Vartiklis: Patandžali. Joga sutra/ Patanjali. Yoga-sutra

Pirmo skyriaus (skirto tiems, kurių protas nuo pat gimimo labai stipriai sutelktas) komentaruose paaiškinami dauguma čia naudojamų terminų >>>>

1. Tapas, svadhaja ir išvara-pranidhana sudaro krija-jogą.

„Krija-joga“ reiškia „veikimo“ arba praktinę jogą. Tapas (askezė, pasaulio malonumų atsisakymas) apvalo protą ir pašalina kliūtis siekiant aukščiausio tikslo – išsilaisvinimo. Svadhaja – mantrų („Om“ ir kitų) dainavimas bei nuolatinis tekstų, dėstančių išsilaisvinimo prigimtį ir priemones (mokša-šastra), skaitymas ir studijavimas. Išvara-pranidhana – visų savo veiksmų pašventimas „aukščiausiajam guru“, t.y. išvarai, atsiribojant nuo jų rezultatų (sanjasa; žr. I 23-30). Tapas paprastai taikomas kūnui, svadhaja – kalbai, o išvara- pranidhana – mąstymui.

2. Krija-joga atliekama dėl samadhi pasiekimo bei klešų susilpninimo.

Klešų susilpninimas, t.y., jų subtilaus (pratano) lygio pasireiškimas, vienas iš jų panaikinimo etapų (žr. II 11).

3. Klešos – tai nežinojimas, „ego“, troškimai, neapykanta bei mirties baimė.

Klešos (tiesiogiai, „negalavimai“, ‚kančios“) – 5-ios dvasinio nežinojimo arba suklydimų rūšys (žr. I 8). Veikdamos jos sustiprina „gunų valdžią“, sukelia priežasčių-pasekmių srautą, skatina „karmos nokimą“ (karma- vilaka).

4. Nežinojimas – dirva kitoms klešoms: snaudžiančioms, subtiliosioms, laikinai nuslopintoms ir pasireiškusioms.

Nežinojimas (avidja) – kitų klešų šaltinis arba pagrindas; klešos – jo modifikacijos. Paprastai klešos būna keturių formų arba būsenų. Jos gali būti „miegančiomis“ (latentinėmis) ir pasireikšti tik esant tam tikroms sąlygoms, tarsi sėklos, išdygstančios esant tam tikrai drėgmei ir temperatūrai. Jos gali būti „subtiliosios“, t.y., krija-jogos dėka susilpnintos (žr. II 2). Jei aistra išstumia neapykantą, tai neapykanta randasi nematomoje būsenoje, tačiau nėra sunaikinta. Atviras pyktis, baimė – pasireiškusių klešų pavyzdys. Dvasinių pratikų pasėkoje gali atsirasti ir penktoji būsena, kurioje klešos, tarsi „pakepintos sėklos“, tampa visai neveiklios, nepajėgios pasireikšti.

5. Nežinojimas – pripažinimas laikinojo, negrynojo, kančių, ne-atmano vietoje amžinojo, tyro, pasitenkinimo, atmano.

Laikyti, kad mus supantis pasaulis (žemė, mėnulis, žvaigždės ir t.t.) yra amžini, o dievybės (devai) nemirtingi, yra nežinojimas. Nėra grynu kūnu dėl savo kilmės aplinkybių, dėl nuolatinių išskyrų ir būtino nuolatinio apsivalymo. Štai poetinis negrynojo vietoje tyroje priėmimo pavyzdys: „Ši mergina patraukli, tarsi jaunas mėnuo. Jos kūnas – tarsi medus ir nektaras. Jos akys, tarsi mėlynojo lotoso žiedlapiai, žaismingais žvilgsniais aplinkiniuose žadina gyvastį. Ji tarsi mėnulio pagimdytoji“. Lygiai taip pat galima blogą palaikyti geru, beprasmį ir nenaudingą – reikšmingu (artha). Taip klaidinga laikyti, kad išoriniai objektai (daiktai, galvijai ir pan.), kūnas ar protas (tesantis tik purušos instrumentu) turi savarankišką „aš“ (atmaną). Šiuo aspektu Pančašikha sakė: „Savo dalimi laikantys negyvus ir gyvus objektus, juos gausinantys ir liūdintys, jų netekus – visi jie klysta“. Apie kančios palaikymą malonumu žr. II 15.

6. „Ego“ - klaidingas regėjimo sugebėjimo sutapatinimas s reginčiuoju.

Regintysis arba betarpiška sąmonė (drik-šakti) – tai puruša. „Regėjimo sugebėjimas“ (daršana-šakti) – tai budhi. „Ego“ (asmita, tiesiogiai „esamumas, savastis, aš-atis“) – iliuzorinis „pažinimo instrumento“ (budhi) palaikymas pačiu reginčiuoju (palyg. III 35).

Troškimai (raga) – tai malonumų ar priemonių jiems pasiekti norėjimas, polinkis prie to, kas malonu. Jie kyla iš prisiminimų apie praeities malonumus.

Neapykanta (dveša) – troškimams priešinga reakcija; antipatija arba pyktis to, kas sukelia kančias, atžvilgiu. Ši kleša nulemta ankstesnių kančių patirtimi.

9 Įgimtas ir stiprus prisirišimas prie gyvenimo, būdinga ne tik nežinančiajam, bet net ir išminčiui, pasireiškia kaip mirties baimė.

Kiekviena būtybė trokšta gyventi amžinai. Toks noras liudija, kad praeityje buvo išgyventa skausmingas mirties momentas, kad buvo ankstesni gyvenimai. Įgimta, instinktyvi mirties baimė irgi yra nežinojimo pasekmė, kai kūnas ir protas laikomi kažkuo absoliučiu (palyg. IV 10).

10. Tas subtiliąsias klešas reikia sunaikinti priešpastatant [prati-prasava].

Tos 5-ios klešos tampa panašiomis į pakepintas sėklas ir išnyksta kartu su protu (čita), kuris, atlikęs savo paskirtį, ima dykaduoniauti (palyg. IV 34).

Grubiosios klešų modifikacijos, krija-jogos pagalba paverstos subtiliosiomis (II 1-2), gali būti panaikintos tam tikros meditacijos (prasamkhjana dhiana) pagalba. Kaip kad lengvai pašalinamas purvas nuo drabužių, tačiau sunkiai – likę dėmės, taip yra ir su klešomis. Galima išskirti tris jų šalinimo etapus: pavertimas subtiliomis krija-jogos pagalba; perkėlimas į neveiksnią būseną dhianos ir sampradžniata-samadhi pagalba, visiškas pašalinimas „ištirpstant protui“ asampradžniata-samadhi (I 18) pagalba. Paskutinis etapas veda į išsilaisvinimą (kaivalja).

12. „Karmos saugyklos“ šaknis yra klešose ir realizuojasi regimose ir neregimose egzistencijose.

Klešų įtakoje daromi veiksmai (kaip ir visi kiti) psichikoje palieka „pėdsakus“ – samskaras, kurie, pagal karmos dėsnį, duoda vaisius šiame gyvenime arba „nematomame“, t.y., ateities. Light of Raja Yoga

13. Kol egzistuoja toji šaknis, ji įsikūnija egzistavimo, jo trukmės ir patirties forma.

„Ji“ – karmašaja (karmos saugykla); ji nulemia gyvenimo būseną (žmogus, gyvūnas ir pan.), gyvenimo trukmę ir malonumų-kančių patirties (bhoga) pobūdį, kai nėra pašalintos klešos.

14. Jų rezultatu yra malonumas arba skausmas dėl gerų ar blogų darbų.

„Jų“, t.y., gyvenimo formos, trukmės ir patirties. Geri darbai (punja) suteikia malonumą (sukha), blogi – kančias. Tačiau jogui skausminga ir tai, kame kiti mato malonumą ir laimę.

15. Turimčiam atskiriantįjį žinojimą, visa – tik kančios, kitimų, skausmo, samskarų sukeltų kančių pasekmė bei abipusiško prieštaravimo gunų funkcijoms pasekmė.

Malonumo išgyvenimas susijęs su gyvais (žmona, šeima) ar negyvais (namai, daiktai) objektais yra nulemtas prisirišimu ir jo rezultatu yra jo sustiprinimas (raga). Prisirišimo pasėkoje formuojasi „karmos saugykla“. Lygiai taip pat kančias sukeliantys objektai sukelia neapykantą (dveša) ir aklumą (mocha) – irgi formuojant karmašąją. Malonumas neįmanomas nesukeliant žalos kitoms būtybėms, todėl juslinių objektų malonumas formuoja „kūniškąją karmos saugyklą“, pagrįstą žalos darymu kitiems. Todėl malonumas išoriniais objektais vadinamas nežinojimu (avidja). Kai kontaktų su išoriniais objektas troškimas patenkintas, indrijos nurimsta ir laikinai netrokšta traukos prie savųjų objektų – o tai yra kančia. Pakartotino malonumo metu indrijos negali likti abejingos, jie skatina prisirišimą ir taip sukelia dar didesnį nepasitenkinimą. Būtent todėl malonumas negali būti neprisirišo, tikros laimės priemone. Toks žmogus būtų panašus į tą, kuris, bijodamas skorpiono, užmina gyvatę. Toks yra kančios, susijusios su kintamumu (parinama), malonumo virtimo kančia, pobūdis.

Toliau, jaučiamas skausmas, kančia, susiję su gyvais ar negyvais objektais, kuriems jaučiama neapykanta ar pasibjaurėjimas. Kai žmonės malonumų siekia kūno, kalbos ar proto pagalba, jie pirmenybę atiduoda vienam ir užmeta kitus, kad veda į gerų ir blogų darbų (dharma-adharma) kaupimą „karmos saugykloje“, kad galiausiai atneša vaisius, sukeldamos „kančių srautą“. Tačiau šią kančią patiria jogas (o ne paprasti žmonės), nes jo psichika yra jautri tarsi akies obuolys. Paprasti žmonės, apakinti nežinojimo, kabinasi už „aš“ ir „mano“; ir kenčia dėl savo veiksmų. Jie atgimsta vėl ir vėl, paveikti kančių, kylančių dėl vidinių ar išorinių priežasčių. Tačiau jogas, matydamas, kad ir kiti įtraukti į kančių srautą, randa prieglaudą teisingame žinojime (samjag-daršana), kad sunaikintų bet kokias kančias.

Kančia kyla ir todėl, kad psichika yra gunų pasireiškimas. Gunos nuolat „kovoja“ tarpusavyje, sukeldamos nuolatinius neramumus ir pasikeitimus. Protas irgi nuolat keičisi ir patiria įvairias būsenas, kurios apibūdinamos malonumu, kančia ar aklumu (mocha). Negalima nuolat patirti tik malonumą, nes gunos viena nuo kitos neatskiriamos ir vienos pasireiškimo metu būna ir kitos. Tai sukelia nepasitenkinimą ir kančias. Nežinojimas (avidja), - pagrindinė kančių priežastis. Ji pašalinama tikru žinojimu. Mokslas apie išsilaisvinimą turi 4-ias temas: samsara, jos priežastis (chetu), išsilaisvinimas (mokša) ir į jį vedantis kelias. Kartu – samsara – tai, kas turi būti pašainta; jos priežastis (chėja-chetu) – purušos ir prakriti susijungimo regimybė; visiškas to susijungimo pašalinimas (nivriti) yra „nutraukimas“ (chana); teisingas žinojimas (samjag-daršana) – „nutraukimo“ priemonė (chana-upaja). Tačiau purušos negalima laikyti tuo, kas atsiranda ar išnyksta; nes pirmu atveju jam būtų priskiriama atsiradimo priežastis, o antruoju – marumas (neamžinumas). Belieka mokymas apie amžiną nekintamumą (šašvata-vada) – tai ir yra teisingas žinojimas.

Praeities kančia jau išgyventa. Dabartinė kančia patiriama šią akimirką ir būtent todėl šią akimirką negali būti pašalinta. Tik dar neatsiradusiai, ateities kančiai galima užkirsti kelią.

17. To, ką reikia šalinti, priežastis yra reginčio susiliejimas su regimu.

„Regintis“ – puruša; „regimas“ – objektai, atspindėti budhi. Puruša su regimu sujungtas per budhi. Ta jungtis (samijoga) ir yra kančios (to, ką reikia šalinti) priežastis.

18. Regimas turi spalvos, judėjimo ir inertiškumo prigimtį, susideda iš „elementų“ ir indrijų ir jo paskirtis yra įgauti patirtį ir išsilaisvinti.

Spalva, judėjimas ir inertiškumas – pagrindinės trijų gunų charakteristikos. Gunos egzistuoja „elementų“ („žemė“, „vanduo“ ir t.t.) ir indrijų forma. Kančios ir malonumas, kurių atsiradimo sąlyga yra reginčiojo sujungimas su regimu yra patirtis (bhoga), kurios tikslas yra sužinoti tikrąją purušos prigimtį (t.y., išsilaisvinimas). Tad yra du „regimo“ pažinimo rūšys: objektų (višaja) ir purušos, kuris savo prigimtimi negali būti objektu. Purušos pažinimas tapatus išsilaisvinimui. Gali kilti klausimas: kodėl „patirtis“ ir „išsilaisvinimas“, kurie sukurti budhi ir siejami tik su juo, priskiriami purušai, kuris neturi santykių nei su sietinumu, nei su išsilaisvinimu? Kaip kad pergalę ar pralaimėjimą, kuriuos iš tikro patiria kariai, priskiria jų karvedžiui, tai ir sietinumas ir išsilaisvinimas, turintys santykį tik su budhi, priskiriami purušai.

19. Višeša, avišeša, linga-matra ir alinga yra gunų „laipteliai“.

Šį aforizmą sudaro specifiniai terminai. Višeša (ypatingas, diferencijuotas) – tai 5-i „elementai“ (bhuta), 10-mt indrijų ir manas, kaip indrijų veiklos integratorius. Avišeša (nediferencijuotas) – 5-ios tanmatros (elementų“ „potencijos“) ir „ego“ (žr. I 45; II 6), tai machato arba budhi modifikacija, t.y., gunų apraiška, vadinama “linga –matra” (tiesiog. “tik ženklas”), pirmoji prakriti modifikacija. Involiucijoje prakriti „linga-matra“ arba machata „ištirpsta“ (absorbuojama) pradchane arba prakriti, kuri vadinama „alinga“, t.y. „neapreikštoji“, neturinti požymių, noumeninė. Toje neapreikštoje būsenoje prakriti negalima apibrėžti terminais „egzistuoja ar neegzistuoja; reali ar nereali“ (sat-asat).

20. Regintis yra tik regėjimas, nors jis ir absoliučiai švarus, jo matomos budhi modifikacijos.

„Tik regėjimas“ (driši-matra) reiškia, kad puruša (regintis) yra tik besantykinė, nevaržoma sąmonė („regėjimo sugebėjimas“). Tačiau puruša pažįsta („mato“) tai, kas vyksta budhi. Šis pažinimas panašus į atspindėjimą. Puruša nėra identiškas budhi, tačiau ir nesiskiria absoliučiai nuo jo. Jis nepanašus į jį, nes pažinimo objektas gali būti pažinus ar nepažinus per budhi ir todėl budhi yra kažkas kintančio, turintis objekto vaizdą arba neturintis. Priešingai, puruša nėra pažinimo objektas ir negali būti vienu metu pažiniu, o kitu momentu – nepažiniu; visa, kas pažinu, nuolat tarsi yra jo objektu. Puruša nuolat yra tarsi pažįstantis ir nekintantis. Be to, budhi nėra tikslu pats sau, jis tėra tikslu kitam (para-artha) ir savarankiškai nefunkcionuoja. Priešingai, puruša yra tikslu pačiam sau, arba tikslu savyje (sva-artha). Toliau, budhi yra gunų pasireiškimas ir todėl pats savaime nėra sąmoningas (ačetana); puruša gi - „apmąsto“ gunas, jis amžinoji sąmonė. Tačiau puruša nėra visiškai skirtingas nuo budhi, nes tarsi apmąsto budhi kylančias modifikacijas, t.y., veikia panašiai kaip budhi, tačiau tuo pačiu metu jis nėra tapatus toms modifikacijoms, o tik atrodo panašus į jas (palyg. I 4).

22. Nors regimas ir sunaikintas tikslo pasiekimui, jis nesunaikinamas kitiems, likdamas jiems būdingu.

„Dėl jo“, t.y., purušos. „Regimas“, t.y., pažinus arba skirtas pažinti yra patirties, vedančios į išsilaisvinimą, sąlyga (II 18). Po išsilaisvinimo regimas netenka prasmės purušai, jis tarsi liaujasi egzistavęs, tačiau nėra sunaikinamas.

23. Susiliejimas - tikrosios „turimo“ ir „turinčio“ jėgų prigimties suvokimo pagrindas.

Apie „susiliejimą“ (samijoga) žr. II 17. Žodžiais „turimas“ (sva) ir „turintis“ (svami) perteikiama „regimas“ (prakriti) ir „regintis“ (puruša). Per susiliejimą (susijungimą) pasiekiamas objektų pažinimas. „Regimo“ suvokimas (upalabdhi) yra patirtis (bhoga), o reginčio tikrosios prigimties suvokimas (svarupa) yra išsilaisvinimas (apavarga). Tikrasis pažinimas (daršana) yra purušos ir prakriti „atskyrimo“ (vijoga) priemonė. Pažinimas, regėjimas yra priešingas nežinojimui, neatskyrimui (adaršana), kuris yra „susiliejimo“ priežastimi. Žinojimas pats savaime neveda į išsilaisvinimą. Nežinojimo nebuvimas vedą į „susijungimo“ (badha) išnykimą, o tai ir yra išsilaisvinimas. Tikrasis žinojimas panakina susiliejimo priežastį ir todėl yra išsilaisvinimo priežastimi (kaivalja-karana).

Nežinojimas (avidja, žr. II 3-5) egzistuoja klaidingo žinojimo pėdsakų forma ir yra „individualaus atmano arba sąmonės“ (pratjak-četana), kurio forma apsireiškia puruša, susiliejimo su budhi; ir per jį – su „regimu“ (II 18-19). Pažinus purušą, budhi veikla liaujasi ir neatsinaujina. Tad dingsta tiek pats žinojimas (daršana), tiek nežinojimas (adaršana), nes abu jie santykiniai. Kai kurie oponentai pajuokia šią tezę apie išsilaisvinimą, kai liaujasi budhi veikla, tokiu anekdotu. Atviraširdė žmona klausia impotento vyro: „O mano vyre, mano sesuo turi kūdikį, o kodėl jo neturiu aš?“ „Kai mirsiu, tu turėsi kūdikį“, - atsako tas. Lygiai taip pat, mano oponentai, jei egzistuodamas žinojimas nėra proto veiklos nutrūkimo priežastimi, tai iš kur viltis, kad ji nutrūks ateityje? Atsakydamas vienas mokytojų nurodė: „Būtent budhi veiklos nutraukimas yra išsilaisvinimas [mokša]. Kai nėra nežinojimo priežasties, budhi veikla liaujasi. Susiliejimo priežastis – nežinojimas, kuris pašalinamas žinojimu“. Taigi, išsilaisvinimas yra kažkas kita, nei tik psichikos veiklos nutrūkimas.

25. Jo pašalinimo pasekmė – susiliejimo neuvimas; tai ir yra „liovimasis“, t.y. reginčiojo išsilaisvinimas.

Panaikinus nežinojimą, visiems laikams išnyksta purušos ir budhi asociacija, o tai vadinama „liovimusi“ (chana). Tai „izoliacija“ (kaivalja), absoliuti purušos nepriklausomybė niekada daugiau nesusiejant su gunomis. Dingus kančių priežasčiai fingsta pačios kančios, o tai ir yra „liovimasis“. Tada pruruša randasi „savyje pačiame“, „savo tikrojoje prigimtyje“.

26. Priemonė „liovimuisi“ – nuolatinis išskiriantis žinojimas.

„Išsikiantis žinojimas“ – tai skirtumo tarp budhi (aukščiausios prakriti apraiškos) ir purušos pajauta (pratjaja), kuri negalima, kol egzistuoja klaidingas žinojimas. Kai šis pasiekia pakepintų sėklų lygį, tada, dėka budhi tyrumo, pasiekiamo šalinant klešų sąlygotus supurvinimus, jogas pasiekia vieną aukščiausių atsainumo lygių (I 15), kai skirtumo suvokimo srautas tampa nesuteršiamu. Toks be defektų žinojimas yra purušos ir prakriti atskyrimo priemone, išsilaisvinimo keliu. Išskiriantis žinojimas atsiranda pamažu, studijuojant raštus (šastra), giliai apmąstant, ką išstudijavai, medituojant ir per samadhi.

Pašalinus proto užteršimus, panašius į uždangalą ar pelėsį, jogas pereina kelias aukščiausiojo žinojimo tobulinimo stadijas:

Šios 4-ios išminties rūšys (insaita) yra “išsivadavimas iš veiksmų” arba išorinių reiškinių. Kitos trys vadinamos “išsilaisvinimu iš psichikos”. Jų perėjimas vyksta savaime, be pastangų, ir baigiasi visišku čita funkcijų liovimusi. Tai akme, o toliau jau išsilaisvinimas (kaivalja);

28. Pritaikius jogos priemones, sunaikinus nešvarumus, pažinimo šviesa pasiekia išskiriantį žinojimą.

Išskiriantis žinojimas kaip liovimosi priemonė (II 25-27) turi būti tobulas (sidha), tačiau tobulumo nėra be pratimų ar dvasinės praktikos (sadhana). Per juos sumažinamas arba pašalinamas proto „supurvinimas“ (ašudhi), pasireiškiantis 5-is klaidingo žinojimo rūšimis (II 3), t.y. klešomis ir jų įtakotais poelgiais. Apsivalant „pažinimo šviesa“ (džniana-dipti) pasiekia „išskiriančio žinojimo“ lygį.

29. Jama, nijama, asanos, pranajama, pratjachara, dharana, dhiana ir samadhi – 8-ios jogos priemonės.

30. Jama – tai achimsa, satja, astėja, brahmačarja ir aparigracha.

Jamos priesakų reikia laikytis mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Achimsa (nepakenkimas) – tai nežudymas, prievartos nenaudojimas, žalos nedarymas gyvoms būtybėms (žmonėms, gyvūnams, augalams). Niekada ir jokiais būdais. Visi jamos ir nijamos principai turi remtis achimsa ir tarnauti sustiprinimui bei apvalymui. Satja (tiesa, teisybė) – tai teisumas, žodžių ir minčių atitikimas faktams. Reikia kalbėti apie realiai pamatytą, išgirstą ar sugalvotą. Informaciją perduodantys žodžiai neturi būti apgaule, klaidinti arba būti tušti. Jie turi nešti naudą, o ne žalą.Tad jogas pirma turi gerai ištirti, kas yra gėris, o tik tada tarti gėrį nešančius žodžius. Susilaikyti nuo žalą nešančių žodžių. Taip, jei plėšikų gauja klausia, kur nuėjo karavanas, ir gauna teisingas žinias, tai atsakymas teisingas tik formaliai, nes yra achimsos pažeidimu. Teisinga kalba neleidžia šmeižto, sukeliančio nesantaiką, įžeidimų, grubumo ir plepumo, atimančio brangų laiką. Reikia stebėti, kad į kalbą nebūtų įtraukiami įsivaizduojami arba nerealūs dalykai, netikslūs išsireiškimai bei „išpūsti“ dalykai. Pavyzdžiui netinka, kai tėvas šaukia ant sūnaus: „Pasakyk tiesą, o tai nusuksiu tau galvą!” Astėja (nevogimas) – svetimo nesisavinimas. Brahmačarja - lytinio potraukio valdymas, seksualių minčių, norų neturėjimas, tokių žodžių nesakymas ir veiksmų nedarymas. Vedusiems – nesvetimoteriavimas ir kitų lytinio gyvenimo normų laikymasis. Jogui – visiškas susilaikymas. Aparigracha (tiesiog. „neprigriebimas“) – gobšumo nebuvimas, nekaupimas ir neprisirišimas prie materialinių vertybių, dovanų nepriėmimas. Jogas apsiriboja tik tuo, kas būtina pragyvenimui.

31. Šios bendrieji priesakai, neribojami gyvenimo statuso, vietos, laiko ir aplinkybių.

Priesakų negalima sulaužyti esant bet kokioms aplinkybėms. Nei savigyna, nei „geri norai“, nei kastos pareiga negali būti pateisinimu.

32. Nijama – apsivalymas, pasitenkinimas, tapas, svadhjaja ir išvara-pranidhana.

Apsivalymas yra dviejų tipų: išorinis ir vidinis. Išorinis atliekamas specialiomis procedūromis ir švaraus maisto valgymu. Vidinis – išdidumo, pasipūtimo, garbės troškimo, pykčio, piktumo ir pan. sutramdymu. Proto ir širdies tyrumas, dvasios švarumas (čita-šudhi) – būtini jogui. Pasitenkinimas (santoša) - tai pasitenkinimas mažu, tuo, ką turi, nesiekimas įsigyti daugiau, nesijaudinti dėl patogumų ir komforto. Tapas (askezė) – kantrus nepatogumų (šalčio, alkio, karščio, troškulio, pozos (asanos) iškentimas, tylėjimas ilgesnį laiko tarpą. Yra du tylėjimo tipai: nekalbėjimas ir bet kokios komunikacijos (pvz., gestų pagalba) nebuvimas. Tapas priskiriama ir pasninko ir kai kurių religinių apeigų laikymasis. Tapas vysto kantrybę, atsparumą, sugebėjimą įveikti sunkumus. Svadhjaja - šventųjų raštų nagrinėjimas, „Om“ mantra, kasdieninė savianalizė ir vidinis apmąstymas. Tai skatina koncentraciją į dvasinės praktikos tikslą. Išvara-pranidhana (I 23-29) – visų savo veiksmų paskyrimas aukščiausiajam guru (išvarai) arba žmonijai. Pasakyta: „Esantis‚savyje‘, kurio žalingų troškimų grandinė sutraukyta – ar guli jis, ar sėdi, ar eina keliu – mato samsaros šaltinį ir, nuolat būdamas išsilaisvinimo būsenoje, mėgaujasi nemirtingumu“.

33. Kilus mintims apie jamos ir nijamos principų sulaužymą – „priešingojo apmąstymas“.

34. „Pažeidimai, t.y. kančios sukėlimas ir pan., padaryti, sukelti ar pateisinti, prieš kuriuos sekė pyktis, neapykanta ar lengvi, vidutiniai ar sunkūs, sukelia begalinias kančias ir nežinojimą“ – toks yra „priešingojo apmąstymas“.

Jei sieloje kyla pykčio, neapykantos, nepasitenkinimo pajautimas ir atsiranda ketinimas: „Užmušiu tą, kuris mane įžeidė, pameluosiu, paimsiu jo daiktus, suviliosiu jo žmoną, įgysiu turtų“, tai reikia imti mąstyti priešingai: „Liepsnodamas negailestingoje samsaros ugnyje, radau prieglobstį jogoje, padėdamas visoms gyvoms būtybėms; padaręs tai, nuo ko atsisakiau, būsiu panašus į šunį, laižantį savo vėmalus“. Šį metodą reikia taikyti ir kituose jogos etapuose – jogas nuolat turi galvoti apie jogos pranašumus ir jos principų sulaužymo žalą, t.y. nuolatines kančias ir buvimą samsaros rate. Sulaužymus gali atlikti pats žmogus arba tarpininkaujant kitiems, gali būti pateisinti kieno nors atlikti nedori veiksmai ar nusikaltimai. „Priešingojo apmąstymas“ yra norų neutralizavimas, o ne jų nuslopinimas, kad neveda į sėkmę: tai, kas nuslopinta, išstumta iš sąmonės, nedingsta ir po kurio laiko vėl pasireiškia dar stipriau.

35. Įtvirtinus achimsą, jo buvimas naikina priešiškumą.

Jei jogas įsitvirtino achimsoje, t.y., yra visai be pykčio ir ramus, tai ir greta esančios būtybės praranda agresyvumo; pvz., gyvatė ir mangustas nepuola vienas kito, tigras neliečia elnio ir t.t. Jogui paklūsta laukiniai žvėrys.

36.Įtvirtinus satją - veiksmų rezultatų valdymas.

Jogo žodžiai tampa teisiais ir įgauna nepaprastą galią. Jei jis kam pasako „gyvenk teisingai“, tasai ima gyventi teisingai. Jei jis išsako norą „pasiek dangų“, žmogus pasiekia dangų.

37. Įtvirtinus astėja – visų brangenybių gavimas.

38. Įtvirtinus brahmačarją – energijos gavimas.

Suvaldžius lytinį potraukį, įgaunamas fizinis ir psichinis energingumas (virja). Jogas gauna dvasinę galią, leidžiančią mokyti kitus, įtvirtinti savo pasiekimus mokiniuose.

39. Įtvirtinus apiragrachą – suvokiama, kokie buvo ir kokie bus egzistavimai.

Prisirišimas prie daiktų ir savo kūno riboja savęs pažinimo galimybes. Jo atsisakius, atsiranda galimybė pažinti savo ankstesnius ir būsimus gyvenimus – o atitinkamai, ir išbaigtą žinojimą apie šį gyvenimą.

40. Apsivalymo pasekmė – pasibjaurėjimas savo kūnu ir kontaktų nebuvimas su kitais kūnais.

Net kruopščiausias apvalymas (šauča) negali visiškai ir visiems laikams išvalyti kūno. Todėl jogas jaučia bjaurėjimąsi [džugupsa) savo kūnu ir neturi noro liestis su kitais, kurie dar labiau užteršti. Jogo meilė išreiškiama draugiškumu, užuojauta ir bendru džiugesiu, kurie laisvi nuo jausmingumo.

41. O taip pat satvos apvalymas nuo radžaso ir tapas, sveika proto būsena, jo sutelkimas, indrijų suvaldymas ir galimybė suvokti atmaną.

Čia išvardijami visinio apsivalymo rezultatai. Švarioje sieloje atsiranda dvasinės palaimos (saumanasja) būsena, o kartu ir proto sutelkimas, nukreipimas viena kryptimi (ekagrja). Sutelktas protas gali kontroliuoti netvarkingą jutimo organų veiklą. O tai veda į gilų savęs pažinimą.

42. Pasitenkinimo pasėkmė – aukščiausia palaima.

Troškimų, siekių turėti daugiau liovimasis leidžia pasiekti palaimą. Senovės raštuose rašyta: „Palaima, pasiekiama šiame pasaulyje per pasitenkinimą objektais, ar aukščiausiasis dangiškasis pasitenkinimas nesudaro nė 1/16 palaimos, kylančios dėl troškimų panaikinimo“.

43. Tapas pasekmė dėka nešvarumo sunaikinimo – kūno ir indrijų tobulumai.

Tobulumai (sidhi) – nepaprasti sugebėjimai, aprašomi trečiojoje „Joga sutra“ dalyje. Pvz., kūno atžvilgiu, galima mažinti kūno dydį. Indrijų atžvilgiu – regėti ir girdėti dideliu atstumu ir t.t. Tačiau tapas lavinamas ne dėl antgamtiškų sugebėjimų pasiekimo, o dėl dvasinio tobulinimosi. Džniana-jogai, praktikuojantys atskyrimą (viveka) ir jausmų nebuvimą (vairagja) gali pasiekti išsilaisvinimą neįgydami antgamtiškų galių (žr. ir IV 1).

44. Svadhjaja pasekmė – kontaktas su norima dievybe.

Paprastai, kartojant mantrą, mintis nelieka fiksuota ties mantros prasme: galime be tikslo kartoti mantros žodžius, o mintys laisvai klajoti. Įtvirtinant svadhjają, žodinė formulė ir su ja susijęs vaizdinys yra neatskiriami ir nuolat randasi sąmonėje. Tokiam jogui apsireiškia dievybė, į kurią jis kreipiasi, ir pildo jo norus. Dievybėmis laikomi devai, aiškiaregiai (riši) ir „tobulos būtybės“ (sidhi).

Save pašventęs išvarai, jogas pasiekia samadhi – tada gali žinoti viską, ką tik nori (kas vyksta jo kūnė, kokioje nors vietoje ar kokiu nors laiku). Jis žino daiktus tokius, kokie jie yra „patys savyje“. Asana

47. Ji pasiekima sumažinus įtampą ir apmąstant begalinį.

Pagrindinėmis laikomos 84 asanos, iš jų svarbiausios – 32, o ypatingos – 11. Svarbiausios yra meditacinės asanos, t.y., kai stuburas yra vertikalioje padėtyje, o kojos kokiu nors būdu sukryžiuotos arba pariestos (žinomiausia – „Lotoso asana“,kurioje dažnai vaizduojamas Buda). Šių asanų įsisavinimas (išlaikymas ilgą laiką) leidžia pereiti į pranajamą ir yra ilgalaikės koncentracijos išlaikymo priemonė. „Begalinio apmąstymas“ – tai tarsi susiliejimas su bekrašte tuščia erdve. Tačiau yra ir kitoks paaiškinimas – „begalinis“ laikomas vienu mitinės gyvatės vardu Šeša epitetų.

49. Kai tai yra, ateina pranajana,t.y. kvėpavimo judesių reguliavimas.

50. Jos modifikacija – išorinė, vidinė ir „sulaikyta:, reguliuojami erdve, laiku ir skaičiumi; atliekant pranajaną, atsižvelgiant į tai, ji tampa ilgalaike ir subtilia.

51. Ketvirtoji pranajamos modifikacija - anapus išorinio ir vidinio.

Indiškų šaltinių komentarai šiai vietai nėra aiškūs. Pranajama, kaip sudėtinga praktikos rūšis, turi būti atliekama vadovaujant guru, nes kitaip ji gali būti labai pavojinga. Gerai žinoma sąsaja tarp kvėpavimo ir emocinės būsenos, panaši sąsaja yra ir tarp kvėpavimo ir dėmesio koncentracijos lygio. Budizme paplitę kvėpavimo pratimai, padedantys išlaikyti ramybę ir susikaupimą, Ji labai paprasta: reikia kurį laiką įdėmiai stebėti savo kvėpavimą, įsidėmint įkvėpimo ir iškvėpimo judesius arba stebėti oro judėjimą šnervėse.

52. Rezultate – sunaikinama tai, ką slepia šviesa .

Praktikuojant pranajamą sunaikinama karmos rūšis, trukdanti skiriančiojo žinojimo (viveka-džniana) pasiekimui (palyg. I 34). Ši karma aprašoma taip: „Jos dėka magiškoji didžiojo aklumo valktis slepia švytinčia satvą ir atliekami darbai, kurių nereiktų daryti“. Todėl pasakyta: „Nėra tapas aukščiau pranajamos, ji panaikina proto užteršimą ir tada švyti žinojimo šviesa“.

Dharana (III 1) – proto (manas) susitelkimas kokiam nors punktui, tai 6-asis 8-pakopės jogos komponentas (palyg. I 34).

54. Pratjachara pasiekiama nesant indrių kontakto su jų objektais ir tarsi joms priimant čitos prigimtį.

Tai visiškas indrijų atjungimas nuo išorinio pasaulio, t.y., regėjimo nuo to, kas regima, klausos – nuo garsų ir t.t. Kadangi proto ir indrijų prigimtis ta pati, tai įmanomas „indrijų įtraukimas vidun“, jų išorinės veiklos nutraukimas (tarsi vėžliui pasislepiant po savo šarvu). Jogui pratjachara atsiranda savaime, tačiau ji palanki tik tobulai laikantis jamos ir nijamos nurodymų, nes kitaip gali atnešti didelę žalą.

Tai pasiekus, galima laisvai išjungti ar įjungti indrijas. Neturint tokio sugebėjimo, neįmanomas tobulumas kitose jogos stadijose.