Iš senovės indų išminčių gyvenimo...

Namadeva

Šv. Džnanešvaro laikmetis pasižymėjo didžiaisiais Mararaštra šventraščiais, kurių dauguma buvo jo amžininkai ir draugai Pandharpure. Tarp jų buvo ir didysis bhakta Namadeva, kurį lankė ir kalbėjosi pats Viešpats. Tad jis taip giliai paniro į savo Viešpatį, kad daugumą laiko praleido šventykloje tarnaudamas bei giedodamas giesmes šlovinančias Dievą.

Vienądien Šv. Džnanešvaras ir kiti šventieji erzino Namadeva už jo prisirišimą prie šventyklos. Įskaudintas ir nuliūdęs raudodamas Namadeva nubėgo pas savo Viešpatį ir jo rankose rado prieglobstį. Viešpats Panduranga jį paguodė, bet paliepė eiti į Amvadya ir ten susitikti su Višobakeša, didžiuoju kaimo džnani. Nenoromis ir ašarodamas jis paklausė ir išėjo iš šventyklos. Po 3 d. jis pasiekė Amvadya ir buvo nuvestas į Šyva šventyklą kaimo pakraštyje.

Namadeva įėjo į šventyklą, bet nieko ten nepamatė. Įėjęs giliau pažvelgęs į vidinę koplyčią buvo sukrėstas išvydęs seną žmogų gulintį sanktuarijuje ir pasidėjusį kojas ant Šyva linga. Namadeva buvo priblokštas - ar tai didysis šventasis, dėl kurio jis ėjo 3 d. pats Viešpats jį pasiuntė į čia! Namadeva suprato vis mažiau. Supykęs jis puolė prie senojo žmogus, grubiai jį pažadino ir liepė jam patraukti kojas nuo Viešpaties. Bet Višobakeša išliko ramus: 'Esu senas ir silpnas žmogus, nukelk mano kojas ir padėk jas ten, kur nėra Viešpaties.

Namadeva paėmė senojo žmogaus kojas ir paskubomis patraukė nuo lingamo. Bet kai tik panoro jas padėti ant žemės, lo, kitas Šyva linga išdygo iš žemės kaip atrama šventojo kojoms. Namadeva negalėjo niekur padėti tų kojų, nes kiekvienąkart iš žemės išlįsdavo iš žemės. Galų gale visa patalpa buvo užpildyta Šyva linga ir neliko vietos. Tad Namadeva užsidėjo kojas and savo alvos, nes buvo tikras, kad ten negali atsirasti Šyva lingamas. Tą akimirką, kai didžiojo džnani kojos palietė jo galvą, Namadeva patyrė nušvitimą. Akimirksniu jis suprato visą Aukščiausiojo Aš viską apimančią prigimtį. Didžiai susigėdęs dėl savo nežinojimo, Namadeva krito prie senolio kojų ir paprašė išmokyti išminties. Išminčius nusišypsojo ir tarė: 'Tu radai, ko atėjai. Grįžk į Pandarpurą'.

Namadeva gavo kitą sąmonę. Visuose dalykuose jis juto vibruojančią Viešpaties esmę, visų daiktų Aš. Pasiekęs Pandarpurą' jis neaplankė šventyklos, o pasiliko namuose. Po 4 d. Viešpats Panduranga, nematydamas Namadeva šventykloje, patėjo pas savo globotinį ir pabeldė į duris. Jis pašaukė: Namadeva, brangusis, atidaryk duris. Kur buvai taip ilgai, aš pasiilgau tavęs.

Namadeva neatidarė. Iš vidaus jis atsišaukė:
Mano brangusis Viešpatie, aš perpratau tavo žaidimą. Manęs vėl neapkvailinsi. Buvai privertęs įtikėti, kad tik šventykla yra vieta susitikimui su tavimi. Bet dabar žinau, kad visa esi Tu, ir nieko nėra be Tavęs'.

Panduranga juokdamasis grįžo į šventyklą šlovindamas Namadeva.

Netoli Namadeva namų gyveno brahminas pasivadinęs Parissa Bhagavat. Jis, kaip deivės Rakhumai (Rukmini) malonę, buvo gavęs parissa (stebuklingą akmenį, kuriuo paliesdamas geležį paversdavo auksu). Brahminas labai brangino akmenį ir įspėjo žmoną Kamaladža, kad saugiai paslėptų akmenį ir niekam nepasakotų apie jį. Tačiau Kamaladža buvo didelė Namadevos žmonos Radžai draugė. Ir kai ši pasiskundė skurdu, Kamaladža pasikvietė ją į namus ir parodo parissa, su kuriuo geležinius indus pavertė auksiniais, kuriuos pardavusi gavo pinigų pragyvenimui - ir net paskolino jį jai. Kai Namadeva grįžo namo ir rado jį laukiančią ištaigingus pietus, jis atsisakė valgyti ir paprašė paaiškinti. Kai Radžai prisipažino, Namadeva nuėjo tiesiai į brahmino namus, paprašė parodyti parissa ir staigiai sviedė į upę. Brahminas įniršęs atėjo į Namadeva namus ir liepė grąžinti akmenį. Jis kaltino Namadeva, kad šis pavogė. Išgirdę triukšmą susirinko visi kaimynai. Parissa Bhagavat viešai sugėdino Namadeva išvadindamas apsišaukėliu. Namadeva liko ramus ir tarė:
'Jei tas parissa tiek daug reiškia tau, galiu nerti į upę ir iškelti jį tau'.

Namadeva panėrė po vandeniu ir išnėrė pilnomis rankomis akmenų. Jis juos padavė brahminai, kad šis surastų stebuklingąjį. Kai žmonės pradėjo bandyti, visi akmenys buvo parissa. Brahminas suprato, kaip kvailai jis trumpalaikį šio pasaulio turtą norėjo išmainyti į amžinąjį Dievo žvilgesį. Jis sumetė visus parissa į upę ir puolė prie Namadeva kojų tapdamas šventuoju, kurio abhangas vis dar prisimenamos.

 

Madhusudana Sarasvati

Buvo ankstyvas 1537-ųjų pavasaris. Valtis kėlėsi per Padma upę Rytų Bengalijoje ir joje 12 m. berniukas su tėvu. Erniukas ką tik buvo sudėjęs eilėraštį vietinio valdovo garbei ir jam perskaitęs. Tačiau valdovas buvo labiau susirūpinęs karu ir varžymusi su kaimynine valstybe. Berniukas pasijuto įžeistas ir prisiekė, kad tegali šlovinti tik Dievą. Ir tai buvo Madhusudana Sarasvati, vienas garsiausių filosofų ir bhakta, kurie gimė Bharat Mata.

Netrukus po to jis paliko namus ir apsistojo Navadwip, kur pas mokytojus mokėsi nyanya. Vėliau jis persikėlė į Kasi (Varanasi, Benaresas) ir pas Ramatirtha studijavo vedantą. Jis priėmė Atmano ir Brahmano tapatumą ir parašė "Advaita siddhi" neigdamas Vyasaraytirtha "Nyanyaamrita".

Tačiau jis prisipažino Ramatirtha, kad mokosi vedanta tik kad galėtų paneigti kitas mokyklas, tuo tarpu jis norėtų rasti vaišnavizmo metafizinius pagrindus. Jam buvo pasiūlyta tapti sanyasa. Jis nuvyko pas didįjį sanyasi Višvešvara ir pasiprašė įšventinimo. Bet šis atsakė, kad tai tik akimirkos sprendimas ir jam prieš tai reiktų parašyti Gita komentarus. Tad jaunuolis ėmė rašyti Bhagavad gita komentarus pavadinęs juos "Gudhartha dipika". Višvešvara buvo patenkintas jais ir įšventino jaunuolį į asketų ordiną duodamas Madhusudana Sarasvati vardą.

Jis buvo garsiojo Moghulų karaliaus Akbar ir jo ministro Birbal amžininkas. Manoma, kad jis buvo susitikęs su Birbal, ir jam skundėsi dėl musulmonų valdytojų išsišokimų. Birbal pasiūlė paties sanyasams ginkluotis ir gintis. Tad spėjama, Madhusudana Sarasvati turėjus nedidelę sanysasų armiją.

Jis dar yra parašęs Šankara "Dašašloki" komentarus pavadintus "Siddhantabindu" bei "Vedanta kalpalatika" ir "Bhakti rasayana". Jam priskiriami ir "Šivamahimna stotra" komentarai.

Literatūra:

  1. The Advaitasiddhi of Madhusudana Sarasvati by Jna;
  2. Advaitasiddhi: with the Guruchandrika by Srinivachar and Venkatanarasimha; Madhusudana Sarasvati on Bhagavad Gita: being an English translation of his commentary, Gudhartha dipika by Sisir Kumar Gupta;
  3. Siddhantabindu: Madhusudana Sarasvati's commentary on Sri Sankara's Dasasloki by K.N. Subramanian;
  4. Translation of Siddhanta binduby P.M. Modi.

 

Bharata
Sant Eknatas
Šri Papa Ramdas
Tukaramas. Gimęs šudra
Auvaiyara, tamilų dainė ir Datatrėja
Senoji Indijos istorija
Bhartrihari poezija
Indų Upanišados
Tantriškoji alchemija
Kelyje link Vedantos
Naktinis Vedų dangus
Mitas apie arijų įsiveržimą
Ajurveda. Himnas laikui
Manu įstatymai
Džnanadeva
Mitologijos puslapis