Patandžali. Joga sutra

Tęsiame Patandžali "Joga sutrą" publikaciją su komentarais...
Priminsime, kad antrasis vertimas ir antrieji komentarai yra Svami Vivekanandos, daugiau apie tai žr. >>>>>

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      

Antrasis skyrius. Apie dvasios pratimus

Pirmo skyriaus (skirto tiems, kurių protas nuo pat gimimo labai stipriai sutelktas) komentaruose paaiškinami dauguma čia naudojamų terminų >>>>

1. Tapas, svadhaja ir išvara-pranidhana sudaro krija-jogą
   [ Susivaržymas, studijos ir darbo vaisių pašventimas Dievui vadinama krija-joga ] 

Aum „Krija-joga“ reiškia „veikimo“ arba praktinę jogą. (Tapas (askezė, pasaulio malonumų atsisakymas) apvalo protą ir pašalina kliūtis siekiant aukščiausio tikslo – išsilaisvinimo. Svadhaja – mantrų („Om“ ir kitų) dainavimas bei nuolatinis tekstų, dėstančių išsilaisvinimo prigimtį ir priemones (mokša-šastra), skaitymas ir studijavimas. Išvara-pranidhana – visų savo veiksmų pašventimas „aukščiausiajam guru“, t.y. išvarai, atsiribojant nuo jų rezultatų (sanjasa; žr. I 23-30). (Tapas paprastai taikomas kūnui, svadhaja – kalbai, o išvara-pranidhana – mąstymui.

Tos samadhi, kuriomis užbaigėme ankstesnį skyrių, pasiekiamos labai sunkiai, todėl eiti prie jų turime lėtai.

Pirmasis išankstinis žingsnis vadinamas krija-joga. Paraidžiui tai reiškia darbą nukreipiantė į jogą.

Susivaržymas. Organai savo esme arklys, sąmonė – vadelės, protas – vežėjas, siela – raitelis ir kūnas – vežimas Šeimininkas, valdovas, žmogaus esmė, sėdi vežime. Jei arkliai labai neklusnūs ir neklauso vadelių, jei vežėjas-protas nemoka važnyčioti arklių, vežimą ištinka apverktinas likimas. Tačiau jei arkliai gerai išvažnyčioti ir vadeles-sąmonę tvirtai laiko vežėjas-protas, vežimas pasiekia tikslą. Tad kas tada suprantama kaip susivaržymas? Tvirtas vadelių laikymas valdant kūnu ir sąmone; draudimas kūnui daryti tai, kas jam patinka; tačiau abu pavaldūs sau pačiam.

Studijavimas. Kas suprantama šiuo žodžiu? Ne romanų, apysakų ar apsakymų studijavimas, o tų kngų, kurios moko apie sielos išsilaisvinimą. Studijavimas taip pat nėra vienas kitai prieštaraujančių teorijų ir požiūrių aptarimą. Laikoma, kad jogui pasibaigė tokio kritinio tyrinėjimo etapas, kad jis pakankamai tuo užsiėmė ir jau tuo pakankamai patenkintas. Jis dabar mokosi tik savo įsitikinimo sustiprinimu.

Vada ir sadhanta. Tai du Raštų studijavimo būdai: vada – dialektinis ir sadhanta – užbaigiantis (atvedantis į išvadas). Visai su jais nesusipažinęs žmogus turi imtis pirmos dalies – treniruotis dialoguose ir aptariant už ir prieš, - o užbaigusi ją, pereiti prie sadhantos – išvadų padarymo. Tiesiog padaryti išvadą nėra pakankama: reikia, kad ji būtų sutvirtinta. Knygų yra be galo daug, o laikas trumpas; todėl žinių įgijimo paslaptis tame, kad reikia imti tai, kas esmingiausia. Pasirinkite tai ir tada stenkitės gyventi pagal tai. Indijoje yra prietaras, kad prieš Radža-Hamsą (gulbe) padėjus dubenėlį su pienu, stipriai atskiestą vandeniu, jis išgers visą pieną ir paliks vandenį. Panašiai ir mes turime imti tik tai, kas vertinga pažinime ir palikti nereikšminga. Visa ši protinė gimnastika yra būtina pradžioje. Mes neturime imtis visko aklai, jogas perėjo įrodymų laikotarpį ir padarė išvadą, tvirtą tarsi uola. Dabar jis siekia viena, - tai sustiprins išvadą. Jis sako: niekam neįrodinėkite savo įsitikinimų teisingumo, o jei kas nors stengsis pakeisti jūsų įsitikinimus, tylėkite. Neatsakykite į jokius įsitikinimus, o tiesiog nueikite, nes disputai tik jaukia sąmonę. Jos tarnauja tik proto treniravimui; kam gi veltui neduoti jam ramybės? Protas ne daugiau nei silpnas ginklas ir gali mums duoti tik jutimais ribojamas žinias. Jogas nori eiti už jutimų ribų, todėl protas jam nereikalingas. Jis gi įsitikinęs ir todėl tyli ir nesiginčija. Brt koks ginčas pažeidžia jo sąmonės pusiausvyrą, sukelia čitos susijaudinimą, o tasai jį tempia atgal. Argumentacija ir svarstymai tėra kliūtimis; virš jų randasi gerokai aukštesni dalykai. Gyvenimo paskirtis ne mokykliniuose susirėmimuose ir viešuose apsižodžiavimuose.

„Skirti darbus Dievui“ – nepriimti nei pagyrų, nei papeikimų, o tuos ir kitus skirti Dievui ir išlaikyti ramybę.

2. Krija-joga atliekama dėl samadhi pasiekimo bei klešų susilpninimo
   [ Jie tarnauja samathi pratimams ir mažina su kančiomis susijusių kliūčių kiekį ] 

Klešų susilpninimas, t.y., jų subtilaus (pratano) lygio pasireiškimas, vienas iš jų panaikinimo etapų (žr. II 11).

Dauguma mūsų savo sąmonę daro panašią į išpaikintus vaikus, leisdami jai daryti viską, ko bepanori. Todėl įgijimui jos valdymo sugebėjimą ir priverčiant ją paklusti, būtina nuolat užsiiminėti aukščiau minėtais apsiribojimais. Kliūtys kelyje į jogą iškyla dėl tokio valdymo trūkumų ir mums atneša kančias. Jas galima pašalinti nusišalinant nuo sąmonės ir jos suvaržymu tų įvairių pratimų pagalba.

3. Klešos – tai nežinojimas, „ego“, troškimai, neapykanta bei mirties baimė
   [ Susijusių su kančiomis kliūčių esmė yra nežinojimas, klaidinga savimonė (prisirišimas), pasibjaurėjimas ir prisirišimas prie gyvenimo ] 

Klešos (tiesiogiai, „negalavimai“, ‚kančios“) – 5-ios dvasinio nežinojimo arba suklydimų rūšys (žr. I 8). Veikdamos jos sustiprina „gunų valdžią“, sukelia priežasčių-pasekmių srautą, skatina „karmos nokimą“ (karma-vilaka).

Yra 5 kančių rūšys, penkeriopas tinklas, pririšantis mus prie žemės. Be abejonių, nežinomimas yra visų jų motina. Jis yra vienintele visų mūsų nelaimių priežastimi. Kas daugiau gali mus padaryti nelaimingais? Siela iš prigimties yra amžinai palaiminta. Kas dar be nežinojimo, haliucinacijų, suklydimų gali ją nuliūdinti? Visos sielos kančios yra paprastas suklydimas.

4. Nežinojimas – dirva kitoms klešoms: snaudžiančioms, subtiliosioms, laikinai nuslopintoms ir pasireiškusioms
   [ Nežinojimas yra visų kitų, kokioje būsenoje jos bebūtų: slaptoje, susilpnintoje, nuslopintoje ar paskirstytoje ] 

Nežinojimas (avidja) – kitų klešų šaltinis arba pagrindas; klešos – jo modifikacijos. Paprastai klešos būna keturių formų arba būsenų. Jos gali būti „miegančiomis“ (latentinėmis) ir pasireikšti tik esant tam tikroms sąlygoms, tarsi sėklos, išdygstančios esant tam tikrai drėgmei ir temperatūrai. Jos gali būti „subtiliosios“, t.y., krija-jogos dėka susilpnintos (žr. II 2). Jei aistra išstumia neapykantą, tai neapykanta randasi nematomoje būsenoje, tačiau nėra sunaikinta. Atviras pyktis, baimė – pasireiškusių klešų pavyzdys. Dvasinių pratikų pasėkoje gali atsirasti ir penktoji būsena, kurioje klešos, tarsi „pakepintos sėklos“, tampa visai neveiklios, nepajėgios pasireikšti.

Įspūdžiai yra jų priežasčių esme; ir visi įspūdžiai būna įvairių laipsnių. Jie gali būti nuslėpti. Dažnai girdite pasakymą: „nekaltas tarsi vaikas“; tu tarpu kūdikyje gali būti ir demono, ir dievo užuomazgos, kurie palaipsniui ir atskleidžiamos. Jogui įspūdžiai, palikti ankstesnių sanskaros veiksmų, yra laba subtilioje būsenoje, ir jis gali uos valdyti ir neleisti jiems pasireikšti. Šie įspūdžiai yra susilpninti. Nuslopinti – tai reiškia, kad viena įspūdžių serija kažkuriam laikui nuslopinama kitų, stipresnių, tačiau vėl pasirodo, kai dingsta jas slopinanti priežastis. Būsena vadinama paskirstyta, kai sanskaros, sustiprintos supančių sąlygų, pasiekė reikšmingą veiklą, gerą ar blogą.

5. Nežinojimas – pripažinimas laikinojo, negrynojo, kančių, ne-atmano vietoje amžinojo, tyro, pasitenkinimo, atmano
   [ Nežinojimas yra neamžino, netyro, kankinančio ir nesudarančio tikrąjį „Aš“ pripažinimas už amžiną, tyrą, laimingą, Atmaną (tikrąjį „Aš“) ] 

Laikyti, kad mus supantis pasaulis (žemė, mėnulis, žvaigždės ir t.t.) yra amžini, o dievybės (devai) nemirtingi, yra nežinojimas. Nėra grynu kūnu dėl savo kilmės aplinkybių, dėl nuolatinių išskyrų ir būtino nuolatinio apsivalymo. Štai poetinis negrynojo vietoje tyroje priėmimo pavyzdys: „Ši mergina patraukli, tarsi jaunas mėnuo. Jos kūnas – tarsi medus ir nektaras. Jos akys, tarsi mėlynojo lotoso žiedlapiai, žaismingais žvilgsniais aplinkiniuose žadina gyvastį. Ji tarsi mėnulio pagimdytoji“. Lygiai taip pat galima blogą palaikyti geru, beprasmį ir nenaudingą – reikšmingu (artha). Taip klaidinga laikyti, kad išoriniai objektai (daiktai, galvijai ir pan.), kūnas ar protas (tesantis tik purušos instrumentu) turi savarankišką „aš“ (atmaną). Šiuo aspektu Pančašikha sakė: „Savo dalimi laikantys negyvus ir gyvus objektus, juos gausinantys ir liūdintys, jų netekus – visi jie klysta“. Apie kančios palaikymą malonumu žr. II 15.

Visos šios įspūdžių rūšys turi vieną šaltinį – nežinojimą. Pirmiausia turime sužinoti, kas yra nežinojimas. Visi mes galvojam, „Aš esu kūnas“, o ne siela, tyra, nušvitusi, amžina, palaiminta, - tai ir yra nežinojimas. Mes galvojam apie žmogų kaip apie kūną ir žiūrim į jį kaip į kūną. Tai milžiniškas suklydimas.

6. „Ego“ - klaidingas regėjimo sugebėjimo sutapatinimas s reginčiuoju
   [ Klaidinga savimonė yra reginčio sutapatinimas su regos organu ] 

Regintysis arba betarpiška sąmonė (drik-šakti) – tai puruša. „Regėjimo sugebėjimas“ (daršana-šakti) – tai budhi. „Ego“ (asmita, tiesiogiai „esamumas, savastis, aš-atis“) – iliuzorinis „pažinimo instrumento“ (budhi) palaikymas pačiu reginčiuoju (palyg. III 35).

Regintis yra siela, vientisa, tyra, amžina, šventa, begalinė, nemirtinga. Ji yra žmogaus Esmė. O kas gi yra įrankiai? Čita arba sąmonės materija, budhi – apibrėžiantis sugebėjimas, manasas arba sąmonė ir indrijos arba jutimų organai. Tai jai tarnaujantys įrankiai, kad būtų matomas išorinis pasaulis. Esmės tapatinimas su įrankiais yra vadinama savimonės nežinojimu. Mes sakom: „Aš esu sąmonė. Aš mąstau, Aš piktas arba Aš laimingas“. Kaip galim pykti ar neapkęsti? Tusim save tapatinti su Esme, kuri negali kisti. Jei ji nesikeičia, kaip ji gali būti vienu metu laiminga o kitu – nelaiminga? Ji beformė, begalinė, visur esanti; kas gali ją paveikti? Niekas Visatoje negali padaryti jai jokio poveikio. Tačiau dėl nežinojimo mes save tapatiname su sąmonės materija ir manom, kad jaučiam malonumą ar kančią.

Jogai
7. Troškimai – malonaus trauka
   [ Prisirišimas yra sąmonės siekis malonumų ] 

Troškimai (raga) – tai malonumų ar priemonių jiems pasiekti norėjimas, polinkis prie to, kas malonu. Jie kyla iš prisiminimų apie praeities malonumus.

Mes randam malonumus žinomuose dalykuose; ir sąmonė tarsi srautas veržiasi prie jų. Šis sietis tarsi į malonumų centrą yra prisirišimas. Mes niekada nebūnam prisirišę prie ko nors, kame nejaučiame malonumo. Kartais mums sukelia malonumą labai keisti dalykai, tačiau apibrėžimas lieka tas pat: mes prisirišę prie visko, kame randame malonumą.

8. Neapykanta – pasibjaurėjimas nemaloniu
   [ Pasibjaurėjimas yra reakcija į kančią ] 

Neapykanta (dveša) – troškimams priešinga reakcija; antipatija arba pyktis to, kas sukelia kančias, atžvilgiu. Ši kleša nulemta ankstesnių kančių patirtimi.

Tai, kas mums suteikia kentėjimą, mes nedelsdami stengiamės pašalinti.

9 Įgimtas ir stiprus prisirišimas prie gyvenimo, būdinga ne tik nežinančiajam, bet net ir išminčiui, pasireiškia kaip mirties baimė
   [ Prisirišimas prie gyvenimo persmelkia pačią jos prigimtį ir būdingas net išmintingam ] 

Kiekviena būtybė trokšta gyventi amžinai. Toks noras liudija, kad praeityje buvo išgyventa skausmingas mirties momentas, kad buvo ankstesni gyvenimai. Įgimta, instinktyvi mirties baimė irgi yra nežinojimo pasekmė, kai kūnas ir protas laikomi kažkuo absoliučiu (palyg. IV 10).

Prisirišimą prie gyvenimo matote kiekviename gyvūne; ir kadangi žmonės taip myli tikrąjį gyvenimą, kad jo trokšta ir būsimame, tai buvo nemažai bandymų sukurti tuo besiremiančių teorijų. Aišku, nereikia sakyti, kad tasai įrodymas neturi didelės vertės; tačiau keisčiausiu dalyku tuose bandymuose yra tai, kad Vakarų šalyse idėja, kad prisirišimas prie gyvenimo nurodo būsimo gyvenimo galimybę, taikoma tik žmonėms, tačiau netaikoma gyvūnams. Indijoje prisirišimas prie gyvenimo buvo viena iš prielaidų, įrodančių ankstesnę patirtį ir ankstesnį egzistavimą. Samprotavo taip: jei teisinga, kad visos mūsų žinios gautos iš patirties, tada neabejotina, kad tai, ko niekada nepatyrėme, negalim nei įsivaizduoti, nei suprasti. Tačiau žinoma, kad kai tik išsirita viščiukai, jie ima lesti maistą; daug kartų matė, kad tais atvejais, kai ančiukus išperėjo višta, jie, išsiritę iš kiaušinių, iškart bėgo prie vandens, o motina galvojo, kad jie paskęs. Jei patirtis yra vieninteliu pažinimo šaltiniu, iš kur tie viščiukai išmoko lesti maistą ir iš kur ančiukai sužinojo, kad vanduo yra jų tikroji stichija? Jei sakysite, kad čia veikė jų instinktas, tai nieko nepaaiškins – tai tik žodžiai, o ne paaiškinimas. Kas yra instinktas? Ir mes patys turim daug instinktų. Pvz., didesnė jūsų, maloningosios ponios, dalis groja rojaliu ir, aišku, atsimena, kaip atidžiai, pradėjusios mokytis, teko dėti pirštus vieną po kito ant baltų ir juodų klavišų; dabar gi po daugelio metų pratybų jūs galite kalbėtis su draugais, o jūsų pirštai tebebėgioja lygiai taip pat, tarsi juos sektumėte. Tai tapo instinktu. Tas pats yra su bet kokiu darbu: dėl pratybų jis tampa automatiniu, virsta instinktu ir, kiek mes žinome, visi veiksmai, kurie dabar laikomi automatiniais, prieš tai buvo sąmoningais. Jogos kalba instinktas yra įvykęs samprotavimas. Atpažinimas įvyksta ir tampa automatiniu, sanskara. Tad visai logiška laikyti, kad visa šiame pasaulyje , ką vadiname instinktu, tiesiog yra įvykusiu samprotavimu. Kadangi samprotavimas negalimas be patirties, todėl bet kuris instinktas yra ankstesnės patirties rezultatas. Viščiukai bijo vanago, o antys mėgsta vandenį – ir abiem šiais atvejais tai ankstesnės patirties rezultatas. Tada kyla klausimas: ar toji patirtis priklauso atskirai sielai ar tiesiog kūnui? Ar ančių instinktas yra jos protėvių patirtis ar jos pačios? Naujausieji mokslininkai laiko, kad ji priklauso kūnui, tačiau jogai yra nuomonės, kad tai sąmonės patirtis pranešama kūnui. Tai vadinama persikūnijimo teorija.

Tas čitos vriti, tas sąmonės bangas, kurios grubios, mes galime pastebėti ir pajausti; jos gali būti lengvai valdomos, tačiau ką galima pasakyti apie tuos subtilius instinktus? Kaip juos valdyti? Kai aš pykstu, visa mano sąmonė tampa viena didele pykčio banga. Aš jaučiu ją, matau, nukreipiu, galu nesunkiai su ja atlikti bandymus, galiu kovoti su ja; tačiau negaliu pasiekti pilnos sėkmės toje kovoje, jei negaliu nusileisti į gelmę. Kas nors pasako man kažką grubaus ir aš pradedu jausti, kad karščiuojuos, o jis tebetęsia, kol visiškai nesupykstu, užsimirštu, susitapatinu su pykčiu. Kai jis dar tik pradeda mane piktinti, aš dar galvoju: „Aš dabar supyksiu“; pyktis buvo viena, o aš – kita; tačiau supykęs aš pats tapau pykčiu. Tie jausmai turi būti suvaldomi užuomazgoje, ištakose, jų subtilioje formoje, net anksčiau nei juso suvokėme, kad jie mus veikia. Daugumai žmonijos tos subtilios jausmų būsenos, būsenos, kai jos lėtai kyla iš po sąmoningumo, dar nežinomos. Kai burbuliukas pakyla nuo ežero dugno ar net kai jis jau priartėjo prie vandens paviršiaus, mes jo nematom; kad jis yra mes sužinome, kai jis sprogsta ir sukelia ratilus. Mums paseks kovoje su bangomis tik tada, kai sugebėsim jas suvaldyti jų neapčiuopiamose priežastyje; jei mes negalim jų suvaldyti ir nuraminti anksčiau, nei tapo grubiomis, tada nėra jokios vilties įveikti bet kurią emociją. Kad valdytume savo aistras, turime jas valdyti pačiose jų ištakose; tik tada būsim pajėgūs išdeginti pačias jų sėklas. Kai kepintos sėklos, pasėtos žemėje. Niekad neišdygsta, taip ir tos aistros niekada nesukyla.

10. Tas subtiliąsias klešas reikia sunaikinti priešpastatant [prati-prasava]
   [ Jos, kad būtų valdomos, priešingos pasikeitimams, turi būti subtiliomis ] 

Tos 5-ios klešos tampa panašiomis į pakepintas sėklas ir išnyksta kartu su protu (čita), kuris, atlikęs savo paskirtį, ima dykaduoniauti (palyg. IV 34).

Kaip gali būti valdomos subtiliosios sanskaros? Turime pradėti nuo didelių bangų ir leistis vis žemyn ir žemyn. Kai sąmonėje kilo didelė pykčio banga, turime ją valdyti sužadinę priešpriešinę didelę bangą, pvz., galvodami apie meilę. Būna, kad motina labai supyksta ant vyro, tačiau tuo metu įeina vaikas, ir ji jį bučiuoja: senoji banga dingsta ir kyla nauja, meilė vaikui. Taip mes matom, kad priešpriešinių angų sužadinimu galime nugalėti tas, kurias norim pašalinti. Jei savo subtiliojoje prigimtyje sužadinsime tas subtiliąsias priešpriešines bangas, mes suvaldysime subtilius pykčio veiksmus žemiau sąmonės lygio. Dabar žinome, kad visi instinktyvūs veiksmai pirma prasideda kaip sąmoningi ir vėliau darosi vis subtilesni ir subtilesni. Tad jei gėrio bangos sąmoningoje čitoje bus žadinamos nuolat, jos nusileis, taps subtiliomis ir išstos prieš sanskaros formas, atitinkančias piktas mintis.

11. Dhiana pašalina tuos pasikeitimus
   [ Apmąstymo pagalba pašalinami pasikeitimai ] 

Grubiosios klešų modifikacijos, krija-jogos pagalba paverstos subtiliosiomis (II 1-2), gali būti panaikintos tam tikros meditacijos (prasamkhjana dhiana) pagalba. Kaip kad lengvai pašalinamas purvas nuo drabužių, tačiau sunkiai – likę dėmės, taip yra ir su klešomis. Galima išskirti tris jų šalinimo etapus: pavertimas subtiliomis krija-jogos pagalba; perkėlimas į neveiksnią būseną dhianos ir sampradžniata-samadhi pagalba, visiškas pašalinimas „ištirpstant protui“ asampradžniata-samadhi (I 18) pagalba. Paskutinis etapas veda į išsilaisvinimą (kaivalja).

Apmąstymas yra vienas galingiausių būdų didelių bangų atsiradimo valdymui. Apmąstymais galite priversti sąmonę sunaikinti tas bangas ir, jei tęsiate apmąstymų užsiėmimus, kol tai netampa įpročiu, kol jis nevyks pats savaime be jūsų noro, pyktis ir neapykanta bus valdomi ir sutramdyti.

12. „Karmos saugyklos“ šaknis yra klešose ir realizuojasi regimose ir neregimose egzistencijose
   [ Reikalų imtuvo ištakos su kančiomis, patiriamose šiame regimame ar neregimame gyvenime susijusiose kliūtyse ] 

Klešų įtakoje daromi veiksmai (kaip ir visi kiti) psichikoje palieka „pėdsakus“ – samskaras, kurie, pagal karmos dėsnį, duoda vaisius šiame gyvenime arba „nematomame“, t.y., ateities.

Imtuvu čia suprantama sanskarų suma. Ką bedarytumėm, sąmonėje kyla banga ir, kai veikla pabaigta, mes galvojam, kad banga dingo. Ne, ji tik tapo subtilesne, tačiau tebeegzistuoja. Kai stengiamės prisiminti tai, ką darėme, ji vėl pakyla ir tampa banga. Vadinasi, ji ten buvo; jei jos nebūtų buvę, nebūtų prisiminimo. Taigi, kiekvienas veiksmas, kiekviena mintis, gera ar bloga, iškart nusileidžia ir tampa subtiliomis bei kaupiasi apačioje. Visi jie, tiek geri, tiek blogi vadinami kančias sukeliančiomis kliūtimis, nes, jogų nuomone, ir tie, ir kiti su laiku atneša kančias. Bet kuri laimė, kylanti iš jausmų,, galiausiai atneša kančią; bet koks pasitenkinimas verčia mus trokšti daugiau ir baigiasi kančia. Žmogaus norams nėra ribų; žmogus pastoviai nori ir kai pasiekia tašką, kuriame noras negali būti įgyvendintas, patiria kančią. Todėl jogai visą įspūdžių, gerų ir blogų, sumą priima kaip kančias atnešančias kliūtis, apsunkinančias kelią į sielos išsivadavimą.

Tas pat ir su sanskaromis, visų mūsų reikalų subtilios ištakos: jos yra priežastim, kurios vėl sukelia pasekmes šiame arba kitame gyvenime. Išimtiniais atvejais, kai sanskaros labai stiprios, jų vaisiai pasirodo greitai: ypač blogi arba ypač geri darbai savo vaisius subrandina šiame gyvenime. Jogai netgi mano, kad žmonės, gebantys sukaupti baisią gerųjų sanskarų jėgą, dar šiame gyvenime gali savo kūnus pakeisti dievų kūnais. Kelis tokius atvejus jogai mini savo knygose. Tie žmonės keičia pačią savo kūnų materiją, išdėstydami daleles taip, kad daugiau neserga, ir tai, ką vadiname mirtimi, neateina pas juos. Kodėl taip negalėtų būti? Fiziologinė maisto prasmė yra iš Saulės kilusios energijos įsisavinimas. Toji energija tampa augalu, kurį suėda gyvūnas, o šį – mes. Mokslas sako, kad mes daugybę energijos gaunam iš saulės ir ją darom savęs dalimi. Jei taip, kodėl turėtų būti tik vienas energijos įsisavinimo būdas? Augalo naudojamas būdas nėra tas, kurį mes naudojam; žemės įsisavinimo būdas skiriasi nuo mūsiškio, tačiau vis tik energija įsisavinama viena ar kita forma. Jogai sako, kad jie turi gebėjimą įsisavinti energiją vien savo sąmonės jėga; gali jos imti, kiek nori nesinaudodami įprastiniais būdais. Kaip voras išskiria voratinklį iš savo kūno medžiagos, apsisiaučia jo tinklu, taip ir mes iš savo substancijos išskiriam tinklą, vadinamą nervų sistema, ir negalim veikti kitaip, kaip nervų kanalais. Jogai sako, kad mums nebūtina būti jų sujungtiems.

Mes galim perduoti elektrą į bet kurią pasaulio vietą, tačiau tik laidų pagalba; tuo tarpu gamta milžinišką kiekį elektros siunčia be jokių laidų. Kodėl mes negalim daryti taip? Tai, ką vadiname sąmone, labai panašu į elektrą; ši nervinės srovės rūšis su ja turi daug bendrumų, nes ji taip pat poliarizuota ir savo veikimu laikosi visų elektros dėsnių. Mes galim siųsti savo elektrą tik nervų laidininkais; bet kodėl jos nepasiuntus nenaudojant jų? Jogai sako, kad tai visai įmanoma ir įvykdoma ir kad, kai tai pasieksim, Visatoje nebus nieko, ko nesugebėtumėm padaryti. Galėsim visur veikti savo kūnus be jokios nervų sistemos tarpininkavimo. Lai siela veikia per laidus, mes sakom, kad žmogus gyvena, o kai laidai miršta, apie žmogų sako, kad jis miręs. Tačiau kai žmogus įgauna sugebėjimą veikti ir su laidais, ir be jų, gimimas ir mirtis jam netenka jokios prasmės. Visi kūnai Visatoje sudaryti iš tanmantrų ir skirtumai juose kyla tik iš jų išdėstymo. Jei jūs tvarkytojas, tai galite savo kūną sutvarkyti taip ar kitaip. Kas sukuria šį kūną, jei ne jūs? Kas valgo maistą? Jei kitas valgytų maistą už jus, ilgai nepagyventumėte. Kas jums gamina kraują? Aišku, jūs. Kas siuntinėja kraują kraujagyslėmis? Jūs. Kas sukuria nervus ir išvysto visus raumenis? Jūs fabrikantas, gaminantis save iš savo paties substancijos. Jūs kūno gamintojas ir jame gyvenate. Tik mes praradome žinojimą apie tai, kaip mes tai darome; tapę automatiniais, išsigimusiais užmiršome gaminimo procesą. Tad tai, ką darome automatiškai, turi vėl tapti valoma. Mes tveriam ir turim valdyti savo tvėrimą, ir, kai tik sugebėsime tai daryti, tapsim pajėgūs padaryti visa, ko panorėsime, ir daugiau nei gimsime, nei mirsime, o ir nesirgsime.

Light of Raja Yoga
13. Kol egzistuoja toji šaknis, ji įsikūnija egzistavimo, jo trukmės ir patirties forma
   [ Esant ištakoms ateina vaisių metas jusliniams vaizdiniams, gyvenimo ir malonumo bei kančių jutimų (pavidalu) ] 

„Ji“ – karmašaja (karmos saugykla); ji nulemia gyvenimo būseną (žmogus, gyvūnas ir pan.), gyvenimo trukmę ir malonumų-kančių patirties (bhoga) pobūdį, kai nėra pašalintos klešos.

Iki galo neišnykę šaknys, priežastys, sanskaros vėl apsireiškia ir sukelia pasekmes. Susinaikindamos priežastys virsta pasekmėmis, o šios tampa subtilesnėmis ir virsta naujų pasekmių priežastimi. Medis subrandina sėklas ir tampa kitų medžių priežastimi. Mūsų veiksmai yra ankstesnių sanskarų pasekmė; savo ruožtu dabartinės sanskaros tampa būsimų veiksmų priežastimi ir t.t. Ši sutra kalba apie tai, kad jei jau yra priežastis, turi pasirodyti ir pasekmė, vaisius vaizdinių pavidalu: vienas bus žmogumi, kitas – angelu, trečias – gyvūnu, o ketvirtas – demonu. Pasekmėmis yra ir įvairios gyvenimo sąlygos: vienas gyvena 50 m., kitas – 100 m., o trečias miršta dviejų metų ir nesuauga. Visi tie gyvenimų skirtumai apibrėžiami ankstesnių veiksmų. Miegas tarsi gimęs malonumams ir, jei pasilaidos miške, malonumai nuseks ir ten; kitam, kur jis beeitų, pėdomis seka kančios – visa jam tampa kankinama. Tai jų praeities rezultatai. Anot jogos filosofijos, visi geri darbai atneša malonumus, o blogi – kančias. Bet kuris, darantis blogus dalykus, tikriausiai skins jų vaisius kančių pavidalu.

14. Jų rezultatu yra malonumas arba skausmas dėl gerų ar blogų darbų
   [ Jie subrandina vaisius džiaugsmo ar kančių pavidalu, sukeliamų gerais ar blogais darbais ] 

„Jų“, t.y., gyvenimo formos, trukmės ir patirties. Geri darbai (punja) suteikia malonumą (sukha), blogi – kančias. Tačiau jogui skausminga ir tai, kame kiti mato malonumą ir laimę.

15. Turinčiam atskiriantįjį žinojimą, visa – tik kančios, kitimų, skausmo, samskarų sukeltų kančių pasekmė bei abipusiško prieštaravimo gunų funkcijoms pasekmė
   [ Pažįstančiam viskas skausminga todėl, kad viskas atneša kančią – arba savo pasekmėmis, arba jų baiminimusi, arba būsena, sukelianti įspūdžius apie jas, - taip ir prieštaraujančių savybių pasekmė ] 

Malonumo išgyvenimas susijęs su gyvais (žmona, šeima) ar negyvais (namai, daiktai) objektais yra nulemtas prisirišimu ir jo rezultatu yra jo sustiprinimas (raga). Prisirišimo pasėkoje formuojasi „karmos saugykla“. Lygiai taip pat kančias sukeliantys objektai sukelia neapykantą (dveša) ir aklumą (mocha) – irgi formuojant karmašąją. Malonumas neįmanomas nesukeliant žalos kitoms būtybėms, todėl juslinių objektų malonumas formuoja „kūniškąją karmos saugyklą“, pagrįstą žalos darymu kitiems. Todėl malonumas išoriniais objektais vadinamas nežinojimu (avidja). Kai kontaktų su išoriniais objektas troškimas patenkintas, indrijos nurimsta ir laikinai netrokšta traukos prie savųjų objektų – o tai yra kančia. Pakartotino malonumo metu indrijos negali likti abejingos, jie skatina prisirišimą ir taip sukelia dar didesnį nepasitenkinimą. Būtent todėl malonumas negali būti neprisirišo, tikros laimės priemone. Toks žmogus būtų panašus į tą, kuris, bijodamas skorpiono, užmina gyvatę. Toks yra kančios, susijusios su kintamumu (parinama), malonumo virtimo kančia, pobūdis.

Toliau, jaučiamas skausmas, kančia, susiję su gyvais ar negyvais objektais, kuriems jaučiama neapykanta ar pasibjaurėjimas. Kai žmonės malonumų siekia kūno, kalbos ar proto pagalba, jie pirmenybę atiduoda vienam ir užmeta kitus, kad veda į gerų ir blogų darbų (dharma-adharma) kaupimą „karmos saugykloje“, kad galiausiai atneša vaisius, sukeldamos „kančių srautą“. Tačiau šią kančią patiria jogas (o ne paprasti žmonės), nes jo psichika yra jautri tarsi akies obuolys. Paprasti žmonės, apakinti nežinojimo, kabinasi už „aš“ ir „mano“; ir kenčia dėl savo veiksmų. Jie atgimsta vėl ir vėl, paveikti kančių, kylančių dėl vidinių ar išorinių priežasčių. Tačiau jogas, matydamas, kad ir kiti įtraukti į kančių srautą, randa prieglaudą teisingame žinojime (samjag-daršana), kad sunaikintų bet kokias kančias.

Kančia kyla ir todėl, kad psichika yra gunų pasireiškimas. Gunos nuolat „kovoja“ tarpusavyje, sukeldamos nuolatinius neramumus ir pasikeitimus. Protas irgi nuolat keičisi ir patiria įvairias būsenas, kurios apibūdinamos malonumu, kančia ar aklumu (mocha). Negalima nuolat patirti tik malonumą, nes gunos viena nuo kitos neatskiriamos ir vienos pasireiškimo metu būna ir kitos. Tai sukelia nepasitenkinimą ir kančias. Nežinojimas (avidja), - pagrindinė kančių priežastis. Ji pašalinama tikru žinojimu. Mokslas apie išsilaisvinimą turi 4-ias temas: samsara, jos priežastis (chetu), išsilaisvinimas (mokša) ir į jį vedantis kelias. Kartu – samsara – tai, kas turi būti pašainta; jos priežastis (chėja-chetu) – purušos ir prakriti susijungimo regimybė; visiškas to susijungimo pašalinimas (nivriti) yra „nutraukimas“ (chana); teisingas žinojimas (samjag-daršana) – „nutraukimo“ priemonė (chana-upaja). Tačiau purušos negalima laikyti tuo, kas atsiranda ar išnyksta; nes pirmu atveju jam būtų priskiriama atsiradimo priežastis, o antruoju – marumas (neamžinumas). Belieka mokymas apie amžiną nekintamumą (šašvata-vada) – tai ir yra teisingas žinojimas.

Jogai sako, kad atpažinimo jėgą turintis žmogus, turintis sveiką protą, kiaurai regi vadinamuosius malonumus ir kančias ir žino, kad jie visada su susiję ir seka vienas paskui kitą ir ištirpsta vienas kitame; jis mato, kad žmonės visą gyvenimą sekioja klaidžiojančias ugneles ir niekad nepasiekia savo norų išsipildymo. Niekada šiame pasaulyje nebuvo meilės, kuri nežinotų nusivylimo. Didysis karalius Judišthira*) kartą pasakė, kad pats nuostabiausias dalykas gyvenime yra tai, kad nuolat matom mirštančius žmones ir vis tik galvojam, kad mes nemirsime. Iš visų pusių supami kvailių manom, kad tik mes sudarome išimtį, kad protingi tik mes; aplink matydami įvairiausius nepastovumo pavyzdžius, tik savo meilę laikome tvirta. Tačiau ar taip gali būti? Pati meigė yra egoistiška; ir jogas sako, kad galiausiai pamatome, kad net vyrų ir žmonų, vaikų ir draugų meilė pamažu blėsta. Tik kai viskas, net ir meilė, pakinta, žmogui staiga paaiškėja, koks tuščias, koks pamėkliškas šis pasaulis. Kai jis akimirkai pamato vairagijos**) atsiplėšimo nuo pasaulio prošvaistę, sugriebia atšvaitą to, kas už jos. Naujas pasaulis atsiskleidžia tik atsiribojant nuo šio pasaulio ir niekada prisirišimo prie jo būdu. Dar niekad nebuvo didžios sielos, kuri tokia tapo neatmetusi malonumų ir pasitenkinimų jausmų. Nelaimių priežastimi yra skirtingų prigimties jėgų kova, kurių viena traukia į vieną kelią, kita – į kitą, taip neleisdama būti tikrai laimei.

16. Šalinti reikia dar nekilusią kančią
   [ Dar nenutikusi nelaimė turi būti pašalinta ] 

Praeities kančia jau išgyventa. Dabartinė kančia patiriama šią akimirką ir būtent todėl šią akimirką negali būti pašalinta. Tik dar neatsiradusiai, ateities kančiai galima užkirsti kelią.

Vieną karmą mes jau susikūrėme, kitą kuriame dabar, o trečios vaisių laukiame ateityje. Susikurtą mes jau pragyvenome, ji praėjo; susikuriamą išgyvenam dabar ir ji privalės būti išgyventa; tą, kurios vaisių laukiam ateityje, mes dar turime įveikti ir pajungti. Tad visos mūsų jėgos turi būt nukreiptos tos karmos, kuri dar nesubrandino vaisių, pajungimui. Apie tai ir sakoma šioje sutroje, kur Patandžalis sako, kad įvairios sanskaros privalo būti pajungtos per priešingas bangas.

17. To, ką reikia šalinti, priežastis yra reginčio susiliejimas su regimu
   [ Priežastimi to, kas turi būti pašalinta, yra reginčio susiliejimas su regimu ] 

„Regintis“ – puruša; „regimas“ – objektai, atspindėti budhi. Puruša su regimu sujungtas per budhi. Ta jungtis (samijoga) ir yra kančios (to, ką reikia šalinti) priežastis.

Kas yra regintis? Žmogaus esmė. Puruša. Kas yra regimas? Visa gamta, pradedant sąmone ir baigiant grubia materija. Visi malonumai ir kančios kyla iš purušos ir sąmonės susiliejimo. Puruša, kaip prisimenate, pagal šią filosofiją yra tyras ir tik susijungęs su gamta, per atspindėjimą, atrodo jaučiančiu malonumą ar kančią.

18. Regimas turi spalvos, judėjimo ir inertiškumo prigimtį, susideda iš „elementų“ ir indrijų ir jo paskirtis yra įgauti patirtį ir išsilaisvinti
   [ Išbandomas susideda iš elementų ir organų ir savo prigimtimi yra nušvitęs, veiklus ir inertiškas; jo paskirtis – įgauti patirties ir išlaisvinti (išbandomąjį) ] 

Spalva, judėjimas ir inertiškumas – pagrindinės trijų gunų charakteristikos. Gunos egzistuoja „elementų“ („žemė“, „vanduo“ ir t.t.) ir indrijų forma. Kančios ir malonumas, kurių atsiradimo sąlyga yra reginčiojo sujungimas su regimu yra patirtis (bhoga), kurios tikslas yra sužinoti tikrąją purušos prigimtį (t.y., išsilaisvinimas). Tad yra du „regimo“ pažinimo rūšys: objektų (višaja) ir purušos, kuris savo prigimtimi negali būti objektu. Purušos pažinimas tapatus išsilaisvinimui. Gali kilti klausimas: kodėl „patirtis“ ir „išsilaisvinimas“, kurie sukurti budhi ir siejami tik su juo, priskiriami purušai, kuris neturi santykių nei su sietinumu, nei su išsilaisvinimu? Kaip kad pergalę ar pralaimėjimą, kuriuos iš tikro patiria kariai, priskiria jų karvedžiui, tai ir sietinumas ir išsilaisvinimas, turintys santykį tik su budhi, priskiriami purušai.

Išbandomas, t.y. gamta, susideda iš elementų ir organų: grubių irsubtilių elementų bei jutimų organų, sąmonės ir pan. Ji gali būti nušvitusia, aktyvia ir inertiška. Sanskrite šie tipai vadinami satva (nušvitimas), radžasas (veiksmas) ir tamasas (inercija); ir kiekvieno paskirtis yra gauti patirties iš pasiekti išsilaisvinimą. Kokia visos prigimties paskirtis? Ta, kad puruša, užmiršęs, taip sakant, savo galią, savo dievišką prigimtį, galėtų įgauti patirties. Yra pasakojimas, kad dievų valdovas Indra kartą virto kuiliu, susirado patelę-kiaulę ir prigimdė su ja daugybę paršiukų, voliojosi purve ir buvo visiškai laimingas. Keli kiti dievai pamatė jį esant tokioje apgailėtinoje padėtyje, priėjo ir paklausė: „Tu esi dievų valdovas, turintis pilną dievišką valdžią, kodėl tu čia?“ Indra atsakė: „Palikite mane; man čia gera; aš nesirūpinu dangumi, kol yra ši kiaulė ir paršiukai“. Vargšai dievai atsidūrė aklavietėje, nežinodami, ką daryti. Po kažkurio laiko jie nusprendė tyliai prislinkti ir užmušti vieną paršiuką, tada kitą ir t.t. kol nenužudys visų paršiukų ir kiaulės. Taip jie ir padarė. Kai paršiukai ir kiaulė buvo negyvi, Indra ėmė verkti ir raudoti. Tada dievai perskrodė jo kiaulišką kūną; jis išėjo iš jo ir atsipeikėjęs pradėjo juoktis, pasakodamas, kokį bjaurų sapną susapnavo: „Jis, valdovas, staiga virto kiaule ir manė, kad tik tas kiauliškas gyvenimas ir tėra galimas; maža to, jam norėjosi, kad visos Visatos gyvenimas taptų tokiu pat kiaulišku!“

Puruša, kai susitapatina su gamta, užmiršta, kad jis tyras ir begalinis. Puruša negyvena: jis yra pats gyvenimas. Siena nežino: ji pati yra žinojimas. Visiškas suklydimas yra sakyti, kad siela gyvena ar žino, ar myli. Meilė ir egzistavimas nėra sielos savybės, o pati jos esmė. Kai jos atsispindi kame nors, jas galite vadinti to kažko savybėmis, tačiau jos nėra purušos savybės, o to didžiojo Atmano, tos begalinės negimusios ir nemirštančios būtybės, esančios savo šlovėje esmė, nors jisai ir atrodo tiek išsigimęs, kad, kai prisiartinate prie jo ir sakote: „Tu ne kiaulė“, jis ima žviegti ir kandžiotis.

Šioje majoje, šiame iliuzoriniame pasaulyje taip būna su visais mumis; čia, kur yra kančia, verksmai ir raudos, kur ritinėjasi keli auksiniai rutuliai, o pasaulis nesustodamas bando juos sučiupti. Jūs niekada nebuvote suvaržyti dėsnių, gamta niekada neturėjo jokių kelių jums. Taip jums sako jogas. Turėkite kantrybės tuo įsitikinti! Jogas taip pat jums aiškina, kaip, susijungęs su gamta ir save sutapatinus su sąmone ir pasauliu, puruša laiko save nelaimingu. Tada jogas eina toliau, kad parodytų, kad išeitis iš tokios padėties įmanoma per patirtį. Turi įgauti patirties, tačiau tai darykite sparčiai. Mes patys įlindome į šį tinklą ir patys turim iš jo išsikapstyti. Mes patys pakliuvom į spąstus ir patys turim išsilaisvinti. Taigi, imkite tą patirtį iš vedybinių, draugiškumo ir vaikų pareigų; ir jas sėkmingai išgyvenkite, jei niekada neužmiršite, kas jūs esate iš tikro. Niekad neužmirškite, kad dabartinė jūsų būklė tik laikina ir privalote ją praeiti. Malonumų ir kančių išbandymas yra didis mokytojas; tačiau žinokite, kad tai tik patirtis ir privalo jus vesti žingsnis po žingsnio prie tos būsenos, kai tiek malonumai, tiek kančios pasirodys niekinėmis, o siela tokia plati, kad visa Visata bus tarsi lašas vandenyne, o pasekmės išnyks dėl savo mažumo. Mes privalom pereiti tą išbandymą, tačiau neleiskite sau užmiršti idealo.

19. Višeša, avišeša, linga-matra ir alinga yra gunų „laipteliai“
   [ Savybių būsenų esmė: apibrėžta, neapibrėžta, tik ketinama ir be požymių ] 

Šį aforizmą sudaro specifiniai terminai. Višeša (ypatingas, diferencijuotas) – tai 5-i „elementai“ (bhuta), 10-mt indrijų ir manas, kaip indrijų veiklos integratorius. Avišeša (nediferencijuotas) – 5-ios tanmatros (elementų“ „potencijos“) ir „ego“ (žr. I 45; II 6), tai machato arba budhi modifikacija, t.y., gunų apraiška, vadinama “linga –matra” (tiesiog. “tik ženklas”), pirmoji prakriti modifikacija. Involiucijoje prakriti „linga-matra“ arba machata „ištirpsta“ (absorbuojama) pradchane arba prakriti, kuri vadinama „alinga“, t.y. „neapreikštoji“, neturinti požymių, noumeninė. Toje neapreikštoje būsenoje prakriti negalima apibrėžti terminais „egzistuoja ar neegzistuoja; reali ar nereali“ (sat-asat).

Kai kuriose ankstesnėse paskaitoje kalbėjau, kad jogos sistema remiasi sankhja filosofija; dabar dar kartą priminsiu šios filosofijos kosmologiją. Pati gamta sudaro tiek materialiąją, tiek išvestinę Visatos priežastį. Gamtoje yra trijų tipų medžiagos: satva, radžasas ir tamasas. Tamasas – visa, kas tamsu, nežinu ir sunku; radžasas – veiklas; satva – ramybė, šviesa. Kai gamta randasi būsenoje prieš sutvėrimą, ji vadinama avjakta, neapibrėžta ir neišskiriama; tai būsena, kurioje nėra jokių formų skirtumų ir pavadinimų, kurioje visos trys medžiagos yra pusiausvyroje. Tada pusiausvyra suyra; šios trys medžiagos ima maišytis įvairiais būdais ir galiausiai susidaro Visata. Tos trys medžiagos randasi ir kiekviename žmoguje. Satvos dominavimas pasireiškia žinojimu; radžaso – veiklumu; tamaso – tamsa, nuovargiu, tingumu, nežinojimu. Pagal sankhjos teoriją, aukščiausioji iš šių trijų medžiagų susideranti gamtos apraiška yra tai, kas vadinama machatu arba pasauliniu protu, o kiekvieno atskiro žmogaus sąmonė yra šio pasaulinio proto dalimi. Taigi, sąmonė kyla iš machato.

Sankhjos psichologija smarkiai atskiria manasą, sąmonės funkcijas nuo proto funkcijų, budhi. Sąmonės funkcijos skirtos tik rinkti įspūdžius ir pateikti juos budhi, individualiajam machatui, kuris, besiremdamas jais, daro išvadas. Taip iš machato kyla sąmonė, o iš sąmonės – ypatinga subtili medžiaga, kurios dalelės susijungdamos įvairiomis kombinacijomis, galiausiai sukuria grubią medžiagą, išorinę gamtą. Sankhjos filosofija teigia, kad pradedant sąmone ir baigiant akmens luitu, viskas yra tos pačios esmės ir skirtumas tėra tik subtilumo ir grubumo lygyje. Budhi yra subtiliausia materijos būsena, tada seka ahamkara – savimonė, o greta sąmonės randasi subtili tanmantrų medžiaga; jų negalima matyti, tačiau jų egzistavimas išplaukia iš išvadų. Tanmantros jungiasi įvairiomis kombinacijomis, tapdamos grubesnėmis, ir galiausiai sukuria Visatą. Subtilesne yra priežastis, grubesne – pasekmė. Budhi yra subtiliausia materija, o vėliau ji vis grubėja, kol netampa Visata. Anot sankhjos, virš gamtos tėra puruša, kuris jau visai nematerialus. Puruša nepanašus į nieką kita: nei į budhi, nei į sąmonę, nei į tanmantras, nei į grubiąją materiją; jis nėra giminingas nė vienam jų; jis visiškai ypatingas, visiškai besiskiriančius nuo jų savo prigimtimi. Iš čia daro išvadą, kad puruša privalo būti nemirtingas, nes jis nėra sujungimų rezultatas. Tai, kas nėra iš sujungimų, negali mirti. Purušas arba dušas – begalinis skaičius.

Dabar sutra, kad savybių būsena savo esme apibrėžta, neapibrėžta, tik ketinama ir be požymių, tampa mums suprantama. Apibrėžtu suprantama labai subtilios medžiagos, tanmantros, kurių paprasti žmonės negali pajusti. Tačiau, sako Patandžalis, jei užsiimate joga, po kurio laiko jūsų pojūčiai tampa tokiais subtiliais, kad jas pamatote. Tikriausiai girdėjote, kad kiekviena gyva būtybė skleidžia tam tikrą šviesą; anot Patandžalio, tą šviesą gali matyti jogas. Mes nematom jos, tačiau išskiriam tanmantras visai taip, kaip žiedas nuolat skleidžia tanmantras, leidžiančias mums užuosti jas. Kasdien mūsų gyvenimo tėkmėje mes iš savęs išskiriam daugybę gėrio ir blogio ir, kur beeitumėm, aplinka pilna tų išskyrų. Tai paskatino žmogų, jam pačiam nesąmoningai, sugalvoti statyti šventyklas ir šventoves. Kodėl žmogus dievo garbinimui ėmė statyti šventyklas? Kodėl nesimeldžia, kur papuola? Net nežinodamas priežasties, žmogus pajuto, kad vieta, kur žmonės meldžiasi, prisipildo gerųjų tanmantrų. Žmonės į ten eina kasdien, ir kuo daugiau jų eina, tuo šviesesni jie tampa ir tuo šventesne darosi vieta. Jei žmogus, savyje neturintis daug satvos, eina į ten, vieta veikia jį ir pagerina jo satvą, - tame yra visų šventyklų ir šventųjų vietų svarba; tačiau reikia atminti, kad jų šventumas priklauso nuo šventų ten besirenkančių žmonių. Visa bėda tame, kad žmonės užmiršta pirminę idėją ir ją iškraipo. Buvo žmonės, tas vietas padarę šventomis, o tada pasekmė tapo priežastimi, ir vietos darė šventais žmones. Jei į čia ateitų tik blogi, šios vietos taptų netikusiomis kaip ir kitos. Ne pastatas, o žmonės sudaro šventyklą; tačiau tai mes nuolat užmirštam. Išminčiai ir šventieji, turintys daug satvos, daug jos paskleidžia aplink save dieną ir naktį bei veikia juos supančius. Žmogus gali tapti toks tyras, kad jo tyrumas taps, taip sakant, apčiuopiamu. Tapęs tyru, kūnas, grynai fizine prasme, o ne perkeltine ar poetine, savo tyrumą skleidžia visur, kur beatsirastų žmogus. Bet kuris, ėmęs bendrauti su tokiu žmogumi, tampa tyresniu.

Kitas išsireiškimas „tik ketinama“ reiškia budhi, protą. Tai pirmoji gamtos apraiška; iš jos išsivysto visos kitos jos apraiškos, iš kurių paskutine ir galutine yra „be pėdsakų“ (neapreikštoji). Tame, matyt, yra baisaus nesutarimo tarp naujausio mokslo ir visų religijų priežastis. Visos religijos laiko, kad gamta pradžią gavo iš proto, nors tik kai kurios jų, labiau filosofinės, naudojo mokslinę kalbą. Tikrasis mokslas apie Dievą, paimta psichologine prasme ir nepriklausomai nuo visų minčių apie suasmenintą Dievą, tame, kad protas yra pirmuoju tvėrimo grandinėje ir kad iš proto kilo tai, ką vadiname grubiąja materija. Naujausieji filosofai kalba, kad protingasis pradas lėtai vystosi gyvūnuose, o iš gyvūnų – į žmones. Jie pareiškia, kad vietoj to, kad viskas kilo iš proto, pats protas radosi paskutiniu. Tačiau ir religiniai, ir moksliniai teiginiai, nors atrodo visiški priešingi, abu jie yra teisingi. Paimkime begalinę seką: A-B-A-B-A- B... Klausimas: kas pirmesnis A ar B? Jei imsite seką: A-B..., pasakysite, kad A; bet jei imsite seką: B-A..., pasakysite, kad B. Tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime į tą seką. Evoliucijos keliu protas tampa grubia materija, o ši savo ruožtu involiucijos būdu – protu, kuris vėl evoliucijos keliu įgauna sankhjos materijos formą; ir visos religijos į pirmą vietą stato protą ir gauname seka: protas, materija, protas, materija... Mokslo žmogus pirštu duria į materiją ir sako: materija, protas, materija, protas... Tie ir kiti nurodo tą patį tikslą. Tačiau Indijos filosofija eina toliau u- abu, materiją ir protą, ir suranda purušą arba esmę, esančią virš bet kokio proto, iš kurio protas pasiėmė tik šviesą.

20. Regintis yra tik regėjimas, nors jis ir absoliučiai švarus, jo matomos budhi modifikacijos
   [ Žiūrintis yra tik protas ir, nors ir tyras, mato pro sąmonės nuspalvinimą ] 

„Tik regėjimas“ (driši-matra) reiškia, kad puruša (regintis) yra tik besantykinė, nevaržoma sąmonė („regėjimo sugebėjimas“). Tačiau puruša pažįsta („mato“) tai, kas vyksta budhi. Šis pažinimas panašus į atspindėjimą. Puruša nėra identiškas budhi, tačiau ir nesiskiria absoliučiai nuo jo. Jis nepanašus į jį, nes pažinimo objektas gali būti pažinus ar nepažinus per budhi ir todėl budhi yra kažkas kintančio, turintis objekto vaizdą arba neturintis. Priešingai, puruša nėra pažinimo objektas ir negali būti vienu metu pažiniu, o kitu momentu – nepažiniu; visa, kas pažinu, nuolat tarsi yra jo objektu. Puruša nuolat yra tarsi pažįstantis ir nekintantis. Be to, budhi nėra tikslu pats sau, jis tėra tikslu kitam (para-artha) ir savarankiškai nefunkcionuoja. Priešingai, puruša yra tikslu pačiam sau, arba tikslu savyje (sva-artha). Toliau, budhi yra gunų pasireiškimas ir todėl pats savaime nėra sąmoningas (ačetana); puruša gi - „apmąsto“ gunas, jis amžinoji sąmonė. Tačiau puruša nėra visiškai skirtingas nuo budhi, nes tarsi apmąsto budhi kylančias modifikacijas, t.y., veikia panašiai kaip budhi, tačiau tuo pačiu metu jis nėra tapatus toms modifikacijoms, o tik atrodo panašus į jas (palyg. I 4).

Tai vėl sankhjos filosofija. Joje matėme gamtai priklauso viskas nuo žemiausios formos iki sąmonės, tačiau virš gmtos stovi savybių neturinčios purušos (sielos). Tada kaip siela gali atrodyti laiminga ar nelaiminga? Dėl atspindžio. Ant stalo padėjus skaidrų kristalą ir greta jo raudoną žiedą, kristalas atrodys raudonas; lygiai taip ir su tais išoriniais laimės ir nelaimės atvaizdais, - jie tėra atspindžiai; pati siela neturi jokio nuspalvinimo. Siela neturi nieko bendra su gamta; gamta viena, o siela kita, amžinai skirtinga. Sankhja sako, kad protas yra kažkas sudėtinio, kad jis didėja ar mažėja, kad jis keičiasi lygiai taip pat, kaip keičiasi kūnas, ir kad jo prigimtis beveik tokia pat kaip kūno. Kaip nagas yra su pirštu, taip kūnas su protu. Nagas yra kūno dalis, tačiau jį galima nukirpti šimtus kartų, o kūnas tebeegzistuos. Taip ir progas gali egzistuoti, kai kūnas atskirtas, atmestas. Tačiau protas negali būti nemirtingas, nes kinta, tai didėdamas, tai mažėdamas. Niekas, kas kinta, negali būti nemirtingu. Protas, neabejotinai, gaminamas, ir vien jau tai rodo, kad kažkas turi būti už jo, nes jis negali būti laisvas. Visa, kas sujungta su materija, priklauso gamtai ir todėl amžiams susieta. Kas gi laisva? Laisva tik tai, kas aukščiau priežasties ir pasekmės. Man gali papriekaištauti, kad laisvės idėja užyra suklydimas. Du faktai patenka į mūsų sąmonę kartu ir, kaip laikosi kartu, taip kartu ir krenta. Vienas – kad mes sujungti (priklausomi). Jei panorėsim pereiti per sieną ir mūsų galva trenksis į sieną – mes esam apriboti tos sienos. Tuo pat metu mes savyje matome valią ir manom, kad ją galim nukreipti kur benorim. Kiekviename žingsnyje mus kyla tokios prieštaringos idėjos. Mums tenka minėti, kad esam laisvi, ir vis tik kiekviename žingsnyje matom, kad esam nelaisvi. Jei viena idėja – suklydimas, kita taip pat suklydimas, o jei viena teisinga, tai ir kita teisinga, nes abi turi tą patį pagrindą – sąmonę.

Jogas sako, kad abi teisingos, kad mes susiję, kai kalbama apie protą, ir laisvi, kai kalbama apie sielą. Tikrąja žmogaus esme yra siela, puruša, kuri nepavaldi jokiems priežastingumams. Jos laisvė prasišviečia pro materijos įvairiomis proto, sąmonės ir t.t. sluoksnius. Tai jos šviesa spindinti pro juos; protas tuo tarpu neturi savo šviesos.

Kiekvienas organas turi atskirą centrą smegenyse; nėra taip, kad visi organai turėtų vieną centrą, nes kiekvienas turi atskirą. Tačiau žmogus tuo mat metu gali ir matyti ir girdėti; vadinasi, įvairių organų gauti įspūdžiai kažkur apsijungia. Ei apsijungimas vyktų smegenyse, ten turėtų būti bendras centras akims, nosiai, ausims; tuo tarpu tikrai žinom, kad tokio centro nėra. Vis tik kodėl visi pajautimai harmoningi ir iš kur jie gauna savo vienybę? Protas amžinai sujungtas su smegenimis; taigi, sujungimas vyksta ne ten. Už proto randasi tik puruša, ir joje ir apsijungia įvairūs pojūčiai ir jutimai.

Pati siela yra centru, kur visi įvairūs organai sueina į vieną tašką ir apsijungia. Siela laisva, ir toji laisvė kiekvieną akimirką sako mums, kad laisvi. Tačiau klystama ir toji laisvė nuolat painiojama su protu ir sąmone. Tą laisvę bandoma priskirti protui ir iškart pastebima, kad protas nėra laisvas; laisvė priskiriama kūnui – ir vėl matome, kad klysta. Štai iš kur kyla tas sumišęs laisvės ir priklausomybės jausmas. Jogas nuodugniai atskiria, kas laisva, ir kas susiję, ir jo nežinojimas dingsta. Jis pamato, kad puruša laisva, kas ji to žinojimo, kuris pereidamas per budhi šaltinį, tampa protu, kuris taip susijęs, esmė.

21. Būtent dėl jo egzistuoja regimas
   [ Išbandomojo gamta – jam ] 

Gamta neturi savos šviesos. Kadangi jame randasi siela, ji atrodo kaip šviesa; tačiau toji šviesa yra lygiai tokia kati kaip atspindėta Mėnulio šviesa. Visos gamtos apraiškos, anot jogų, sukeltos tos pačios gamtos, tačiau gamta neturi kitos paskirties nei purušos išlaisvinimas.

22. Nors regimas ir sunaikintas tikslo pasiekimui, jis nesunaikinamas kitiems, likdamas jiems būdingu
   [ Nors suardoma tam, kad pasiektų tikslą, tačiau ji nesunaikinama, išlikdama kities ] 

„Dėl jo“, t.y., purušos. „Regimas“, t.y., pažinus arba skirtas pažinti yra patirties, vedančios į išsilaisvinimą, sąlyga (II 18). Po išsilaisvinimo regimas netenka prasmės purušai, jis tarsi liaujasi egzistavęs, tačiau nėra sunaikinamas.

Visa gamtos paskirtis – priversti sielą sužinoti, kad ji visai atskira nuo gamtos, ir kai siela tai sužinos, gamta jai netenka jokio patrauklumo. Tačiau visa gamta dingsta tik išsilaisvinusiam žmogui. Visad lieka begalė kitų, kuriems gamta tebeveikia.

23. Susiliejimas - tikrosios „turimo“ ir „turinčio“ jėgų prigimties suvokimo pagrindas
   [ Susiliejimas yra abiejų jėgų prigimties įgyvendinimo priežastimi; kaip išbandomojo, tiek jo valdovo ] 

Apie „susiliejimą“ (samijoga) žr. II 17. Žodžiais „turimas“ (sva) ir „turintis“ (svami) perteikiama „regimas“ (prakriti) ir „regintis“ (puruša). Per susiliejimą (susijungimą) pasiekiamas objektų pažinimas. „Regimo“ suvokimas (upalabdhi) yra patirtis (bhoga), o reginčio tikrosios prigimties suvokimas (svarupa) yra išsilaisvinimas (apavarga). Tikrasis pažinimas (daršana) yra purušos ir prakriti „atskyrimo“ (vijoga) priemonė. Pažinimas, regėjimas yra priešingas nežinojimui, neatskyrimui (adaršana), kuris yra „susiliejimo“ priežastimi. Žinojimas pats savaime neveda į išsilaisvinimą. Nežinojimo nebuvimas vedą į „susijungimo“ (badha) išnykimą, o tai ir yra išsilaisvinimas. Tikrasis žinojimas panakina susiliejimo priežastį ir todėl yra išsilaisvinimo priežastimi (kaivalja-karana).

Pagal šią sutrą, kai siela susiliečia su gamta, abi - sielos jėga ir gamtos jėga – pasireiškia tame junginyje. Kiekvieną dieną matom, kad mūsų kančių ar malonumų priežastis visada mūsų susijungime su kūnu. Jei būčiau visiškai įsitikinęs, kad nesu kūnas, nepastebėčiau nei karščio, nei šalčio ir nieko kita panašaus. Mūsų kūnas yra sujungimas. Klaida yra sakyti, kad aš turiu vieną kūną, o tu – kitą, o saulė – trečią. Visa Visata yra vienas materijos vandenynas; jūs esate vienos mažytės jos dalelės pavadinimas, aš – kitos, o saulė – trečios. Mes žinom, kad materija nuolat keičiasi: tai, kas sudaro saulę šiandien, rytoj gali sudaryti kių kūnų materiją.

24. Jo priežastis - nežinojimas
   [ Nežinojimas – to priežastis ] 

Nežinojimas (avidja, žr. II 3-5) egzistuoja klaidingo žinojimo pėdsakų forma ir yra „individualaus atmano arba sąmonės“ (pratjak-četana), kurio forma apsireiškia puruša, susiliejimo su budhi; ir per jį – su „regimu“ (II 18-19). Pažinus purušą, budhi veikla liaujasi ir neatsinaujina. Tad dingsta tiek pats žinojimas (daršana), tiek nežinojimas (adaršana), nes abu jie santykiniai. Kai kurie oponentai pajuokia šią tezę apie išsilaisvinimą, kai liaujasi budhi veikla, tokiu anekdotu. Atviraširdė žmona klausia impotento vyro: „O mano vyre, mano sesuo turi kūdikį, o kodėl jo neturiu aš?“ „Kai mirsiu, tu turėsi kūdikį“, - atsako tas. Lygiai taip pat, mano oponentai, jei egzistuodamas žinojimas nėra proto veiklos nutrūkimo priežastimi, tai iš kur viltis, kad ji nutrūks ateityje? Atsakydamas vienas mokytojų nurodė: „Būtent budhi veiklos nutraukimas yra išsilaisvinimas [mokša]. Kai nėra nežinojimo priežasties, budhi veikla liaujasi. Susiliejimo priežastis – nežinojimas, kuris pašalinamas žinojimu“. Taigi, išsilaisvinimas yra kažkas kita, nei tik psichikos veiklos nutrūkimas.

Per nežinojimą mes save tapatiname su atskiru kūnu; ir tai mus padaro prieinamus įvairoms kančioms. Toks požiūris į kūną (t.y. jo sutapatinamas su savimi) yra vien prietaras. Išankstinis nusistatymas daro mus laimingais ir nelaimingais; iš nežinojimo kilęs prietaras verčia mus jausti karštį ir šaltį, kančią ir malonumą. Mūsų uždavinys yra iškilti virš tokio išankstinio nusistatymo ir jogai nurodo mums, kaip tai galim padaryti. Įrodyta, kad esant kai kurioms sąlygoms žmogus gali būti deginamas ir, kol išlieka tos sąlygos, nejaučia skausmo. Tik tasai netikėtas sąmonės pakilimas ateina, tarsi sūkurys, vieną minutę ir nueina – kitą. Tačiau jei mes pasiekiame jį moksliniu būdu, pasiekiame nuolatinį savęs atskyrimą nuo kūno.

25. Jo pašalinimo pasekmė – susiliejimo neuvimas; tai ir yra „liovimasis“, t.y. reginčiojo išsilaisvinimas
   [ To (nežinojimo) nesant būna [ir] susiliejimo, kurio ir reikia vengti, nebuvimas; tame reginčio nepriklausomybė ] 

Panaikinus nežinojimą, visiems laikams išnyksta purušos ir budhi asociacija, o tai vadinama „liovimusi“ (chana). Tai „izoliacija“ (kaivalja), absoliuti purušos nepriklausomybė niekada daugiau nesusiejant su gunomis. Dingus kančių priežasčiai fingsta pačios kančios, o tai ir yra „liovimasis“. Tada pruruša randasi „savyje pačiame“, „savo tikrojoje prigimtyje“.

Pagal jogos filosofiją, siela dėl nežinojimo susiliejo su gamta ir mūsų tikslu yra išsilaisvinimas iš gamtos valdžios. Tame visų religijų užduotis. Kiekviena siela potencialiai dieviška. Tikslu yra to dieviškumo apreiškimas sau pajungiant išorinę ir vidinę gamtas. Siekite to darbu, malda, psichikos valdymu ar filosofija, vienu šių būdų, keliais jų arba visais; ir būkite laisvi. Mokymai, dogmos, apeigos, knygos, šventyklos, statusai – visa tai tik antraeilės smulkmenos. Jogas stengiasi pasiekti tą tikslą dvasios viešpatavimu. Kol negalime išsilaisvinti iš gamtos, mes vergai, nes turime eiti ten, kur ji liepia. Jogas pareiškia, kad valdantis sąmonę valdo ir materiją. Vidinė materija gerokai aukščiau už išorinę; su gerokai sunkiau grumtis, gerokai sunkiau ją valdyti; tad įveikęs vidinę gamtą sau pajungia visą Visatą, kuri tampa jo tarnu. Radža joga siūlo būdą tokiam pajungimui. Galios, net aukštesnės už tas, kurias žinom fizinėje gamtoje, bus pavergtos. Mūsų kūnas tėra tik išorinis sąmonės apvalkalas. Kūnas ir sąmonė nėra du skirtingi dalykai; jie, tarsi austrė ir jos geldelė, du vieno dalyko rūšys. Vidinė ausrtės medžiaga ima energiją iš išorės ir sukuria geldelę. Taip ir vidinės subtiliosios jėgos, vadinamos sąmone, iš išorės ima grubiąją materiją ir iš jos susikuria išorinį kūno apvalkalą. Tad jei mes valdome vidines jėgas, tampa labai lengva valdyti išorines. Šios jėgos nėra skirtingos: nėra taip, kad vienos jėgos būtų fizinėmis, o kitos – protinėmis; fizinės jėgos yra tik grubiomis subtiliųjų (protinių) apraiškomis, visai taip, kaip fizinis pasaulis yra tik grubia subtilaus pasaulio apraiška.

26. Priemonė „liovimuisi“ – nuolatinis išskiriantis žinojimas
   [ Nežinojimo sunaikinimo priemone yra nepertraukiami užsiėmimai atpažinimu ] 

„Išsikiantis žinojimas“ – tai skirtumo tarp budhi (aukščiausios prakriti apraiškos) ir purušos pajauta (pratjaja), kuri negalima, kol egzistuoja klaidingas žinojimas. Kai šis pasiekia pakepintų sėklų lygį, tada, dėka budhi tyrumo, pasiekiamo šalinant klešų sąlygotus supurvinimus, jogas pasiekia vieną aukščiausių atsainumo lygių (I 15), kai skirtumo suvokimo srautas tampa nesuteršiamu. Toks be defektų žinojimas yra purušos ir prakriti atskyrimo priemone, išsilaisvinimo keliu. Išskiriantis žinojimas atsiranda pamažu, studijuojant raštus (šastra), giliai apmąstant, ką išstudijavai, medituojant ir per samadhi.

Tikruoju pratimo tikslu – realaus ir nerealaus atskyrimas, žinojimas, kad puruša nėra gamta, kad ne materija, ne sąmonė ir nieko bendra neturi su gamta, tad negali ir kisti. Gamta tėra tik tai, kas kinta, jungiasi ir išsiskiria nuolat irstant. Kai dėl nuolatinių užsiėmimų imam atpažinti (realų nuo nerealaus), nežinojimas išnyksta ir puruša suspindi visa prigimtimi, visur esantis, visagalis, visažinis.

27. Jis įgauna septynių pakopų išmintį
   [ Jos žinojimas priklauso septyniskart aukštesniam pagrindimui ] 

Pašalinus proto užteršimus, panašius į uždangalą ar pelėsį, jogas pereina kelias aukščiausiojo žinojimo tobulinimo stadijas:

  1. Tai, kas šalintina (chėja) – galutinai pažinta;
  2. Šalinamojo priežastys susilpnintos, pašalintos, ir nėra poreikio daugiau veikti šia kryptimi;
  3. “Liovimasis” (chana) betarpiškai patiriamas nirodha-samadhi, t.y. psichikos fliuktuacijų liovimosi būsenoje;
  4. Pasiekiama tai, kad išskiriantis žinojimas (viveka-khjati) yra kančių, nežinojimo šalinimo priemonė (chanaupaja), ir nėra būtinybės toliau tobulinti jogos praksį.

Šios 4-ios išminties rūšys (insaita) yra “išsivadavimas iš veiksmų” arba išorinių reiškinių. Kitos trys vadinamos “išsilaisvinimu iš psichikos”. Jų perėjimas vyksta savaime, be pastangų, ir baigiasi visišku čita funkcijų liovimusi. Tai akme, o toliau jau išsilaisvinimas (kaivalja);

    Yogini
  1. Budhi atliko savo paskirtį;
  2. Gunos panašios į akmenis, kurie, netekę atramos, savaime rieda nuo kalno, siekdamos savo „ištirpimo“, sugeriamos savo priežasties ir aujai neapsireiškia;
  3. Lieka tik puruša, be gunų, savo tikrąja prigimtimi, panašus į šviesą, tyras, ir „izoliuotas“ nuo visko, kas sąlygiška. Tai reiškia „išsilaisvinimą gyvam“ (dživan-mukti), t.y., kai jogo kūnas išlieka ir funkcionuoja įprastu būdu.

Kai pasiekiamas tasai žinojimas, jis ateina tarsi septyniomis pakopomis, viena po kitos, kai viena iš pakopų pasiekta, žinom, kad įgavom žinojimą. Pirmiausia atrodo, kad sužinojome, ką reikia žinoti. Sąmonė liaujasi būti nepasitenkinusia. Kai mes patiriame žinojimo troškulį, mes ieškome visur, kur tikimės gauti kažkiek žinių, ir jų nerasdami tampame nepatenkinti ir ieškome kita kryptimi. Visos paieškos yra bergždžios kol neimsime pastebėti, kad žinojimas randasi mumyse pačiuose ir kad niekas negali mums padėti be mūsų pačių. Kai pradedame vystyti atpažinimo jėgą, pirmuoju požymiu, kad esam arti tiesos, bus tai, kad dingsta nepasitenkinimas. Jausime visišką tikrumą, kad radome tiesą ir kad tai negali būti niekuo kitu nei tiesa. Tada mes sužinome, kas saule pateka, kad rytas mums baigiasi ir pilni žvalumo turime atkakliai eiti pirmyn kol bus pasiektas tikslas. Antroji pakopa bus ta, kad baigsis visos kančios. Niekas visoje Visatoje – fizinėje, protinėje ar dvasinėje – nekels mums kančių.Trečiąja bus tai, kad įgausim pilną žinojimą, įgausim visažinystę. Toliau ateis čitos laisvė. Pasieksime, kad bet kokie sunkumai ir kovos mums baigsis. Visi sąmonės virpesiai, kai sąmonė negalėjo būti valdoma, prapuls visiems laikams tarsi akmuo, nusiritęs nuo kalno žemyn į slėnį niekada nepakyla atgal. Toliau bus tai, kad pati čita įgaus sugebėjimą ištirpti be pėdsakų savo priežastyse, kai tik to panorėsime. Galiausiai aptinkame, kas įsitvirtino mūsų esmėje; sužinosime, kad buvome vieni visoje Visatoje, kad nei kūnas, nei sąmonė nebuvo susieti su mumis ir vis tik sudarė su mumis viena. Jie darė savo darbą, o mes, per nežinojimą, save sutapatinome su jais. Iš tikro mes buvome vieni, visagaliai, visur esantys, amžinoje palaimoje; mūsų „aš“ buvo toks tyras ir tobulas, kas mums nereikėjo nieko pašalinio. Nieko nereikėjo, kad būtume laimingi, nes patys buvome laime. Sužinosime, kad tas žinojimas nepriklauso nuo nieko kita; visoje Visatoje negali būti nieko, kas netaptų aiškiu mūsų žinojimui. Tai bus paskutine būsena ir jogas taps ramiu ir nesujaudinamu, niekad daugiau nepatirs jokios kančios, niekada nepanirs į suklydimus; jo daugiau nepalies jokia nelaimė. Jis žinos, kad jis amžinoje palaimoje, amžinai tobulas, visagalis.

28. Pritaikius jogos priemones, sunaikinus nešvarumus, pažinimo šviesa pasiekia išskiriantį žinojimą
   [ Su žinojimų nešvarumų sunaikinimu, per užsiėmimus įvairiose jogos dalyse, jogai tampa nušvitę iki atpažinimo ] 

Išskiriantis žinojimas kaip liovimosi priemonė (II 25-27) turi būti tobulas (sidha), tačiau tobulumo nėra be pratimų ar dvasinės praktikos (sadhana). Per juos sumažinamas arba pašalinamas proto „supurvinimas“ (ašudhi), pasireiškiantis 5-is klaidingo žinojimo rūšimis (II 3), t.y. klešomis ir jų įtakotais poelgiais. Apsivalant „pažinimo šviesa“ (džniana-dipti) pasiekia „išskiriančio žinojimo“ lygį.

Čia kalbama apie praktinį žinojimą. Tas, apie kurį ką tik kalbėjome, gerokai aukščiau. Jis ne tik gerokai aukščiau mūsų siekių ribos, jis – idealas. Pirma, ką reikia pasiekti, tai fizinis ir protinis valdymas; tada tvirtai išsiaiškinti savo idealą, kuį žinant belieka prikaikyti jo pasiekimo būdą.

29. Jama, nijama, asanos, pranajama, pratjachara, dharana, dhiana ir samadhi – 8-ios jogos priemonės
   [ Jama, nijama, asana, pranajama, pratjahara, dharana, dhiana, samadhi – jogo organai ] 

Čia „joga“, tikriausiai, yra asampradžniata-samadhi (I 18).

30. Jama – tai achimsa, satja, astėja, brahmačarja ir aparigracha
   [ Blogio nedarymas, teisumas, svetimo nesisavinimas, susilaikymas ir dovanų nepriėmimas vadinama jama ] 

Jamos priesakų reikia laikytis mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Achimsa (nepakenkimas) – tai nežudymas, prievartos nenaudojimas, žalos nedarymas gyvoms būtybėms (žmonėms, gyvūnams, augalams). Niekada ir jokiais būdais. Visi jamos ir nijamos principai turi remtis achimsa ir tarnauti sustiprinimui bei apvalymui. Satja (tiesa, teisybė) – tai teisumas, žodžių ir minčių atitikimas faktams. Reikia kalbėti apie realiai pamatytą, išgirstą ar sugalvotą. Informaciją perduodantys žodžiai neturi būti apgaule, klaidinti arba būti tušti. Jie turi nešti naudą, o ne žalą.Tad jogas pirma turi gerai ištirti, kas yra gėris, o tik tada tarti gėrį nešančius žodžius. Susilaikyti nuo žalą nešančių žodžių. Taip, jei plėšikų gauja klausia, kur nuėjo karavanas, ir gauna teisingas žinias, tai atsakymas teisingas tik formaliai, nes yra achimsos pažeidimu. Teisinga kalba neleidžia šmeižto, sukeliančio nesantaiką, įžeidimų, grubumo ir plepumo, atimančio brangų laiką. Reikia stebėti, kad į kalbą nebūtų įtraukiami įsivaizduojami arba nerealūs dalykai, netikslūs išsireiškimai bei „išpūsti“ dalykai. Pavyzdžiui netinka, kai tėvas šaukia ant sūnaus: „Pasakyk tiesą, o tai nusuksiu tau galvą!” Astėja (nevogimas) – svetimo nesisavinimas. Brahmačarja - lytinio potraukio valdymas, seksualių minčių, norų neturėjimas, tokių žodžių nesakymas ir veiksmų nedarymas. Vedusiems – nesvetimoteriavimas ir kitų lytinio gyvenimo normų laikymasis. Jogui – visiškas susilaikymas. Aparigracha (tiesiog. „neprigriebimas“) – gobšumo nebuvimas, nekaupimas ir neprisirišimas prie materialinių vertybių, dovanų nepriėmimas. Jogas apsiriboja tik tuo, kas būtina pragyvenimui.

Žmogus, norintis būti tobulu jogu privalo atmesti minti apie lyčių skirtumą. Siela neturi lyties; kam ją žeminti tokiomis mintimis? Toliau mes geriau suprasim, kodėl šios mintys turi būti pašalintos. Gauti dovanas yra taip pat blogai kai vagystė. Bet kurio priimančio dovanas sąmonė randasi duodančio sąmonės poveikyje, todėl dovanas gaunantis išsigimsta. Dovanų gavimas pažeidžia sąmonės nepriklausomybę ir mus paverčia tikrais vergais. Todėl nepriimkite nieko.

31. Šios bendrieji priesakai, neribojami gyvenimo statuso, vietos, laiko ir aplinkybių
   [ Tokie, laiko, vietos, ketinimų ir kastos nesunaikinami, yra visuotiniai didieji nurodymai ] 

Priesakų negalima sulaužyti esant bet kokioms aplinkybėms. Nei savigyna, nei „geri norai“, nei kastos pareiga negali būti pateisinimu.

Šie pratimai – blogio nedarymas, svetimo nesisavinimas, teisingumas ir dovanų nepriėmimas – turi būti daromi kiekvieno vyro, moters, vaiko, kiekvienos sielos nepriklausomai nuo nacijos, šalies ir padėties.

32. Nijama – apsivalymas, pasitenkinimas, tapas, svadhjaja ir išvara-pranidhana
   [ Vidinis ir išorinis apsivalymas, pasitenkinimas, savęs suvaržymas, studijavimas ir dievo garbinimas sudaro nijamą ] 

Apsivalymas yra dviejų tipų: išorinis ir vidinis. Išorinis atliekamas specialiomis procedūromis ir švaraus maisto valgymu. Vidinis – išdidumo, pasipūtimo, garbės troškimo, pykčio, piktumo ir pan. sutramdymu. Proto ir širdies tyrumas, dvasios švarumas (čita-šudhi) – būtini jogui. Pasitenkinimas (santoša) - tai pasitenkinimas mažu, tuo, ką turi, nesiekimas įsigyti daugiau, nesijaudinti dėl patogumų ir komforto.
Tapas (askezė) – kantrus nepatogumų (šalčio, alkio, karščio, troškulio, pozos (asanos) iškentimas, tylėjimas ilgesnį laiko tarpą. Yra du tylėjimo tipai: nekalbėjimas ir bet kokios komunikacijos (pvz., gestų pagalba) nebuvimas. Tapas priskiriama ir pasninko ir kai kurių religinių apeigų laikymasis. Tapas vysto kantrybę, atsparumą, sugebėjimą įveikti sunkumus. Svadhjaja - šventųjų raštų nagrinėjimas, „Om“ mantra, kasdieninė savianalizė ir vidinis apmąstymas. Tai skatina koncentraciją į dvasinės praktikos tikslą. Išvara-pranidhana (I 23-29) – visų savo veiksmų paskyrimas aukščiausiajam guru (išvarai) arba žmonijai. Pasakyta: „Esantis‚savyje‘, kurio žalingų troškimų grandinė sutraukyta – ar guli jis, ar sėdi, ar eina keliu – mato samsaros šaltinį ir, nuolat būdamas išsilaisvinimo būsenoje, mėgaujasi nemirtingumu“.

Išorinis tyrumas yra švaraus kūno palaikymas. Netvarkingas žmogus niekada nebus jogu. Bet tuti būti ir vidinė švara. Ji pasiekiama pradžioje paminėtais gerais darbais. Aišku, vidinė švara labiau vertinga nei išorinė, tačiau būtinos abejos, - išorinėje švaroje be vidinės nėra nieko gera.

33. Kilus mintims apie jamos ir nijamos principų sulaužymą – „priešingojo apmąstymas“
   [ Užtveriant kelią mintims, priešiškoms jogai, turi būti pakviestos priešingos mintys ] 

Tai būdas užsiiminėti visais minėtais gerais darbais sąmonėsje sulaikydami priešingo pobūdžio mintims. Kai ateina mintis apie dovanų gavimą, ją pakeiskite priešinga mintimi.

34. „Pažeidimai, t.y. kančios sukėlimas ir pan., padaryti, sukelti ar pateisinti, prieš kuriuos sekė pyktis, neapykanta ar lengvi, vidutiniai ar sunkūs, sukelia begalinias kančias ir nežinojimą“ – toks yra „priešingojo apmąstymas“
   [ Kliūtys jogai yra atliktos, sukeltos ar pritartos piktumo, pykčio ar nežinojimo apraiškos – ar būtų silpnesnės, vidutinės ar stipresnės. Jų pašalinimo būdas - galvoti apie priešinga ] 

Jei sieloje kyla pykčio, neapykantos, nepasitenkinimo pajautimas ir atsiranda ketinimas: „Užmušiu tą, kuris mane įžeidė, pameluosiu, paimsiu jo daiktus, suviliosiu jo žmoną, įgysiu turtų“, tai reikia imti mąstyti priešingai: „Liepsnodamas negailestingoje samsaros ugnyje, radau prieglobstį jogoje, padėdamas visoms gyvoms būtybėms; padaręs tai, nuo ko atsisakiau, būsiu panašus į šunį, laižantį savo vėmalus“. Šį metodą reikia taikyti ir kituose jogos etapuose – jogas nuolat turi galvoti apie jogos pranašumus ir jos principų sulaužymo žalą, t.y. nuolatines kančias ir buvimą samsaros rate. Sulaužymus gali atlikti pats žmogus arba tarpininkaujant kitiems, gali būti pateisinti kieno nors atlikti nedori veiksmai ar nusikaltimai. „Priešingojo apmąstymas“ yra norų neutralizavimas, o ne jų nuslopinimas, kad neveda į sėkmę: tai, kas nuslopinta, išstumta iš sąmonės, nedingsta ir po kurio laiko vėl pasireiškia dar stipriau.

Jei ir meluoju ar verčiu kitą meluoti, arba pritariu, kai kitas tai daro, visa tai vienodai nuodėminga. Melas, net pats mažiausias – vis tiek melas. Bet kuri nedora mintis bus atspindėta atgal; bet koks neapykantos proveržis, galintis pasireikšti jums net požemyje, išsisaugo ir kada nors, dar šį gyvenimą, grįš mums su baisia jėga kokios nors nelaimės pavidalu. Jei mąstote ką nors padaryti iš neapykantos arba pavydo, jūsų ketinimai atsispindės jums su procentais už procentus. Jokia jėga pasaulyje negali jų sustabdyti; jei jau jas išjudinote, privalėsite jas išgyventi. To prisiminimas sulaikys jus nuo blogų poelgių.

35. Įtvirtinus achimsą, jo buvimas naikina priešiškumą
   [ Įsitvirtinus blogio nedarymui baigiasi bet kokia nesantaika (su kitais) ] 

Jei jogas įsitvirtino achimsoje, t.y., yra visai be pykčio ir ramus, tai ir greta esančios būtybės praranda agresyvumo; pvz., gyvatė ir mangustas nepuola vienas kito, tigras neliečia elnio ir t.t. Jogui paklūsta laukiniai žvėrys.

Jei žmogus pasiekė idealą nekenkiant vienas kitam, greta jo net pikčiausi žvėrys darosi romūs. Greta tokio jogo tigras ir danielius žais drauge ir nekenks viena skitam. Kai pasieksite tokią būseną, tik tada įsitikinsite, kad jumyse įsitvirtino blogio nedarymas.

36.Įtvirtinus satją - veiksmų rezultatų valdymas
   [ Teisumo įsitvirtinimu jogas įgauna jėgą sau ir kitiems naudotis jų neatliekamų darbų vaisiais ] 

Jogo žodžiai tampa teisiais ir įgauna nepaprastą galią. Jei jis kam pasako „gyvenk teisingai“, tasai ima gyventi teisingai. Jei jis išsako norą „pasiek dangų“, žmogus pasiekia dangų.

Kai tiesos jėga įsitvirtins, net sapnuodami neparodysite netiesos nei mintimi, nei žodžiu, nei darbais; visa, ką besakytumėte, bus tiesa. Galite sakyti žmogui: „Būk palaimintas!“ – ir jis bus palaimintas, Jei kas serga ir jam pasakysite: „Pasveik!” – jis iškart pasveiks.

37. Įtvirtinus astėja – visų brangenybių gavimas
   [ Svetimo nepasisavinimu įtvirtinimu jogas pasiekia visus turtus ] 

Negalvojančiam apie vagystę, iš visų pusių ima plūsti turtai.

Kuo labiau bėgate nuo gamtos, tuo labiau ji seka jus, ir kai jau visau ja nesirūpinate, ji tampa jūsų vergu.

38. Įtvirtinus brahmačarją – energijos gavimas
   [ Susilaikymo įtvirtinimu pasiekiama energija ] 

Suvaldžius lytinį potraukį, įgaunamas fizinis ir psichinis energingumas (virja). Jogas gauna dvasinę galią, leidžiančią mokyti kitus, įtvirtinti savo pasiekimus mokiniuose.

Sveika sąmonė turi baisią energiją, milžinišką valiso jėgą; be jos negali būti jokios protinės jėgos. Visi žmonės, turėję didį protą, buvo susilaikę. Ji duoda nepaprastą valdžią žmonėms. Žmonių vadai buvo labai susilaikę, ir tai jiems suteikė valdžią. Todėl jogas privalo susilaikyti.

39. Įtvirtinus apiragrachą – suvokiama, kokie buvo ir kokie bus egzistavimai
   [ Įtvirtinęs dovanų neėmimą jis (jogas) pasiekia praėjusio gyvenimo prisiminimus ] 

Prisirišimas prie daiktų ir savo kūno riboja savęs pažinimo galimybes. Jo atsisakius, atsiranda galimybė pažinti savo ankstesnius ir būsimus gyvenimus – o atitinkamai, ir išbaigtą žinojimą apie šį gyvenimą.

Kai jogas nepriima dovanų, jis liaujasi būti įsipareigojęs kitiems ir tampa laisvas, o jo protas prašviesėja. Bet kuri dovana gaunančiam atneša visas dovanotojo blogąsias savybes, kurios sluoksniais gula ant jo sąmonės, kol jos nepadengia įvairiausiais blogio apvalkalais. Nepriimančiojo dovanų sąmonė lieka tyra, ir pirma, ką jis iš to gauna, tai prisiminimus iš ankstesniojo gyvenimo. Tik tada jogas visiškai įsitvirtina savo ideale, nes mato, kad jis jau atėjo ir nuėjo daugelį kartų, ir apsisprendžia, kad ateityje liks laisvu ir daugiau nei ateis, nei nueis, ir nebus gamtos vergu.

40. Apsivalymo pasekmė – pasibjaurėjimas savo kūnu ir kontaktų nebuvimas su kitais kūnais
   [ Su išorinės ir vidinės švaros įtvirtinimu kyla pasibjaurėjimas savo kūnu ir nebendravimas su kitais kūnais ] 

Net kruopščiausias apvalymas (šauča) negali visiškai ir visiems laikams išvalyti kūno. Todėl jogas jaučia bjaurėjimąsi [džugupsa) savo kūnu ir neturi noro liestis su kitais, kurie dar labiau užteršti. Jogo meilė išreiškiama draugiškumu, užuojauta ir bendru džiugesiu, kurie laisvi nuo jausmingumo.

Kai pasiekiamas tikras kūno apsivalymas, išorinis ir vidinis, įvyksta kūno užmiršimas ir mintis apie jo palaikymą gražiu dingsta. Tai, ką kiti vadina gražiausiu veidu, jogui atrodo esant gyvulio veidu, jei jame nėra minties. Tai ką pasaulis vadina pačiu paprasčiausiu veidu, jis pavadina dievišku, jei iš jo spindi dvasingumas. Kūno aistra yra baisus gyvenimo nuodas. Kai švara pasiekta, pirmuoju požymiu bus visiškas negalvojimas, kad esate kūnu. Tik su švara pasieksite minties išsilaisvinimą nuo kūno.

41. O taip pat satvos apvalymas nuo radžaso ir tapas, sveika proto būsena, jo sutelkimas, indrijų suvaldymas ir galimybė suvokti atmaną
   [ Taip pat pasiekiamas satvos apsivalymas, linksma sielos būsena, susikaupimas, nugalimas jausmingumas ir savęs pažinimo galimybė ] 

Čia išvardijami visinio apsivalymo rezultatai. Švarioje sieloje atsiranda dvasinės palaimos (saumanasja) būsena, o kartu ir proto sutelkimas, nukreipimas viena kryptimi (ekagrja). Sutelktas protas gali kontroliuoti netvarkingą jutimo organų veiklą. O tai veda į gilų savęs pažinimą.

Šio (jogos) pratimo pasekmė yra tai, kad satvos materija ima vyrauti, o tada sąmonė tampa susikaupusi ir užsipildžiusi džiugesiu. Liūdesys gali būti blogo virškinimo požymiu, tačiau ne religingumo. Džiaugsmo jausmas yra satvos prigimtis. Visa džiugina satvos sklidiną žmogų; ir kai ateina tokia būsena, žinote, kad jums sekasi jogoje. Bet kokia kančia sukeliama tamaso, todėl privalote nuo jo išsilaisvinti. Niūrumas – vienas tamaso rezultatų. Stiprūs, gerai sudėti, jauni, sveiki, drąsūs tam ir tetinka, kad taptų jogais. Jogui visame yra malonė; bet koks matomas žmogaus veidas sukelia jam džiaugsmą. Tai gero žmogaus požymis. Nusivylimas ateina iš nuodėmingumo, o ne iš kokios kitos priežasties. Kokius reikalus galime turėti su niūriais žmonėmis? Jie baisūs. Jei tavo veidas niūrus, tądien neikite iš namų, užsidarykite savo kambaryje. Kokią teisę turite į viešumą išnešti tą ligą? Kai jūsų sąmonė bus pajungta, valdysite visą kūną. Vietoj buvimo šios mašinos vergu, vietoj tempimo žemyn sielos, ji taps geriausiu jūsų pagalbininku.

42. Pasitenkinimo pasėkmė – aukščiausia palaima
   [ Iš pasitenkinimo kyla aukščiausia laimė ] 

Troškimų, siekių turėti daugiau liovimasis leidžia pasiekti palaimą. Senovės raštuose rašyta: „Palaima, pasiekiama šiame pasaulyje per pasitenkinimą objektais, ar aukščiausiasis dangiškasis pasitenkinimas nesudaro nė 1/16 palaimos, kylančios dėl troškimų panaikinimo“.

43. Tapas pasekmė dėka nešvarumo sunaikinimo – kūno ir indrijų tobulumai
   [ Savęs suvaržymo pasekme yra jutimo organų ir kūno jautrumo padidėjimas per nešvarumų sunaikinimą ] 

Tobulumai (sidhi) – nepaprasti sugebėjimai, aprašomi trečiojoje „Joga sutra“ dalyje. Pvz., kūno atžvilgiu, galima mažinti kūno dydį. Indrijų atžvilgiu – regėti ir girdėti dideliu atstumu ir t.t. Tačiau tapas lavinamas ne dėl antgamtiškų sugebėjimų pasiekimo, o dėl dvasinio tobulinimosi. Džniana-jogai, praktikuojantys atskyrimą (viveka) ir jausmų nebuvimą (vairagja) gali pasiekti išsilaisvinimą neįgydami antgamtiškų galių (žr. ir IV 1).

Susivaržymo rezultatas iškart pasireiškia regos, girdėjimo dideliais atstumais ir pan. sustiprėjimu ir pan.

44. Svadhjaja pasekmė – kontaktas su norima dievybe
   [ Mantros kartojimu pasiekiamas iškviečiamos dievybės buvimas ] 

Paprastai, kartojant mantrą, mintis nelieka fiksuota ties mantros prasme: galime be tikslo kartoti mantros žodžius, o mintys laisvai klajoti. Įtvirtinant svadhjają, žodinė formulė ir su ja susijęs vaizdinys yra neatskiriami ir nuolat randasi sąmonėje. Tokiam jogui apsireiškia dievybė, į kurią jis kreipiasi, ir pildo jo norus. Dievybėmis laikomi devai, aiškiaregiai (riši) ir „tobulos būtybės“ (sidhi). Asana

Kuo aukščiau būtybės, kurias norite išvysti, tuo atkaklesniu turi būti pratimas.

45. Išvaros pasekmė – pranidhanos pasiekimas
   [ Visa ko aukojimu Išvarai pasiekiama samadhi ] 

Save pašventęs išvarai, jogas pasiekia samadhi – tada gali žinoti viską, ką tik nori (kas vyksta jo kūnė, kokioje nors vietoje ar kokiu nors laiku). Jis žino daiktus tokius, kokie jie yra „patys savyje“.

Atsidavimu Dievo valiai samadhi tampa galutinai pasiektos.

46. Stabili ir patogi poza yra asana
   [ Kūno padėtimi yra tai, kad tvirta ir maloni ] 

Pereinam prie asanų, kūno padėčių. Kol nepasiekėte tvirto sėdėjimo, negalite atlikti kvėpavimo ir kitų pratimų. Tvirta sėdėsena yra tokia, kai nejaučiate kūno. Įprastinėmis sąlygomis pastebėsite, kad pasėdėjus net trumpą laiką, kūne pasijunta įvairūs nepatogumai: tačiau jei mintyse iškilsite virš konkretaus kūno, nejausite jokio kūno pojūčio, nei malonumo, nei skausmo, o kai vėl grįšite į kūną, jis jaus save pailsėjusiu. Kai nugalėsite kūną ir galėsite jį išlaikyti tvirtu, jūsų pratimai bus stabilūs; tačiau kol kūnas kelia nerimą, jūsų nervai lieka neramūs ir negali sutelkti sąmonės. Sėdėseną galima sutvirtinti galvodami apie begalybę. Galvoti apie Absoliučią begalybe mes negalime, tačiau galim galvoti apie begalinį dangų.

47. Ji pasiekima sumažinus įtampą ir apmąstant begalinį
   [ Lengvų pastabų pagalba ir apmąstymu užribinio (kūno padėtis tampa tvirta ir maloni ] 

Tada netrukdys šviesa ir tamsa, malonumas ir skausmas.

48. Rezultate – priešybių neveiksnumas
   [ Jei įvaldėte sėdėjimą, priešybės liausis trukdžiosios ] 

Pagrindinėmis laikomos 84 asanos, iš jų svarbiausios – 32, o ypatingos – 11. Svarbiausios yra meditacinės asanos, t.y., kai stuburas yra vertikalioje padėtyje, o kojos kokiu nors būdu sukryžiuotos arba pariestos (žinomiausia – „Lotoso asana“,kurioje dažnai vaizduojamas Buda). Šių asanų įsisavinimas (išlaikymas ilgą laiką) leidžia pereiti į pranajamą ir yra ilgalaikės koncentracijos išlaikymo priemonė. „Begalinio apmąstymas“ – tai tarsi susiliejimas su bekrašte tuščia erdve. Tačiau yra ir kitoks paaiškinimas – „begalinis“ laikomas vienu mitinės gyvatės vardu Šeša epitetų.

Priešingybės yra gėris ir blogis, karštis ir šaltis ir kitos priešingų savybių poros.

49. Kai tai yra, ateina pranajana,t.y. kvėpavimo judesių reguliavimas
   [ Tada ateina įkvėpimo ir iškvėpimo valdymas ] 

„Tai“ – tobulas asanų atlikimas.

Įvaldę kūno padėtį, reikia nugalėti ir pajungti tą (plaučių) judėjimą. Taip prieinam pranajamą, gyvybinių kūno jėgų pajungimą. Prana nėra kvėpavimas, kaip dažniausiai verčia. Ji yra kosminės energijos suma. Tai kiekviename kūne esanti energija, o jos ryškiausia apraiška – plaučių judesiai. Pranos sukeliamas plaučių judėjimas įtraukia į juos orą, - ir šį judesį mes stengiamės suvaldyti pranajamoje. Pradedame šio judesio valdymu kaip lengviausio būdo pasiekti pranos valdymą.

50. Jos modifikacija – išorinė, vidinė ir „sulaikyta:, reguliuojami erdve, laiku ir skaičiumi; atliekant pranajaną, atsižvelgiant į tai, ji tampa ilgalaike ir subtilia
   [ Jos pokyčiai būna išoriniai, vidiniai arba nejudrūs, apibrėžiami vietos, laiko ir skaičiaus, ilgi arba trumpi ] 

Trys pranajamos rūšys: kurios dėka įkvepiame; kurios dėka iškvepiame; kai oras sulaikomas įkvepiant ar iškvepiant. Jos taip pat skirstomos pagal vietą ir laiką. Pagal vietą – kai prana sulaikoma tam tikrose kūno vietose. Pagal laiką – kaip ilgai prana būna užlaikoma kurioje nors vietoje: jums nurodoma, kiek sekundžių atlikti vieną judesį ir kiek kitą. Šios pranajamos pasekme yra udghata, kundalini sužadinimas.

51. Ketvirtoji pranajamos modifikacija - anapus išorinio ir vidinio
   [ Ketvirtuoju yra pranos pajungimas nukreipiant ją į išorinius ar vidinius dalykus ] 

Indiškų šaltinių komentarai šiai vietai nėra aiškūs. Pranajama, kaip sudėtinga praktikos rūšis, turi būti atliekama vadovaujant guru, nes kitaip ji gali būti labai pavojinga. Gerai žinoma sąsaja tarp kvėpavimo ir emocinės būsenos, panaši sąsaja yra ir tarp kvėpavimo ir dėmesio koncentracijos lygio. Budizme paplitę kvėpavimo pratimai, padedantys išlaikyti ramybę ir susikaupimą, Ji labai paprasta: reikia kurį laiką įdėmiai stebėti savo kvėpavimą, įsidėmint įkvėpimo ir iškvėpimo judesius arba stebėti oro judėjimą šnervėse.

Tai ketvirtoji pranajamos rūšis. Prana gali būti nukreipta į išorę arba į vidų.

52. Rezultate – sunaikinama tai, ką slepia šviesa
   [ Tuo susilpninamas čitos užstojimas ] 

Praktikuojant pranajamą sunaikinama karmos rūšis, trukdanti skiriančiojo žinojimo (viveka-džniana) pasiekimui (palyg. I 34). Ši karma aprašoma taip: „Jos dėka magiškoji didžiojo aklumo valktis slepia švytinčia satvą ir atliekami darbai, kurių nereiktų daryti“. Todėl pasakyta: „Nėra tapas aukščiau pranajamos, ji panaikina proto užteršimą ir tada švyti žinojimo šviesa“.

Čita savo prigimtimi žino viską. Ji sudaryta iš satvos dalelių, tačiau padengta radžaso ir tamaso dalelėmis. Pranajamos pagalba tas sluoksnis nuvalomas.

53.Ir pasiekiamas proto sugebėjimas dharanai
   [ Samonė tampa pajėgi dharanai ] 

Dharana (III 1) – proto (manas) susitelkimas kokiam nors punktui, tai 6-asis 8-pakopės jogos komponentas (palyg. I 34).

Pašalinus tą uždangalą, galim sutelkti sąmonę.

54. Pratjachara pasiekiama nesant indrių kontakto su jų objektais ir tarsi joms priimant čitos prigimtį
   [ Organų sutelkimas atliekamas atsisakius nuo juos atitinkančių dalykų ir pripažįstant materijos formą - sąmonę ] 

Tai visiškas indrijų atjungimas nuo išorinio pasaulio, t.y., regėjimo nuo to, kas regima, klausos – nuo garsų ir t.t. Kadangi proto ir indrijų prigimtis ta pati, tai įmanomas „indrijų įtraukimas vidun“, jų išorinės veiklos nutraukimas (tarsi vėžliui pasislepiant po savo šarvu). Jogui pratjachara atsiranda savaime, tačiau ji palanki tik tobulai laikantis jamos ir nijamos nurodymų, nes kitaip gali atnešti didelę žalą.

Organai yra atskiros sąmonės materijos būsenos. Mata knygą: forma ne knygije, ji sąmonėje. Yra kažkas už manęs, iššaukiantis tą formą, tačiau pati forma čitoje. Organai susitapatina su ja ir įgauna įvairias formas, kokios juos pasiekia. Jei sugebėsite neleisti sąmonės materijai įgauti formas, sąmonė nurims. Tai vadinama pratjahara. Ji veda prie aukštesniojo organų valdymo.

Kai jogas pasiekė sugebėjimą neleisti organams įgauti išorinių daiktų formas ir priverčia juos sudaryti viena su sąmonės materija, tada ateina pilnas organų valdymas; o kai organai pilnai pajungti, kiekvienas raumuo ir nervas bus pavaldūs, nes organai yra visų jutimų ir visų veiksmų centrai. Organai skirstomi į judėjimo organus ir jutimų organus. Kai organai pajungti, jogas gali valdyti visus jutimus ir veiksmus; jam bus pavaldus visas kūnas. Tik tada žmogus ima jausti džiaugsmą, kad gimė; tada jis gali įsitikinęs tarti: „Aš laimingas, kad gimiau“. Pasiekęs tokį organų valdymą mes pajausim, koks iš tikro nepaprastas mūsų kūnas.

55. Rezultate – visiška indrijų kontrolė

Tai pasiekus, galima laisvai išjungti ar įjungti indrijas. Neturint tokio sugebėjimo, neįmanomas tobulumas kitose jogos stadijose.

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      


*) Judhišthira (sanskr. „ramus mūšyje“) – „Mahabharatoje“ vyriausias iš brolių Pandavų. Indraprasthos, o vėliau ir Hastinapuros karalius. Buvo Pandavų vadu Kurukšetros mūšyje. Epo pabaigoje pakilo į dangų.

**) Vairagija (sanskr. „atsiribojimas“: „vai“ – džiūti, džiovinti; „raga“ – spalva, aistra, jausmai, emocijos, domėjimasis; taigi „jausmų išdžiovinimas“) – indų filosofijos terminas žymintis atsiribojimą nuo materialiojo pasaulio kančių ir malonumų. Patandžalio „Joga sutrose“ kartu su abhjasa (pratimais) yra proto suvaldymo priemone (kaip ir Bhagavat-Gitoje).

Sankhjos sutros
Patandžali joga
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Kundalini joga
Senoji Indijos istorija
Kvėpavimo ritmas Vedose
O. Schrader. Arijų religija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Ajurveda. Himnas laikui
V.P. Bložė. Atidėta iniciacija
Senieji sankskrito raštai
Kandogija-Upašinada
Tantriškoji alchemija
Kelyje link Vedantos
Tirumantiram
Katha upanišada
Adi Šankara
Rigveda
Guru
Vartiklis