Bhadža govindam. Vartiklis

„Bhadža govindam“ (BG) yra vienas mažesniųjų Adi Šankara kūrinių ir klasifikuojamas kaip Prakarana grantha, įvadas į pagrindinius kūrinius. Dainuojamas kaip bhadžanas¹⁾, jis perteikia vedantos esmę ir verčia žmogų galvoti: „kodėl aš esu čia? Kodėl turiu turtų, šeimą, tačiau neturiu ramybės? Kas yra Tiesa? Kokia gyvenimo prasmė?“ Žmogus pažadinamas ir nukreipiamas vidiniu keliu vedančiu prie Dievo.

Kai Šankara su mokiniais buvo apsistojęs Kaši (dabart. Varanasi), jis pastebėjo labai anksti ryte labai seną žmogų, studijuojantį Paninio sanskrito taisykles. Jis buvo sujaudintas to, kad senasis žmogus praleido gyvenimą užsiimdamas grynai intelektualine veikla, kai galėjo naudingiau skirti laiką maldai ir mąstymo kontrolei. Šankara suprato, kad dauguma pasaulyje irgi užsiima intelektualiniais ir jusliniais malonumais, o ne dieviškumo kontempliacija. Taip jis ekspromtu sukūrė „Bhadža govindam“, kurio 31 (ar 33) strofose paaiškina mūsų požiūrio į gyvenimą suklydimus ir iliuzijas. Tad pradžioje ir vadintas „Moha Mudgara“ (Iliuzijų šalintoju).

Šankara mums paaiškina, netgi pabardamas, kad nenaudingai leidžiam laiką mėgaudamiesi turtais, siekdami moterų (ar vyrų) dėmesio ir nurodo, kad turime siekti pažinti tai, kas tikra ir kas netikra. Pabrėždamas, bet koks kitas nei Savęs pažinimas yra beprasmis, Šankara parodo žmogui, koks kvailas yra jo elgesys ir koks yra mūsų egzistencijos pasaulyje tikslas – siekti Govindos⁷⁾ ir pasiekti jį.

Bhadža govindam turi dvi dalis. Sukūręs pirmą strofą, Šankara „pratrūko“ su sekančiomis 12 strofomis – ir jos vadinamos „Dvaadasa mandžarika“. Įkvėpti jų, kiekvienas iš 14-os mokinių pridėjo po vieną strofą, kurių visuma vadinama „Čaturdasa mandžarika“. Tada Šankara užbaigė BG 5-iomis strofomis.

„Bhadža govindam“ buvo pritaikyta muzika ir ji vaikų dainuojama kaip malda. Tam tikslui ji suskirstyta į „DvaadašapadžNdžarikaa” (strofos 1,2,5,11,18,20,21,23,27,29,31) ir „ČarpatadžNdžarikaa”.
Dainuojama BG patraukia kiekvieną, tačiau joje glūdi ir gili filosofija skirta žmogaus išsigelbėjimui. Šiame tekste nėra Šankarai būdingo minkštumo, neemocingumo, būdingo kitiems tekstams. Mat tai buvo įkvėptas kalbėjimas senajam žmogui. Jo žodžiai – tarsi chirurgo skalpelis, kuris negailestingai ir skausmingai šalina pūlinį, tačiau taip atstato ligonio sveikatą. Taip ir Šankara parodo mūsų neišmanymą. Tai peilis į širdį prisirišimui prie pasaulio šalinant mūsų neišmanymo pūlinį tam, kad galėtume amžinai mėgautis Govindos⁷⁾ malone.

Bhadža govindam

O kvaily! Gramatikos taisyklės neišgelbės tavęs mirties akimirką. Garbink Govindą⁷⁾, garbink Govindą, garbink Govindą.

O kvaily! Atsisakyk turtų troškimo, siekius nukreip į tai, kas Tikra. Pasitenkink tuo, ką gauni už anksčiau atliktus veiksmus.

Nepasinerk į iliuzijų liūną atsiduodamas aistrai išvydęs moters bambą ir krūtį. Tai tik mėsos pasikeitimai. Prisimink tai vėl ir vėl.

Žmogaus gyvenimas tarsi lietaus lašų virpėjimas ant lotoso lapų. Žinok, kad visas pasaulis yra grobis ligoms, egoizmui ir skausmui.

Tol, kol žmogus yra sveikas ir gali išlaikyti šeimą, tave garbina visi aplinkiniai. Bet vos pasensi ir kūnas ges, niekas ir žodelio tau netars.

Kol gyvas, šeimyna iš tavęs reikalauja duoti gerbūvį. Bet kai siela palieka kūną, net žmoga bėga šalin bijodama lavono.

Vaikystėje prisiršęs prie žaidimų, jaunystėje prisirišęs prie moterų, o senatvėje prisiriši prie praeitų metų prisiminimų. Tačiau nedaugelis nori prisirišti prie Parabrahmano²⁾.

Kas tavo žmona? Kas tavo sūnus? Samsara labai įvairi. Kuo esi? Iš kur atėjai? O brolau, pamąstyk apie tai.

Iš satsanghos⁴⁾ [bendravimo su pažinusiais tiesą] kyla neprisirišimas, iš neprisirišimo kyla išsilaisvinimas iš iliuzijų, kas veda prie savasties ramybės. Iš šio skyla Dživan Mukti³⁾ [tikra dvasinė laisvė].

Kokia nauda iš aistros kai jaunystė baigėsi? Kokia nauda iš ežero, kai jame nėra vandens? Kur giminaičiai, kai dingo turtai? Kur samsara, kai sužinojai Tiesą?

Nesiplėšyk dėl turtų, draugų ir jaunystės. Visa tai bus sunaikinta per minutę. Išsilaisvink iš Majos pasaulio iliuzijų ir pasiek belaikę Tiesą.

Diena ir naktis, vakaras ir rytas, žiema ir pavasaris ateina i rpraeina. Laikas žaidžia, baigiasi gyvenimas, bet net tada nenurimsta troškimų vėjas.

Šių dvylikos stulpelių puokštę Šankara skyrė gramatikui, garbintam kaip Bhagavat-čarana.

O kvailas žmogau! Kodėl tos mintys dėl turtų išaukštinimo? Ar nėra, kad vestų tave? Tėra vienas dalykas visuose trijuose pasauliuose, kuris gali tave išgelbėti nuo samsaros vandenyno. Skubiai lipt į satsangha⁴⁾ valtį.
(Strofa priskiriama Padmapada⁵⁾)

Yra daug tokių, kurie eina su suveltais plaukais, daug su švariai nuskustomis galvomis, daug tokių, kurių plaukai išpešti, kai kurie apsirėdę kroko spalva, o kiti įvairiomis spalvomis – vien dėl pragyvenimo. Matydami jiems atskleistą tiesą, tie kvailiai vis vien nemato jos.
(Strofa priskiriama Totakačarija¹⁰⁾)

Seno žmogaus kūną paliko jėgos; jo plaukai pražilo, jo dantenos bedantės, o lenkiantis girgžda. Bet net tada prisirišimas yra stiprus ir jis tvirtai įsikibęs bevaisių troškimų.
(Strofa priskiriama Hastamalaka¹¹⁾)

Tenai yra žmogus, kuris šildosi prie ugnies iš priekio, ir saulėje iš nugaros; naktį jis susiriečia, kad apsisaugotų šalčio; jis valgo savo elgetos maistą iš dubenėlio rankoje ir miega po medžiu. Ramios širdies, jis yra vargšė lėlė troškimų rankose.
(Strofa priskiriama Subodha)

Kas nors gali eiti į Gangasagarą, pasninkauti ir išdalinti savo turtus! Bet, neturintis džnana, niekas negali duoti mukthi net po šimto atgimimų.
(Strofa priskiriama Šurešvaračarija)

Įsikurk šventykloje ar po medžiu, užsimesk elnio kailį vietoj aprėdo, miegok tiesiai ant motinos žemės. Atsisakyk visų prisirišimų ir patogumų. Palaimintam su tokia vairadžija⁸⁾ ar begali liautis pasitenkinimas?
(Strofa priskiriama Nityananda)

Kurs nors gali pasišvęsti jogai ar bhodžai, turėti prieraišumus ar atsisakymus. Bet tik tasai, kurio mintis pastoviai pašvęsta Brahmanui, mėgaujasi laime ir joks kitas.
(Strofa priskiriama Anandagiri)

Tegu žmogus truputį paskaito Gitą, truputį atsigeria vandens iš Gango, pagarbina Murari⁶⁾ [Govindą⁷⁾] bent kartą. Tada jis neturės vaidų su Jama.
(Strofa priskiriama Dridhabhakta)

Vėl atgimk, vėl mirk, gimk vėl motinos įsčiose! Tikrai sunku perskrosti šį beribį samsaros vandenyną. O Murari!⁶⁾ Išgelbėk mane savąja malone.
(Strofa priskiriama Nityanatha)

Vienuoliui tol netrūksta apdarų kol bus ant kelio numestų skudurų. Išsivadavęs iš ydų ir dorybių, jis keliauja pirmyn. Tasai, kurs gyvena santarvėje su Dievu, mėgaujasi laime, tyra ir nesuteršta, tarsi vaikas ar neapsinuodijęs.
(Strofa priskiriama Nityanatha)

Kas tu esi? Iš kur aš kilau? Kas mano motina, kas tėvas? Apmąstyk tai, pažvelk į viską kaip neesminga ir atsisakyk pasaulio kaip nesibaigiančio sapno.
(Strofa priskiriama Surendra)

Manyje, tavyje ir visame kame, nieks kitas tik tas pats Višnus buvoja. Tavasis pyktis ir nekantrumas yra bereikšmiai. Jei trokšti greitai pasiekti Višnaus statusą, visada turėk samabhava⁹⁾.
(Strofa priskiriama Medhaatithira)

Neeikvok pastangų, kad susidraugautum ar varžytumeis su priešu, vaikais ar giminaičiais. Regėk save kiekviename ir visiškai atsisakyk dualumo jausmų.
(Strofa priskiriama Medhaatithira)

Atsisakyk aistrų, pykčio, geismų ir pavydo. Apmąstyk savo tikrąją prigimtį. Kvailiais yra tie, kurie apakinti Savęs. Įmesti į pragarą jie ten kentės amžinai.
(Strofa priskiriama Bharativamša)

Reguliariai deklamuok Gitą, medituok Višnų savo širdyje, ir dainuok šlovindamas jį tūkstančius kartų. Siek būti su kilmingais ir šventais. Išdalink savo turtus skurstantiems ir tiems, kuriems reikia.
(Strofa priskiriama Sumatira).

Ieškantis sekso dėl malonumo palieka kūną kaip grobį ligoms. Kadangi mirtis yra pabaiga viskam, žmogus nemeta nuodėmingo kelio.

Turtai nėra gerbūvis, iš tikro juose nėra jokio džiugesio. Parodyk tai visąlaik. Turčius bijo net savo sūnaus. Taip yra su turtais visur.

Reguliuok pranas, lik nepaveiktas išorinių įtakų it atskirk, kas realu ir kas praeina. Skanduok šventą Dievo vardą ir nuramink kunkuliuojantį protą. Daryk tai rūpestingai, ypatingai rūpestingai.

O pasišventusysis Mokytojo lotoso pėdai! Tu gali netrukus išsilaisvinti iš Samsaros. Per suvaldytus jausmus ir mąstymą, tu gali pasiekti Vidinį savo širdies Viešpatį!

Tad kvailas buvo gramatikas pasimetęs savo siauro požiūrio taisyklėse ir pamatęs Šankaros pasekėjų atskleistą šviesą.

Garbink Govindą, garbink Govindą, garbink Govindą⁷⁾. O kvaily! Nėra kito kelio perskrosti gyvenimo vandenyno bangas nei kartoti Viešpaties vardus.

²⁾ Para Brahmanas - „aukščiausiasis brahmanas“. Advaita vedantoje – Brahmanas be savybių. Vaišnavams ir šyvaistams Višnu ir Šyva yra para brahmanai.

³⁾ Dživanmukta - induizmo terminas, kuriuo advaita vedantoje vadina šventą žmogų, pasiekusį nirvikalpa-samadhi (savimonės) stadiją ir visiškai išsilaisvinęs iš troškimų ir karmos

⁴⁾ Satsanga - Indijos religijose tai buvimas su tiesa arba gėriu, sėdint su guru arba mokinių grupe.

⁵⁾ Padmapada-čarija - kažkur 8 a. indų filosofas, Adi Šankaros mokinys ir pasekėjas, pirmasis Govardhana matha vadovas. Kartu su Surešvara išvystė idėjas, tapusias Vivarana komentatorių mokyklos pagrindu. Vieninteliu išlikusiu jo veikalu yra „Pancapadika“, parašytas, atseit, Šankaros prašymo jo paties „Brahmasutrabhasya“. Tai pažinimo teorijos išvystymas remiantis Šankaros adhyasa (kažko atrodymu sąmonei kažkuo kitu) sąvoka.

⁶⁾ Murari - Krišna vardas reiškiantis „demono Mura žudikas“. Višnu yra visa persmelkiantis viešpats, esantis visame kame. Jis visatos palaikytojas ir galutinis pasaulio sutvėrėjas.
Prieš daugelį metų išminčius Kašjapa turėjo sūnų Murą. Jis sužinojo, kad is demoną baus dievai, tad nusprendė atlikti sunkias tapasya, kad tasai būtų labai stiprus. Daugelį metų jis meldėsi Brahmai, kol tasai parodė malonę. Mura įgijo galią, kad bet kas, ką jį palieąia mūšio lauke ranka, iškart miršta, o jis pats lieka nemirtingu.
Kartą jis užpuolė dangų ir išaukė į kovą Indrą, tačiau šis nenorėjo kautis – tad privalėjo palikti dangų. Tada jis užėmė Jamos miestą, tačiau tada Višnu patarė Jamai demoną pasiųsti pas jį. Višnu jo palausė – jei tu nori su manimi kautis, kodėl tap virpa tavo širdis? Aš negaliu kautis su asmeniu, kuris bijo. Mura rankomis palietė savo krūtinė ir - pagal Brahmos dovaną – iškart mirė. Višnu padalino jo kūną į dalis su savo čakra.
„Ari“ reiškia „priešas“, tad Višnu tapo MurAri.

⁷⁾ Govinda - Višnaus vardas, reiškiantis „karvių ganytojas“. Jis taip pat taikomas jaunajam Krišnai, kaip užuomina į jo karvių piemens užsiėmimą. Krišnos pavadinimą smulkiai aprašo „Višnu puranas“ – Indra jam davė šį vardą po to, kai Krišna pakėlė Govardhano kalvą ir apgynė karves ir piemenis nuo liūties.

Anot Šankaros komentaro, skirto „Višnu sahasraname“, Govinda turi tris reikšmes:

⁸⁾ Vairadžija - sanskrito terminas, reiškiantis kančių ir materialių malonumų išsižadėjimą. Tai mokšos pasiekimo priemonė. Tai sudėtinis žodis: „vai“ – „išdžiūti, išdžiovinti“; „raga“ – „spalva, aistra, jausmai, emocijos, susidomėjimas“. Tos prasmės yra užuomina į asketišką daiktų atsisakymą (asketas – vairagika). Teminas sutinkamas Patandžalio „Joga sutrose“, kur greta abhjasos (pratimų) yra proto valdymo priemone. Triskart paminima ir „Bhagavat-Gitoje“, teigiant, kad ja galima suvaldyti neramų protą.

⁹⁾ Samabhava (lygybė) – kai žmonių nepaveikia nei skausmas, nei malonumas, pergalė nei pralaimėjimas, veikla nesiekiant nei sėkmės, nei nesėkmės.

¹⁰⁾ Totakačarija - Adi Šankaros mokinys, advaita vedanta mokytojas. Jis tapo pirmuoju Džiotiro pithamo (vienuolyno) Jošimate (šiaurės Indija) vadovu (apie pirmuosius vienuolynus žr. >>>>). Jis pats įsteigė Vadakke modam vienuolyną (mata) Trisure (Keralos valstija).

¹¹⁾ Hastamalakačarija - Adi Šankaros mokinys, advaita vedanta mokytojas, pirmasis Dvaraka pithamo (vienuolyno) vakarų Indijoje vadovas (apie pirmuosius vienuolynus žr. >>>>). Jis pats įsteigė Idayil Matham vienuolyną Trisure (Keralos valstija pietų Indijos vakarų pakrantėje).