Mitas apie arijų įsiveržimą / The Aryan Invasion. Vartiklis

aa no bhadraah kratavo yantu višvatah"
Tegu kilnios mintys ateina mums visomis kryptimis.
(Rigveda)

Plačiai įsišaknijęs įvaizdis, kad maždaug 1500-100 m. pr.m.e. tamsiaodžių aukštos kultūros dravinų civilizaciją užpuolė ir nugalėjo šviesesnės odos klajoklių arijų gentys iš Centrinės Azijos. Teigiama, kad iki arijų buvusią kultūrą įrodo gausios miestų liekanos, kurios vadinamos „Indo slėnio kultūra“, nes dauguma šių miestų buvo prie Indo upės. Įrodinėjama, kad Vedose vaizduojama tamsos ir šviesos kova (o gal net jaunesnių Devų kova su vyresniais gudročiais asurais) iš tikro reiškia šių rasių susidūrimus.

Kaip atsirado tokia legenda? Kad arijai atėjo į Indo slėnį maždaug 1500 m. pr.m.e. grindžiama tuo, kad minėtų kultūrinių sluoksnių amžius yra didesnis, taigi jie buvo 'iki arijų'. Idėjos pradininkas Max Muller'is, kaip ir kiti jo kartos krikščionys, tikėjo, kad pasaulis buvo sukurtas 4000 m. pr.m.e., o Tvanas buvo apie 2500 m. pr.m.e. Todėl įterpti arijus iki 1500 m. pr.m.e. jau sunkoka.

Tokie pat nesimpatizuojantys „Vedoms“ krikščionių tyrinėtojai-misionieriai teigė, kad Vedų kultūrą ir sukūrė tie primityvūs klajokliai-užkariautojai, kurie net nestatė miestų, kurie senovėje, kaip žinia, ir būdavo kultūros židiniai. Taip buvo ignoruojama net RigVedos nuorodas į aukšto lygio kultūrą.

Taigi, primityvūs klajokliai, bet kovos vežimuose ir turėdami geležinius ginklus, nugalėjo tobulesnę civilizaciją (man ši istorija kažkodėl primena Romos žlugimą). Atseit, Indo slėnio miestų liekanose nerasta nei žirgų, nei kovos vežimų, nei geležies.

Bet, iš tikro, vėlesni kasinėjimai atrado žirgus dar ankstesnių laikų Indo slėnio stovyklose. Neaišku ir su vežimais, kurie nebuvo klajoklių transporto priemonė. Be to jie efektyvūs tik lygumose, o ne kertant kalnus ir dykumas, - o per juos ir turėjo ateiti arijai.

Argumentas, kad "Vedų" kultūroje buvo naudojama geležis, yra jose minimas žodis "ayas". Kitose indo-europiečių kalbose "ayas" dažniau reiškia varį, bronzą arba tiesiog metalą, o ne vien geležį. Tai kodėl "Vedose" jis tai turi reikšti, ypač, kai neminimi kiti metalai, išskyrus auksą. Be to, Atharva Vedoje ir Yadžur Vedoje minimos skirtingos "ayas" spalvos - raudona ir juoda. Taigi šis terminas artimesnis bendrajam 'metalas'. Dar daugiau, ir Vedų veikėjų priešai naudoja "ayas".

RigVedoje Devai yra 'miestų griovikai', t.y., kaip teigiama, primityvios civilizacijos atstovai. Tačiau tuo pat metu toje pačioje RigVedoje pagrindiniai veikėjai irgi gina savo miestus, o daugelis Devų, pvz., Indra, Agni, Sarasvati bei Adičiai šlovinami minint miestus. Egipto ar Babilono karaliai irgi karo metu griaudavo priešų miestus, tačiau juk jie nuo to netampa klajokliais.

Rašoma, kad Indų slėnio religija labai skyrėsi nuo Vedų religijos ir buvo artimesnė vėlesnei Šyvos pasekėjų religijai. Tačiau kasinėjimai rado daug ugnies altorių, kokie dažnai minimi Vedose. Juose randama daiktų, minimų Vedų Brahmanų ritualuose. Panašu, kad Vedizmas ir Šyvismas turi bendras ištakas.

Dauguma Indų slėnio miestų yra ne vakarinėje, o rytinėje pusėje, o didžiausia sankaupa prie dabartinio Pandžabo netoli išdžiūvusių Sarasvati ir Drishadvati upių vagų. Pagal Vedas būtent čia išminčius Manu pradėjo civilizaciją ir čia buvo Žemės centras. Sarasvati Rigvedoje garbinama kaip pagrindinė upė [naditama]. Minimas jos potvynis, kai vanduo neturėjo kraštų. Ir Sarasvati tekėjo švari nuo kalnų iki pat jūros. Taigi "Vedų" kūrėjams ši upė buvo pakankamai svarbi.

Tyrinėjimai rodo, kad senais laikais Sarasvati buvo didelė upė (galbūt, net didžiausia). Tačiau Indo slėnio kultūros pabaigoje ji išdžiūvo. Gal tai irgi turėjo įtakos civilizacijos vystymuisi? Ir kaip arijai galėjo apie ją žinoti ir kurti civilizaciją ant jos krantų, jei ji išdžiūvo iki jiems ateinant?

Įdomių dalykų suranda astronomija. Dangaus vaizdas senovėje skyrėsi nuo dabartinio. Pvz., „Vedanga Džiotiša“ minimi laikai, kai pavasario ekvinokcija buvo Nakštra Asleša (tai apie 23^o 20' Vėžio žvaigždyne) viduryje. Taip galėjo būti maždaug 1300 m. pr.m.e.

Atharva Veda ir Yadžur Veda mini, kad pavasario ekvinokcija buvo Kritike (netoli Tauro), o vasaros saulėgrąža [ayana] Maghoje. O tai reiškia apie 2400 m. pr.m.e. Taigi, atrodo, kad šiuo metu jau egzistavo Vedų kultūra, t.y. iki menamo arijų atėjimo.

11 Vedų karalių iš 'Šatapatha Brahmana' bei 'Aiterėja Brahmana', o taip pat RigVedos veikėjai valdė žemes nuo jūros iki jūros. Arijų valdos buvo nuo Gandhara (Afganistanas) iki Videha (Nepalas), o pietuose Vidarbha (Maharaštra).

Taigi arijų invazija vis labiau virsta 18-19 amžių hipoteze. Niekur RigVedoje tiesiai nesakoma apie įsiveržimą į 7-ių upių kraštą, Pendžabą. RigVedos nuorodos į 7 upes tėra veiksmo vietos aprašymas.

Ar Centrinės Azijos gentys taip dažnai minėtų okeaną [samudra] (RigVedoje beveik šimtą kartų), laivus ir upes, įtekančias į jūrą? Vedų protėviai (Manu, Turvaša, Jadu ir Bhudžiju) išgyveno Tvaną, išsigelbėję perplaukdami jūrą. Vedų jūros dievas Varuna yra daugelio pranašų (Vesišta, Agastya ir Bhrigu) tėvas.

Taip pat Vedų kultūrai priskiriama ir Indijos šiaurėje tame pat regione tarp Gango ir Jamuna upių randama 'paišytoji pilkoji keramika', kurios pasirodymas priskiriamas maždaug 1000 m. pr.m.e. Ji laikoma žemesniąja keramikos pakopa ir siejama su geležies naudojimu. Tačiau ji susijusi su kiaulėmis ir ryžiais, o ne su Vedų kultūros karvėmis bei miežiais.

Arijai Kasitai Vidurio Rytuose garbino Vedų dievus Surją ir Marutą, o taip pat ir Himalajų. Hetitai ir Mitani apie 1400 m. pr.m.e. priėmė Vedų Indra, Mitra, Varuna ir Nasatują. Pas hetitus buvo rastas kovos vežimas, su tekstais beveik gryna sanskrito kalba.

Indo slėnio neiššifruoti rašmenys laikomi ne Vedų ir dravidiškos kilmės. Bet tai irgi dar neįrodyta. Todėl gali būti, kad Vedos yra didžiausi ir seniausi praeitų amžių kūriniai (net jei priimsime 1500 m. pr.m.e. datą), taigi, ir patys autentiškiausi. Ir, gal, ne arijai užgrobė Indiją, o senieji indai migravo į Šiaurę.

Papildymai:

Arijų pranašumo teorija

19 a. buvo iškelta, daugiausia Comte de Gobineau, o vėliau jo mokinio Houston Steward Chamberlain'o pastangomis, „arijų rasės" sąvoka, kad kalbantys indoeuropiečių kalbomis yra žmonijos progreso variklis ir yra viršesni už visokius „semitus", „geltonuosius" ir „juodžkius". Normanų arba germanų tautos laikytos gryniausiais arijais.
(iš Britannica)

Mitanni karalystė

Indo-iranėnų imperijos centras buvo šiaurinėje Mesopotamijos dalyje ir klestėjo maždaug 1500-1360 m. pr.m.e. Savo galios viršūnėje ji tęsėsi nuo Kirkuko (senovės Arrapkha) ir Zagroso kalnų rytuose Asiriją iki Viduržemio jūros vakaruose. Jos širdis buvo Khaburo upės regionas, kuriame, kaip manoma, buvo įsikūrus jos sostinė Wassukkani. Mitanni buvo viena iš daugelio karalysčių (kaip ir Hurri), įsikūrusių Mesopotamijoje ir Sirijoje. Nors pradžioje tie indo-iranėnai greičiausiai priklausė arijų gentims, kurios vėliau įsikūrė Indijoje, tačiau tikėtina kad jos atskilo nuo jų ir migravo į Mesopotamiją, kur įsikūrė tarp hurų ir netrukus tapo valdančia kilmingųjų klase, vadinama maryannu.

Ankstyvuoju laikotarpiu Mitanni varžėsi su Egiptu dėl įtakos Sirijai, tačiau draugiški santykiai buvo nustatyti su faraonu Tutanchamonu IV (valdžiusio 1425-1417 m. pr.m.e.). Ko gero iškiliausiu Mitanni karaliumi buvo Saustataras (Shaushshatar, valdęs apie 1500-1450 m. pr.m.e.), apie kurį pasakojama, kad jis apiplėšė Asirijos rūmus Ašure. Paskutiniu nepriklausomu Mitanni karaliumi buvo Tušrata (miręs 1360 m. pr.m.e.), kuriam valdant Wassukkani užėmė hetitų karalius Suppiluliumas I. Tušrata vėliau buvo nužudytas ir kovos dėl valdžios tėsęsi tok, kol Mattiwaza (Tušratos sūnus) gavo Suppiluliumo pagalbą prieš hurų Šutarną. Vėliau Mitanni buvo įtraukta į hetitų imperiją ir pavadinta Hanigalbatu. Vienok netrukus ją užgrobė asirų karalius Adad-nirari I (valdęs apie 1307-1275 m. pr.m.e.), o po to Šalmaneseras (valdęs 1275-1245 m. pr.m.e.), teritorijas į rytus nuo Eufrato pavertęs Asirijos provincija.