E. Parnovas. Miegantis dievas

Ciklopų laiptais nuskuodė Nepalas nuo supelkėjusių karštų terajų27 žemumų link išretėjusio oro aukštumų, kur po negailestinga saule spindi amžini ledai. Kelias į kalnus – neišvengiamas kilimas iš tropinių džiunglių į arktines dykynes. Didžiausi pasaulio laiptai. Jų akmeniniai laipteliai buvo tautų kraustymosi, kalbų susimaišymo, civilizacijų pakilimo ir nuosmukio liudininkais. Čia kirtosi karavanų keliai, čia nuo neatmenamų laikų išminčiai ir poetai ieškojo amžinųjų tiesų. Nepale, Lumbini soduose, gimė Gautama, kurio mokymas vėliau išplito po visą Aziją. Nepalo Gandako28) upės krante poetas Valmikis29) kūrė nemirtingąją „Ramajaną“. „Karvės snukio“ oloje, iš kurios išteka šventasis Gangas, atsiskyrėlis Kapila skelbė 4-ias Gautamos „aukštesniąsias tiesas“, gyvosioms būtybės suteikiančias išsilaisvinimą iš kančių. Nepalo takais praėjo Himalajuose gerbiami Padmasambhava,  Atiša ir Milarepa.

Nuo to, tikrai legendinio meto Nepale labai gerbia filosofus ir poetus. Nemažai Nepalo karalių savo šalies kultūrą praturtino pamokančiais traktatais, dainomis, įmantriais eilėraščiais. Subtilus lyrikas poetas buvo dabartinis karalius Mahendra30). < ... > Tad priklausymas literatūros pasauliui nemažai padėjo man pažinti šią unikalią Himalajų šalį. Tradicinė nepaliečių pagarba rašančiųjų amatui tapo magišku sezamu, man atvėrusiu duris, pro kurias net nesitikėjau pranikti.

Nevarų31, apgyvendinusių Katmandu slėnį, taikus būdas glumino europiečius keliautojus. Dezideris32), vienas laimingųjų, pabuvojusių Nepale 1819 a., mums paliko įdomų nevarų batalijų aprašymą: „Ar tai iš meilės visiems gyviems sutvėrimams, ar tai iš baimės, jie kariauja juokingai ir neįtikėtinai. Kai susiduria dvi armijos, jos pradeda viena kitą plūsti visokiausiais žodžiais. Po kelių šūvių, jei niekas nesužeistas, užpulta kariuomenė grįžta į tvirtovę, kurių čia daug... tačiau jei kas nors buvo užmuštas ar sužeistas, nukentėjusi armija prašo taikos ir pas priešininką siunčia susivėlusią pusiau apsirengusią moterį, kuri verkia, mušasi į krūtinę, prašo pasigailėjimo ir meldžia baigti žudynes ir kraujo liejimą. Po šito armija-nugalėtoja diktuoja sąlygas nugalėtiesiems; ir karas baigiasi“.

Šiuose žodžiuose taip ir jaučiama kandi pašaipa. Vertybes, išpuoselėtas Katmandu slėnyje, kvaila sverti svarstyklėmis, kurių svarsčiais yra patrankų sviediniai. Gautamos mokymas bei prieš karą nukreipti Ašokos ediktai, tarsi išlyginančios priemaišos, įsigėrė į kultūrų, kalbų, religijų ir rasių lydinį. Jos lydiniui suteikė blizgesį ir tvirtumą – sukurdami unikalų Himalajų kūrinį, kuris gali varžytis su bet kuria didžiąja civilizacija. Bagmati

Nepaliečių meilė laisvei ir išdidumas kėlė pagarbą visam pasauliui. Kai kilo klausimas dėl tėvynės nepriklausomybės, jie mokėjo save apginti. Užtenka priminti, kad Britanijai taip ir nepavyko Nepalui primesti kolonijinio režimo.

- Tame nėra nieko neįprasta, - paaiškino žinomas Nepalo diplomatas Bal Čandra Šarma33), su kuriuo susipažinau universitete. – Mes teisėtai didžiuojamės tuo, kad mūsų daugelio amžių istorija – tai laisvos ir nepriklausomos valstybės istorija. Nepalas niekada nebuvo kolonija. Neprisijungimas, visų rasizmo, kolonializmo ir eksploatacijos formų atsisakymas, taikus sugyvenimas ir draugystė su visais, siūlančiais draugystę, - tokie mūsų pagrindiniai principai.

< ... > Priešais Mandžušri uždegiau sandalo smilkalų lazdelę. < ... > Kitą lazdelę pastačiau ant Ganešos, rašytojų, dramblių ir pirklių globėjo, altoriaus.

Ką-ką, o jau dievišką patroną čia surasti gali kiekvienas. Induistinis panteonas, matyt, plačiausias. Jis dosniai aprūpina net budizmą, kur dievai, kaip ir visos gyvos būtybės, pavaldžios Karmos dėsniui. Tuo labiau, kad Nepalo induistai ir budistai priklauso tantrinei mokyklai, garbinančiai vediškuosius dangaus gyventojus, moteriškąją energiją, dvasias ir demonus.

Keista, žinoma, paskutinįjį 20 a. ketvirtį kalbėti apie dievus, magus ir kitas transcendentines materijas. Tačiau religija šioje šalyje – kažkas daugiau nei tiesiog tikėjimas amžinaisiais likimų skirstytojais. Ji, iš esmės, apsprendžia visą nepaliečių gyvenimo būdą, paliečia jų dvasinę kultūrą ir buitį, etiką ir tarpusavio santykius, neretai nulemia tuos ar kitus poelgius. Nenuostabu, kad dar anglų keliautojai, pirmieji pranikę į neprieinamą karalystę, stebėjosi gausa vietos šventyklų, kurių ne mažiau nei namų, ir „stabų“, kurių ne mažiau nei žmonių. Ta akivaizdi Nepalo miestų ypatybė ir tikrai verta nuostabos. Tačiau Nepalo specifika kitur. Juk ir visoje Indijoje, ir visoje Pietryčių Azijoje gausu kulto statinių. Anglų keliautojai, kurių pėdomis ėjo Ost-Indijos kompanijos kareiviai, primetę Nepalui tam tikrą Ranų34) tironiją, pastebėjo tik išorinę padėties pusę. O yra ir vidinė, svarbiausioji. Paskutiniuosius 100-200 m. net ortodoksiniai brahmanistai kartu su savo dievais garbina ir budistų šventenybes, o Gautamos pasekėjai išreiškia pagarbą induistų dievams. Reikia tikėtis, kad budistai-nevarai įgaus lygiateisiškumą ir pasaulietiškame gyvenime. Aukštai danguje, kur violetiniame danguje spindi aštri, tarsi ruonio pelekas, Mačapučarė35), sutikau senosios „raudonkepurių36)“ sektos lamas, griežtus „geltonkepurius“ asketus [Red. t.y. gelugo šakos] ir „juodakepurius“ [t.y. kagju] tikrojo bono šamanizmo adeptus. Visi jie gyveno iš geranoriškos kalniečių labdaros ir nesiginčijo tarpusavyje dėl to, kurių tikėjimas tikresnis.

Taigi, ne tik „stabai“ slepiasi po akmeniniais šikharų37) skliautais bei vėžliškais pagodų stogais.

< ... > Senovinės Nepalo šventovės su jų nepamėgdžiojama skulptūra ir tapyba, nutapyta nesenstančiais mineraliniais dažais, pribloškia vaizduotę. Savo menine verte jie, matyt, nenusileidžia Amerikos iki Kolumbo ar Senovės Egipto civilizacijų paminklams. Tačiau Palenkės38) laiptuotas piramides jau senai prarijo selva39), faraonų kapus užpustė smėlis, o tuo tarpu tūkstantmetė Himalajų civilizacija – gyva mūsų laikmečio realybė.

Nepalo šventoves galima sutikti ne tik tankiai apgyvendintame Katmandu slėnyje. Senos, kaip pati istorija, jos pasislėpė kalnų olose ir miškų taurėse, jie kyla amžinai snieguotose perėjose ir tyliai snaudžia prie upių vingių. Kartais tai akmuo, nudažytas cinoberiu40), vidury putojančio srauto, kartais paprasta žeminė, simbolizuojanti artumą motiniškai stichijai ar vienišas lingamas žalioje kalvoje, šlovinantis produktyviąją gamtos galią. Kaip taisyklė, visos šventyklos nepaprastai subtiliai dera su kraštovaizdžiu. Senovės statytojai būsimiems statiniams rinko pačias gražiausias vietas. Baladžu Hanumano šventykla

Upių krantuose pastatyti uždaros ne induistams Pašupati41) ir Guhešvari42), Gokarna43), Sankhunulo ir Ghobaro šventyklos, prie šventųjų šaltinių, prie vandens telkinių stovi Budhanilkantha44), Baladžu ir Godavari45), nuo aukštumų spindi auksiniai Svajambhunatha46) ir Čangunarajanos47) špiliai. Vien tik Katmandu slėnyje priskaičiuojama 2500 šventovių, kurių 800 laikomos unikaliomis ir nemažai jų yra įtraukta į UNESCO katalogą.

Šventajame 16 a. rankraštyje mačiau primityvų piešinį: gyvatė kalnų viršūnių fone. Ši viduramžiška alegorija slėpė Katmandu slėnio atsiradimo paslaptį. Gėrintis stebuklinga panorama nuo vienos uolėtos kalvos, lengva patikėti legenda, kad čia kadaise buvo ežeras. Ir vis tik buvo taip. Beje ežerui, kuriami, tarp kitko, veisėsi gausybė gyvačių, ir turi būti dėkinga Nepalo žemė už derlingumą. Anot legendos, mokslų globėjo Mandžušri kalavijas perkirto kalną ir ežero vandenys, nusiviliodami gyvates, nusruvo į slėnį. Galbūt, senaisiais geologiniais laikais įvyko lūžis, kurio dėka vandenys ištekėjo iš kalnų apsuptos taurės. Tiesa, yra iškili ir labai šiuolaikinė prasmė mite apie tai, kaip Mandžušri, atėjęs iš Tibeto nusilenkti Vairočanai, perkirto kalnų grandinę ugniniu pažinimo kalaviju. Būtent žinojimas glūdėjo tame, kas pradžioje laikyta stebuklu. Vairočana, beje, yra pirmuoju Buda, aplankiusiu mūsų nuodėmingą žemę. Slaptosiose seniausios žemėje Svajambhunathos, „savipačio globėjo“, šventykloje nurodyta, kad Vairočana prieš milijardus metų išlipo iš lotoso būtent čia, gyvačių ežero viduryje. Toks metų skaičiavimas įmanomas tik Himalajuose, kur žodis „amžinybė“ yra konkretus ir plačiai naudojamas.

Ne veltui sako, kad po Mėnuliu niekas neamžina. Net patys Himalajai, iškilę senovinio Tetijos vandenyno vietoje ir yra santykinai nesena sistema, kasmet paauga keliais centimetrais. Bent jau Džomolungma per paskutinius 100 m padidėjo 9 m. olimpinis čempionas, kuris nuolat gerina savo rekordus... Šiandien kartelė iškelta į 8848 m aukštį.

Nenumaldomas permainų vėjas pučia Himalajuose. Ir jei pačios snieguotos viršūnės – nuo Dhaulagiri48) iki Kariolungo – iškyla tarsi neįveikiamo pastovumo obeliskai, tai siauruose derlinguose slėniuose, kur susitelkęs gyvenimas, vis labiau regimi radikalaus posūkio į šiuolaikiškumą požymiai.

Fabrikų kaminai bando konkuruoti ne tik su piemenų laužų dūmais, bet ir vakaro rūku, kuris siauromis juostomis praplaukia per amžinąjį slėnį, kur kadaise toli gražu ne taikiai gyvavo trys karalystės. Šiandien jų sostines – Katmandu, Pataną ir Bhadgaoną49) standžiai sujungė asfaltuoti keliai. Prie senųjų šventyklų ir stebuklingų miestų-paminklų veda jau ne kalnų takai, o greitkeliai. Perėjose, kur anksčiau kilo tik maldų vėliavos ir Šyvos trišakiai, išdygo ažūriniai aukštosios įtampos linijų bokštai. < ... > Šiuolaikiškumas praninka visur. Elektrifikuojamos ir radiofikuojamos netgi šventyklos, o kalnų vienuolynuose, greta altoriaus, galima pamatyti ir laikrodžius, užsukamus kelioms paroms.

< ... > Prie žavių Nepalo miestų kuriozų galima priskirti ir juodus ožius, skirtus Kali, ir beždžiones, laipiojančias stogais, iš kur galima lengviau nužiūrėti skanėstus, nokstančius soduose ir daržuose, ir grifus, kurie, aišku, vietinių avialinijų lėktuvus laiko nepageidautinais konkurentais. Ne veltui, gi, jie taip aršiai bando atakuoti besileidžiančius orlaivius. Užtat vasaros laukuose besiganantys buivolai ir būriai niekam nepriklausančių karvių išdidžiai palieka nusileidimo juostą, vos nuskamba aštrus zumeris, skelbiantis apie eilinės mašinos artėjimą. Kai mūsų mažytis dvimotoris lėktuviukas leidosi virš Pokharos50) slėnio, įspūdis buvo toks, tarytum ketintumėm nusileisti zoologijos sodo viduryje. Trumpiau sakant, Nepale senojo būdo keitimas naujuoju vyksta lėtai ir pamažu, kas visiškai dera su pačių nepaliečių, nepaprastai kantrių, besidžiaugiančių gyvenimu ir svetingų, charakteriu. Reiktų matyti, kaip žalumynų pardavėjas žvelgia į „šventąją“ karvę, užsukusią į jo krautuvėlę! Niekada nesuriks ant jos, netgi nepabandys išvaryti. Nebent nelauktos viešnios dėmesį atitrauks nuo labiausiai prinokusių vaisių ir tingiai jai pasiūlys pasimėgauti lapais ar banano žievelėmis. Tame nėra ypatingo religingumo, nes taip elgiasi ne tik induistai, bet ir Budos pasekėjai, kurie nesudievina nei karvių, nei beždžionių. Ne veltui sakoma, kad „dievui neįdomūs pasaulietiški reikalai“.

< ... > toks glaudus žmonių ir gyvulių artumas < ... > pats savame nuostabus. Kaip žmogaus sielos atspindys. Kaip seniausias tautos įsitikinimas, kad visa, kas gyva, turi vienodas teises gyventi. < ... >

Paaiškinimai:

27) Terajai (iš hindi – „drėgna žemė“) - pelkėtas Himalajų džiunglių regionas, siaura (30-50 km pločio) gamtinė zona, juosianti piečiausią Himalajų kalnagūbrį Sivaliką iš pietų. Šiaurėje ji siekiasi su pereinamąja bhabharo gamtine zona, o pietuose ji susisiekia su derlinga Indijos subkontinento aliuvine lyguma. Terajai prasideda ties Džamnos upe vakaruose ir baigiasi ties Bramaputros upe rytuose. Šis džiunglių regionas istoriškai buvo rečiau gyvenamas, o čia gyvenę tautelės (daugiausia tarų) buvo prisitaikę išlikti gana žmogui netinkamomis sąlygomis. Aplinkinės tautos į vietos gentis žiūrėjo pažeminančiai ir jos užima vieną žemiausių vietų visuomenės hierarchijoje, jas vadinant madhesi, kas yra diskriminuojantis žodis.
Nepale terajai yra labiausiai ekonomiškai produktyvus rajonas, - čia įsikūrę dauguma pramonės šakų.

28) Gandako upė (dar vadinama Krišna Gandaki, pietų Nepale Narayani, o Indijoje Gandako upe) – viena iš pagrindinių Nepalo upių, kairysis Gango intakas (630 km ilgio). Garsi nepaprastai giliu tarpekliu ir dideliu hidroelektrinių potencialu. Pietų Nepale upė vadinama ir Sapta Gandaki, dėl 7-ių iš Himalajų ištekančių intakų: Daraudi, Seti, Madi, Kali, Marsyandi, Budhi ir Trisuli.

Kali Gandaki yra senesnė už Himalajus. Ji išteka 3900 m aukštyje ties Tibetu Mustango rajone. Du jos srautai susilieja netoli senosios Mustango sostinės Lo Manthango. Tada teka į pietvakarius ir vadinama Mustang Khola. Nuo Kak Knola intako pradedama vadinti Kali Gandaki. Ji prateka pietų kryptimi pro giliausią pasaulyje Andha Galči tarpeklį. Galiausiai upė pasuka atgal į pietryčius ir įteka į Indiją, kur susilieja su iš Nepalo atitekėjusiomis Pačnado ir Sonha upėmis. Gandakas teka į pietryčius 300 km ir įteka į Gangą prie Patna miesto.

Prie upės yra Čitvano ir Valmikio nacionaliniai parkai. Čitvano parke yra senasis Valminio ašramas (vienuolynas). Manoma, kad čia rišis Valmikis parašė „Ramajana“ epą. Mustange netoli Saligrama arba Muktinath‘o (kur randasi Ramanudžos pastatyta Šrivaišnava sektos šventykla) upėje surinkti akmenys (amonitai) vadinami Saligram Silas ir yra garbinami. Muktinathas induistų dar vadinamas Mukthiksehtra („išsilaisvinimo vieta“).

Tibeto budistams Muktinath-Chumig Gyatsa yra dakinių, dangaus šokėjų, vieta. Tai viena iš 24-ių tantriškųjų vietų. Budizmo tradicija laiko, kad Muktinath‘e, pakeliui į Tibetą, meditavo Tibeto budizmo įkūrėjas Padmasambhava. Gandaki intakas Čakra-nadi (dabar Kagbeni) „Garuda purane“ aprašomas kaip sukurtas Brahmos; aukštoje viršūnėje į šiaurę nuo jo yra Višnaus buveinė, o įrantos upės akmenyse yra Višnaus pėdsakai. Gandaki upė paminėta ir „Mahabharatoje“.

Šalia Gandaki upės yra ir daugiau įdomių dalykų, pvz., Ašokos liūto kolona (prie Nandan Garh’o) iš vientiso smiltainio bloko, o taip pat (ten pat) Budos stupos (iš plytų sukrautos kalvos), kuriose, kaip manoma, palaidoti Budos pelenai, olos, kuriose rasti Budos gyvenimą vaizduojantys piešiniai ir kt.

29) Valmikis (apie 400 m. pr.m.e.) – indų poetas-pranašas, laikomas „Ramajana“ epo autoriumi. Jis vadinamas Adi Kavi („pirmuoju poetu“), nes laikoma, kad jis įvedė pirmą šloka (strofą), sudariusią sanskrito poezijos pagrindą. Jam priskiriamas ir „Vašistos jogos“, vieno iš Advaita vedantos šaltinių, sukūrimas. Jo mokymu remiasi valmikizmo religinis judėjimas. Valmikis

„Ramajanos“ skyrius „Uttara Khanda“ aprašo Valmikio ankstyvąjį gyvenimą, kai jis buvo bevardis kelių plėšikas. Kartą jis pabandė apiplėšti išminčių Naradą savo šeimos labui. Narada jo paklausė, ar jo šeima pasidalins nuodėmę, kurią jis užsitarnavo apiplėšdamas. Plėšikas atsakė teigiamai, tačiau Narada paprašė, kad tai patvirtintų ir šeima. Tačiau niekas iš šeimos narių nesutiko prisiimti nuodėmės naštos. Prislėgtas plėšikas pagaliau suprato gyvenimo tiesą ir paprašė Narados atleidimo. Narada mokė plėšiką šlovinti Dievą. Plėšikas meditavo daugelį metų taip, kad net aplink jo kūną susidarė skruzdėlynas. Galiausiai dieviškas balsas pranešė, kad jo atgaila priimta ir jam suteikiamas „Valmikio“ (kilęs iš skruzdėlyno) vardas. Jis turėjo gausybę mokinių.

Kartą Valmikis ėjo prie Gango kasdieniniam apsiplovimui. Jo drabužius nešė mokinys Bharadvadža. Pakeliui jie priėjo per Tamasa upeliuką. Žvelgdamas į upeliuką, Valmikis pasakė mokiniui: „Pažiūrėk, koks tyras vanduo tarsi doro žmogaus mintys! Šiandien išsimaudysiu čia“. Ieškodamas tinkamos vietos įlipti, jis išgirdo paukščių giedojimą. Pažvelgęs aukštyn pamatė skrendančius du paukščius, ir jam patiko laimingas paukščių poros skrydis. Staiga vienas paukštis krito žemyn pervertas strėlės; tai buvo patinas. Pamatęs jį sužeistą, patelė agonijoje suklykė. Valmikio širdį suspaudė nuo šio vaizdo. Jis žvalgėsi ieškodamas, kas galėjo nušauti paukštį. Netoliese buvo medžiotojas su lanku ir strėlėmis. Valmikis labai supyko. Jo lūpos ištarė šiuos žodžius:

Nerasi ramybės visą amžinybę,
Nužudei mylintį paukštį nesitikintį.

Tai buvo pirmoji strofa sanskrito kalba. Vėliau šiuo metru jis sueiliavo visą „Ramajaną“, kuri parašyta maždaug tuo pat metu kaip ir „Mahabharata“. Valmikio parašytą „Ramajaną“ pradžioje sudarė 24 tūkst. eilučių. Joje aprašoma Ayodhijos princo Ramos, kurios žmoną pagrobė demoniškasis Šri Lankos karalius Ravana. Pirmieji mokiniai, kurie išmoko „Ramajaną“, buvo Ramos sūnūs Kuša ir Lava.

Sulaukęs gilios senatvės, išėjo į kalnus ir, gėrėdamasis saulėlydžiu, sustingo įgavęs tobulą pažinimą. Jo žemišką kūną sugraužė skruzdėlės, tarsi tuo patvirtindamos jo vardo semantiką.
Valmikio garbei pavadintas Merkurijaus krateris.

30) Mahendra Bir Bikram Šah Dev (1920-1972) - Nepalo karalius (nuo 1955 m.), 9-asis iš Šachų dinastijos. Nepaliečių laikytas „Nepalo statytoju“ už daugelio infrastruktūros objektų ir paminklų pastatymą. Būdamas aršus nacionalistas, stengėsi sumažinti Indijos įtaką šalyje. Laikėsi pozityvaus neutraliteto politikos. Jam karaliaujant šalis nutraukė saviizoliaciją ir 1955 m. įstojo į JTO. Įvedė savą edukacijos sistemą ir boikotavo užsienietiškas mokymo sistemas. Rašė vadovėlius mokykloms. 1959 m. steigė pirmąjį šalyje Tribhuvano un-tą. Rašė eilėraščius ir dainų tekstus. Iš jo pomėgių paminėtina medžioklė.
Keista, kad autorius jį nurodo kaip „dabartinis“, nes jo knygos 1-as leidimas pasirodė 1978 m. Matyt, šis tekstas buvo publikuotas dar iki 1972 m., - ir į knygą pateko jo nepatikrinus.

31) Nevariai - indo-arijų (thakuri, maithilai) ir kino-tibetiečių (kirantai, magarai, gurungai, tibetiečiai ir kt.) tautos, gyvenančios Nepale ir gretimuose kraštuose, kurias sieja bendra kalbų šeima (Nepalo bhasa arba nevarių). Jų yra per 1,2 mln., t.y. maždaug 5,5% Nepalo gyventojų.

Atskirų nevarių tautų bendrumas susidarė tik joms atsikėlus į Katmandu slėnį. Ankstyviausia nevarių istorija išsaugota mitiniuose raštuose, pvz., Swayambhu purana. Atseit, tada Katmandu slėnio vietoje buvo didelis Nagdaha ežeras, kuriam išėjimą Čandrahrasa kardu pietuose prakirto bodhidatva Mandžusri (ežero buvimą patvirtina geologiniai faktai). Tada jisai įkūrė Mandžupatano (dab. Mandžipa) miestą, kuriame valdovu karūnavo Dharmakarą. Nevariai

Likčavi dinastija valdė 600 m. iki 12 a., kai į valdžią atėjo Mala dinastija. Bhasa sutinkama 901 m. Nidano rankraštyje bei 1173 m. akmeninėje lentelėje. Nevarių valdymas ir įtaka aplinkinėms teritorijoms pasibaigė maždaug prieš 250 m., kai Katmandu slėnį 1769 m. užkariavo gorkhalių Šacho dinastija, kurios pirmuoju valdovu buvo Prithvi Narajanas Šachas. Nuo tada nevariai buvo persekiojami ir jų įtaka slopinama.

Nevariai turėjo aukštą literatūrinę kultūrą ir pasižymėjo visose srityse – menuose, žemdirbystėje, medicinoje ir kt. Manoma, kad jie įtakojo daugelio pakopų pagodų statybą. Nevariai praktikuoja tiek budizmą (apie 85%), tiek induizmą (15%). Nevarių muzika beveik vien mušamųjų, dar panaudojami pučiamieji, o styginiai instrumentai nepaprastai reti. Tradicinės meno formos yra pubos (guašu ant drobės), skulptūra (bronza, terakota, medis ir akmuo), kaukės (metalinės ir popierinės), medžio raižiniai ir sienų tapyba. Labiausiai nevarius reprezentuojantis šokis yra lakhey.

Tipiniai nevarių patiekalai yra beidži (skaldyti ryžiai), kawati (įvairių pupelių sriuba), kachila (pusiau pakepta aštri malta mėsa), wa (duonos atmaina iš skirtingų lęšių rūšių), pau kawa (rūgščios sriubos) ir du naminiai alkoholiniai gėrimai – thwonas ir aila.

32) Ipolitas Dezideris (Hippolyte Desideri, 1684-1733) – italų jėzuitas, misionierius ir keliautojas, žinomas savo kelionėmis po Tibetą. Buvo pirmuoju europiečiu išsamiai tyrinėjusiu tibetiečių kalbą ir kultūrą. Iš Romos išvyko 1712 m. Į Lechą atvyko 1715 m., o 1716 m. kovą pasiekė Lhasą. 1718-21 m. tibetiečių kalba parašė 5 veikalus, kuriuose išdėstė krikščionišką doktriną ir bandė paneigti budistinę atgimimų koncepciją. 1721 m. gavo nurodymą palikti Tibetą ir ilgą laiką praleidus Kuti prie Tibeto-Nepalo sienos, 1722 m. grįžo į Indiją. Katmandu aplankė 1721 m. gruodį, čia išbuvo 5 savaites, ir, bendrai imant, neliko juo sužavėtas, tačiau atkreipė dėmesį į architektūrą. 1727 m. grįždamas į Romą pradėjo rengti „Istorines pastabas apie Tibetą“, vėliau uždraustas išleisti ir nugulusias jėzuitų archyvuose, kur buvo atrastos tik 19 a. pabaigoje.

33) Bal Čandra Šarma buvo Nepalo ambasadoriumi Maskvoje (1968-1971).

34) Ranų dinastija - kšetrijų dinastija, valdžiusi Nepalą 1846-1951 m. Ji kilusi iš Kunvarų giminės. Užimdama svarbiausius valstybinius postus, ji karališkai Šachų dinastijai paliko tik nominalią svarbą. Kai 1950 m. galutinai uzurpavo valdžią, šalyje kilo neramumai, privertę įsikišti Indiją, po to absoliuti valdžia vėl perėjo į Šachų rankas. Dinastijos pradininku buvo Bala Narsighas Kunvaras (1783-1841). Į valdžią dinastija atėjo po 1846 m. rugsėjo 15 d. „pjautynių Kote“, kai buvo nužudyti 55 įtakingų giminių atstovai su tarnais. Po to daugybė kilmingųjų pabėgo į Indiją.

35) Mačapučarė („žuvies uodega“) – 6998 m aukščio kalnas Anapurno kalnų masyve Nepalo centrinės dalies šiaurėje, apie 25 km į šiaurę nuo Podharos. Iš vakarų pusės žiūrint jo dvi viršūnės atrodo tarsi žuvies uodega. Vietiniai jį garbina kaip Šyvos būstą, o „plunksnos“ iš sniego laikomos jo dieviškos esybės dūmais. Jis laikomas šventu ir uždaras alpinizmui. Vienintelis bandymas pakilti į jį buvo 1957 m., tačiau alpinistai, žadėję nepasikelti į jo viršūnę, sustojo likus 50 m.

36) Raudonkepuriai - Tibeto budizmo šakos, apibūdinamos pagal jų galvos apdangalų spalvą: Nyingma, Sakjapa ir Kagyu. Ketvirtąja yra Gelugo šaka, kuri vadinama geltonkepuriais. Kai kas raudenkepuriais laiko tik seniausią, t.y. Nyingma šaką, kurios įkūrėju laikomas Padmasambhava.

37) Šikhara - induizmo šventyklų architektūros atmaina, Meru kalno vizualizacija, kuri būdinga šiaurės Indijai, pasižyminti kaip piramidinis bokštas. Yra keli šikharos stiliai, iš kurių dominuoja dravidų (pietuose; jam būdingi įspūdingi raižiniais; jo ekvivalentas yra vimana) ir nagaras (pasižymi lenkta forma). Vesaro stilius yra abiejų derinys.

38) Palenkė (Palenque) - sugriautas majų miestas Meksikoje, Čiapaso valstijoje, apie 130 km nuo Karmeno miesto. Manoma, kad senovės majai miestą jo klestėjimo metu (600-900) vadino Lakam Ha („didelis vanduo“) - dėl gausių šaltinių ir versmių. Pati karalystė vadinosi B’aak („kaulas“). Palenkėje buvo daug įspūdingų pastatų, iš kurių bene geriausiai išlikusi šventykla su hieroglifų įrašais.

39)Pašupatinato šventykla Selva - drėgnieji atogrąžų miškai Lotynų Amerikoje. Susidaro esant labai dideliam kritulių kiekiui ir aukštai, visus metus pastoviai temperatūrai. Pasižymi augalijos (kuri labai vešli ir gaji) ir gyvūnijos gausa.

40) Cinoberis lot. cinober) - gyvsidabrio sulfido (HgS) rausvos spalvos mineralas, labiausiai paplitusi gyvsidabrio rūda. Pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio zinjifrah, reiškiančio „dingęs“. Cinoberis panašus į kvarcą, laužia šviesą. Naudojamas cinoberio (raudonų) dažų gamyboje, o anksčiau (iki antibiotikų atradimo) buvo vienintele patikima sifilio gydymo priemone. Didžiausia Almadeno radimvietė Ispanijoje (80% pasaulinės gyvsidabrio gavybos).

41) Pašupatinato šventykla - Šyvai (Pašupatiniui, gyvūnų valdovui) skirta šventykla, esanti Katmandu, nuo 1979 m. priklauso UNESCO paveldui (iš 7-ių, esančių Katmandu slėnyje). Tai kompleksas, per šimtmečius išsidėstęs abipus šventosios Bagmati upės. Čia mėgsta susirinkti sadhu, klajojantys jogai. Kasmet vasario-kovo mėn. švenčiama Maha-Šivaratri, Šyvos nakties šventė, kai čia susirenka dešimtys tūkstančių piligrimų. Palei upę išsidėstę ir postamentai laidotuvių laužams. Už jų – olos atsiskyrėliams.

42) Guhešvari šventykla - Guhešvari arba Adi šakti skirta šventykla, esanti Katmandu, apie 1 km į rytus nuo Pašupatinato šventyklos ir randasi pietiniame Bagmati upės krante. Svarbus piligrimų, ypač tantriškos pakraipos, traukos centras. Jos pavadinimas kilęs iš sanskrito Guhya - „slaptas, paslėptas, ola“ ir Išvari - „dievybė“; taigi reiškia „olos dievybė“ ir kilusi iš legendos apie Satę.

43) Gokarnašvoro Mahadeva šventykla („Goharnos valdovo“) – Šyvai skirta šventykla greta Gokarnos (sanskr. „karviaausis“) miestelio, esančio keli kilometrai į šiaurės rytus nuo Baudhanatho – virš Bagmati tarpeklio. Viduje yra svarbus Šyvos lingamas, tačiau ji labiau garsi dėl statulų ir bareljefų. Pirmoji pagoda dokumentuota 14 a., o šiuolaikinis triaukštis statinys datuojamas 19 a., nors Parvatės statula joje greičiausiai yra iš 8 a. vidurio. Pagrindiniu komplekso elementu yra 19 a. pagoda, pastatyta nevarių stiliumi. Piligrimų srautas į ją piką pasiekia per Goharna Aunsi naktį, per rugpjūčio arba rugsėjo Mėnulio jaunatį, kai ne tik pagarbinamas Šyva, Gokarnašvoro Mahadeva šventykla bet ir tėvai, nes tai Tėvo diena (Bubako mukh herne din - „pamatyti savo tėvo veidą“). Lingamas laikomas betarpišku ryšiu su mirusiųjų sielomis. Upei (arba šventosioms karvėms) atiduodami apvalūs specialiai tai progai pagaminti saldėsiai iš ryžių ar miežių miltų, kurie vadinami pinda, apsiprausiama ir tada Šyvos lingamui aukojami vaisiai, saldumynai ir kiaušiniai.

44) Budhanilkantha šventykla („Mėlyngerklio“) - Mahavišnui skirta šventykla to paties pavadinimo gyvenvietėje 8 km į šiaurę nuo Katmandu, garsi didžiausia akmenine gulinčio Višnaus skulptūra – 5 m ilgio 30 m ilgio baseine. Aplink bazaltinę skulptūrą pastatyta nevarių šventykla, esanti vaišnavų piligrimystės centru. Tačiau šventyklos pavadinimas yra diskusijų objektas, mat „mėlyngerklio“ epitetas taikomas Šyvai (apie tai žr. >>>>>). Tad šivaistai laiko, kad šventyklos prūdo ištakos yra Gosaikundo ežere, kuriame Šyva numalšino troškulį po to, kai išgėrė nuodus gelbėdamas pasaulį. Nepalo karalius yra vienintelis vaišnavas, kuris nesilanko šventykloje – tai susiję 17 a. prakeiksmu: karaliui Pratapai Malai (1641-1674) pasirodė vizija, kad, aplankę šventyklą, jis arba jo įpėdiniai mirs.
Taip pat skaitykite >>>>>

45) Godavari yra nedidelė gyvenvietė 14 km į pietryčius nuo Patano, Pulčoki kalno, aukščiausios Katmandu slėnio aukštumos (per 2700 m) papėdėje, pasižymintis nepaprastais gamtos vaizdais ir istoriniu paveldu. Čia yra ir vienintelis Karališkasis botanikos sodas (72 ha, per 500 augalų rūšių). Čia galima stebėti paukščius ir drugius, kurie yra reti arba sutinkami tik Nepale. Žinomas žuvivaisos verslu bei marmuro skaldyklomis.

Godavari Šyvos šventykla turi šventąjį tvenkinį, vadinamą „Godavari Kunda“. Ji dar vadinama „Paanč Dhara“, nes iš šventojo tvenkinio trykšta penkios srovės. Kas 12 m. rengiama šventė, kurios metu piligrimai (induistai ir budistai) geria jų vandenį ir maudosi po jomis.

Pastaba: Godavari yra ir antra pagal dydį, šventa induistams Indijos upė, ištekanti prie Trimbako miesto ir tekanti į rytus įtekėdama į Bengalijos įlanką.

46) Svajambhunatha - šventyklų kompleksas ant aukšto kalno Katmandu vakariniame pakraštyje, dar vadinamas Beždžionių šventykla, nes kalno šlaito giraitėje jų gausybė. Į jį lipant reikia įveikti 365 laiptelius. Tibetietiškai jo pavadinimas reiškia „didingi medžiai“, nes aplink auga gausybė įvairių medžių, tačiau nepalietiškai iš gali reikšti ir „savaiminis“ – anot „Svajambku purano“, kadaise Katmandu slėnio vietoje tyvuliavo didelis ežeras, kuriame savaime užaugo lotosas - ir slėnis imtas vadinti Svajambku - „savaiminiu“. Manoma, kad jį pastatė karaliaus Manadevos (464-505) senelis, nors yra ir paminėjimas, kad 3 a. čia lankėsi Ašoka, pastatęs šventyklą.
Jo centre yra didelė Budos stupa su Budos akimis ir antakiais, aplink kurą išsidėstę keli skirtingų Čangu Narajanos šventykla Tibeto budizmo mokyklų vienuolynai. Stupa rodo pasaulio šalis su 60o nuokrypiu – anot padavimo, senais laikais šiaurės polius pasisuko būtent 60o. Vieta garbinama ir induistų, šalia stupos turinčių savo nedidelę šventyklą.

47) Čangu Narajanos šventykla - Višnui pašvęsta šventykla ant aukštos kalvos, kuria supa čampako magnolijų giraitė, esanti apie 12 km į rytus nuo Katmandu. Pro kalvą teka Manohara upė. Šventykla laikoma seniausia Nepale, kai Kašmiri karalius savo dukrą Čampaką ištekino už Bhaktapuro princo. Jos vardas ir suteiktas šventyklai. Egzistuoja legenda, apie iš nukirstos čapako akacijos išėjusį Višnų, kuris buvo nusidėjęs ir po to klajodamas apsistojo šioje kalvoje. Greta veikia du muziejai – privatus ir etnografinis.

48) Dhaulagiri - aukščiausias (8167 m) kalnas Nepale. Pavadinimas kilęs iš sanskrito dhawala, reiškiančio „baltas, puikus“. Į jį pirmąkart įkopė 1960 m. Tarp jo ir Annapurna I (8091 m) kalno per giliausią pasaulyje tarpeklį teka Kali Gandaki upė.

49) Bhadgaonas (taip pat Bhaktapuras ir Khwopa) – senovinis nevarų miestas rytiniame Katmandu slėnio gale, šiauriau Hanumantės Kholos upės (taip pavadintos „Ramajanos“ beždžionių karaliaus Hanumano garbei, kuris čia ringo stebuklingas žoles, kuriomis gydė sužeistą Ramą). Iki 2 a. miestas vadinosi Chopu, o Likhavi laikotarpiu (3-9 a.) – Khopring Drangas. 18 a., tada jau Khofringo pavadinimu, tapo svarbiu prekybiniu ir administraciniu centru. Bhaktapur“ sanskrito kalba reiškia „Pasišventusiųjų miestas“.

Įsikūręs maždaug 1350 m aukštyje, tai trečiasis pagal dydį Katmandu slėnio miestas (arti 80 tūkst. gyv.), Mala karalystės laikais (15 a. antra pusė) buvęs Nepalo sostine. Šio miesto vyrai nešioja specialią kepurę, kuri vadinama Bhaad-gaaule topi. Apie 90% gyventojų išpažįsta induizmą, beveik visi likusieji – budistai. Miestas garsėja turtinga kultūra, šventyklomis, medžio, metalo ir akmens meno dirbiniais. Mažai paliestas šiuolaikybės ir gerai išlikęs senasis miestas. „Senaisiais laikais jis buvo kelyje iš Tibeto į Indiją, todėl miestas klestėjo.

Pagrindinė miesto Durbano aikštė labai nukentėjo per 1934 m. žemės drebėjimą, todėl dabar yra erdvesnė nei kitos aikštės Katmandu slėnio miestuose. Aikštę supa įspūdingos architektūros pastatai, gyvai perteikiantys nevarių tradicijas. Prie jos yra 55 langų Rūmai, kuriuos pastatė karalius Džitamitra Mala, buvę karalių namais iki 1769 m. (kai prasidėjo Šachų laikotarpis). Dabar čia įsikūrusi Nacionalinė galerija. Greta randasi Aukso vardai, vedantys į Mulčoko kiemą, kuriame randasi Taledžu šventykla, pašvęsta deivei Taledžu Bhawani (čia yra ir Kumari šventykla). Įleidžiami tik induistai ir gyvąją dievybę draudžiama fotografuoti.

50)Podhara Pokhara - miestas centrinėje Nepalo dalyje, apie 200 km į vakarus nuo Katmandu, trečias pagal gyventojų skaičių Nepalo miestas (apie 200 tūkst.), turi aerouostą.

Pokhara yra prie Fevo (Phewa Tal) ežero, iš jo atsiveria nuostabūs Himalajų vaizdai su 8 km viršūnėmis. 7-me dešimtm. miestą atrado hipiai, įrengę daugybę gyvenamųjų vietų slėnyje. Karaliui Birendrai pakeitus politiką užsieniečių atžvilgiu, hipiams teko palikti Nepalą, tačiau išaugo turistų srautas (ypač po 1968 m., kai į miestą buvo nutiestas pirmoji autostrada) – ir palei Fevo ežero šiaurinį krantą buvo įrengtas turistinis rajonas Baidamas (Lakeside). Miestas labai populiarus tarp parasparnių mėgėjų. Jis yra slėnyje, kuris yra Seti Gandaki slėnio išsiplėtimas. Seti upė ir jos intakai išgraužė gilius įspūdingus kanjonus, ypač gerai matomus iš oro. Aplink miestą ir pačiame mieste daug įspūdingų olų.

Pokhara yra ant senojo kelio iš Kinijos į Indiją. 17 a. jis priklausė įtakingai Kaski karalystei, buvusiai vienai iš Čobisų radžajų (24-ių Nepalo karalysčių), valdytų Šachų dinastijos atstovų. Daugelyje kalnų aplink Pokharą vis dar išlikę Viduramžių laikų griuvėsiai. 1786-ais Prithvi Narayan Šachas įtraukė Pokharą į savo karalystę ir miestas tavo svarbiu prekybos centru kelių susikirtime iš Katmandu į Džumlą ir iš Indijos į Tibetą.

Pradžioje Pokharos apylinkės buvo apgyvendintos brahminų, čhetrių, thakurių bei madžhi tautų, vėliau atsirado ir nevarių, magarų, gurungų bendruomenių, rytiniame pakraštyje įsikūrusi nedidelė musulmonų grupė. 1959-62 m. iš Kinijos aneksuoto Tibeto į Nepalą persikėlė apie 300 tūkst. tibetiečių. 4-ios jų stovyklos buvo įrengtos ir prie Pokharos.
Pats miestas yra gana šiuolaikiškas ir mieste tėra tik keletas įdomių vietų. Senamiestyje verta aplankyti Bindhyaabasini ir Bhimseno šventyklas; Fevo ežero saloje yra Barahi šventykla.

Ganeša
Jama - tai Mirtis
Himalajų legendos
Apie Nepalo stupas
Buvęs uždaras Tibetas
Laužai Himalajų papėdėje
Beždiondievis Hanumanas
Nepalas: Mirtis nekelia siaubo
Budistinis pragaras Tailande
Į šventyklą pasidaryti tatuiruotės
Valdovas ir astronomas, tapęs kankiniu
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Budizmo samprata. Baltasis kelias
Adivasi kultūra ir civilizacija
Indonezijos mirusiųjų kultas
Iki dangų remiančių kalnų
Bokoro rūmai, Kambodža
Tibeto 'Mirusiųjų knyga'
Kadžuraho paminklai
Himalajų legendos
Šambalos paieškos
Kinijos piramidės
Ašokos kolonos
Vartiklis