Komentarai Biblijai: Neteisėti kaltinimai neištikimybe  

Pr. 39 1:20  Potifaro žmona meluoja, kad Juozapas siekė jos

Potifaro žmona - Biblijoje (Pr. 39) minima Juozapo, tuo metu buvusio vergu Egipte, žmona, kurios vardas nebuvo nurodytas. Į vergovę Juozapą už 20 sidabrinių pardavė jo paties broliai. Potifaras („tarnaujantis Ra“) iš Heliopolio buvo faraono apsaugos viršininkas – jis, pastebėjęs vergo sugebėjimus, skyrė Juozapą namų ūkvedžiu. Kai Potifaras buvo išvažiavęs, tojo žmona panoro pasimylėti su žaviu ir protingu vergu, tačiau tasai, pabėgo nuo jos, palikęs jos rankose savo drabužius. Grįžus vyrui, ji apskundė Juozapą, atseit tasai bandė ją suvilioti. Nekaltą Juozapą uždaro į belangę. Po daugelio metų Juozapas papasakoja Potifarui, kas iš tikro nutiko, - ir tada jis paleidžiamas iš vergovės, o vėliau tampa viziriu ir veda žynio Potifaro dukterį (Pr 41:45). Rembrantas: Juozapas ir Potifaras, 1634

Jos vardas pasirodo tik Viduramžių legendose. Pvz., Sefer haYasha midrašoje (Toros komentare) ji vadinama Zuleika (ar Sulicha – „gundytoja”). Kai jai į akį krito Juozapas, ji kreipėsi į astrologus, kurių atsakymas ją pribloškė – kad jiedu turės bendrų palikuonių.

Kitoje žydų legendoje istorija pateikiama plačiau. Potifaras nupirko Juozapą už 400 talentų sidabrinių – tačiau jį už tai jį nubaudė arkangelas Gabrielius pavertęs eunuchu. Tik po to scenoje pasirodo Zuleika, nuo kurios Juozapas patiria 10 gundymų su įvairiais grasinimais (kad išplaks, kad atsisakys dievų, kad nužudys savo vyrą ir t.t.). Kai Juozapas atsiduria jos miegamajame, ji pasuka stabą į sieną, sakydama, kad jis jų nematys, tačiau Juozapas atsako, kad jo Dievas mato viską. Kartą ji pasikviečia drauges, o jis joms patarnauja. Dėl jo grožio tos susipjausto pirštus – ir pataria jai jį sugundyti. Tačiau jis niekaip nepasiduoda jos gudrystėms, nors kartą vos nepasidavė, tačiau, pagal vienas versijas, jam pasirodė motinos veidas, o pagal kitas Dievas, rankoje laikantis Pamatinį akmenį1) – ir jį perspėja. Kai grįžta draugės, jos randa ją nuliūdusią ir pataria apšmeižti Juozapą vyrui. Tasai nori jį užmušti, tačiau žmona perkalba, kad užteks pasodinti kalėjiman. Potifaras liepia nuplakti Juozapą, tačiau tada staiga pirmąkart prakalba Potifaro 11 mėnesių sūnus, pasakydamas, kad motina meluoja. Bausmė nutraukiama, o Juozapas stoja prieš žynių teismą. Ten nusprendžiama, kad jis nekaltas, tačiau dėl gero šeimos vardo išsaugojimo jis vis tik privalo kalėti 10 m.

Korane istorija perpasakojama 12-oje suroje neminint Potifaro ir jo žmonos vardų. Tačiau arabų poezijoje ji vadinama Zuleika arba Zefira (Rytuose yra apie 150 šiai istorijai skirtų kūrinių). Žinomiausiu yra Firdousi „Jusufas ir Zuleika“ (1009-1020), kur Zuleika tampa Jusufo žmona ir pradeda gyventi dorai. Tuo tarpu Džami (1414-1492) poemoje „Jusufas ir Zuleika“ ji nubaudžiama paverčiant 7-iems metams akla baisia sene. Galiausiai, ji kremta faraonu į kojas ir atgailauja. Ja patiki tik jai atgavus Savo grožį. Pabaigoje tampa Jusufo žmona.

Nuo Viduramžių šis siužetas populiarus ir Europos literatūroje. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ Potifaro žmonos šešėlis šmėkšteli 8-me pragaro rate. Jį naudojo Gėtė, o 20 a. T. Manas romane „Juozapas ir broliai“ (1936) jai duotas Mutės vardas. Įvairiais aspektais ši tema dažna dailėje.

Šio pasakojimo ištakos neabejotinai yra gerai žinomoje ankstesnėje istorijoje, pateiktoje Euripido „Ipolite“, kurioje geidulinga pamotė apkaltiną įsūnį, kad tasai kėsinosi į jos garbę, kai jos bandymas jį sugundyti žlugo. Ankstesnę ir atviresnę versiją perėmė Seneka, visas pasakojimas atsikartoja pas Apulėjų ir Heliodorą2), o kai kurie aspektai sutinkami dar pas tuziną kitų senovės autorių. Taip yra todėl, kad daugybė motyvų pasiskolinta iš legendos apie Fedrą3). Taigi, akivaizdi graikų literatūros įtaka, ypač atlikus gilesnę analizę. Tačiau ta įtaka daugiau literatūrinė, o ne apie koncepciją.

Fedros istorija

Ipolitas buvo Tesėjo ir amazonės Ipolitos sūnus. Po motinos mirties, Tesėjas vedė Fedrą, karaliaus Mino ir Ariadnės seserį. Fedra įsimylėjo Ipolitą, o kai jis atsisakė jos meilės, ji apkaltino jį. Tesėjas lengvai patikėjo ja ir paprašė Poseidoną, kad tasai nubaustų jo sūnų. Kai Ipolitas bėgo nuo tėvo, jo žirgai pasibaidė Poseidono jūros karvių, vežimas apsivertė ir Ipolitas žuvo.

Kaip šią istoriją komentavo teologai?

A. Lopuchinas

Potifaro žmonos gilaus moralinio pasileidimo pavyzdys kuo geriausiai patvirtinamas senovės autorių, kad Egiptas nuo seno buvo laikomas pasileidimo šalimi, kur visur žmonos neištikimos savo vyrams; pagal Herodotą (2:111), prie Sezostrio sūnaus, visame Egipte bergždžiai ieškojo vyrui ištikimos žmonos. Pr. 39 pasakojimui labai artima Egipto legenda apie „du brolius” (Vigouroux). [ ... ]

[Juozapas] nurodo šias aplinkybes, kurios turėtų nuraminti nusikalstamai veikiančią žmoną:

[Tai sužinojęs] Potifaras „supyko“ – tik nepasakyta, ant ko: Juozapo ar savo žmonos. Pagal judėjų aiškinimus, Potifaras nepatikėjo žmonos mestais kaltinimais, nes tada būtų nubaudęs žmogų, suteršusį jo namus; tačiau jis nepanoro toliau tai nagrinėti, vengdamas gėdos sau ir savo šeimai. Tačiau tai, kad jo pyktis pradžioje buvo nukreiptas į Juozapą, o ne į žmoną, matosi iš nutikimo ir kaltinimų pasekmių: jis uždaro Juozapą į belangę – greičiausiai ir neišklausęs kaltinamojo, apie kurio apsigynimą nieko nėra tekste. Jonas Auksaburnis sako, kad „Jei jis netikėjo, tai nereikėjo jo uždaryti į belangę; o jei patikėjo, kad egiptietės žodžiai teisingi, tai Juozapas nusipelnė jau ne belangės, o mirties ir aukščiausios bausmės... Tačiau Aukščiausiojo ranka sulaikė svetimšalį ir neleido jam iškart žudyti jaunuolio.

Cezaris Arlietis4)

Kai Juozapas buvo šeimininkės apkaltintas, jis nepradėjo sakyti, kad kalta ji, nes, būdamas teisiu, jis ir nežinojo, ką reiškia apkaltinti ką nors kita; todėl begėdė moteris veikė nenubaudžiama. Aš pasakyčiau, kad tai ji iš tikro neteko drabužių, nors jo drabužiai ir liko jos rankose, - ji prarado tyrumo ir išmintingumo papuošalus. Dar pasakyčiau, kad jis buvo pakankamai pasipuošęs ir apsirengęs, nors jo balso nesigirdėjo – už jį kalbėjo nekaltybė. Lygiai taip pat vėliau Suzana kalbėjo geriau už pranašą, net jei ir tylėjo visą laiką jos teismo metu; nes ji neieškojo savo balso pagalbos, kuo ir užsitarnavo pranašo apsaugą (Dan. 13:29-62).


Indėlis į Izraelio tapsmą

Bet panagrinėkime tą istoriją kitus aspektu – kaip tai paveikė žydų tautos istoriją?

Plačiai tikima, kad Potifaro žmona buvo „iš Afrikos“ (t.y. tamsiaodė, ne iš paties Egipto). Ir nepaisant, kad pasakojime akcentuojamas gundymo aspektas, jos vaidmuo svarbus žydų istorijai, nes tai inicijavo įvykius, sukėlusius žydų tautos Išėjimą iš Egipto. Istorija atkreipė faraono dėmesį ir leido Juozapui užimti gana aukštas pareigas, atsakingas už maisto tiekimą Egipte. Juozapas padarė Egiptą Artimųjų rytų „duonos aruodu“ (Pr. 12:10) – ir per badmetį pasikvietė į Egiptą tautą, taip išgelbėdamas nuo mirties. O Potifaro žmona elgėsi kaip bet kokia normali moteris, trokštanti susilaukti vaiko (jei jos vyras buvo eunuchas).

Jos atspindys yra Egipto pasakoje „Apie du brolius“ iš 19-os dinastijos, o kiti – Kanaano pasaka apie Aqhat bei „Ištarės bandymas ištekėti už Gilgamešo“. Nors tie pasakojimai išoriškai panašūs, tačiau kiekvienas jų turi savas prasmes.

Atliksime trumpą tekstinę pasakojimo apie gundymą analizę.

Potifaro žmona labai aktyvi moteris, kuri atlieka nemažai veiksmų, nebūdingų moterims iš Biblijos. Pvz., ji „pakelia akis“ į Juozapą (Pr. 39:7, gulk ), t.y. ji įdėmiai žiūri į jį. Ta pati idioma panaudojama akadų pasakojime, kur Ištarė įsispokso į Gilgamešą. Tasai žvilgsnio panaudojimas suprantamas kaip kad dalis perteikia visumą; žvilgsnis išreiškia asmenį apimant ir jo mąstymą. Aišku, ji tada negali prabilti kaip kitos Pradžios knygos moterys, ir jis sako: „Gulk su manimi“ (Pr. 39:7). Jei tai imperatyvas, tai nėra noras turėti abipusį jausmą. Jos paliepimas yra afrikietiškos (egiptietiškos) tradicijos ir kultūros, o ne hebrajiškos. Izraelitų ir egiptiečių kultūrose vergė yra automatiškai prieinama jos šeimininkui (Iš 21:9-11), tačiau seksą su jaunuoliais draudžia žydų moralinis įstatymas. Bet Potifaro žmona laiko, kad vyriškos giminės vergas irgi seksualiai prieinamas. Tikriausiai todėl moteris ir paliepia jam – ir ne tik liepia, bet ir verčia tai daryti jėga apkabindama jį. Tai skiriasi nuo kitų Pradžios knygos moterų, kurios paprastai tik kalba. O ji ir pagriebia Juozapo drabužius, „garsiai šaukia“ (Pr. 39:14) bei „pakelia balsą“ (Pr. 39:18).


Kaip ši tema sutinkama pasaulio tautų folkloro ir mitų motyvuose?

Šiaurės Afrika

Egiptas

Vyresnysis brolis Anupas yra vedęs, o jaunesnysis Batu gyvena jo namuose. Sėjos metu A. nusiuntė B. atnešti daugiau sėklų, o tada A. žmona pasiūlė B. sueiti su ja. B. piktai atsisako, tačiau vakare A. žmona apsimeta serganti ir sumušta, kaltindama B. užpuolus ją. Karvės perspėja B., kad A. ketina jį nužudyti. A. vejasi B., o šis pasiprašo Ra pagalbos. Ra tarp jų sukuria vandens erdvę. Ryte B. iš kito kranto šaukia A. apie tai, kas įvyko, nupjauna savo penį ir eta jį į vandenį, kur jį nuryja šamas. B. išeina į Kedro slėnį, prieš tai perspėjęs, kad jei alaus bokale suputos, vadinasi kažkas jam nutiko. Grįžęs namo a, užmuša žmoną, o kūną išmeta šunims. O Kedro slėnyje B. uždeda širdį ant žiedo, ištisas dienas medžioja, pasistato pilį, Eneidės dievai, o tiksliau Khnumas, sutveria jam moterį. Jūra bando ją pagrobti, jis sušunka Kedrui, kad tasai sučiuptų ją, tasai sugriebia sruogą. Jūra jį nuneša ten, kur skalbė faraonui. Tasai pasiunčia vyrus pas moterį, tačiau B. juos užmuša. Faraonas siunčia vėl, ir moterį atveda pas jį. Ji pasako, kad jos vyro esybė (gyvybė kedro žiede. Tada kariai nukerta kedrą. B. miršta, o A. suputoja alus. A. suranda B. lavoną, ketvirtais metais randa sėklytę, kurią įdeda į vandenį. Tai ir buvo B. širdis. Tasai atgyja, nurijęs vandenį su sėkla. B. virsta jaučiu. A. parduoda jį faraonui. B. kurį laiką atvirsta žmogumi ir apkaltina moterį. Toji paprašo jai paruošti jaučio kepenų patiekalą. Iš dviejų jaučio kraujo lašų per naktį užaugo du medžiai - persėjos5). Moteris prašo faraoną juos nukirsti ir iš jų pagaminti baldus. Viena skiedra pateko moteriai į burną ir toji pagimdė sūnų. Po faraono mirties tas gauna sostą, papasakoja savo istoriją. Praėjus 30 m. po B mirties A. tampa faraonu.
Livšicas, 1975, p.87-102

Vakarų Afrika

Songajai6)

Negražus vyresnysis brolis Kelimabė veda, o jo žmona siūlo savo meilę jaunesniajam gražuoliui Kelikelimabei. Žada galvijų, nusiveda į miegamąjį, o kai tasai atsisako, susitaršo ir pareiškia vyrui, kad jo brolis bandė ją išprievartauti. Vyresnysis nupjauna jaunesniajam penį, nubėga į mišką. Jaunesnysis eina jo ieškoti ir aptinka gyvenvietę. Vado tarnaitė sužavėta jo grožio, jo duktė prašo tėvą ištekinti už jo. Kelikelimabė priverstas sutikti. Jis bando nusiskandinti. Žmogus nuveda jį pas dvasias, kurios atstato jo penį. Jis gyvena laimingai su žmona, kuri jam pagimdo sūnų, kurį pavadina Kelimabe. Tada išleidžia vyrą surasti brolį. Musa Nyame jį suranda, sutramdo driadą, kurią tasai yra vedęs. Broliai susitinka ir susitaiko, MN užmuša pirmąją Kelimabės žmoną.
Stephen Belcher. African Myths of Origin by, 2005, p.24-30

Mofu-gudurai7)

Nesant vyro jo žmona nemaitina jaunesniojo brolio. Tačiau kartą pagamina puikius pietus ir pašaukia jaunuolį: tas netiki jos gerumu, pietums pasikviečia draugus, o pats nevalgo, slepia savo porciją kalabasoje8). Įsiutus moteris susitaršo, tarsi ją būtų išprievartavę, ir skundžiasi vyrui. Tas patykoja brolį ir jį iškastruoja. Jaunuolis papasakoja kaip buvo, liudininkais pasikviečia draugus, parodo kalabasą su neliestu valgiu, ir išeina. Prie jo prisijungia tamsos dukra, menulio dukra, vandenų dvasios dukra (už teisę prisijungti ji per upę padaro sausą praėjimą), saulės dukra (sumažina kaitrą). Miške jos įrengia turtingą ūkį, tačiau stebisi, kad jaunuolis nemiega su jomis. Jis slepia savo negalią, išbėga ir sutinka senę. Toji iš eilės jam parodo 4 dėžutes su peniais: senių, vaikų, suaugusių, jaunuolių. Nurodo imti iš paskutinės, pritvirtina penį ir paliepia pirmiausia sueiti su ja – ir jis tai padaro. Ji įsako jam atnešti pirmąjį gimusį kūdikį, kurį suės mainais už duotą penį. Jis su žmona atveda vaiką. Kai tik senė pakelia peilį prie jo gerklės, vaikas nusijuokia. Senė nusprendžia nepjauti jo ir gražina tėvams. Djado pasakoja žmonėms, kad jų vadas netikras, o tikrasis gyvena miške. Žmonės nueina ten, juos gerai pamaitina, o vadas kalnuose maitino prastai. Tas pašaukia jaunuolį ir pareikalauja: 1) suskaldyti apvalų akmenį į dvi lygias dalis (suskaldo tamsos duktė); 2) atskirti sezamo sėklas ir smėlį (žmonos paveda tai skruzdėlėms); 3) atnešti ilgą lygią ietį (ją davė žmonos); 4) atpažinti vado paskutinę žmoną ir mėgstamą žirgą (tamsos duktė ateina pas vadą apsimetusi sene, sužino, kokia jos mėgstama skara ir kad žirgas pilkas). Senąjį vadą nužudo, išrenka jaunuolį. Žmonos nurodo joms visad palikti papjautų gyvulių kepenis. Tarnas įkalba joms duoti mėsą. Žmonos viską pradangina, jaunuoliui lieka tik kailis prisidengimui; jis prašo atleisti ir visos žmonos sugrįžta. Toliau jis jų klauso.
Jorin-Barreteau, 2001, nr.25, p.200-226

Bantukalbė Afrika

Mbundu9)

Vienoje vietovėje moterys buvo nevaisingos. Senė duoda vaistų ir kiekviena penkerių vyrų žmona pagimdo po berniuką. Visi jie buvo Lau broliai, o iš visų jų gražiausias Lau Kimalauezo (K. – jo motinos vyro vardas, o motina mirė). Angplos valdovas pasikviečia jį pas save. Jis tėvui palieka savo medinį atvaizdą. Jį įsimyli nauja K. žmona ir per pasiuntinį praneša LK. Tas yra vedęs ir nesureaguoja. Ji įtikina K. gražinti jį namo, o pati susižaloja ir apkaltina LK, kad tasai ją užpuolė. LK tyli, ketveri LK broliai paeiliui pasakoja savas versija, kuriose vyriškiai žūva dėl moters kaltės. Paskutiniu pasakoja LK ir tada moterį nubaudžia.
Nekrasova, 1975, 20-35

Kikujai

Mirdamas tėvas įpareigoja sūnų nelįsti į svetimus reikalus, nepatikėti paslapčių žmonai, nepraleisti slaptų vyrų susirinkimų, negulti miego slėnio apačioje, užkasti jo pirštą. Iš piršto išauga nuostabus medis ir visi panorsta sužinoti jo paslaptį. Vienas vyriškas nurodo savo dukrai ištekėti už jaunuolio. Tas, kai žmona pagimdė berniuką, sutinka jai pasakyti medžio pavadinimą – “Mano tėvo pirštas”. Žmona išeina, pasiėmusi vaiką, ir pasako tai tėvui, o tas papasakoja visiems. Jaunuolis išeina, pasilieka su turtingu piemeniu, turinčiu jauną sūnų. Kai visi lieka naktį slėnyje, jaunuolis nuveda šeimininką į kalną, o nakčiai pasilikusius slėnyje nuplovė nuošliauža. Kartą atsitiktinai pamato šeimininko žmoną su meilužiu. Jis tyli, tačiau žmona galvoja, kad jis papasakos. Ji jį apkaltina (nenurodyta dėl ko), ir vyras iškart nusprendžia pražudyti jaunuolį nurodo piemenims iškasti duobę ir joje užkasti tą, kuris ateis pirmas ryte. Jis pasiunčia jaunuolį, tačiau tasai pamato slaptą vyrų susirinkimą ir pasilieka su jais. Tada šeimininkas siunčia sūnų – ir piemenys jį užkasa gyvą. Žmonės aiškinasi ir išsiaiškina: šeimininkas nubaudžia žmoną, turtą palieka jaunuoliui, o pats nusižudo.
C. Gagnolo C. Kikuyu tales // African Studies, 1952. Vol. 11. No. 3. P. 123–135.

O dabar pažvelkime į visiškai priešingą Žemės pusę.

JAV pietryčiai

Tunika

Moteris prašo vyro giminaitį užmušti voverę, tada jos nagais subraižo savo kūną ir apkaltina jaunuolį, kad tasai, atseit, kėsinosi į ją. Dėdė duoda giminaičiui sunkius pavedimus, palieka kitame jūros krante, iš kur jį perkelia krokodilas. Tada jaunuolis nužudo dėdę ir jo žmones. Jis virsta griaustiniu.
M.R. Haas, Tunica Texts, 1950; Swanton, 1911:

Biloksiai

Dėdė paliko našlaitį giminaitį pasninkauti namuose, tačiau sesuo nešiojo jam maistą. Dėdės žmona veltui viliojo jaunuolį iš namų, kad užmuštų baltąją voverę, o tada ji paprašė ją užmušti per skylę sienoje. Jaunuolis išrovė voveriai nagus, tačiau vieno nepastebėjo. Juo moteris susibraižė savo kūną ir papasakojo vyrui, kad jaunuolis išėjo laukan ir tai padarė. Dėdė pareikalavo atnešti: a) nendrių strėlėms (nendrynuose gyvena pavojingi gyvūnai); b) pavojingo paukščio-žuvininko plunksnų (jaunuolis užlipo į lizdą, erelio patelė davė jam plunksnų ir vieną jauniklį, liepdama jį paleisti namuose, kur jis nusinešė dėdės vaiką); dėdė išplaukė su jaunuoliu medžioti elnių į kitą gėlos jūros krantą, tačiau jį ten paliko. Jaunuolis klaidžioja po mišką, keikia pelėdas, genius. Genys prašo, kad jis jo nekeiktų, nuveda prie savo namų drevėje. Kad jaunuolis pasikeltų, jis pasidaro kopėčias iš grybų. Žmogėdra prie medžio atveda savo šunis (tai pumos, jaguarai, vilkai, meškėnai), lipa į medį. Kopėčių skersinis-grybas lūžta, ji krenta, šaukia „Čia aš!”, tačiau vis tiek jos „šunys” jos vos nesudrasko. Jaunuolis bėga prie vandens, lipa į medį. Dvi moterys gaudo jo atvaizdą, jis spjaudosi, jos jį pamato, paima į namus kad būtų jų vyru, paduoda veidrodį. Tas moteris vaikystėje pagrobė žmogėdra. Kai toji įėjo, jis su veidrodžiu paleido saulės zuikutį; žmogėdrai patiko, ji jo nežudė. Jaunuolis su moterimis nubėgo prie kranto, pradėjo giedoti. Nuveja atplaukusius vėžlį, šamą, vėjažuvę, o sutinka plaukti tik ant krokodilo.

Jis šaudo į priekį strėles; krokodilas plaukia prie jų ir perkanda. Jaunuolis lėto kailius, paplotėlius – krokodilas juos prarija. Paskutinė strėlė nukrenta prie kranto – ir jaunuolis su žmonomis spėja nušokti. Sesuo atpažįsta brolio strėlę. Ji prižiūrėjo dėdės kūdikį – įmeta šį į verdantį vandenį. Dėdė nurodo dviem vyrams užmušti ją vėzdais nuvedus toliau nuo namų. Brolis paleidžia žaibą, vyrai virsta maitvanagiu ir oposumu, o jų vėzdai virto jų uodegomis. Brolis ėmė kilti į dangų, liepė seseriai laikyti jį už kojų, tačiau ji nesugebėjo jo išlaikyti, pavirto miško naktine vištele, kuri gieda prieš auštant, o brolis pavirto griaustiniu.
Swanton, 1911, 319-322:

Dėdė Tuchei liepia likti namuose dėl apeigų. Dėdės žmona prašo, kad jis nušautų voverę. Jis šauna per plyšį sienoje. Jo sesuo išrauna voveriai nagus, tačiau užmiršta vieną. Dėdės žmona juo susibraižo kūną ir apkaltina T. Dėdė liepia jam atnešti ypatingų ruošinių strėlėms, baltojo kalakuto plunksnų, elnio sausgyslių. Jam padeda triušis ir elnias. Jis užmuša piktąjį senį, kuris jį primušė. Dėdė paprašo erelio jauniklio, kad jo kūdikis turėtų su kuo žaisti. Erelis duoda jam jauniklį, o tas sulesa kūdikį. Dėdė nuplukdo T. į kitą jūros krantą, kad jis ten nudegintų žolę, ir palieka. Genys iškiša savo liežuvį kaip virvę, kad jis įliptų į medį artinantis žmogėdrai. Pelėda pagamina kopėčias iš ant medžio augančių grybų, tačiau vieną grybą pritvirtina netvirtai. Žmogėdra lipa grybais, krenta, jos šunys puola ją, manydami, kad tai T. Ryte ją paleidžia. T. ateina pas ją, veda jos dukteris, tačiau ji bando jį užmušti: jis patenka į jos spąstus. Ji klausia, į kur mirtinai smogti, o jis atsako, kad į galvą. Ji netiki, bando smogti į kulkšnį. Jis kerta jai kirviu, išverda jos kūną, tačiau ji atgyja. Jos dukterys kiša įkaitintą geležį jai į galvą, nuo ko ji miršta. T. su žmonomis plaukia ant krokodilo; T. jam mėto maistą, o tada šauna į priekį strėlę. Galiausiai nulekia į krantą ant savo strėlės. Liepia seseriai į verdantį vandenį įmesti dėdės kūdikį. Išžudo dėdės vyrus, virsta griaustiniu, o jo sesuo – paukščiu oželiu nykštuku. Dabar prieš lietų kvarksi rupūžės, kaip joms buvo liepęs T.
Dorsey, Swanton 1912, nr.28, 99-107

Orinoko delta.

Maudydamasi upėje moteris siūlosi vyro giminaičiui. Tasai ją atstumia, išeina gyventi pas vyresnį dėdę vardu Giedra Karšta Diena. Jaunesnysis dėdė apkaltina jį kėsinimusi į jo žmoną. Jie susimuša, giminaitis pargriauna dėdę. Vyresnysis dėdė išplukdo giminaitį į salą. Begrįžtant dėdės galva plyšta ir iš jos išsiveržia saulės karštis.
Roth 1915, nr. 197: 255-256


Paaiškinimai

1) Pamatinis akmuo (Even ha-Štiyya) – uola Jeruzalės musulmoniškame Uolos kupolo centre, kuri laikoma kertiniu pasaulio akmeniu, nes būtent nuo jo Viešpats pradėjo pasaulio tvėrimą. Dar vadinamas Pradurtu akmeniu, nes pietryčių kampe turi nedidelę skylę/ 17,7 m ilgio ir 13,5 m pločio uola iškilusi į 1,25-2 m aukštį. Ji laikoma šventa ir aptverta paauksuota tvorele, kad niekas prie jos neprisliestų. Tačiau tai prieštarauja hebrajiškiems šaltiniams. Štai anot Mišnos jis iškyla vos per jis iškyla vos per pirštus.

2) Heliodoras iš Emesos - 3-4 a. erotinių istorijų senovės graikų rašytojas, „Etiopikos“ autorius. Sokratas Scholastikas teigia, kad vėliau Heliodoras apsikrikštijo ir tapo Trikos vyskupu. Viduramžiais buvo paplitusi legenda, kad atseit valdžia pareikalavo, kad jis arba sudegintų savo kūrinį, arba atsisakytų vyskupystės – ir Heliodoras pasirinko antrąjį variantą.

3) Fedra - Kretos princesė graikų mitologijoje, Mino ir Pasifajės duktė. Tesėjas, mirus pirmajai žmonai, vedė ją. Afroditė privertė ją įsimylėti posūnį Ipolitą, nes buvo įsižeidusi dėl Ipolito dėmesio Artemidei. Tačiau tasai atstūmė Fedrą, todėl ji laiške apšmeižė Ipolitą, o pati nusižudė pasikardama (ši istorija pateikta Euripido tragedijoje „Ipolitas“).

4) Cezaris Arlietis (Caesarius Arelatensis, apie 468-542) – vienas paskutinių iškilių Galijos dvasininkų, įvedęs nemažai asketinių element į vakarietišką krikščionybę. Išliko apie 250 jo pamokslų. Jo „Regula virginum“ (512) buvo pirmoji vakarietiška regula, skirta moterims-vienuolėms.

5) Persėjos (Persea) - visžalių augalų gentis, priklausanti lauramedinių šeimai. Geriausiai žinomas genties atstovas yra avokadas.

6) Songajai - Afrikos tauta, daugiausia gyvenanti Nigerio vidurupio baseline; apie 4,5 mln. gyv. Kalba priklauso Nilo-Sacharos kalbų šeimai. Viduramžiais buvo įkūrę galingą imperiją, 15-16 a. dominavusią Vakarų Afrikoje. Augino grūdines kultūras, laiko nedideles raguočių bandas ir žvejoja. Buvo siejami su karavanų prekyba. Populiarus jų folklore veikėjas yra milžinas Faran Maka Bote, įveikęs Nigerio upės dvasią. Tačiau juo nepatenkintas tapo griaustinio dievas Dongo, nurodęs, kad jei Faranas rengs šventes, tai nusileis į šokėjų kūnus ir padės jiems Nigerio upėje.

7) Mofu-Gudur - etninė Mofu šeimos grupė šiaurės Kamerūne, netoli sienos su Nigerija; apie 90 tūkst. gyv.

8) Kalabasa (arba kalabašas) - indas, gaminamas iš ilgmoliūgio (Lagenaria ir kitų moliūginių Cucurbitaceae). Naudojamas Pietų Amerikoje (pvz., matei gerti), Afrikoje, Okeanijoje. Kalabasos įvairiose kultūrose buvo laikomos turinčiomis magiškų savybių.

9) Ambundu arba Šiaurės Mbundu - bantu grupės tauta, gyvenanti Angolos šiaurės vakaruose, kalbanti kimbundu kalba. Apie 2,5 mln. gyv. (antra pagal gausumą Angolos tauta). Tradicinis užsiėmimas – žemdirbystė (soros, sorgai; nuo 16-17 a. – manijokai ir kukurūzai). Dalis augina prekines kultūras: kavą, bananus, cukranendres, tabaką, ryžius ir kt. Pakrantėje žvejojama.

Pasaulio genezė
Apie dievo vardą ...
Biblijos Pradžios knyga
Pirmieji krikščionių raštai
Komentarai Pradžios knygai
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Išminčių akmenys ar pirmas kompiuteris?
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Dvasininkų smaginimosi istorija
Karaliaus Jokūbo biblija
Kaip buvo užrašyta Tora?
indėnų kosmologiniai mitai
Zep Tepi - pirmasis laikas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Dievas - vienas mūsų?
Apie šv. Dvasią
Dievo vardai
Religijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis