. 1984 m. sikhų kilmės apsaugininkas nužudė Indirą Gandi, sukėlęs sikhų pogromus. Pilietinis karas Pandžabe truko apie 10 m. Dabar karingi sikhai užima apie 20% visų vadovaujančių pareigų Indijos kariuomenėje.

⁷⁾ Šachas Abdul Latif Bhatai (1689-1752) – sindų šventasis, sufistas, mokslininkas, mistikas ir poetas (vienas iškiliausių sindų kalba – tuo prilyginamas persų Rumi). Daugiausia rašė apie Sindą ir kaimynines sritis, minėjo sindų jūreivius, jų gyvenimą ir keliones – netgi į Šri Lanką ir Java salą. Pasižymėjo kaligrafiniu raštu ir surašė net kelias Korano knygas.

⁸⁾ Vakarų Karalienė Motina (Si van Mu) - kinų (ir aplinkinių kraštų) mitologijos deivė, turinti skirtingus vietinius vardus. Ir nors pirmąkart paminėta dar 15 a. pr.m.e., glaudžiai siejama su daosizmu. Labai išpopuliarėjo 2 a. pr.m.e., kai šiaurinė Kinija tapo geriau žinoma atidarius „Šilko kelią“. Ji laikyta Vakarų krašto valdytoja, nemirtingumo šaltinių ir vaisių saugotoja. Ankstesniuose šaltiniuose minima kaip Mirusiųjų šalies valdovė, dangaus bausmių ir ligų (pirmiausia, maro) šeimininke. Vaizduota ilgais išsitaršiusiais plaukais, žmogaus kūnu, tačiau su leopardo uodega ir tigro nagais. Maistą jai nešė trys mėlyni trikojai paukščiai. Vėliau virto dangaus gražuole, gyvenančia Kunlunio kalnuose. Ją visad lydi tigras. Ten ji globoja daosizmo šventuosius išminčius („nemirtinguosius“).

⁹⁾ Biksija Jua-džin - daosistų aušros, gimdymo ir likimo deivė. Ji dalyvauja kiekvienos naujos dienos bei kiekvieno kūdikio, nulemdama jo likimą, gimime. Ji garbinama Purpurinės aušros šventykloje šventojo Tai Šan kalno viršūnėje. Ji dar vadinama Dangaus nemirtingąja, Rožinių (arba Žydrųjų) debesų princese, Nefrito moterimi. Jos tėvas Tai Šan Vangas yra kalnų dievas ir požemio teisėjas.

¹⁰⁾ Usnisa Vidžaja („nugalėtoja“, taip pat Namgyalma) – ilgaamžiškumo buda. Ant galvos turi Vairočanos galvos apdangalą, 8-iose rankose laiko įvairius simbolinius daiktus. Nuo 1571 m. jos vardu vadintas asmeninis Dalai Lamos (Namgyalos) vienuolynas. Jai skirta labai svarbi mahajanos budizmo „Usnisa Vidžaja Dharani“ sutra (mantra).

¹¹⁾ Pradžnaparamita - mahajanos budizme reiškia „išminties tobulybė“, kurią įkūnija deivė (bodhisatva), vadinama „Didžiąja motina“. Budistinėje tradicijoje yra keletas sutrų, vienu ar kitu lygiu aprašančių aukščiausios išminties, išpildytos pradžnos doktriną (dharmos ir šunjatos-tuštumos) – laikoma, kad jas sukūrė pats Buda.

¹²⁾ Remati (tib. Palden Lhamo - „Šovingoji deivė“) – Tibeto budizmo Gelugodharmapala, sauganti Dala lamą ir Lhasą. Ji viena iš „rūsčiųjų“ dievybių (primenanti Kali), tačiau mongolų tautose ji pasireiškia kaip Ukin Tengri, „Didžioji motina“, gydanti visas ligas ir sauganti mirties ir gyvybės paslaptis.

¹³⁾ Akhetas - egiptietiškas hieroglifas, perteikiantis vietą, kur teka ir leidžiasi Saulė (horizontą), verčiamas kaip „šviesos kalnas“. Naudotas dievo Akero pavaizdavimuose. Jis sutinkamas Gizos Didžiosios piramidės pavadinime (Akhet Khufu) ir spėjama esant faraono Akhenateno vardo dalimi.
Naujosios karalystės laikais tekančios ir besileidžiančios saulės dievu tapo Harmakhetas („Horizonto Horas“), vaizduotas kaip sakalas arba sfinksas liūto kūnu (jo pavyzdys yra Sfinksas Gizoje.
Omfalas

Taip pat Akhetu vadintas pirmasis metų laikas Egipto kalendoriuje ir susijęs su kasmetiniu Nilo potvyniu.

¹⁴⁾ Marselis Griolis (Marcel Griaule, 1898-1956) – prancūzų etnografas-afrikologas 1931-1933 m. dalyvavo dviejose ekspedicijose į Etiopiją ir „Dakaras-Džibutis“. Antrojoje susipažinęs su dogonų kultūra, jis viena pirmųjų atkreipė dėmesį į jų mitologijos sąsajas su astronominiais aspektais. Vėliau tai tapo argumentais apie buvusius ateivių paleovizitus. Jo daktarinės disertacijos tema taip pat buvo dogonų tyrinėjimai. Jo dogonų kaukių tyrinėjimai buvo fundamentalūs ir išlieka aktualūs.

¹⁵⁾ Omfalai (gr. omphalos - „bamba“) – religinės paskirties akmuo (baitilas) Delfuose – jis saugtas Apolono šventykloje ir laikytas tarp dviejų auksinių erelių. Anot graikų mitų, Dzeusas iš pasaulio rytinės ir vakarinės pusių paleido du erelius, o į jų susitikimo vietą numetė akmenį, taip pažymėdamas pasaulio centrą. Bet anot kito mito, omfalas yra būtent tasai akmuo, kurį Kronas nurijo vietoje Dzeuso (žr. mitą apie Kroną). O štai Varonas mini, kad pradžioje omfalas buvo antkapiu ant Delfų gyvatės Pitono kapo – t.y. simbolizavo gyvųjų ir mirusiųjų susilietimo tašką t.y. viso kosmoso centrą.
Omfalų buvo ir kituose Viduržemio jūros regionuose. Juos savo kūriniuose minėjo daugelis rašytojų (tarp jų ir Dž. Džoisas „Ulyse“).

¹⁶⁾ Garetas Ovensas (Gareth Alun Owens, g. 1964 m.) – graikų kilmės britų mokslininkas, dirbantis Helenistiniame Viduržemio jūros regiono un-te (buvusiame TEI). Žinomas darbais apie Kretos tiesinio B rašto tyrinėjimus ir bandymais koordinuoti pastangas (Daedalic Theme Network) dešifruojant tiesinį raštą A.