Patandžali. Joga sutra

Tęsiame Patandžali "Joga sutrą" publikaciją su komentarais...
Priminsime, kad antrasis vertimas ir antrieji komentarai yra Svami Vivekanandos, daugiau apie tai žr. >>>>>

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      

Trečiasis skyrius. Apie nepaprastus sugebėjimus

Pirmo skyriaus (skirto tiems, kurių protas nuo pat gimimo labai stipriai sutelktas) komentaruose paaiškinami dauguma čia naudojamų terminų >>>>

1. Dharana – čitos fiksavimas tam tikrame taške.
   [ Dharana yra minties sutelkimas ties kokiu nors konkrečiu daiktu ] 

Aum Dharana – tai proto [dėmesio] sutelkimas į bambos čakrą, širdies lotosą, nosies galiuką ir t.t. arba į išorinius objektus. Vidinių objektų atveju protas sutelkiamas tiesiogiai per jutimus. Išorinių objektų atveju jis sutelkiamas jutimo organų pagalba. Išoriniais objektais laikomi garsai, formos ir pan.

Dharana (sutelkimas) yra būsena, kai mintis sustabdoma ties kokiu nors daiktu ar kūnu, kūno viduje ar jo išorėje ir išlaikoma tokioje būsenoje.

2. Dhiana - nenutrūkstamas minčių srautas [, plūstantis į tą tašką].
   [ Nuolatinė to daikto pažinimo tėkmė yra dhiana ] 

„Į tą tašką“ – žr. ankstesnę sutrą. Dharanos atveju proto veikla vis dar trūki. Dhianos atveju vaizdinių (pratjaja) srautas yra tarsi lydyto sviesto ar medaus persiliejimas. Dhiana – vienu metu aktyvaus ir ramaus proto būsena.

Sąmonė privalo susikoncentruoti ties vienu daiktu, laikytis tam tikros nedidelės vietos, pvz., galvos pakaušio, širdies ir pan.; ir jei pavyksta gauti įspūdžius tik iš tos kūno dalies ir negauti iš jokios kitos, tai bus dharana. O kai ji išlaikoma tokioje būsenoje tam tikrą laiką, tai vadinama dhiana (apmąstymu).

3. Kai ji apšviečia vien objektą [artha], tarsi netekusi savosios prigimties – tai samadhi.
   [ Kai tai, atmetant visus vaizdinius, atspindi tik jų prasmę, - tai samadhi ] 

Samadhi – dhianos kulminacija. Tai visiška mąstymo ramybė, sutramdymas. Kai psichikos srautas taip sukoncentruotas į objektą, kad išnyksta pažinančiojo savimonė ir pažinimo proceso suvokimas ir egzistuoja tik pažinus objektas, - tai sampradžniata-smadhi.

Tai, kai apmąstant atmetamos visos formos. Tarkim, apmąstau knygą ir palaipsniui išmokstu ties ja sutelkti dėmesį, neišreikštą jokia forma, - ta dhianos būsena vadinama samadhi.

4. [Šios] trys [, kartu nukreiptos] į vieną, yra samjama.
   [ (Šie) trys (, kai ties jais užsiiminėjama,) vieno daikto atžvilgiu sudaro samjaną ] 

Jama, nijama, asanos, pranajama ir pratjahara sudaro „išorinę sadhaną“ (praktiką). Dharana, dhiana ir samadhi, nukreiptos į vieną objektą, vadinamos „vidine sadhana“ arba samjama.

Kai žmogus gali savo mintį nukreipi į žinomą daiktą, pasistatyti jį prieš save ir ten išlaikyti ilgą laiką, daikto esmę atskyręs nuo išorinės jo dalies, tai samjana, tokiu būdu perteikianti dharaną, dhianą ir samadhi, sekančias viena po kitos ir sudarančiomis viena. Daikto forma išnyko; sąmonėje liko tik jo prasmė.

5. Įvaldžius ją – išminties šviesa.
   [ To pasiekimu įgaunama pažinimo šviesa ] 

Tobulėjant ir taikant samjamą vis subtilesniems objektams įgyjamas vis tyresnis pažinimas, išmintis (pradžnia) [palyg. II 28].

Kai kas nors pasiekė sugebėjimą pasiekti samjaną, jam paklūsta visos jėgos. Tai svarbiausias jogo įrankis. Pažinimo dalykai begaliniai ir skirstomi į grubius, dar grubesnius ir pačius grubiausius; subtilius, dar subtilesnius ir pačius subtiliausius ir t.t. samjana pradžioje turi būti taikoma grubiems daiktams, o kai imate gauti žinias iš jų, ją reikia nedelsiant ir palaipsniui pritaikyti subtiliems dalykams.

6. Jos taikymas – žingsnis po žingsnio.
   [ Jais reikia naudotis palaipsniui ] 

Neištobulinus žemesniųjų, negalima pasiekti aukštesniųjų samjamos lygių. Tačiau dėka išvaros-pranidhanos staiga pasiekusiam aukščiausią lygį, nebereikia praktikuoti žemesniųjų lygių, t.y. „minčių skaitymo“ ir pan. Jis tai sugebės dėka kitų šaltinių (Išvaros malonės). Lygių palyginimas pasiekiamas tik per jogą. Vjasa savo komentare cituoja nežinomą šaltinį: „Joga pažįstama per jogą, ir joga veda į jogą. Kas ištikimas jogai, joje įgauna amžiną palaimą“.

Tai perspėjimas: nebandykite eiti per sparčiai!

7. [Šie] trys [elementai] – labiau vidiniai [nei] ankstesni [penki].
   [ Šie trys arčiau nei ankstesni ] 

Iki šių pratimų turėjome pranajamą, asaną, jamą ir nijamą – tai išorinės dalys šių trijų: dharanos, dhianos ir samadhi. Bet net ir šios trys paskutinės tėra išorinės lyginant su besėkle samadhi. Kai žmogus jas pasiekia, jis pasiekia visažinystę ir visagalybę, tačiau tai dar nėra išsigelbėjimas. Šios trys nepadarys Nirvikalpos*) sąmonės nekintančia ir paliks sėklas naujų kūnų susidarymui; tik kai sėklos bus „pakepintos“, kaip sako jogas, jos praras gebėjimą leisti naujus ūglius. Iki šiol pasiektos galios dar nepajėgios pakepinti sėklas.

8. Bet net jie – išoriniai [lyginant su] samadhi be sėklos.
   [ Tačiau net jie išoriniai dėl netekusios sėklos samadhi ] 

[Palyg. I 51]

Lyginama su besėkle samadhi, todėl net jos yra išorinės. Mes dar nepasiekėme tikros, aukščiausios samadhi, o tik žemiausią jos pakopą, kurioje, kaip matom, visata dar egzistuoja ir kuriai priklauso visos šios jėgos.

9. „Budrumo“ sanskarų nuslopinimas ir „liovimosi“ samskarų apreiškimas protui linkstant prie „liovimosi“ momentų [būsenų] – nirodhiška [proto] modifikacija.
   [ Netvarkingų sąmonės kitimų slopinimu ir valdymo kitimų žadinimu sąmonė pasiekia sulaikytus pokyčius, sekančius valdančias sąmonės jėgas ] 

Jogos praktikos metu proto funkcijos liaujasi veikę atskirais momentais (žr. I 1-12). “Liovimosi” samskaros (nirodha, žr. I 2) nuolat didėja, išstumdamos „budrumo“ samskaras, t,. įprastinę proto veiklą, apibūdinamą penkiomis funkcijomis (žr. I 5-11).

Tai reiškia, kad pirmoje samadhi būsenoje sąmonės kitimai pavaldūs nepilnai, nes kitaip nebūtų jokių pakitimų. Jei yra pasikeitimas, žadinantis sąmonę išsivaduoti iš jausmų, ir jogas stengiasi ją pajungti, tai pats tas pajungimas bus pokyčiu. Viena banga bus sutramdyta kita banga, bet kai nurims visos bangos, tai dar nebus galutinė samadhi, nes pats valdymas sudaro bangą. Vis tik, ši žemiausia samadhi gerokai arčiau aukščiausios samadhi nei tada, kai sąmonė visai nepavaldi.

10. Jo rami tėkmė – samskarų [liovimosi] pasekmė.
   [ Jo tėkmė sustiprinama įpročiu ] 

„Jo“ – proto (čita). „Rami“ – be vriti (žr. I 2).

Šio nuolatinio sąmonės valdymo tėkmė tampa pastovia, jei treniruojamasi kiekvieną dieną; tada sąmonė įgauną gebėjimą nuolatos koncentruotis.

11. Proto daugiakryptiškumo pašalinimas ir vienakryptingumo atsiradimas – tai samadhinė [proto] modifikacija.
   [ Kai imami įvairiausi daiktai ir susitelkiama ties vienu, šios dvi jėgos pakaitomis tai dingsta, tai pasirodo; tuo tarpu čita kinta, kas vadinama samadhi ] 

Sąmonė sustoja ties įvairiais daiktais, įeina į įvairius daiktus, tačiau aukščiausia sąmonės būsena yra ta, kai ji ima vieną daiktą ir pašalina visus likusius. To pasekmė yra samadhi.

12. Toliau, esant lygybei [neatskiriamumui] „nuslopusių“ ir „atsiradusių“ minęių impulsų – proto modifikacija, apibūdinama vienakryptingumu.
   [ Čita pasiekia vienapoliariškumą apglėbdama praeitį ir dabartį ] 

„Nuslopusių” - esančių praeityje; „atsiradusių“ – esnačių dabartyje. Samadhi būsenoje nėra skirtumo tarp praeities ir dabarties proto modifikacijų. Svami Hariharananda pastebi, kad šiose trijose sutrose (III 9; II 12) aprašytos psichikos modifikacijos atitinka asampradžniata-samadhi, sampradžniata-samadhi ir bet kokiam koncentracijos tipui, kurio metu protas nukreiptas į ką nors viena.

Kaip galime sužinoti, kad sąmonė sutelkta? Pagal tai, kad dingsta laikas. Kuo labiau dingsta laikas, tuo labiau mes sutelkti. Įprastiniame gyvenime matom, kad, susidomėję knyga, visai nepastebime laiko ir, padėję knygą, neretai būnam nustebinti, sužinoję, kiek daug laiko praėjo. Bet koks laikas turi polinkį pasirodyti esamuoju. Tad apibrėžimas duotas: kuo labiau praeitis ir dabartis atrodo tuo pačiu, tuo labiau sutelkta sąmonė.

13. Šiais [aforizmais] aprašytos dharmos modifikacijos, lakšanai ir elementų [bhuta] ir indrijų „būsenos“.
   [ Tuo paaiškinama trejopas formos, laiko ir būsenos keitimasis į subtilią arba grubią materiją bei jutimų organas ] 

Kiekvieno iš trijų proto būsenų (nirodha, samadhi ir vienakryptingume) įvyksta atitinkami elementų ir indrijų pokyčiai – trimis aspektais: charakteristikos (dharma), požymio (lakšano)ir „būsenos“ (avastha). Iš jų „charakteristikos pokytis“ – tai psichikos fliuktuacijų pašalinimas. Lakšanos pokyčiai reiškia pasikeitimus laike (praeitis, dabartis, ateitis). Būsenos pokytis apibūdinamas psichinių procesų intensyvumu.

Tuo paaiškinamas trejopi pokyčiai sąmonės materijoje į formą, laiką ir būseną. Sąmonės materija keičiasi į vriti, o šios į formą. Sugebėjimas priskirti kitimus dabarčiai yra pokytis laike. Sugebėjimas priversti sąmonės materiją įgauti praeities formą, atmetus dabartį, yra būsenos pokytis. Sutelkimai, kurių moko ši sutra, jogui suteikia sugebėjimą, pagal jo norą, sąmonės materijos pakeitimų valdymą, kuris vienintelis jam suteikia jėgą atlikti minimą samjaną.

14. „Dharmų nešėjas“ – tai, kam būdingos „nuslopusios“, „atsiradusios“ ir nenustatytos dharmos.
   [ Tai, ką veikia pasikeitimas, praeitis, dabartis arba tai, kas turi pasireikšti, yra sąlygiška ] 

Kitais žodžiais, sąlygine yra medžiaga, kurią veikia laikas ir sanskaros bei kuri nuolat kinta ir pasireiškia.

15. Skirtumai [dharmų] nuoseklume – modifikacijų skirtumų priežastis.
   [ Permainų kaita yra daugialypinės evoliucijos priežastis ] 
16. Samjamos virš trijų modifikacijų dėka – praeities ir ateities pažinimas.
   [ Samjanos užbaigimu virš trijų kitimų rūšių įgaunamas praeities ir ateities žinojimas ] 

Jei samjamos objektu tampa dharmos, lakšano ir „būsenos“ modifikacijos (III 13), jogas gali pažinti, tai, kas buvo, ir tai, kas bus.

Neturime iš dėmesio paleisti pirmojo samjanos apibrėžimo. Kai sąmonė pasiekia tokią būseną, kai ji sutapatinama su vidiniu daikto įspūdžiu, šalia paliekant kas išoriška, ir kada, dėl pratimo, sąmonė palaiko šią būseną ir gali ją pasiekti per akimirką, tada tai yra samjana. Jei žmogus šioje būsenoje panorės sužinoti praeitį arba ateitį, jis turi atlikti samjaną virš sanskarų pasikeitimų. Kai kurios jų kuriasi dabar, esamuoju laiku, kitos jau susidariusios, o kai kurios dar turės susikurti. Atliekant samjaną virš jų, jis pažįsta praeitį ir ateitį.

17. Garsas [žodis], jo objektas ir [objekto] vaizdinys [pratjaja] [yra] „mišinys“ – persidengimo pasekmė; samjamos virš jos elementų dėka – visų būtybių [skleidžiamų] garsų [prasmės] suvokimas.
   [ Samjanos užbaigimu virš žodžio, prasmės ir žinojimo, kurie paprastai būna sumaišyti, įgyjamas visų gyvūnų garsų suvokimas ] 

Ištartas žodis, esantis tam tikro objekto žymeniu, pats objektas ir jo vaizdinys (ar objekto suvokimas) mūsų sąmonėje neatskiriamai susipynę, susimaišę, nors realiai tai visai skirtingi dalykai. Atliekant samjamą su kiekvienu šių elementų pasiekiamas visų būtybių kalbos supratimas (palyg. I 42).

Žodis perteikia išorinę priežastį; prasmė – vidinį svyravimą, praeinantį per indrijų kanalus ir išorinį įspūdį sąmonei, o žinojimas yra sąmonės reakcija, su kuriuo ateina suvokimas. Šie trys, būdami sumaišyti, sudaro mūsų jutimus. Tarkim, kad girdžiu žodį. Pradžioje tai išorinė vibracija; tada vidinis pojūtis, sąmonei perduotas klausos organo; tada reaguoja sąmonė ir aš atpažįstu žodį. Žodis, kurį aš žinau, yra trijų dalykų sumaišymas: virpesių, pojūčio ir reakcijos. Paprastai šie trys nėra atskirti, tačiau pratimų pagalba jogas įgauna gebėjimą juos atskirti. Kai žmogus tai pasiekia, atlikdamas samjaną virš kokio nors garso, ji supranta prasmę, kurią turėjo išreikšti tas garsas, nesvarbu, ar jį sukėlė žmogus ar kitas gyvūnas.

18. Tiesioginio samskarų suvokimo pasekmė – ankstesnių egzistavimų [džati] pažinimas.
   [ Įspūdžių atskyrimu – praeito gyvenimo žinojimas ] 

Meditation Samskaros, t.y. „atspaudai psichikoje“, išlikę mūsų psichikoje nuo neatmenamų laikų. Prasiskverbus (samjamos dėka) į giluminius psichikos sluoksnius galima prisiminti ankstesnius gyvenimus.

Bet kuris mūsų jutimas yra bangos pavidalu čitoje. Ši banga rimsta ir tampa vis subtilesne, tačiau niekada neišnyksta. Ji ten lieka silpna forma, tačiau jei mes pajėgūs ją iškviesti vėl, ji tampa atmintimi. Taigi, jei jogas pajėgus atlikti samjaną virš visų tų praeities įspūdžių, jis pradeda prisiminti savo ankstesnius gyvenimus.

19. [Samjamos dėka] su vaizdiniais [pratjaja] – kitų protų pažinimas.
   [ Samjanos užbaigimu virš svetimo kūno požymių – jo sąmonės pažinimas ] 

Samjama su vaizdiniais, kylančiais kitų žmonių protuose, leidžia pažinti, kad vyksta kito žmogaus sąmonėje.

Tarkim, kad kiekvienas žmogus turi ypatingus ženklus ant savo kūno, kurie jį skiria nuo kitų. Kai jogas atlieka samjaną su tais ženklais, būdingais nepažįstamam žmogui, jis sužino to žmogaus sąmonės prigimtį.

20. Tačiau šių [vaizdinių] pagrindas [alambana] lieka nepažinus, es nebuvo [samjamos] objektu.
   [ Tačiau ne svetimos sąmonės turinys, nes jis nėra samjanos objektu ] 

Jis nesužino minčių turinio, kai atlieka samjaną virš kūno. Tam prireiktų dvigubos samjanos: pirma virš kūno ženklų, o tada virš pačios sąmonės. Tada jogas sužinotų viską, kas yra toje sąmonėje: praeitį, dabartį ir ateitį.

21. Samjamos su spalvine kūno forma [kaja-rupa] dėka su liovimusi [dėl to] suvokti ją nesant regos organo kontakto su šviesa – [jogo kūno] nematomumas.
   [ Samjanos užbaigimu virš kūno forma, pašalinant sugebėjimą priimti vaizdus ir atskiriant sugebėjimą pasireikšti akyje, jogo kūnas tampa nematomas ] 
22. [Dviejų tipų] karma: atnešanti vaisius greitai ir lėtai; samjamos su tuo dėka – pažinimas apie [gyvenimo] pabaigos [laiką]. Arba [šis pažinimas pasiekiamas] [samjamos] su mirties ženklais dėka.
   [ Karma būna dviejų rūšių: vaisius atnešanti anksti arba vėlai. Atlikdami samjaną virš jos arba per ženklus, vadinamus arištha – nuspėjimus – jogai žino tikslų savo atsiskyrimo nuo kūno laiką ] 

Kai jogas atlieka samjaną su savo paties karma, virš tuo metu veikiančių ir tuo metu laukiamų įspūdžių savo sąmonėje, jis tiksliai žino, kada mirs jo kūnas. Jis žino, kada mirs: kurią valandą ir net kurią minutę. Indai labai domisi tokios akimirkos arba mirties artumo suvokimo žinojimu , nes čita moko, kad išėjimo akimirką mintys turi didelę svarbą būsimo gyvenimo apibrėžimui.

23. [Samjamos] su geranoriškumu ir t.t. [dėka įgaunama nepaprasta] geranoriškumo [jėga].
   [ Atliekant samjaną virš draugystės ir pan. įgaunamos įvairios galios ] 

Žr. I 33. Samjamą galima atlikti su geranoriškumu [maitri], užuojauta [karuna] ir bendru džiugesiu [mudita]. Samjamos objektu nėra neutraliai objektyvus santykis [upekša].

24. [Samjamos] su jėgomis [dėka] – dramblio jėga ir pan.
   [ Atlikdamas samjaną virš dramblio jėgos ir pan. jogas įgauna atitinkamą galią ] 

Kai jogas pasiekė sugebėjimą atlikti tokią samjaną ir nori tapti stipriu, jis atlieka samjaną virš žodžio jėga ir ją įgauna. Begalinė energija yra pasiekiama kiekvienam, jei tik jis žino kaip ją įgauti. Joga atskleidė tokio gavimo mokslą.

25. Panaudojus šviesos viršjuslinių sugebėjimus – smulkiojo, paslėptojo ir [nepaprastai] nutolusio pažinimas.
   [ Atliekant samjaną virš tos skaisčios šviesos įgaunama subtilaus užtveriančiojo ir nutolusio pažinimas ] 

Smulkusis [sukšma] – esantis mikroskopinių dydžių; paslėptasis [vjava-hita] – pvz., esantis už sienos; nutolęs [viprakrišta] – nepasiekiamas jutimo organams dėl didelio atstumo.

Kai jogas daro samjaną virš širdyje spindinčios šviesos, jis regi labai tolimus daiktus, pvz., tai, kas vyksta nutolusiose vietose, ką užstoja kalnai, o taip pat labai subtilius dalykus.

26. Samjamos su „saule“ dėka – [Visatos] pasaulių pažinimas.
   [ Atliekant samjaną virš saulės – pasaulių pažinimas ] 
27. [Samjamos] su „mėnuliu“ [dėka] – žvaigždynų pažinimas.
   [ Virš Mėnulio – žvaigždynų pažinimas ] 
28. [Samjamos] su „Šiaurine žvaigžde“ [dėka] – [žvaigždžių] judėjimo pažinimas.
   [ Virš Šiaurinės – žvaigždžių judėjimas ] 

Šiose sutrose kalbama apie psichokosmo pažinimą. Saulė, mėnulis ir Šiaurinė žvaigždė – simboliniai pavadinimai, o ne fizikiniai objektai.

29. [Samjamos] su nabhi-čakra [dėka] – kūno sandaros pažinimas.
   [ Virš bambos apvalumo – kūno organizmo pažinimas ] 

Nabhi-čakra – bambos čakra, t.y. subtiliojo kūno, esančio bambos srityje, elementas. Pagrindinės „kūno sultys“: oras [vėjas], tulžis, flegma. 7-i kūno [dhatu] komponentai – oda kraujas, mėsa, sausgyslės, kaulai, smegenys ir sėkla.

30. [Samjamos] su gerklės įdubimu [dėka] – alkio ir troškulio liovimasis.
   [ Virš įduba kakle – alkio nebuvimas ] 

Kai žmogus labai alkanas, jis gali daryti samjaną virš gerklės įdubimo, ir tada alkis liausis.

31.[Samjamos] su kurma-nadi [dėka] – pastovumas [stharjam].
   [ Virš nervo, kuris vadinamas kurma – kūno stabilumas ] 

Kurma-nadi – subtilus kūnas krūtinės srityje.

Kai užsiimama juo, kūnas negali būti sutrikdytas.

32.[Samjamos] su šviesa [pakaušyje dėka] – sidhų regėjimas.
   [ Virš spindėjimo virš galvos momenėlio – sidhų matymas ] 

Kaukolėje yra nedidelė anga, per kurią sklinda ypatinga šviesos, švytėjimo rūšis. Samjamos su ja dėka atsiranda sugebėjimas regėti „tobulas būtybes“ [devus, dievybes], kurios dažnai kerta erdvę tarp žemės ir dangaus.

Sidhai – tai būtybės, kurios kiek aukštesnės už šešėlius.
Kai jogas sutelkia savo sąmonę į savo pakaušį, jis pamato tuos sidhus. Žodis „sidha“ visai nereiškia išsilaisvinusių žmonių, - ir vis tik jis dažnai naudojamas šia prasme.

33. Arba visa [pažįstama] pratibhos dėka.
   [ Virš pratibhos jėgos - visažinystė ] 

Pratibha arba taraka (žr. III 54) – pradinis „išskiriančio žinojimo“ (III 52, 54) aspektas. Ji panaši į šviesą, viską apšviečiančią aplink prieš patekant saulei.

Visa tai gali būti pasiekta be jokios samjanos žmogaus, turinčio pratibhos galią (nušvitimą dėl tyrumo). Žmogui pasiekus aukštą pratibhos lygį, jis įvaldo tą šviesą. Visi daiktai tampa aiškūs jam. Viskas jam ateina savaime, be samjanos ar ko kita.

34. [Samjamos] su širdimi [dėka] – čitos suvokimas.
   [ Širdyje – minčių pažinimas ] 

Samjama su „širdies lotosu“ leidžia pažinti čitos funkcijas [žr. I 2 ir toliau].

35. patirtis – suvokimo [pažinimo, pratjaja], [kurio metu] neišskiriami absoliučiai skirtingi satva ir puruša, [rezultatas; patirtis egzistuoja „kitam“. Samjamos su [tuo, kas yra] tikslu [sau] pačiam, dėka – purušos suvokimas.
   [ Turėjimas pasiekiamas per neatskyrimą labai susilaikiusios sielos ir satvos; ji veikia kitus: samjana virš to suteikia purušos pažinimą ] 

Kančių ir malonumų patirtis [bhoga] aplamai tėra galima tik kai budhi [satva] susitapatina su puruša. Samjamos su tuo, kas egzistuoja „pats savaime“, dėka pažinus tampa puruša.

Atsiejimo galia, pasiekta tyrumu, suteikia jogui nušvitimą, vadinamą pratibha.

36. Šito pasėkoje atsiranda pratibha ir [antgamtiniai pajutimai]: garsiniai, jutiminiai, regimieji, skonio ir jausmų.
   [ Iš čia kyla pratibhai būdingų klausos, lietimo, regos, skonio ir kvapo pajautimas ] 

Apie pratibhą žr. III 33. Pažinus purušą antgamtiniai sugebėjimai attsiranda savaime, be samjamos pagalbos. Tampa pažinūs labai smulkūs, nuslėpti ir nepaprastai tolimi objektai, neprieinama paprastam jusliniam suvokimui; tampa prieinama praeitis ir ateitis.

37. Jie – kliūtis dėl samadhi, tačiau tobulumai nesukoncentruotai būsenai [vjuthana].
   [ Tai kliūtis dėl samadhi, tačiau tai jėgos žemiškoje būsenoje ] 

Antgamtiniai sugebėjimai nukreipia sukoncentruotą protą [samahita-čita] nuo pagrindinio tikslo – asampradžniata-samadhi pasiekimo. Tačiau nekoncentruotam protui jie gali būti laikomi pasiekimu, nes padeda koncentruoti dėmesį.

Jogas žino, kad visi pasaulio puikumai vyksta dėl purušos ir sąmonės sujungimo. Jei jis nori atlikti samjaną ties to, kad gamta ir siela yra skirtingi dalykai, jis įgauna purušos pažinimą. Iš to atsiranda atpažinimas. Kai jis pasiekia tą atpažinimą, jis pasiekia pratibhą, aukščiausio genijaus šviesą. Tačiau tos galios tėra kliūtimis aukščiausio tikslo pasiekimui, tyros Sielos ir laisvės pažinimo; jos, taip sakant, atsiranda kelyje; ir jei jogas atsisako jų, jis pasiekia aukščiausia; jei jis susigundo jų įgijimu, jo tolesnis progresas sustoja.

38. [Karmos] ir [čitos] persikėlimo pažinimo [būdo] rišlumo susilpnėjimo pasėkoje – čitos persikėlimas į kitą kūną.
   [ Kai ryšio priežastis susilpninta, jogas per savo pasireiškimo per organus žinojimą įeina į svetimą kūną ] 

Nekoncentruotas protas neatskiriamai susijęs su kūnu. Koncentracijos jėgos dėka susilpnėja karminiai ryšiai ir tampa pažinūs „proto persikėlimo būdai“. Tada jogas gali atskirti protą kartu su indrijomis nuo savo kūno ir „apgyvendinti“ kitos būtybės kūne.

Jogas gali įeiti į mirusį kūną ir priversti jį priskelti ir judėti net ir tuo metu, kai pats veikia kitame kūne. Arba jis gali įeiti į gyvą kūną ir laikyti pavaldžiais jo sąmonę bei organus ir laikinai veikti to žmogaus kūnu. Tai pasiekiama jogui pasiekus purušos ir gamtos atskyrimą. Jei jis nori įeiti į kito kūną, jis atlieka samjaną su tuo kūnu ir įeina į jį, nes, jogo teigimu, visur esanti yra ne tik siela, bet ir sąmonė. Ji yra visuotinės sąmonės dalelė. Paprastai mes galime veikti tik mūsų kūno nervinių srovių dėka; tačiau kai jogas tampa nepriklausomu nuo šių srovių, jis bus pajėgus veikti kitais būdais.

39. [Samjamos dėka] įvaldžius udaną – nesilietimas prie vandens, purvo, dyglių ir pan., [o taip pat sugebėjimas] laisvai išeiti [iš kūno].
   [ Įveikęs srovę, vadinamą udana, jogas nepanyra į vandenį ar pelkę ir gali vaikščioti per ašmenis ] 

Udana – viena iš 5-ių pagrindinių pranų (greta pranos, samanos, apanos ir vjanos). Pranos – organizmo gyvybinės veiklos formos; kiekviena prana atlieka tam tikras funkcijas. Išėjimas iš kūno – mirtis savo valia.

Udana yra nervinės srovės, valdančios plaučius ir visą viršutinę kūno dalį, pavadinimas; ir kai jogas tampa jos šeimininku, jis tampa lengvučiu: jis neskęsta vandenyje, gali vaikščioti aštrumais ir kardo ašmenimis, stovėti ugnyje ir pan.

Meditation
40. Samanos įvaldymo pasėka – [kūno] švytėjimas.
   [ Įveikęs samana srovę jis apsigaubia šviesa ] 

Aplink kūną susidaro švytinti aura.

Kada bepanori, iš jo kūno sklinda šviesa.

41. Samjanos su ryšiu tarp klausos organo ir erdvės [akaša] – dieviškoji klausa [divjam šrotram].
   [ Samjanos užbaigimu virš klausos santykiu su akaša įgaunama dieviška klausa ] 

Akaša – eteris, įrankis – klausa. Atliekant samjaną su jais, jogas gauna dievišką klausą: jis girdi viską; jis giri už kelių mylių ištartus ar nuskambėjusius garsus.

42. Samjamos su ryšiu taro kūno ir erdvės dėka bei koncentracija į medvilnės [pūko] lengvumą – persikėlimas erdvėje.
   [ Samjanos užbaigimu virš akašos ir kūno santykio jogas tampa tarsi vata ir gali vaikščioti oru ] 

Jogas tampa nepaprastai lengvu ir gali eiti voratinkliu, vandeniu ir persikelti oru.

Akaša yra kūno medžiaga; žinoma forma ji tampa kūnu. Jogas atlieka samjaną su akaša, savo kūno materija, jis įgauna akašos lengvumą ir gali vaikščioti oru.

43. [Proto], neveikiamo iš išorės, būsena yra „didysis bekūniškumas“. [Samjamos su tuo dėka] – „užstojančiojo šviesą“ pašalinimas.
   [ Samjanos užbaigimu virš išorinių realių sąmonės pakitimų, vadinamų didžiuoju bekūniškumu, pasiekiamas šviesą užstojančio išnykimas ] 

Nuo kūno išsivadavęs protas pasiekia gilų dėmesio sutelkimą į išorinį objektą, kas vadinama maha- videha. Taip įėjimo į kitą kūną priemonė, o taip pat pašalina tai, „kas užstoja šviesą“ [prakaša-avarana], t.y. klešas, karmas ir pan., ką lemia radžas ir tamas (palyg. II 52; III 38-39).

Sąmonę savo beprotybėje mano, kad ji gali veikti kūne. Kodėl aš turiu būti susietas viena nervų sistema ir talpinti savo „aš“ kūne, jei sąmonė yra esanti visur? Tam nėra jokio pagrindo. Jogas gali jausti savo „aš“ visur, kur jam patinka, ir jei jis to pasiekė, visa, kas užstoja šviesą, pasitraukia ir bet kokia tamsa ir nežinojimas dingsta. Viskas jam tampa visiškai aišku.

44. Samjamos su „grubiuoju“ [sthula], savąja prigimtimi [svarupa], „smulkiuoju“ [sukšma], „ryšiu“ [anvaja] ir „turinčiu tikslą“ [artha-vatva] dėka – valdžia elementams [bhuta].
   [ Samjanos užbaigimu virš elementų, pradedant grubiaisiais ir baigiant pačiais subtiliausiais, įgyjama valdžia elementams ] 

Elementai – tai akaša (erdvė), „oras“ ir t.t. Samjama su jų atskirais aspektais („grubiuoju“ ir kt. – juos smulkiai aprašo Vjasa) leidžia juos pajungti jogo valiai.

Jogas atlieka samjaną su elementais, pradžioje su grubiaisiais, o tada su subtiliomis jo būsenomis. Šią samjaną dažnai atlieka viena budistų sekta. Jie paima molio gabalą ir su juo atlieka samjaną ir palaipsniui ima matyti subtilias materijas jame, įgauna valdžią tiems elementams. Taip atlikdamas su visais elementais, jogas gali juos pajungti savo valiai.

45. To pasėkoje – animos ir kitų [maha-sidhų] apsireiškimas, kūno tobulumas ir [elementų] savybių poveikio jam nebuvimas.
   [ Iš čia atsiranda subtilumas ir pan., kūno iškėlimas ir kūniškųjų savybių nesuardomumas ] 

Antgamtiškos savybės: anima - sugebėjimas sumažėti iki atomo [anu] dydžio; maksima – padidėti; laghima – svorio sumažinimas it t.t. Jogas įgauna ir sugebėjimą prasiskverbti pro kietus kūnus, nedegti ugnyje ir kt.

Tai reiškia, kad jogas įgauna 8 jėgas. Jis gali pasidaryti didelis, sunkus kaip žemė ar lengvas kaip oras; valdys viską, ką panorės liūtas bus paklusnus tarsi lani šalia jo ir visi jo norai išsipildys pagal jo valią.

46. Grožis, gracingumas, jėga ir deimanto kietumas – kūno tobulumai.
   [ Kūno iškėlimą sudaro grožis, odos spalva, deimanto tvirtumo jėga ] 

Kūnas tampa nepažeidžiamas: ugnis negali pažeisti jo, niekas negali jo sužeisti kol to nepanors pats jogas. „laužydamas laiko skeptrą jis gyvena šioje Visatoje su savo kūnu“. Vedose parašyta, kad tokiam žmogui daugiau neegzistuoja ligos, mirtis, kančios.

47. Samjamos su „savosios prigimties“ [svarupa] suvokimo procesu, „ego“, „ryšiu“ [anvaja] ir „turinčiu tikslą“ dėka – valdžia indrijoms.
   [ Samjanos užbaigimu virš organų objekto, žinojimo ir savi-pažinimo jie pamažu įveikiami ] 

Suvokus išorinius daiktus, organai palieka savo vietą sąmonėje ir veržiasi prie daikto; to pasekme yra žinojimas ir savęs pažinimas. Kai jogas atlieka samjaną su šiais perėjimais, jis įvaldo organus. Paimkite ką nors, ką matote ir jaučiate, pvz., knygą, ir pradžioje sutelkite sąmonę ties pačiu daiktu, tada ties žinojimu, esančiu knygos formoje, o tada ties „aš“, kuris mato knygą. Šio pratimo dėka bus pavaldūs visi organai.

48. To pasėkoje – [kūno persikėlimo sparta, prilygstanti] minties greitumui, bekūniškas suvokimas ir valdžia pradhanai.
   [ Iš čia kyla sąmonės nušvitimas, organų jėga nepriklausomai nuo kūno ir gamtos pavergimas ] 

Žr. ir III 44. Jogas gali persikelti į kitą vietą neįtikėtinu greičiu. Taip pat jis gali suvokti bet kokį objektą esantį bet kur. O valdžia pradhanai – valdžia visoms prakriti apraiškoms.

Elementų įvaldymo pasekme yra kūno nušvitimas, o per sąmonės įvaldymą ateina sąmonės nušvitimas.

Meditation
49. Tik [samjamos dėka] pasiekusiam skirtumą tarp satvos ir purušos – visagalystė ir visažinystė.
   [ Atliekant samjaną virš satvos, tas, kuris skiria protą nuo [urušos, įgauna buvimą visur ir visažinystę ] 

Kai budhi [satva], išsivadavęs iš radžaso ir tamaso, pasiekia tyrumą ir aiškumą, jogui tampa pažinios visos gunų apraiškos jų begalinėje įvairovėje (praeityje, dabartyje ir ateityje). Tai vadinama „žinojimu iš atskyrimo“ ir yra aukščiausia budhi egzistavimo forma. Tokioje būsenoje jogas yra laisvas nuo klešų (palyg. III 33, III 36).

Kai, įveikęs gamtą ir nustatęs purušos ir gamtos skirtumą, jogas mato, kad puruša yra nesunaikinamas, tyras ir tobulas, ir jis tampa visagaliu ir visažiniu.

50. Neprisirišimo net šito atžvilgiu, sunaikinant skverno [doša] sėklas [pasiekiama] kaivalja.
   [ Atsisakymu netgi šių pastarųjų sunaikinama blogio sėkla; jis pasiekia kaivalją ] 

Pasiekus prisš tai apibūdintą stadiją, jogas sužino, kad išskiriantis pažinimas priklauso budhi ir todėl turi būti peržengtas siekiant suvokti purušą. Ir jis atsikrato net šio satviškojo žinojimo. To pasėkoje dingsta bet kokia kančia ir jos priežastys. Tada gunos, atlikusios savo paskirtį, sugrįžta į pradinė neapreikštąją būseną – įvyksta visiškas jų atskyrimas [vijoga] nuo purušos. Tai ir yra kaivalja. Šioje būsenoje tėra tik absoliuti sąmonė [čiti-šakti].

Jis pasiekia atsiribojimą, nepriklausomybę. Tada žmogus laisvas. Kai jis atsisakys ir minties apie visagalystę ir visažinystės, ateis visiškas malonumų ir pagundų iš dangiškų būtybių atsisakymas. Kai jogas mato visas tas nuostabias jėgas ir jas atmeta, jis pasiekia tikslą. Kokios tai jėgos? Paprastos apraiškos. Jos ne geriau nei nuodėmės. Net visagalystė – nuodėmė. Ji priklauso nuo sąmonės. Ją galima suprasti, kol egzistuoja sąmonė, bet juk tikslas aukščiau sąmonės.

51. Esant pagundoms [ių būtybių], gyvenančių aukštesniosiose [sferose], tegul nebūna kontakto [sanga] ir išdidumo [savimylos], nes galimos nepageidautinos pasekmės.
   [ Reikia visiško malonumų ir pagundų iš dangiškų būtybių atsisakymo baiminantis atnaujinti blogį ] 

Pastebėję nepaprastus jogo pasiekimus, dievybės [devai] bando jį sugundyti įvairiais dalykais: palaima, nemirtingumu ir pan. Jogas turi mąstyti apie visų jų laikinumą: „Degdamas samsaros ugnyje gavau jogos šviesą, panaikinančią tamsą ir kančias. Tai, ką man žada, yra priešinga tai šviesai. Kodėl turėčiau vėl save apgaudinėti iliuzoriniais malonumais ir virsti kuru samsaros ugniai? Ar tie malonumai gali mane padaryti tikrai laimingu?“ Jogui nereikia ir didžiuotis, kad į jį kreipiasi aukštesniosios būtybės.

Yra ir kitų pavojų: dievai ir kitos būtybės ateina gundyti jogą. Jie nenori, kad kas nors būtų visiškai laisvas. Jie pavydūs kaip ir mes, o kartais ir blogesni. Jie labai bijo prarasti savo vietas. Tie jogai, kurie nepasiekė tobulumo, miršta ir tampa dievais; palikusieji tiesų kelią jie eina vienu iš šalutinių ir įgauna tas galias. Tada jie privalo vėl gimti; tačiau tas, kuris pakankamai stiprus, kad pasipriešintų toms pagundoms, ir eina tiesiai į tikslą, tampa laisvu.

52. Samjamos su momentais ir jų grandine dėka atsiranda išskiriantis žinojimas.
   [ Samjanos užbaigimu virš laiko dalele ir jos kartotiniais įgaunamas atpažinimas ] 

Momentas [kšana] – tai laiko „atomas“ arba kvantas, kaip kad anu yra erdvės kvantas. Jo negalima suskaidyt į dar smulkesnius. Tačiau laiko kaip praeities, dabarties ir ateities vienybės sąvoka nėra reali, o tėra tuščia sąvoka, žodiniu pažinimu, nesusijusiu su realybe (žr. I 9). Tačiau įprastiniam protui laikas atrodo esąs kažkuo realiu. Du momentai negali vykti vienu metu. Dabartis – vienas vienintelis momentas neturintis savtje nei praeities, nei ateities, kurios tėra sąvokomis. Samjamos su momentais ir jų nuosekliu tekėjimu dėka jogas sužino apie laiko iliuzorinę prigimtį, ko pasėkoje atsiranda išskiriantis žinojimas, kad Visatos prigimtis nuolat kintanti.

Kaip mes privalom viso to vengti: devų, dangaus ir galių? – Atpažinimu, gėrio ir blogio pažinimu. Tam ir duodama samjana, kuria galima sustiprinti atpažinimo galią. Ši samjana yra virš laiko dalele.

53. Jei objektai nesiskiria [vienas nuo kito] pagal rūšį [džati], požymius [lakšana] ir padėtį [deša] ir [todėl atrodo] vienodi, jie gali būti atskiriami [išskiriančiuoju žinojimu].
   [ Tai, kas negali būti atskiriama pagal rūšis, požymius ir matą, netgi tai bus atpažinta prieš tai minėta samjana ] 

Išskiriančiajam žinojimui prieinami net mažiausieji skirtumai, kai pagrindinės savybės sutampa.

Nelaimės, kurias patiriame, kyla iš nežinojimo, iš tikro ir netikro neatskyrimo. Mes visi bloga priimame už gera ir skaidrų už tikra. Tačiau tikra tėra vien tik siela, - ir mes tai užmiršome. Kūnas yra netikras sapnas, o mes galvojam, kad mes esame kūnai. Jų neatskyrimas yra kančių priežastimi, o tai kyla iš nežinojimo. Kai ateina atpažinimas, jis atneša jėgą, ir tik tada mes pašaliname visas tas įvairias mintis apie kūną, dangų, dievus ir devus. Šis nežinojimas kyla dėl skirstymo į rūšis, požymius ir vietas. Pvz., imkim karvę. Karvė skiriasi nuo šuns kaip rūšis. O kaip atskiriame karves tarp karvių? Pagal požymius. Jei du daiktai absoliučiai vienodi, jie gali būti neatskiriami, jei randasi skirtingose vietose. Kai daiktai taip sumaišyti, kad net šie skirtumai nepadeda mums, atpažinimo jėga, įgauta minėtais pratimais, suteikia mums gebėjimą juos skirti. Aukštoji jogos filosofija pagrįsta faktu, kad puruša yra tyra ir tobula ir tik viena paprasta Visatoje. Kūnas ir sąmonė yra sudėtiniai, ir vis tik mes visad save tapatinam su jais. Didelė klaida, kad prarastas atskyrimas. Kai pasiekta atpažinimo jėga, žmogus regi, kad visa šiame pasaulyje, protiniame ir fiziniame, yra sudėtinga ir, kaip tokie, negali būti siela.

54. Išskiriantysis žinojimas išlaisvinančiai [taraka] ir akimirksniu apima visus objektus su visais santykiais.
   [ Išgelbstintysis pažinimas yra tasai atpažinimo pažinimas, kuris apima visus daiktus, visas priemones ] 

Palyg. III 33. „Tarakam“ (išlaisvinantis – iš nežinojimo pančių) – ypatinga žinojimo rūšis. „Visa- objektiškumas“ [sarva-višajam] reiškia, kad tam žinojimui prieinami visi objektai; „su visais santykiais“ reiškia, kad jo sferai priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. „Akimirksniu“ – visi objektai aprėpiami per vieną laiko momentą. Toks žinojimas yra išbaigtas [paripurnam].

Išskirstymas yra tikslu. Kai jis pasiektas, siela aptinka, kas jis buvo visada ir kad nereikia nieko, kad padarytume laimingu. Kol kas mums dar reikia, kad kas nors mus padarytų laimingais; mes vergai. Kai siela pamatys, kad ji laisva ir jai nieko nereikia savęs papildymui, tada gamta jai visiškai nereikalinga, tada pasiekta laisvė, tada pasiekiama kaivalja.

55. Esant vienodam satvos ir purušos tyrumui - kaivalja.
   [ Satvos ir purušos tyrumo tapatumu pasiekiama kaivalja ] 

Kai budhi (satva) visiškai išsilaisvina iš tamaso ir radžaso apraiškų, kai klešų sėklos sunaikintos, budhi tarytum prilygsta purušai ir liaujasi egzistavęs. Tada puruša randasi savo tikrojoje prigimtyje – kas ir yra kaivalja.

Kai siela mato, kad nepriklauso nuo nieko Visatoje, nuo dievų iki žemiausių atomų, tai vadinama kaivalja (išskyrimu) ir tobulybe. Ji pasiekiama, kai šis tyrumo ir nešvarumo mišinys vadinamas sąmone, tampa tokia tyra kaip pats puruša; kai satva, sąmonė, atspindi tik kokybėmis neapribotą tyrumo esmę, kuri ir yra puruša.

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      


*) Nirvikalpa - sąvoka sanskrito kalba perteikianti „neleidžiama alternatyva“ prasmę. Radža jogoje nirvikalpa samadhi yra asampradžnata samadhi, aukščiausios samadhi būsenos, sinonimas. Šaivizme nirvikalpa joga yra visiškas “aš” ir Šyvos susitapatinimas. Budizme nirvikalpa džnana verčiamas kaip „neskaidomas žinojimas“.

Patandžali joga
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Kundalini joga
Senoji Indijos istorija
Džainizmo filosofinės prielaidos
Kvėpavimo ritmas Vedose
O. Schrader. Arijų religija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Ajurveda. Himnas laikui
Cz. Milosz. Ulro žemė
V.P. Bložė. Atidėta iniciacija
Budizmas ir nemirtingumas
Senieji sankskrito raštai
Kandogija-Upašinada
Tantriškoji alchemija
Kelyje link Vedantos
Gilgamešo epas
Tirumantiram
Katha upanišada
Adi Šankara
Rigveda
Guru
Vartiklis