E. Parnovas. Miegantis dievas

Redaktorius: 11-ka metų šis tekstas buvo „dingęs“, kol jo juodraštis buvo iškapstytas iš gilių archyvų. Tad dabar publikaciją pratęsime...

Ir aplamai, Budhanilakantha – sintetinė įvairių tikėjimų dievybė, esanti puikiu etnografo tyrinėjimų objektu. Apie ją galima parašyti gerą monografiją. Keista, kad iki šiol niekas to nepabandė. Pas senojo Tibeto geografą Minčžul Chutukty14) (tiksliau, aišku, Khutuktu, t.y., persikūnijęs) radau nepaprastai įdomų panašaus paminklo aprašymą: Šyva kaip Nilakantha

„Netoliese nuo prie kelio iš Čžerongo į Nepalą esančio Najakotos miesto yra vieta kalnų dauboje, kuri vadinama Govanasta; ten srauto, panašaus į jūrą, viduryje yra žmogaus rankų nesukurtas akmeninis kumyras, turintis žmogaus figūrą, kurio veidas uždengtas gelsvai raudona skraiste; jis guli parkritęs ir iš jo plaukų kyšo 9-ios gyvačių galvos. Nors tai ir yra labai šventas didžiojo gailestingojo Mėlynburnio kumyras, ... daug indų ir Nepalo budistų nepalankūs šiam kumyrui ir, ypač tibetiečiai, vadinantys jį partrenktu drakonu arba drakonu-rijiku. Kvailas šis pavadinimas kilo todėl, kad šis kumyras indiškai vadinamas Nilakantha15), o tibetiečiai žino, kad žodis Nila reiškia drakoną, o kanta – gulintį pasliką“.

O iš tikrųjų „Nilakantha“ reiškia „Mėlynburnis“. Tačiau labiausiai įdomu, kad šis epitetas priklauso ne Višnui ir ne jo įsikūnijimui Narajanai, o Šyvai. Būtent Himalajų šeimininkas išgėrė, gelbėdamas pasaulį, mirtinus nuodus, todėl jo gerklė tapo mėlyna, tarsi kalnų lazuritas. Tačiau jau toks jis tas dangaus gyventojų eteris, kuriame viena perteka į kita, pagimdant keistus darinius, sukuriant neįtikėtinas inversijas.

Šventykloje oloje, netoli Malaizijos sostinės Kuala-Lumpūro16), man parodė Šyvos-hermofrodito atvaizdą: viena kūno pusė buvo vyriška, kita – moteriška. Lyčių skirtumai išryškinti labiau, nei Drambliagalvyje. Panašios idėjos elementą turi ir Nataradžos17) atvaizdas – žinomiausias iš Šyvos pavaizdavimų, kur grėsmingas griovėjas perteiktas keturrankiu šokio valdovu.

Ir vis tik, nepaisant neįtikėtino europiečio protui sumaišymo, Budhanilakantha yra būtent pasaulio sutvėrėjas Višnu, besiilsintis ant Amžinybės gyvatės Anantos arba Šešos18), žiedų vandenyno vandenų viduryje. Iš čia ir baseinas ir nepakeičiamas Višnaus atributas – kriauklė, kurią penkiametrinis milžinas laiko kairėje rankoje.

Tokią kriauklę rasime net vargingiausioje lamų šventyklėlėje nuo Mongolijos iki Butano, bet kurioje induistų šventykloje ją pamatysime ant altoriaus. Sudėtingoje Himalajų simbolikoje dung-kar19) - vienas iš laimės simbolių. Lamų orkestre – pagrindinis instrumentas. Girgždančiu, bauginančiu sidabru aptaisytų baltųjų kriauklių riaumojimu prasideda rytas Butano dzonguose20), kalnuose pasimetusio Mustango21) tvirtovėse, siaurose Patano22) gatvelėse ar užleistame Leche23). Tai Himalajų balsas, neperteikiamas judančių ledynų girgždėjimas, traškėjimas ir kvatojantis riaumojimas.

Vieną tokią kriauklę, papuoštą išraižytu lotosu, nusipirkau parduotuvėlėje Bombėjaus Marin-draive. Man plaučiuose vos užtenka oro, kad joje prižadinčiau skardų kalnų slėnių bauginantį aidą.

Kažkur skaičiau, kad senovės majai turėjo įprotį prieš svarbius gyvenimo įvykius uostyti stipriai kvepiančią medžiagą. Tada, po daugelio metų, tereikdavo jiems prie nosies priartinti atitinkamą flakonėlį, kaip atmintyje kuo aiškiausiai su visomis smulkmenomis atgydavo buvusios šlovės ar skausmo vaizdas.

Prisimindamas Himalajus, gėriuosi nepakartojamomis tanka24), nupieštomis mineraliniais dažais ant ploniausios drobės, papuoštos Bhairavos veidu, žaviu Mandžušri25), kadaise Patane nulietame iš unikalios Nepalo bronzos, suteikiančios šaltą ir sidabrišką atspalvį, tarsi mėnulio šviesa. Prieš minties žvilgsnį praplaukia miestai, namai, gatvės, margas turgų šurmulys, įvairiaspalvės vėliavos, saugančios žemės galias. Tačiau jei noriu kuo aiškiausiai atmintyje išvysti viršūnių baltumą ir nepaprastą violetinį dangaus atspalvį, išgirsti kalnų šiferio šiugždėjimą, įkvėpti kvapą laužo, kuriame smilksta sausas mėšlas ir kadagys, į rankas paimu kriauklę. Ir bandau pūsti. Kartais pavyksta.

Mėlynburnio šventikas padėjo man suskaičiuoti kobrų galvas: jų buvo dešimt.

- O dabar parodysiu vienuoliktą gyvatę, - pasakė, vesdamas paskui save. Praėję liūtų porą, saugančią įėjimą, nusileidome laiptais už šventyklos ribų. Po akmenine siena buvo tamsi įduba, kurioje pro susipynusias medžių šaknis galima buvo nuspėti esant akmeninius žiedus.

- Ši gyvatė iškilo prieš Malos dinastijos karalių, kai tas panoro pažvelgti į miegantį Narajaną, ir jo neįleido. Juk jis pats dievo įsikūnijimas ir negali pamatyti savęs iš šalies. Maha Višnu Budhanilkantha šventykloje

Norėjau sužinoti, kodėl, tačiau susilaikiau neuždavęs klausimo. O ir vargu, ar mano netradicinis gidas būtų sugebėjęs atsakyti suprantamai. Tik mokslinėje fantastikoje įmanoma situacija, kai keliautojas į praeitį susiduria su savo antrininku. Aišku, jaunesniu. Jauna praeitis, kaip taisyklė, iškart užversti klausimais pagyvenusią ateitį: kas ten pas jus ir kaip. Akmeninė gyvatė, matyt, suvokė tokios situacijos nepriimtinumą ir jai sutrukdė.

Karališkame botanikos sode yra dar vienas baseinas su Narajana ant gyvatės. Kuklesnių dydžių. Jame plaukioja nuostabūs vaivorykštiniai karpiai, melsvai žali, violetiniai su gelsvumu, kruvinai juodi. Vaikiščiai užsidegę maitina juos kepintais kukurūzais. Karalius retkarčiais irgi pasivaikšto šešėliuotomis alėjomis. Žvelgti į kopiją jam nedraudžiama.

Naktimis į sodą iš kalnų džiunglių nusileidžia leopardai. Kai man tai pasakė, nepatikėjau. Tačiau sargas atidarė daržinę ir pakėlė brezentą. Ant žemės, jau prasmirdę nuo sustingusio kraujo, gulėjo du pasakiški žvėrys, užvertę ūsuotus, mirtinai iššieptus snukius. Primerktose akyse blykčiojo šaltas porcelianinis baltumas. Vabalai ropinėjo po švelnią pakaklę.

- Ryte užmušė, - pranešė sargas. – Atėjo vandens iš baseino palakti.

Višnus miegojo ir negalėjo apginti nuostabiausių savo vaikų.

Jau Maskvoje knygose radau, kad bazaltinis kolosas iškaltas 6-7 a.

Paaiškinimai:

14) Mandžul Khutuktu (m. 1839) - Tibeto geografas, gyvenęs 19 a. pirmoje pusėje. Tarnavo lama Pekine. Jo „Tibeto geografiją“ 1895 m. į rusų kalbą išvertė V.P. Vasiljevas (1818–1900). Joje didelis dėmesys skirtas Šambalai, kurią laikė esant toli šiaurėje:
„Šiaurėje randasi Šambalos karalystė ir jai priklausančios karalystės: Czambeka, beždžionių, auksaakių, Rugma, Burbatma, Aukso ir kitos 96 karalystės. Taip pat ir jai nepriklausančios kai kurios turkų ir mongolų, musulmonų ir jiems nepriskiriamų kitų pagoniškų genčių; be to, karalystės: Devų, Asurų, Kanaro, Jakšų, Rakšų ir kitų nežmogiškųjų genčių.“

15) Nilakantha (Mėlyngerklis; nila - „mėlynas“ , kantha - „gerklė“) - Šyvos epitetas. Šyva išgėrė Halakala nuodus iš suplakto Samudro Mantanos vandenyno, kad panaikintų jo naikinančią galią. Sukrėsta jo poelgio, Parvatė suspaudė jo kaklą, kad sustabdytų nuodų plitimą po visą visatą. Tačiau nuodai buvo tokie stiprūs, kad jo kaklas pamėlo. Šis epitetas nurodo, kad galima tapti Viešpačiu Šyva nurijus pasaulietinius nuodus ta prasme, kad nereaguojama į įžeidimus ir palaiminama juos sakančius.

16) Kuala Lumpūras - Malaizijos sostinė; 1,8 mln. gyventojų. Jis yra Malakos pusiasalio pietvakariuose prie Klango ir Gombako upių susiliejimo. Miestas modernus, tačiau yra išlikę ir kiniško stiliaus namų, šventyklos, mečetės, malajų ir indų namai. Petronas Twin Towers bokštai-dvyniai (451,9 m) iki 2004 m. buvo aukščiausi pastatai pasaulyje. Miestas turi didžiausią atvirą paukščių parką.
Kuala Lumpūras įkurtas 1857 m., vėliau buvo Selangoro kunigaikštystės sostinė, 1946-57 m. Anglijos kolonijos Malajos sandraugos administraciniu centru, vėliau Malajos federacijos ir Malaizijos sostine.

17) Nataradža - populiarus šokančio keturrankio Šyvos atvaizdas, kurio dieviškas tandava šokis yra dalis pasaulio sutvėrimo ar sugriovimo. Šis atvaizdas perteikia visos Visatos ritmišką pradą. Dažniausiai tai bronzinė skulptūra, kurioje Šyva su liepsnų aureole, (dažniausiai) pakelta kairiąja koja ir stovi ant demono ar nykštuko (Apasmara). Iškeltoje dešinėje rankoje Šyva laiko mažą būgnelį damaru, kurio pavidalas primena smėlio laikrodį, - simbolizuojantį Sutvėrimą lydintį garsą. Viršutinėje kairėje rankoje laikomos liepsnos (Agni), perteikiančios griovimą. Apatinė dešinė ranka rodo Abhaya mudra (sanskr. Bebaimiškumą), saugančią nuo blogio ir nežinojimo. Apatinė kairė ranka rodo nuleistąją (dešiniąją) koją ir simbolizuoja pakylėjimą ir išgelbėjimą. Aplink juosmenį apsivijusi gyvatė yra kundalini. Višnu ir Lakšmi ant Šešos

18) Ananta-Šeša („begalinė Šeša“) arba Ani-Šeša („pirmoji gyvatė“)– tūkstantgalvė gyvatė, visų nagų valdovė indų mitologijoje. Ji yra amžinojo laiko įsikūnijimas. Sakoma, kai Šeša išsitiesia, kuriamas pasaulis, o kai vėl susiraito – pasaulis liaujasi egzistavęs. Pagal „Bhagavata puraną“, Šeša yra Višnaus avataras, dar žinomas Sankaršana vardu. Puranuose minima, kad Šeša ant savo galvų laiko visus pasaulius, o jos nesuskaičiuojamos burnos nuolat dainomis šlovina Višnų.

Ananta-Šešą paprastai vaizduoja kaip žiedais susiraičiusią gyvatę kosmoso erdvėje ir plaukiojančią pirmapradžio vandenyno vandenyse. Jos žiedai yra poilsio vieta Višnui ir jo amžinajai žmonai Lakšmi. Vaizduojama su 5, 7-iom, tačiau dažniausiai su daugybe galvų, kurių kiekviena su brangakmeniais papuošta karūna.

Šešos vardo šaknis yra „šis“, reiškianti „kas lieka“, t.y. po to, kai pasaulis žūva kalpos pabaigoje (tačiau Šeša lieka nepasikeitusi). Induizme Šešos įsikūnijimais laikoma Balarama (Krišnos brolis), Lakšmana (Rama brolis) ir Nitjananda; o taip pat ir Patandžalis. Anot „Mahabharatos“, Šešos tėvu buvo rišis Kašjapa, o motina – Kadru. Daugybė jo brolių buvo labai žiaurūs, tad Šeša paliko motiną ir ėmė gyventi nepaprastai asketiškai. Jis atgailavo taip stipriai, kad išdžiūvo jo oda ir raumenys. Brahmą patenkino jo atgaila, ir jis paprašė, kad Šeša prašytų malonės. Jis taip ir padarė, taip ir padarė, tada Brahma paprašė Šešą nusileisti po žeme ir ją stabilizuoti.

Pagal „Bhagavata puraną“ iš Anantos-Šešos kyla Šyva. Anatos-Šešos kūnas grynai dvasinis, o ji gyvena žemiau Patalos planetų sistemos. Ji visada yra Šyvos širdyje ir padeda jam griauti Visatą. Kadangi ji moko Šyva griovimo meno, ją kartais vadina tamasi, kas nurodo, kad ji susijusi su tamsos guna.

Pagal induizmą, istorija neapsiriboja būtimi Žemėje arba kokiame nors atskirame pasaulyje. Egzistuoja begalė visatų, kurių visose nuolat kas nors vyksta. Ananta-Šeša yra amžinybės įsikūnijimo, o kiekvienas jos kūno žiedas simbolizuoja vieną kurią materialų pasaulį su jo istorija.

Viename puranų pasakojime Šeša devams ir asūrams atiduoda Manduru kalną, kad jį panaudotų kaip plaktuvę pieno vandenyno plakimui. „Bhagavat gitoje“ Kurukšetros mūšio lauke Krišna, kalbėdamas apie savo visuotinumą (buvimą visur), sako: „Tarp daugiagalvių nagų Aš – Ananta“.

Jos vardo garbei pavadinta pietų Indijos Keralo valstijos sostinė Tiruvanantapuramas (Viešpaties Anantos miestas).

Taip pat skaitykite >>>>> Dung-kar

19) Dung-kar (sanskr. šankha) – iš baltosios kriauklės pagamintas ritualinis muzikos instrumentas, vienas iš 8-ių budizmo simbolių. Skiriamos storesnės „vyriškosios“ (puruša) ir plonesnės „moteriškos“ (šankhini) kriauklės. Padėta ant altoriaus, baltoji kriauklė perteikia Budos mokymo skelbimą. Vaizduojama ant dieviškų būtybių padų, delnų, rankų, krūtinės, kaktos. Pučiama skelbia gėrio pergalę prieš blogį, nuveja blogas dvasias ir nuodingus gyvius. Paprastai inkrustuojama sidabru (variu, bronza ar auksu) ir papuošiama brangakmeniais. Kilęs Indijoje – epuose aprašoma, kaip herojai nešdavosi baltąsias kriaukles, neretai turėjusias savus pavadinimus. Jos garsas skelbdavo mūšio pradžią.

Šankha pietų Indijoje vadinama sangu. Baltosios kriauklės gaunamos iš Indijos vandenyno ir Arabijos jūros. Senovinės kriauklės iškasomos Himalajuose ir Tibeto plynaukštėje. Jūrų kriauklės priklauso Strombidea moliuskų šeimai. Jos yra spiralinės ir storų sienelių, bei plačia anga. Besisukančios į dešinę laikomos ypatingai šventomis (dakšinamukha), nes retai randamos. Į kairę besusukančios vadinamos vamavarta.

Vamvarti šankha garsus galima girdėti ašramuose (induistų vienuolynuose). Sakoma, kad jų garsas simbolizuoja garsą Om, persmelkiantį visą Visatą. Šankha gali būti naudojama šventėse bei skelbti karą. Patariama nenaudojamą šankhą laikyti švarioje vietose susuktą į baltą drobulę.

20) Dzongas - architektūros stilius, paplitęs Tibete ir aplinkiniuose kraštuose. Dzongo planas atkartoja budistinę mandalą. Dabar dzongų daugiausia išlikę Butane. Nors pagrindinė dzongų paskirtis buvo gynybinė, jie naudojami kaip religiniai, administraciniai ir socialiniai centrai. Dzongai visada turi dviejų tipų patalpas: viena jų dalis skiriama karinėms ir administracinėms funkcijoms, o kita - religinėms ir naudojama kaip vienuolynas. Tradiciškai dzonguose visada reziduodavo du vadovai: karinis-administracinis valdytojas ir religinis valdytojas arba vietos lama. Dzongai Tibete ir Butane sutapdavo su administraciniais centrais, kurie irgi buvo vadinami tuo pačiu terminu. Dzongas Butane

Dzongams būdinga siaurėjanti į viršų forma, masyvios sienos. Jie tradiciškai statomi iš akmenų ir dažomi baltai. Aplink visą perimetrą viršutinėje sienų dalyje nupiešiama raudona juosta (kemar), kartais su auksiniais skrituliais. Dėl gynybinių tikslų apačioje beveik nėra langų. Dzongų durys nedidelės, bet labai sunkios, medinės, kaustytos geležimi.

Kiniška ir indiška (nepalietiška) įtaka reiškiasi pirmiausia stogų formoje: stogai yra lenkti, neretai sudedami keli stogai vienas ant kito mažėjančia tvarka. Stogai yra statomi iš kietmedžio ir bambuko, tradiciškai nenaudojamos vinys. Kraigas labai gausiai dekoruojamas. Stoguose buvo paliekamos ertmės, taip sukuriant vėdinamą pastogę. Paprastai stogai būdavo dengiami čerpėmis, bet pastaruoju metu jas pakeičia skardiniai lakštai ir yra labai nedaug išlikusių dzongų su čerpiniais stogais.

Dzongų prototipai buvo Tibeto gynybiniai bokštai, minimi jau Kinijos Hanų dinastijos šaltiniuose. Jų pavyzdžių beveik nėra išlikę, išskyrus keletą labai primityvių „demonų bokštų“, laikomų visos Tibeto architektūros ištakomis. Jie davė pradžią centriniams gynybiniams dzongų bokštams (utse).

1950 m. Kinijos armijai užėmus Tibetą, dzongų sistema buvo panaikinta. Kaip ir vienuolynai, dzongai buvo masiškai naikinami Kultūrinės revoliucijos laikais.

Yra duomenų, kad dzongai Butano teritorijoje statyti ir iki 17 a. Dzongų statyba suklestėjo valdant šabdrungams 17-18 a. Pirmasis šabdrungas Ngavangas Namgijalas, suvienijęs Butaną, sukūrė dzongų tinklą kalnuose, kad būtų lengviau kontroliuoti atskirus slėnius, ir taip, kad būtų galima apsiginti nuo priešo. Jo laikais buvo pastatyti garsiausi Butano dzongai.

21) Mustangas („Mun Tan“ – „derlinga lyguma“) – 15-17 a. buvusi Lo („pietūs“) karalystė, o dabar Nepalo dalis, esanti šiaurės rytuose prie Tibeto, tarp Anapurnos ir Daulagyrio himalių. Maždaug 80 km ilgio ir 45 km pločio; vidutiniškai 2,5 km aukštyje. Monarchija Lo karalystėje liovėsi egzistavusi tik 2008 m. ir paskutiniu jos radža (gyelpo) buvo Džigmė Palbar Bista (g.1930 m.), kurio genealogija siekia Ame Pal, karį, kaip manoma, 1350 m. čia įkūrusį budistinę karalystę.

Po 1951 m. kinų invazijos į Tibetą Mustangas dar vadinamas „Išoriniu Tibetu“, nes išsaugojo Tibeto kultūrą. Mustango gyvenimas sukasi apie gyvulių auginimą bei prekybą. Pro čia yra lengviausias kelias iš Tibeto aukštikalnių į tropinės Indijos lygumas, tad tarnavo prekybos (ypač druska) keliu per Himalajus, tačiau kartu buvo ir daugybės karų vieta. Dėl tos pačios priežasties čia sutinkamos ir įvairios kultūrinės bei religinės tradicijos.

Apie 9 tūkst. gyventojų, kurie gyvena trijuose miesteliuose ir apie 30-yje mažesnių gyvenviečių. Daugiausia gyvenama palei Gandaki21 upę. Nemaža gyventojų dalis yra lhobai, artimi tibetiečiams. Administracinis centras yra Dzong Sampa (arba Jomsomas; apie 5400 gyv.), kuriame nuo 1962 m. veikia aerouostas, per kurį nuo 1991-ųjų plūsta turistai. Prie Gandaki upės yra giliausias pasaulio tarpeklis Thak Khola. 2007 m. piemuo oloje atrado 55 piešinius, vaizduojančius Budos gyvenimą. Patanas

22) Patanas (oficialiai Lalitpuras) - vienas pagrindinių Nepalo miestų, esantis pietvakarinėje Katmandu slėnio dalyje, pietiniame Bagmati upės, atskiriančios miestą nuo Katmandu miesto, krante. Pastatytas ant plono molio ir žvyro sluoksnio, susidariusio senovinio išdžiūvusio Nagdaha ežero dugne. Apie 165 tūkst. gyventojų. Miestas garsus savo kultūriniu paveldu, ypač menais ir amatais. Taip pat vadinamas švenčių, senųjų menų, metalo ir akmens statulų gamybos miestu.

Sakoma, kad Lalitpurą 299 m. įkūrė karalius Veer Deva. Tačiau mokslininkai laiko, kad jis yra senesnis ir, galbūt, seniausias Katmandu slėnio miestas. Spėjama, kad miestas įkurtas 3 a. pr.m.e. Kirato dinastijos. Vėliau, 6 a., miestas išplėstas Likčiavių. Toliau plėtėsi Viduramžiais, kai valdė Malai26). Yra kelios legendos, aiškinančios jo pavadinimą. Populiariausia yra apie dievą Rato Mačhindranathą, kurį iš Kamaru Kamačhya, esančio Indijoje, atgabeno trijų žmonių, perteikiančių tris Katmandu karalystes, grupė. Vienas tų žmonių buvo žemdirbys Lalitas, visą kelią vežęs dievą. Dievo atgabenimo tikslas buvo didžiausia sausra slėnyje. Buvo tikima, kad Rato Mačhindranathas sukels lietų. Miestas ir buvo pavadintas to žemdirbio vardo garbei.

Vienas nevarių dažniausiai naudojamų miesto pavadinimų yra Yala. Manoma, kad Kiratių karalystės sostinė iš Thankoto perkelta į Pataną, kai į valdžią atėjo karalius Yalamberas.

Miestas pradžioje pastatytas budistinės Dharma-čakros formos. Aplink yra keturios kalvos, kurių kiekvienos kampe yra vadinamosios Ašokos stupos. Anot legendos, legendinis Indijos karalius Ašoka su dukterimi Čarumati lankėsi Katmandu slėnyje 250 m. pr.m.e. ir čia pastatė 5-ias stupas, kurių keturios supo Pataną, o viena buvo jo centre. Mieste ir aplink jį yra per 1200 budistinių paminklų, kurių svarbiausias yra Durbaro aikštė.

23) Lechas (arba ) - buvusios Himalajų karalystės Ladako sostinė (dabar Ladako regiono sostinė, Indijos Džamu ir Kašmyro valstijoje) – aukštutinio Indo slėnyje, skiriančiame Himalajus pietuose ir Karakorumą šiaurėje Lechas randasi 3500 m aukštyje virš jūros lygio, mieste gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Dauguma Lecho gyventojų - budistai (81%). Lechas Ladake

Virš miesto yra iškilę apgriuvę rūmai, buvusi Ladako karališkosios šeimos rezidencija, primenantys Potalos rūmus Lhasoje. Rūmus pastatė Ladako valdovas Sengge Namgyal (1612–1642). Rūmai yra 9 aukštų. Jie buvo apleisti 19 a., kai Kašmyro kariuomenė apsiautė miestą. Monarcho šeima persikėlė į Stoką, esantį 17 km piečiau, pietiniame Indo krante.

Lechas buvo svarbus taškas prekybos kelyje Indo slėniu iš Tibeto į Kašmyrą. Pagrindinės gabenamos prekės buvo druska, grūdai, pašmas (Kašmyro ožkų vilna) ir Kašmyro (avių) vilna, čaras (hašišas arba derva iš kanapių), indigo dažai, šilko siūlai ir Banaro brokatas.

Ankstyvoji regiono istorija iki 10 a. pabaigos, kai susiformavo Tibeto princo Skyid Nyima Gon (didžiojo anti-budistiškai nusiteikusio Tibeto karaliaus Langdarmos anūko) valdoma karalystė, yra mažai žinoma. Valdant Delegs Namgyal (1660- 1685) mieste, tada priklausiusiam Mogulų imperijai, buvo pastatyta mečetė. Paskutiniais metais įvyko konfliktų tarp budistų ir musulmonų, tačiau Dalai Lamos vizitas 2003 m. ir jo griežtas kreipimasis į žmones reikalaujant religinės tolerancijos padėjo atstatyti ramybę.

24) Tanka (Thangka) – piešinys ant šilko (arba kreida ir gyvuliniais klijais gruntuotos medvilnės) Tibete, dažniausiai vaizduojantis budizmo dievybę, garsias scenas ar mandalą. Tanka nepanaši į paprastą paveikslą aliejiniais dažais ar akrilu. Jį sudaro klijų dažais nupieštas ar išsiuvinėtas piešinys, ant kurio pritvirtinamas audinys, o virš jo uždangalas, dažniausiai iš šilko. Paprastai tankai labai patvarūs ir ilgaamžiai, tačiau turi būti laikomi sausose vietose, kad šilko nepaveiktų drėgmė. Tanka

Tanka meno formą į Tibetą iš Nepalo atnešė princesė Bhrikuti Devi (7 a. pirma pusė), kai ištekėjo už Tibeto valdovo. Istorikai pastebi, kad kinų tapyba padarė didelę įtaką Tibeto vaizduojamajam menui. Nuo 14-15 a. Tibeto menas įtraukė daugelį kiniškų elementų, o 18 a. kinų menas stipriai paveikė Tibeto meną.

Tanka skirstomi į kelias kategorijas:

  • tson-tang – spalvotas piešinys (dažniausiai sutinkamas);
  • go-tang - aplikacija;
  • nag-tang - aukso linijos juodame fone;
  • atspaudai ant popieriaus ar medžiagos;
  • aukso spalvos pagrindas – dažniausiai vaizduoja taikias, ilgametes dievybes ir visiškai nušvitusius budas;
  • mar-tang - raudonas fonas.
  • Pradžioje tanka buvo populiarūs tarp keliaujančių vienuolių, nes į ritinį susuktus piešinius buvo lengva gabentis iš vieno vienuolyno į kitą. Jie buvo panaudojami kaip svarbios mokymo priemonės, iliustruojančios Budos gyvenimą, įtakingus lamas, dievus ir bodhisatvas. Populiaria tema buvo Gyvenimo ratas, vizualiai perteikiantis Abhidharmos mokymą.

    Teisingai sukurta tanka turi kelias funkcijas. Jis gali būti naudojamas kaip mokymo priemonė, kai vaizduoja Budos gyvenimą (-us), istorinius įvykius, susijusius su garsiomis lamomis, ar perteikia mitus. Jie gali būti pagrindiniu aspektu apeigose ir tarnauti tarpininkais maldų ar prašymų metu. Ir, aišku, kaip priemonė meditacijai, priartinančiai prie nušvitimo. Nors dažniausiai tanka yra gana nedideli, 18x30 colių dydžio, tačiau švenčių metu ant vienuolyno sienų būdavo iškabinami ir dideli tanka.

    25) Mandžušri (sanskr. „didžioji šlovė“) - bodhisatva Mahajanos ir Vadžrajanos budizme, „Rojaus rytuose saugotojas“, legendinis Mandžušri Budos Gautamos bendražygis, praeities Budų vedlys ir mokytojas, jų dvasinis vadovas. Minimas jau seniausiuose budizmo Mahajanos šakos raštuose, tad galima spėti, kad jo įvaizdis susiformavo maždaug 1 a. pr.m.e.

    Mandžušri kultas ypač išplitęs Tibete ir Kinijoje. Kinijos tradicijoje jis vadinamas Venšu, o Tibeto – Čžam-pel (ir jo žemiškuoju įsikūnijimu laikomas gelugo mokyklos įkūrėjas Čže Conkapa (1357-1419). Mandžušri įsikūnijimu save laikė ir Nurchaci (1559-1626), čžurčženų dinastijos (vėliau imtos vadinti Cin) pradininku. Dėl to, pagal vieną versiją, čžurčženai imti vadinti mandžūrais. Garbinimo centru laikomas Utaišanio kalnas.

    Anot „Swayambhu Purana”, Katmandu slėnis kadaise buvo ežeras. Mandžušri jo viduryje pamatė lotosą, tad perkirto Čovaro tarpeklį, kad ežeras ištekėtų.

    Japonų tradicijoje Mandžušri vadinamas Mondziu ir laikoma, kad jis įvedė nanšoku (arba vyrų homoseksualią meilę).

    Vaizduojamas kaip vyras, rankoje laikantis liepsnojantį kardą, kuris simbolizuoja transcendentinės išminties apraišką, kuria kertamas nežinojimas ir dualumas. Neretai vaizduojamas raitas ant mėlyno liūto ar sėdintis ant liūto kailio, kas simbolizuoja išmintį, kuri sutramdo mąstymą.

    26) Mala dinastija - Nepalo karalių dinastija, karaliavusi nuo 12 a. iki 18 a. Pirmuoju Malų karaliumi Nepale buvo Abhaya Mala, Ari Deva sūnus. Malų valdymo metu Katmandu slėnio ir aplinkinių vietovių gyventojai imti vadinti nevarais (kas reiškia „Nepalo gyventojai“).

    Valdant Džaijaradža Deva (1317-61) valdymo metu Bengalijos karalius Šams-u-Din Ilyas Šachas įsiveržė į Nepalą. O Džaijaštiti Mala (1382-1395) tapo stipriausiu karaliumi, suvaldžiusiu vietinius feodalų vadukus. Jis Nepale įvedė kastų sistemą. Iki šiol išliko daug su jomis susijusių socialinių tabu. Sau prisiskyrė titulus Dayitanarayana ir Asuranarayana. Jo anūkas Džaijajakšija Mala (1428-82) buvo paskutinis suvienyto Nepalo karalius.

    Mala karaliai valdė Katmandu slėnyje iki tol, kol Prithvi Narayan Šachas juos nugalėjo 1768-69 m. Paskutiniais Malų dinastijos karaliais buvo: Džaijaprakašas Mala (Kantipure), Tedžnardinghas Mala (Lalitpure) ir Ranadžitas Mala (Bhaktapure).

    Ganeša
    Himalajų legendos
    Apie Nepalo stupas
    Buvęs uždaras Tibetas
    Beždiondievis Hanumanas
    Laužai Himalajų papėdėje
    Budistinis pragaras Tailande
    Į šventyklą pasidaryti tatuiruotės
    Umai – lyginamoji charakteristika
    Trys chano Batyjaus gyvenimai
    J. Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių
    Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
    Valdovas ir astronomas, tapęs kankiniu
    Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
    Madhyamika - Vidurio Kelias
    Indonezijos mirusiųjų kultas
    Ankstyvoji Vietnamo istorija
    Trys budistinės ontologijos
    Iki dangų remiančių kalnų
    Tibeto 'Mirusiųjų knyga'
    Samurajų ideologija
    Šambalos paieškos
    Ganapati Upanišada
    Kinijos piramidės
    Nan Madolis
    Vartiklis