Vartiklis: Patandžali. Joga sutra/ Patanjali. Yoga-sutra

„Joga“ reiškia koncentraciją (samadhi). Toji savybė yra būdinga visiems 5-iems psichikos lygiams (čita- bhumi). Pirmasis lygis, kuriame dominuoja radžas, įvardijamas „kšipta“ (išblaškytas). Jam būdingas netvarkinga mąstymo veikla, nuolatinis minties blaškymasis nuo vieno objekto prie kito. Kilus stipriam pavydui ar pykčiui, protas gali kartais susikoncentruoti, tačiau tai nesusiję su joga, kaip dvasinio vystymosi keliu. Antroji būsena „mudha“ yra priešinga pirmajai; joje dominuoja tamas; ji apibūdinama pasyvumu, inertiškumu, bukumu, sąmonės aiškumo nebuvimu, nesugebėjimu mąstyti apie dvasinius dalykus. Jo pavyzdžiu būtų protas, orientuotas į daiktus, turtus ir pan. Trečioje būsenoje „vikšipta“ protas kartais pasiekia gilią koncentraciją dvasiniais pagrindais, tačiau vis tik vyrauja nesusitelkimas. Ketvirtoje „ekagra“ būsenoje protas giliai ir stipriai susitelkia ties vienu objektu, jame vyrauja satva, aukščiausioji prakriti apraiška. Penktame „nirudha“ lygyje protas liaujasi funkcionuoti.

Pirmosios trys būsenos priskiriamos įprastinėms, ketvirta veda prie dvasinio tobulėjimo, kai realizuojasi sampradžniata-samadhi (I 17), pasiekiama „tikroji dalykų prigimtis“, susilpnėja klešos (II 3-9) ir karmos pančiai, o protas pasiruošia pereiti į penktą, aukščiausiąją ir paskutinę būseną, - o tada, visai nutrūkus jo veiklai, realizuojasi asampradžniata-samadhi (I 18), t.y. pasiekiama antsąmoninė būsena, nepaklusni laikui, erdvei bei priežastingumo dėsniams.

Čita – tai psichika pačia plačiausia prasme. Ji pasireiškia 5-ių funkcijų arba modusų (vriti) pavidalu (I 5- 11). Kadangi aforizme nėra žodžio „visų [funkcijų]“, tai reiškia, kad į jogos apibrėžimą įtraukiama ir sampradžniata-samadhi. Protas (čita) funkcionuoja 3-ių gunų (satva, radžas, tamas) ribose. Mat jis apsireiškia trimis aspektais: [sąmonės] aiškumas, aktyvumas ir inertiškumas. Jei aiškumą riboja radžas ir tamas poveikis, protas veržiasi į valdžią per antgamtinių sugebėjimų įgijimą ir randa malonumą jusliniuose objektuose. Jei vyrauja tamas, protas linkęs netikusiai veiklai, storžieviškumui, veržimosi nebuvimui, silpnumai, ko pasėkoje netenka įtakos, žlunga viltys, nepasiekiami norai. Jei visiškai pašalinta „dvasinio aklumo valktis“ (tamas), tačiau lieka radžas pėdsakai, protas pasiekia aiškumą ir linksta prie gerų darbų, išminties, jausmų šaltumo, teisios įtakos. Jei visiškai pašalinama radžas įtaka, tai protas tūno „pats savyje“ (svarupa), sužino skirtumą tarp satvos ir purušos bei pereina į apmąstymų (dhiana) formą, žinomą kaip „gėrio debesis“ (dharma-megha), kuri yra aukščiausias pažinimas-išmintis (prasamkhiana), aukščiausioji sąmonė (čiti-šakti), t.y., puruša, neveikiamas pokyčių, skaistus (nesuteptas gunų poveikiu ir begalinis – ne begaliniu baigtinių elementų kiekiu, o ta prasme, kad baigtinumo sąvoka jam netaikytina). Net aukščiausiasis žinojimas – skyrimas buhi ir purušos (viveka-khiati) yra priešingas šiai sąmonei. Kai atsiranda jausmų nebuvimas, neprisirišimas net šio žinojimo atžvilgiu, tada prote, netekusiame savo funkcijų, lieka tik slapti „psichiniai pėdsakai“ (samskaros). Tokia psichikos būsena yra nirbidža – arba asampradžniata-samadhi.

3. Tada regintis randasi savo prigimtyje (svarupa).

„Reginčiuoju“ suprantama puruša. Kai liaujasi psichikos (čita) funkcijos, t.y. jos įprastinė veikla, sudaranti jos neasiejamą savybę, ji tarsi nustoti egzistuoti. Tada puruša randasi savo tikrojoje būsenoje, „savo prigimtyje“, t.y. egzistuoja kaip aukščiausioji gryna sąmonė (čiti-šakti). Ši „izoliacija“ (kaivalja), išsilaisvinimas nuo visų prakriti apraiškų, yra jogos praksio tikslas. Įprastinėje psichikos būsenoje (vjuthana-čita) puruša nesa savo tikrojoje prigimtyje, nors realiai visada lieka „pats savimi“, nepriklausomai nuo empirinės tikrovės.

4. Kitaip – puruša susitapatina su čitos funkcijomis.

„Kitaip“, t.y. priešingu atveju, kai psichikos funkcijos nėra sustabdytos. Taigi, yra dvi pragrindinės būsenos: prischikos funkcijos sustabdytos (čita-vriti-nirodha) arba nesustabdytos. Ir antruoju atveju puruša tariamai sutapatinamas su pažinimo veiksmais ir pan. bei suprantamas kaip veikiantis arba ką nors patiriantis („žinau“, „jaučiu“). Tai esminis suklydimas, kurį pašalina užsiėmimai joga.

5. Čitos funkcijos 5 tipų; ir susijusios su klešomis arba nesusijusios.

Psichikos veikla yra dviejų rūšių: sąlygota klešų, t.y. nežinojimo ir pan. (II 3-9) ir nesąlygota jų, nukreipta į aukščiausio skiriančiojo žinojimo (khiati) realizacijai ir „priešpastatyta“ gunų pasireiškimams. Abi rūšys savo ruožtu sąlygojamos samskarų egzistavimo, t.y. giluminės atminties turiniu, ir tveria naujas samskaras, leidžiančias atsirasti psichikos veiklai, psichikos fliuktuacijoms (čita-vriti).

6. Tai – tikras žinojimas, suklydimas, vikalpa, gilus miegas ir atmintis.

7. Suvokimas, išvados, autoritetų paliudijimas yra tikro žinojimo atmainos.

Suvokimas (pratjakša) – psichikos vaizdinys, modifikacija, kylanti jutimų organų (indrijų) sąlytyje su išoriniais objektais: jis atspindi bendrumą ir išskirtinumą. Išvada (anumana) – loginis mąstymas. Autoritetų paliudijimas (agama) – žinojimas, kurio šaltinis yra pasisakymas to, kuris matė ir patyrė tai, apie ką pasakoja, ir, be to, pasižymi tokiomis moralinėmis-dvasinėmis savybėmis, kurios garantuoja jo žodžių patikimumą. Ir reikia pastebėti, kad dvasinių tiesų negalima tinkamai perteikti knygose. Būtinas kontaktas su tuo, kuris tas tiesas realizavo savo gyvenime. Tik tasai gali būti tikru dvasiniu mokytoju, guru.

8. Suklydimas – klaidingas žinojimas, neatitinkantis pažinimo objekto prigimties.

Suklydimas pašalinamas tikru žinojimu. 5-ios klešos (II 3-9) – penkios pagrindinės suklydimo arba dvasinio aklumo (mocha) rūšys.

9. Vikalpa – žodinis pažinimas, neturintis realaus objekto.

Vikalpa (vaizduotė) – fantastiniai vaizdiniai ir tuščios sąvokos, pvz., „kiškio ragai“, „nevaisingos moters sūnus“. Milžiniška mūsų sąmonės turinio dalis priskiriama šiai kategorijai.

10. Miegas – čitos funkcija grindžiama nebūties suvokimu.

Prabudę po gilaus miego be sapnų, prisimename, kad radomės „nebūties“, „nebuvimo“ būsenoje. Taigi, miegas yra viena psichikos funkcijų, jos būsena, kai nėra budrumo būsenos ir miegama nesapnuojant.

11. Atmintis – objektų suvokimo išlikimas.

Suvokti įspūdžiai ir išgyvenima išlieka samskarų (psichikos pėdsakų) pavidalu. Atmintis yra dviejų tipų, nes susijusi tiek su įsivaizduojamais, tiek realiais objektais; pirmieji pasireiškia sapnuojant, antrieji būdraujant. Atmintis taikoma visoms 5-ioms psichikos funkcijoms, tame tarpe ir sau pačiai: įsiminimo procesas ir kiti atminties aktai įsimenami joje. Aprašytoms funkcijoms arba psichikos būsenoms būdingos malonumo, kentėjimo arba suklydimo (mocha) savybės.

12. Jų sustabdymas – pratimais ir neprisirišimu.

„Jų“ – tai yra 5-ių psichikos funkcijų. Pratimai (abhjasa) ir neprisirišimas (vairagja) – tarpusavyje susijusios pagrindinės priemonės išsivadavimo (mokša, kaivalja) pasiekimui. Visos kitos dvasinės praktikos priemonės įeina į juos. Upė, vadinama protu (čita), gali tekėti dviem kryptimis – link gėrio (kaljana) ir link blogio (papa). Tekėjimą juslinių objektų kryptimi susilpnina neprisirišimas, o pratimais „apmąstant atskyrimą“ (viveka-daršana) atveriami „vartai“ į atskyrimą, Todėl psichikos fliuktuacijų pristabdymas priklauso nuo abiejų – pratimų ir neprisirišimo.

13. Ir pratimai – čitos stabilumo siekis.

14. Ilgai, be pertrūkių, pamaldžiai atsidavus atliekami, jie įgauna tvirtą pagrindą.

„Stabilumas“ (sthiti) – proto, netekusio įprastinių funkcijų ir todėl „ramiai tekančio“ (prašanta-vachita), būsena. Tai aukščiausioji psichikos forma. Siekiu arba pastangomis (prajatna) kartu su veiklumu ir entuziazmu, nuolatiniais bandymais pasiekti tą būseną yra pratymai. Juos turi lydėti tapas (askezė, pasaulio malonumų atsisakymas), brahmačarja (lytinis susilaikymas), tikras žinojimas (vidja) ir tikėjimas. Tai reikia daryti kasdien ir, esant galimybėms, kiekvieną akimirką. Nenutrūkstamas pratimas tas, kurio iš esmės pertraukia pasaulietiškos samskaros.

15. Neprisirišimas – sąmonė, kurioje viešpatauja daiktų siekimas; tiek regimų, tiek aprašytų šventuosiuose raštuose.

Jei protas tampa indiferentiškas moterų, gėrimų, maisto, valdžios ir pan. atžvilgiu, o taip pat gerovės, kurią žada Vedos (rojus, bekūniškumas ir t.t.), tai vadinama neprisirišimu. Jis pasiekiamas įžvelgiant išskiriančiuoju žinojimu (prasamkhiana) tų objektų netobulumus (doša).

16. Išsilaisvinimas nuo gunų pasiekiant purušą yra aukščiausias neprisirišimas.

Per pratimus siekiant purušos, jogas, pamatęs netobulą visų (tiek žemiškų, tiek aprašytų Vedose) objektų prigimtį, pasiekia įgauna dvasinės regos aiškumą, Toks jogas, turintis aukščiausią atskiriantį žinojimą (pravivikta), skvarbų protą (budhi), yra nėra prisirišęs prie jokių pasireiškusių ar nepasireiškusių trijų gunų savybių. Taigi, yra dvi neprisirišimo rūšys. Tasai, apie kurį kalbama šiame aforizme, yra „absoliutus žinojimo apvalymas“ (džniana-prasada-matra). Tada jogas mato: „Pasiekta tai, kad turi būti pasiekta; šalintinos klešos pašalintos; nenutrūktama mirčių ir gimimų grandinė pertraukta“. Toks neprisirišimas – aukščiausia žinojimo būsena, kuri neatskiriama nuo išsivadavimo (kaivalja).

17. Jei samadhi lydi vitarka, vičara, ananda ir asmita, tai sampradžniata-samadhi.

Sampradžniata-samadhi minėta I 1 komentare. „Sampradžniata“ reiškia „sąmoninga“, t.y. išlaikiusi tam tikrą sąmonės ar žinojimo formą. Jos pasiekimo sąlyga – pirmas neprisirišimo laipsnis (I 15). Čia kalbama apie tolimesnes stadijas. Kai giliai susikoncentravęs protas objektu ima „grubius daiktus“ (suvokiamus jutimų organais) – tai vitarka („apmąstymas“); proto koncentracija į „subtilų“ objektą (I 45) – vičama („meditacija“); kita stadija apibūdinama palaima (ananda), o paskutinė – „ego-sąmonės“ išgyvenimu (asmita – II 6). Tad visos šios samadhi stadijos susiję su tam tikromis „atramomis“, skirtingai nuo asampradžniata-samadhi, kuri beobjektinė.

18. Kitas samadhi tipas eina po nepertraukiamų pratimų čitos pristabdymo idėjoje-impulse [pratjaja]; joje išlieka tik samskaros.

19. Samadhi pasiekimas bekūnėms bei susiliejusioms su gamta būtybėms – būtis [bhava- pratjaja].

Asampradžniata-samadhi pasiekiama arba kitame aforizmą (I 20) nurodytomis priemonėmis, arba per „būtį“, kurią komentatoriai supranta labai įvairiai: „avidjos sukeltas objektyvus egzistavimas“, samskaros, kažkas įgimta ir t.t. Jogai samadhi realizuoja nustatytomis priemonėmis; bekūnės dievybės ir „ištirpę gamtoje“ būtybės samadhi realizuoja per „būtį“. Kokios tai „ištirpusios“ būtybės ne visai aišku, tačiau tiek joms, tiek dievybėms samadhi neveda į galutinį išsivadavimą.

20. Kitiems prieš asampradžniata-samadhi būna tikėjimas, veiklumas, atmintis, samadhi ir išmintis.

„Kitiems“, t.y. jogams. Gilus tikėjimas pasirinkto dvasinio kelio teisingumu, sukeliantis proto apsivalymą ir ramybę, palaiko jogą. Jis sukelia veiklumą ir atkaklumą (virja), vedantį prie nuolatinių apmąstymų (smriti), skatinančių sampradžniata-samadhi (gilios koncentracijos) atsiradimą – taip atsiranda atkyrimo šviesa, per kurią jogas pasiekia „tikrąją daiktų prigimtį“, t.y. supranta daiktus tokius, kokie jie yra. Atsiranda neprisirišimas prie visko pažinaus ir galiausiai pasiekiama asampradžniata-samadhi.

22. Toliau taip pat skirtumas priklausomai nuo žemesniojo, vidurinio ir aukštesniojo lygio.

Jogai devynių tipų pagal tai, kaip panaudoja minėtas priemones, kurių naudojimo intensyvumas gali būti silpnas, vidutinis ir stiprus. Kiekvienas šių lygių skirstomas dar į tris lygmenis. „Srauniai energingi“ (samvega) reiškia, kad jiems būdingas neprisirišimas, entuziazmas ir energija, nuolatinis užsiėmimas išsivadavimo siekiu.

Samadhi gali būti pasiekta ir išvara-pranidhana dėka („atsidavimu išvarai“; jos visuotinumo jutimu) – tai bhakti rūšis. Išvara tampa palanki jogui ir vykdo jo norą: pasiekiama samadhi ir išsivadavimas.

24. Išvara – ypatingas puruša,laisvas nuo klešų, karmos, jos vaisių brendimo ir samskarų talpyklos.

Išvara – amžinai laisvas puruša, niekad nebuvęs ir nebūsiantis suvaržytas. Klešos – tai avidjos ir kt. klaidingo žinojimo atmainos (žr. >>>>>>)

Kiekviena būtybė turi tam tikro lygio praeities, dabarties ir ateities antgamtišką žinojimą (visažinystės gemalą). Jei tas žinojimas plėsdamasis pasiekia stadiją, virš kulios pakilti jau neįmanoma – tai ir yra visažinystė. Ji būdinga išvarai.

26. Jis ir senųjų mokytojas, nes neribotas laike.

Išvara buvo senųjų išminčių mokytojas (guru) šiame cikle ir bus būsimuosiuose pasaulio cikluose (sarga).

Tai OM – tarp šio žodžio ir juo žyminčiojo yra organiškas ir amžinas ryšys.

28. Jo kartojimas, jo prasmės apmąstymas.

OM kartojimas (džapa) su apmąstymu (bhavana), ką jis reiškia (išvara), užtikrina proto ramybę ir susitelkimą (čita-ekagrja).

29. Tuo pasiekiama individuali sąmonė [pratjak-četana] ir pašalinamos kliūtys.

Išvara-pranidhana pašalina kliūtis samakhi siekio kelyje ir jogas pamato savo tikrąją prigimtį (svarupa).

30. Tos kliūtys, trukdančios protui susitelkti, yra liga, apatija, abejonė, nerūpestingumas, tingumas, jausmingumas, klaidingi požiūriai, [reikiamo] lygio nepasiekimas ir [proto] nepastovumas.

Liga (vjadhi) – negalavimas, sutrikimas; apatija (stjana) – proto neveiklumas, jo atsainumas dvasinei veiklai; abejonė (samšaja) – sąmonės svyravimas tarp dviejų pasirinkimų, tarp „taip“ ir „ne“ (pvz., ar veda joga link dvasinių vertybių?). Nerūpestingumas (pramada) – nepakankamas dėmesys samadhi siekiui pasitenkinant antraeiliais pasiekimais; tingumas (alasja) – proto ir kūno „sunkumas“, trukdantis energingam praksiui (pravriti) – tai tamas apraiška. Jausmingumas (avirati) – prisirišimas prie juslinių objektų (viįaja- samprajoga); klaidingi požiūriai arba sąvokos (bhranti-daršana) – suklydimai ir iliuzijos (I 8); lygio nepasiekimas - žr. I 17; nepastovumas – nesugebėjimas pakankamai ilgai išbūti pasiektuose samadhi lygiuose. Tai 9 kliūtys – kurių pašalinimui reikia bendrauti su guru.

31. Proto nesutelkimą lydi kančia, nusiminimas, kūno dalių virpėjimas, įkvėpimai-iškvėpimai.

Kančias sukelia pati žmogaus prigimtis, kitos būtybės, dangaus kūnų poveikis ir kt. Nusiminimas (daurmanasja) – prislėgta nuotaika, depresija, kurią sukėlė neįgyvendinti norai. Psichikos būsena atsispindi kūno funkcijoms ir turi glaudų ryšį su kvėpavimu. Gili proto koncentracija lydima kvėpavimo sulėtėjimo iki pat jo sustabdymo. Minimi reiškiniai susiję su išsiblaškiusia, nepastovia sąmone.

32. Jo pašalinimui - [koncentracijos] į vieną objektą pratimai.

Proto nesutelkimą galima pašalinti pratimais ir neprisirišimu (I 12-16). Pratimų objektu turi būti „kažkas viena“ (ekatatva), apie kurį yra skirtingų nuomonių: išvara, viena sankhja kategorijų (tatva) ir t.t.

33. Nuolat reiškiant geranoriškumą, užuojautą, bendrą džiaugsmą ir lygumą su besimėgaujančiais, kenčiančiais, gera darančiais ir blogaisiais - apvalomas protas.

Rekomenduojama laimingų atžvilgiu reikšti geranoriškumą, draugiškumą (maitri), kenčiančiųjų – užuojautą (karuna), drauge džiaugtis (mudita) su gera darančiais, su blogaisiais lygiuotis (upekša), t.y. elgtis ramiai, be pasibjaurėjimo ir niekinimo. Taip vystosi gerosios savybės (šukla dharma), o protas (čita) įgauna ramybę, aiškumą, koncentraciją ir t.t. Budizme geranoriškumas ir pan. vadinamas brahmavicharais arba „keturiais beribiais“. Jų tobulinimas neturi ribų. Geranoriškumą reikia plėsti visų atžvilgiu (ir priešų).

34. Arba iškvepiant ir sulaikant kvėpavimą [pasiekiamas proto stabilumas].

Ramybę ir koncentraciją galima pasiekti specialiais kvėpavimo pratimais (II 49-53).

35. Arba manas pastovumas pasiekiamas vystant juslinių objektų aukštesniojo lygio suvokimą.

Ilgai sutelkus dėmesį į nosies galiuką atsiranda neįprasto (divja) kvapo pojūtis, į liežuvio galiuką – skonio ir t.t. Šie reiškiniai sukelia proto pastovumą, panaikina abejones dėl dvasinio siekio efektyvumo ir atveria kelią išminčiai, gimstančiai samadhi.

36. Arba spindulingojo-ir-be-liūdesio apmąstymu.

Dėmesį sutelkus į „širdies lotosą“ (chridaja-pundarika) atsiranda budhi („proto“, aukščiausios psichikos apraiškos) suvokimas; jis spindintis ir panašus į beribę erdvę (akaša). „Širdies lotosas“ – vienas pagrindinių energetinių centrų (čakra), aprašomų jogos psichofiziologijoje.

37. Arba protas [remiasi] neturinčiu aistrų.

Giliai sutelkęs dėmesį į kokio nors šventojo, pasiekusio jausmų nebuvimą, atvaizdą, jogo protas atsikrato aistrų ir tampa pastovus. Aistrų kupinas protas lengvai koncentruojasi ties pasaulio dalykais, tačiau jam sunku pasiekti intraversiją.

38. Arba remdamasis žinojimu, kylančiu iš sapnų ir gilaus miego.

Jogas, meditacijos objektu pasirinkęs sapno vaizdinius (svapna) arba gilaus miego nesapnuojant būseną, irgi gali pasiekti proto pastovumą.

39. Arba savo pasirinkto objekto meditacija [dhjana].

Gali medituoti apie bet kurį objektą. Įvaldžius koncentraciją, dėmesį galima perkelti į objektą, artimesnį jogos tikslui.

40. Jos galia siekia nuo mažiausio iki didžiausio.

Meditacija nuo mažiausiojo (atomo) iki didžiausiojo (Visata) sukuria sugebėjimą koncentruotis į bet kokį objektą. Protas pasiekė tobulumą ir jo nebereikia toliau valyti (parikarma).

41. Kai [čitos] funkcijos susilpnintos, [jis], tarsi skaidrus brangakmenis, [pasiekia] samapati [sugebėjimą], t.y. tobulą suvokimą to, kas susiję su pažįstančiu, pažinimu ir tuo, kas yra pažinimo objektas.

Čia aiškinama apie pastovumą (sthiti) pasiekusio proto ir jo objektų prigimtį. Jam būdinga koncentracijos (samapati) būsena, kurios atmainos bus aprašomos toliau. Į pažinų įeina prakriti ir iš jos išvestiniai dalykai (I 45; II 19). Kaip skaidrus kristalas įgauna fono spalvą, taip išvalytas protas dalykus suvokia neiškraipytai.

42. Tame [samapati, kuriame] sujungta supratimas apie žodį, jo objektą ir objekto idėją, yra savitarka- samapati.

Taip žodis „karvė“ nurodo savo objektu esant žinomą būtybę. Idėja – tos būtybės suvokimas (sąvoka) mūsų prote. „Savitarka“ reiškia „mąstymą žodžių pagalba“, t.y., verbalinį, diskursyvų mąstymą (palyg. I 17).

43. Nirvitarka[-samapati - tasai, kuriame], visai išvalius atmintį, [čita], tarsi netekusi savo prigimties, apšviečia tik objektą.

Nirvartarka-samati – neverbalinė, viršdiskursinė koncentracija į „grubius objektus“; tuo pačiu iš atminties pašalintas žinojimas, gautas išvados ir autoritetų liudijimo dėka (I 7). Tai aukščiausia žinojimo apie tuos objektus atmaina, tiesioginis jų prigimties suvokimas (palyg. III 3).

44. Tuo taip pat aprašyta ir savičara[-samapati] bei nirvičara[-samapati], kurių objektai yra subtilieji.

Savičara-samapati – koncentracija į subtilius dalykus (sukšma-višaja) verbalinio mąstymo pagalba; ji apribota erdve, laiku ir priežastingumo dėsniu. Nirvičara-samapati – viršdiskursinė koncentracija į subtilius dalykus (palyg. I 17).

45. Subtiliojo sfera pasibaigia neapsireiškusiame.

5-i “grubieji elementai” - žemė, vanduo, ugnis, oras, erdvė (akaša) – savo potencijomis turi subtiliuosius elementus arba tanmatras, atitinkamai vadinamas kvapu, skoniu, spalva, lietimu (sparša), garsu. Subtiliau už tanmatras yra achamkara (ego), o už šį machata arba budhi (intelektas, protas). O subtiliausia ura prakriti arba pradhana (pro-materija), vadinama neapreikštąja (alinga). Galima sakyti, kad subtiliausias puruša, tačiau jo subtilumas kitokio pobūdžio. Anot sankhjos, pasaulio realijos skirstomos į 4 grupes:

4-ios samapati atmainos (I 41-44) savo objektu („sėkla“) turi išorinius daiktus (bachir-vastu), kuriems priskiriama prakriti ir visos jos apraiškos. Savitarka ir nirvitarka objektu turi „grubiuosius“ (sthula), o savičarka ir nirvičara – „subtiliuosius“ (sukšma) - žr. I 45.

47. Nirvičara[-samapati] pabaigoje vidinio atmano išvalymas.

Pašalinus psichikos „purvus“ (mala) budhi veikla išlaisvinama iš tamas ir radžas įtakos. Tai reiškia jogą tobulumą nirvičaroje, o taip pat „aiškios žinojimo šviesos“ (sphuta-pradžnia-aloka) pasiekimą, kai akimirksniu gaunamas visų dalykų suvokimas.

48. Toje [būsenoje atsiranda] tiesos-sklidinas-žinojimas.

Žinojimas arba išmintis, sklidina tiesos (rita), neturinti jokių suklydimų pėdsakų (viparjaja, žr. I 8). Toji išmintis arba „aukščiausioji joga“ realizuojasi šventraščių studijavimo, apmąstymų ir meditacijos (agama- anumana-dhiana) dėka.

49. Jo objektas skiriasi nuo žodinio ir išvadų žinojimo, nes priskiriamas ypatingajam.

Žodžių ir loginio mąstymo pagalba negalima pasiekti ypatingojo žinojimo (višeša) arba individualaus, nes jais galima perduoti tik bendruosius dalykus. Taip ir įprastinės pažinimo priemonės (loka-pratjakša) bejėgės prieš subtilius, slaptus ir toli esančius dalykus. Tie apribojimai įveikiami per ypatingus sugebėjimus, atsirandančius pasiekus samadhi.

50. Iš jo kylančios samskaros trukdo kilti kitoms samskaroms.

„Iš jo“ – iš nirvičara-samapati arba sklidino tiesos žinojimo (I 48). Samskaros, priskiriamos išminties (pradžnia) samskaroms, trukdo kilti žemiško lygio (vjuthana) samskaroms. Išminties samskaros plečiasi išstumdamos žemiškas samskaras.

51. Pašalinus net tas [samskaras], jų visų pašalinimo rezultate atsiranda samadhi-be-sėklos.

Išminties samskaros randasi sampradžniata-samadhi būsenoje (t.y. nukreiptoje į kokį nors objektą, turint kažkokią „atramą“). Tačiau bet kuris objektas, koks bebūtų subtilus, tėra prakriti modifikacija. Visai sustabdžius (nirodha) psichikos veiklą (čita-vriti), susidaro beobjektė samadhi ir puruša įgauna savo tikrąją prigimtį (I 3), jis „švarus ir laisvas“. Tačiau tai tik santykinis apibūdinimas, nes puruša visada yra puruša, jis nėra susijęs nei su susaistymu, nei su išsilaisvinimu. Žodžiais neįmanoma išreikšti tos būsenos, ji neapibūdinama.