Upanišados
katha

„Jos [Tiesos] negali išgirsti nei daugelis, nei iš daugelio, - ir net girdėdami negali jos pažinti; garbingas tas [asmuo], kurs sugeba mokyti, ir sumanus tas [asmuo], kurs randa [Tiesą]; ir nuostabus tas [asmuo], kurs žino, net jei buvo nukreiptas ne ten“.
(Katha Upanišada)

Upanišadų tikslą tiksliai nusako Taitirija Upanišada: „Tiesos prigimtis, gyvenimo malonumas ir mąstymo palaima, sutarimo ir amžinybės visuma“. Pradedant jų mistinėmis doktrinomis, šiuolaikinė mintis skynė kelią per persų sufizmą, neoplatonizmo logoso teosofiją, Aleksandrijos krikščioniškąją mistiką, Ekhartą ir Taulerį link XIX a. vokiečių mistikų, iš kurių Šopenhaueris jas pavadino "aukščiausios išminties kūriniais".

Žodis „upanišada" susideda iš šaknų „upa“ (netoli) ir „sad“ (sėdėti). Mokiniai grupelėmis susėsdavo ratu apie mokytoją ir studijuodavo slaptąją doktriną. Juk ir Platonas „Timėjaus“ dialoge rašo:
„Nelengva rasti Tėvą ir Visatos kūrėją, o ir radus neįmanoma apie tai pranešti visiems“.

Gal todėl pašvęstieji paslaptingumo skraiste bandė slėpti kelią į Tiesą. Ją galima perduoti tik bendraujant su nedaugeliu patikimų "guhyaadešah" (Kandogija Upanišada, III.52), "paramam guhyam" (Katha Upanišada, I.3.17) ar "vedaante paramam guhyam" (Svetošvarata Upanišada, VI.22). Žodis "guhya" verčiamas "slaptas" ar "uždaras". Bet juk Tiesą ir taip sunku pažinti, kam ją slėpti?

Todėl dažnai aiškinama, kad "upanišada" yra daiktavardis, kurio pagrindas šaknis "sad" ("prarasti", "siekti", "naikinti"). Tada jis reikštų: "žinios, kurių dėka pašalinimas nežinojimas".

Upanišados dažniausiai priskiriamos 800-300 m.pr.m.e. laikotarpiui. Kartais jos "sendinamos", nukeliant į 4000 m.pr.m.e., ypač kai neigiama arijų invazija. Ir visais atvejais jos senesnės už Puranus.

Neaišku, kas jų autorius, jos yra "apaurušhėja", o jis aiškinamas kaip "apreikštos", - nors tai ir naivu, nes "puruša" yra kreipinys į Dievą, taigi kilmė (greičiausiai) nėra dieviška. Štai ir Satapatha Brahmanoje sakoma, kad Vedos buvo kalbos šaukštu iškeltos iš minties vandenyno. Štai kaip poetiškai pasakoma, kad jos yra žmogaus proto kūrinys. O ir Vedų himnuose dažnai nurodomas autoriaus vardas, pvz., "Nodhus, kilęs iš Gothamos, sudėjo šį himną, šlovinantį Indrą" (Rigveda, I.62.13). Taip ir Svetošvarato Upanišadoje sakoma, kad jis išvydo Tiesą kontempliacijos [tapah prabhaava] metu ir ją pavadino "deva prasaada". Žodis "deva" reiškia "spinduliuojantis".

Pažinimas

Žodis "upanišada" simbolizuoja "pažinimą", ir šis pažinimas yra Vedanta, Vedų paskirtis (nors dabar "Vedanta" vadinama filosofinė sistema, besiremianti Upanišadomis). Štai ką aiškina Muktika Upašinada (I.9):
Muktika
"Vedanta taip įkurdinta Vedose, kaip aliejus sezamo sėklose"

Upanišados, kartu su Brahma Sutromis bei Bhagavat-Gita yra pagrindiniai trys Vedanta šaltiniai - "prasthana traya", t.y. "trys keliai". Upanišadų ("šruti prasthana") pagrindas - šventieji raštai, Brahma Sutrų ("nyaya prasthana") - logika, o Bhagavat-Gita ("smriti prasthana") - papildomi ("smriti") raštai.

Bendrąja prasme Upanišadų įvardijimas Vedų esme yra logiškas prisiminus, kad "Veda" ir reiškia "pažinimas". Tačiau priėmus Vedą kaip žinių rinkinį, tesudarytą iš keturių Vedų, paskutinis teiginys pasirodo nesąs iki galo švarus.
"Veda [RigVeda ir t.t.] negali būti pavadinta Veda, nes nėra Veda toje Vedoje. Toji [yra] tikroji Veda, per kurią Aukščiausiasis pažinus", - taip liudijo Šyvasvarodaja.

Pagal tradiciją šio pažinimo negalima pasiekti skaitant knygas. Jis perduodamas mokytojo savo sūnui arba mokiniui. Tai tiesioginė ir asmeninė patirtis. Jausmų organai niekuo negali pagelbėti, nes tas pažinimas - apreiškimas. Kas apreikšta - nuasmeninta, universali ir amžina Tiesa. Niekas tiksliai nežino, kam pirmajam ši Tiesa buvo apreikšta. Vardai nieko nereiškia, - svarbi pati tiesa. Ta tiesa yra patikrinta ir tebetikrinama, - tą iš naujo turi padaryti kiekvienas. Ir jokia kaina nėra per didelė šiam patikrinimui.

Protestas

Upanišados atsirado kaip protestas prieš per didelį ritualų ir aukojimų išaukštinimą ankstesnėse Vedų dalyse. Tačiau vis viena jos iki galo neatsikratė aukojimų. Tik iš išorinio puošnaus formalizmo jie pervesti į vidinį simbolizmą. Patys aukojimai traktuojami kaip alegorijos.

Iš tikrųjų, net labiausiai įkvėptas rašytojas yra savo aplinkos vergas. Upanišados nėra išimtis. Ir jos negriauna tipinio žmogaus tikėjimo, o bando per jam suprantamus vaizdinius vesti jį prie gilesnių filosofinių klodų. Ankstesnėms mintims bei simboliams, nuvalius formalizmo apnašas, suteikiama nauja reikšmė.

Upanišadų mąstymo sėklų randame jau Rigvedoje. Filosofija yra nuostabos bei skepticizmo rezultatas:
"Kurio jie paklaustų, kur jis yra? Jo, jie tikrai atsakytų, nėra" (Rigveda, 10.151.5).
Štai ir kitame himne Pradžiapatis šlovinamas kaip pasaulio kūrėjas ir prižiūrėtojas, kaip vienintelis dievas, tačiau, sakinys po sakinio, išryškėja:
Rigveda
""Kurį gi dievų turėtume pamaloninti auka?""

Faktai kuria intelektualinę inerciją, o abejonės - progreso variklis.

Monizmas

Bendra visoms Upanišadoms yra idėja, kad Aukščiausioji realybė yra "Pats" ("Ego" arba Savipatis), o gyvenimo tikslas yra realizuoti jį. Savipatis yra visur ir kiekviename. Jis vienas ir nekintamas. Jis - vienintelis. Visų daiktų vienatinumas - pagrindinė Upanišadų tiesa.

Puikus virš-asmeninio monizmo pavyzdys yra pasaulio sukūrimo mitas (Rigveda, 10.129), kuriame Visata aiškinama kaip Vienatinio vystymasis. Ir šis Vienatinis nėra dievas, kaip kad Indra, Varuna, Višvakarna ar Pradžiapatis. Visi dievai vėlesni. Pirmapradė priežastis, ir tik jinai, - neapibrėžta, be savybių ar atributų. Ir dar atkreipkite dėmesį, - kūrimas vedose yra vystymasis, o ne talpinimas kažko, anksčiau neegzistavusio.

Ryškiausiai monistinę Vedantos filosofiją išvystė Šankara, parašęs komentarus pagrindinmės Upanišadoms (jų yra per šimtą, tačiau ypatingai išskiriamos Iša, Kena, Katha, Mundaka, Mandukija, Prušna, Taitirija, Aitarėja, Kandogija, Švetašvatara, Mantra ir Brihadaranyaka). Komentarus rašė ir kiti, kuriuos vėliau suklasifikavo į monizmą, dalinį monizmą, gryną monizmą ir dualizmą. Tačiau panašu, kad tarp šių srovių nėra gilių prieštaravimų.

Savipatis

""Šaakalja klausė: Kas tavo [kūno] ir tavojo [Paties] pagrindas?
Jaadžijavalkija atsakė: Prana (įkvėpimas.)
Šaakalja klausė: Kas prana pagrindas?
Jaadžijavalkija atsakė: Apaana (iškvėpimas)
Šaakalja klausė: Kas apaana pagrindas?
Jaadžijavalkija atsakė: Vyjana (paskirstytas kvėpavimas).
Šaakalja klausė: Kas vyjana pagrindas?
Jaadžijavalkija atsakė: Udaana.
Šaakalja klausė: Kas udaana pagrindas?
Jaadžijavalkija atsakė: Samaana (tolygus kvėpavimas). Savipatis [aatmaa] nėra nei šis, nei tas. Jis nesuvokiamas, nesunaikinimas, niekam nepriskiriamas ir nepriklausantis. Jis nei kenčia, nei sužeidžiamas. Tie aštuoni namai, aštuoni pasauliai, aštuoni dievai, aštuoni asmenys. Tas, kurs tiria ir vienija juos, žino Upanišadose tai, apie ką klausiau tavęs
".
("Brihadaranjana Upanišada")

Pagrindinė esmė nėra negyva abstrakcija, o neapibrėžiama būties tobulybė, "Pats" ("Pats sau" arba Savipatis), kaip jį pavadino Upanišados. Rigvedos klausimai: "kas yra aatmaa?" (Rigveda, 1.164.4) ir teiginiai, kad tai fizinio kūno valdytojas, nemari dalis, išgyvenanti mirtį. "Aatmaa" skiriasi nuo "džyva", individualios sielos. Tarsi du paukščiai viename kūne (Mundaka III.1.1, Švetašvatara IV.6), - "aatmaa" yra pasyvus stebėtojas, o "džyva" džiaugiasi veiklos vaisiais.

Taigi Upanišados moko apie "Patį Sau", Savipatį. Tačiau ką tai reiškia? Į ką jis panašus? Kur jis? Kiekvienas taria "Aš". Pagal Vedantą šis "Aš" asmeniškumas yra toks pats visiems: vyrams, moterims, gyvūnams, vabzdžiams ir net augalams. Jis nėra nei kūne, nei mąstyme. Jis kažkur anapus jų, anapus malonumo ir skausmo, gimimo ir mirties.

Upanišados atsako į klausimus apie gyvenimo tikslus, kas būna žmogui mirus, kur tas "Aš", kurį nešiojamės mes visi, ir kaip mums būti visąlaik laimingiems. Tačiau kad tai suprastume, turime nueiti nelengvą kelią.

Pirma, reikia išmokti atskirti realų nuo menamo. Toliau, reikia atsisakyti bet kokių veiksmų vaisių tiek šiame, tiek kitame pasauliuose. Trečia, reikia įgyti šešeriopus turtus ("šamasi šatka") susilaikant, t.y. susilaikymas nuo jausmų, pakantumas, minties koncentracija, raštų ir mokytojų gerbimas. Toliau eina mumuksutvam - troškimas išsivaduoti. Trokšti reikia labai stipriai, kaip užsidegęs kad trokšta vandens. Tam reikia surasti mokytoją ir klausyti jo. Tik taip pažinsite Savipatį. Mokymo esmė: "Tujei esmi anas", t.y., tu ir Brahmanas yra tas pats. Savęs sutapatinamas su Kosmoso Savipačiu, visų daiktų esme, ir yra Upanišadų esmė. Šis Vienatinis yra Brahmanas (pažodžiui, "didžiausiasis"), žiūrint iš išorės, arba Atmanas ("Pats sau", Savipatis), žiūrint iš vidaus, subjektyvaus taško.

Šis "" yra tarsi siūlas, ant kurio suverti karoliai. Tėra vienas "Aš", vienintelė Būtis, ir tik mes manome, kad jų daug, kad mes skirtingos asmenybės, ir todėl sakome "aš" ar "tu", mylime ar neapkenčiame kitų. Mūsų atskiri kūnai ir skiriasi mąstymas, ir mes manome, kad jie tikri. Tačiau tai netiesa. Tai tarsi skirtingi Mėnulio atspindžiai: vienoks okeane, kitoks ežere ar stiklinėje vandens. Mes - tarsi šie atspindžiai. Tačiau tėra jis Vienas, ir šis Vienatinis pasireiškia daugeliu formų ir vardų.

Tai tarsi auksas, kuris yra vienas, o jo formų gali būti daug, ir jos nėra amžinos. Taip ir mūsų vardai bei formos, dėl kurių tiek rūpinamės, nėra pastovios. O pastovu mumyse tik Savipatis, ir jis tėra tik vienas ir visuose toks pats. Jis visur ir kiekviename. Savęs apgaulė yra „Aš - šis kūnas ir mąstymas“. Pažinimas tėra:
„Aš - Savipatis“.


Panaudota: Swami Lokeswarananda. The Upanishads


*) Šatapatha Brahmana („šimto kelių brahmana“) - vienas iš vedų komentarų rinkinių, priskiriamas Baltosios Jadžurvedos tradicijai, datuojama tarp 700-300 m. pr.m.e. (skirtingos dalys iš skirtingų laikotarpių). Į ją įeina Brihadaranjaka upanišada. Mus pasiekė dvi šios brahmanos redakcijos: Madhjandina (14 kn.) ir Kanva (17 kn.). Joje aprašomos kelios kosmogonijos atmainos, kosmologinės kategorijos (šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, laiko samprata), Manu tvanas, pateikiami detalūs vedinio ritualo aprašymai: altoriaus paruošimas, apeiginės ištarmės, Somos aukojimas, aprašoma kiekvieno veiksmo simbolika.

Sankhjos sutros
Mandana Mišra
Kelias link vedantos
Advaita vedanta principai
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Kaip suprantu indų filosofiją?
Šankara - advaita vedanta pradininkas
Patandžali. Joga sutra
Harapos civilizacija
Ganapati upanišada
Kena upanišada
Katha upanišada
Kandogija-upanišada
Brihadaranjana upanišada
Mitas apie arijų įsiveržimą
Himalajų legendos ir Indijos mitai
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Induizmo trimurti: Brahma, Šyva, Višnu
Krikščioniškoji Trejybė
Bhadža govindam
Mitologijos skiltis
Vartiklis