Pradžios knygos komentarai  

Pr. 1:1: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.

Šiame puslapyje pateikiami kai kurių teologų ir Bažnyčios Tėvų komentarai Pradžios knygos pirmosioms eilutėms. Kol kas komentuojama tik Pr. 1:1 eilutė (vėliau bus pateikti ir kitoms eilutėms), o trumpesnius komentarus galite paskaityti šiame puslapyje >>>>

A.P. Lopuchinas1)

„Pradžioje...“ –
Tiek Bažnyčios Tėvų, tiek vėlesniuose aiškinimuose vyrauja du pagrindiniai šio žodžio išaiškinimai. Pagal vyraujantį vienų aiškinimą – tai tik chronologinė nuoroda į „regimų daiktų tvėrimo pradžią“ (Efraemas Sirietis). Tačiau pagal alegorinį aiškinimą (Teofilas iš Antiochijos,  Origenas,  Ambrozijus,  Augustinas ir kt.), „Pradžioje“ slepia savyje iš Tėvo gimstančią antrąją Trejybės hipostazę – Dievo sūnų, kuriame ir per kurį buvo užbaigtas visas tvėrimo procesas (Jon 1:3, Kol. 1:16).

„Sutvėrė“ –
panaudotas žodis „bara“, kuris tiek judėjų, tiek krikščionių supratimu reiškia dieviško veiksmo idėjos išraiška; jis turi kūrybinės veiklos arba sukūrimo iš nieko reikšmę. Juo tarsi atmetamos visos materialistinės hipotezės apie pasaulį kaip savastį turinčią būtį, bei panteistinės, kaip dievybės emanacijos arba ištekėjimo pasekmė – įtvirtinant požiūrį kaip Dievo rankų tvarinį, kai pasaulis buvo prikeltas iš nebūties Dievo valia ir jo visagalybe.

Kol 1:16: ... nes jame sukurta visa, kas danguje ir žemėje, kas regima ir neregima...

Job 38:4-7: Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? ... Kas nustatė jos matmenis – tikrai tu žinai! Argi kas ištiesė ant jos matavimo virvę? Į ką buvo jos šulai įleisti ir kas padėjo jos kertinį akmenį, kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visi dangaus gyvūnai šaukė iš džiaugsmo?

„Dangų ir žemę“ –
jiedu, kaip du priešingi pasaulio poliai, paprastai reiškia „visą Visatą“. Kai kurie čia įžvelgia ir kaip matomo bei nematomo pasaulio sutvėrimą (Teofilas iš Antiochijos, Vasilijus Didysis, Teodoritas2), Origenas, Jonas iš Damasko3) ir kt.). Tai grindžiama tuo, kad, pirma, „dangus“ naudojamas kaip dangaus gyventojų (angelų) sinonimas, o antra, vėlesniame pasakojimo kontekste chaotiška betvarkė skiriama tik žemei, t.y. regimam pasauliui – kai „dangus“ atskiriamas nuo „žemės“ ir tarsi priešpastatomas jai kaip sutvarkytas, neregimas pasaulis. Patvirtinimų tam surandama tiek Senajame (Job 38:4-7), tiek Naujajame (Kol 1:16) testamentuose.


Origenas

Kas yra visa ko pradžia, jei ne Viešpats mūsų ir Išpirkėjas mūsų (1 Tim 4:10) Jėzus Kristus, gimęs anksčiau už bet kurį tvarinį (Kol 1:15)? Taigi, toje Pradžioje, t.y. savo Žodyje, Dievas sukūrė dangų ir žemę. Taip ir evangelistas Jonas sako pirmais savo Evangelijos žodžiais (Jon 1:1-3).

Čia nekalbama apie kokią nors pradžią laike, o sakoma, kad dangus ir žemė bei visa, kas sutverta, sukurta „Pradžioje“, t.y. Išpirkėjuje.


Nemezijus Emesietis4). Apie žmogaus prigimtį

Pirmenybę teikiantys žydų mokymui [apie pasaulio tvėrimą] nesutinka dėl dangaus ir žemės. Būtent, ir dauguma, sako, kad dangus ir žemė sukurti ne iš kokios nors iš anksto paruoštos medžiagos... Apolinaras tuo tarpu laiko, kad Dievas dangų ir žemę sutvėrė iš bedugnės.

Nors Mozė savo kosmogonijoje nemini bedugnės kaip sukurtos, Jobo knygoje pasakyta: „Sukūręs bedugnę“. Būtent iš jos kaip iš materijos, Apolinaro5) nuomone, susidarė visa kita. Aišku, bedugnė ne pirmapradė, tačiau ji sukurta anksčiau už visa kita. Pats bedugnės pavadinimas rodo materijos beribiškumą. Tačiau kaip apie tai begalvotume, nėra jokio skirtumo – juk ir šiuo atveju Dievas lieka Dievu ir visa ko Kūrėju, viską sukūrusiu iš nieko.


Palaimintasis Augustinas

Taigi, žodžiai, Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę gali būti tyrinėjimo objektu iš šių pusių: Ar reikia juos suprasti tik istoriškai ar jie reiškia kažką kita, kaip jie dera su Evangelija ir kodėl [Pradžios] knyga taip prasideda. Toliau, istorine prasme galimas klausimas, ką reiškia pradžioje, t.y. pradžioje laike ar Pradžioje – pačioje Dievo Išmintimi, nes ir pats Dievo Sūnus save pavadino Pradžia, kai jo klausta: Kas gi toks tu esi? Ir atsakė jiems: Pradžioje esu tas, kaip kad jums sakau... (Jon 8:25). Nes yra Pradžia be pradžios ir Pradžia nuo kitos Pradžios. Pradžia be pradžios – vien tik Tėvas, todėl mes ir tikim, kad visa [kilo] iš vienos pradžios. Sūnus yra pradžia ta prasme, kad jis iš Tėvo. Net ir pirmoji išmintinga būtybė gali būti pavadinta pradžia to, kam Dievo kūrime yra viršininku. Iš tikro, kadangi pradžia teisingai vadinama vadovu, tai savo nuosekliai kylančiame išvardijame apaštalas nepavadino žmonos kieno nors viršininku, nes vyrą pavadino žmonos viršininku, Kristų - vyro viršininku ir pagaliau Dievą – Kristaus viršininku (1 Kor 11:3): tokiu būdu tvarinys pavaldus Dievui.

Ar ne todėl pasakyta: pradžioje, kadangi tai buvo pirmasis tvėrimas? Tačiau ar kūrimų eilėje dangus ir žemė galėjo būti sukurti pirmiausia, jei pradžioje sukurti Angelai ir visos protingosios Galios? Nes ir Angelus mes turim laikyti sutvertais Dievo, nes 148-oje psalmėje pranašas išvardija ir Angelus, kai sako: is tarė, ir via buvo sukurta, į savo vietas viską padėjo amžių amžiams, nustatė darną, kuri niekada nesikeis (Ps 148:5). Tačiau jei Pasaulio tverims pirmiausia sukurti Angelai, tai galima paklausti, ar jie sukurti kai [jau] buvo laikas ar prieš bet kokį laiką, ar laiko pradžioje? Jei jie sukurti esant laikui, tai reiškia, kad buvo laikas iki sukuriant Angelus; o kadangi ir pats laikas yra tvarinys, tai tenka leisti kažką buvus anksčiau, nei buvo sutverti Angelai. Jei tarsim, kad jie sukurti laiko pradžioje, tai kartu su jais prasidėjo ir pats laikas, tai turėsim laikyti klaidinga kai kurių nuomonę, kad laikas prasidėjo kartu su dangumi ir žeme.

Jei Angelai sukurti iki laiko pradžios, tai tinka klausti, kaip tai dera su tolimesniais žodžiais: Ir tarė Dievas: Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute, kad atskirtume dieną nuo nakties ir tegu jie būna metų laikų, dienų ir metų ženklai...“ (Pr 1:14) Iš šių žodžių, matyt, seka, kad laikas prasidėjo tada, kai dangus ir dangaus šviesuliai pradėjo judėti jiems paskirtu keliu; o jei taip, taip kaip galėjo egzistuoti dienos anksčiau nei atsirado laikas, jei laikas gavo pradžią nuo šviesulių judėjimo, kurie, kaip pasakyta, sutverti ketvirtą dieną?

O gal tų dienų tvarka įvesta dėl žmogiškosios silpnybės, pagal pasakojimo dėsningumą, kad paprasta kalba žmonėms suteikti supratimą apie pakylėtus dalykus, nes ir pati pasakotojo kalba neįmanoma be kažko pirmo, vidurinio ir paskutinio? Arba, kad būtų šviesuliai, argi nepasakyta apie tuos laikus, kuriuos žmonės matuoja kūnišku judėjimu? Nes jei nebūtų jokio kūniškojo judėjimo, tai nebūtų ir jokio laiko; kas, beje, žmonėms ir taip savaime suprantama. Tačiau jei mes su tuo sutiksime, tai privalėsime klausti, ar gali būti laikas be kūnų judėjimo, bekūnio tvarinio judėjime, kokia siela ar net protas, kurie, be jokios abejonės, mąstant juda, ir tame judėjime viena būna anksčiau, o kita vėliau, kas neįmanoma be laiko bėgimo. Tad jei tai leisim, tai kartu leisim ir mintį, kad laikas buvo anksčiau už dangų ir žemę, jei anksčiau už dangų ir žemę buvo sutverti Angelai. Nes tada jau egzistavo tvarinys, kuriai laikas bėgo nekūniškuose judesiuose. Ir nebus klaidos, jei mes leisim, kad greta to tvarinio egzistuoja laikas, kaip jis egzistuoja sieloje, kuri priprato prie kūniškų judesių kūniškų jutimų dėka. O gali būti, kad valdančiuose ir aukščiausiuose tvariniuose ir nėra jo. Tačiau kaip bebūtų (šis dalykas labai paslaptingas ir žmogaus mąstymui neįveikiamas), o mes privalom tikėjimu jį priimti, nors tai ir viršija mūsų mąstymo matą, kad kiekvienas tvarinys turi pradžią ir kad pats laikas yra tvarinys, todėl ir jis turi pradžią ir visai nevienalaikis Sutvėrėjui.

Galima netgi pagalvoti, kad dangus ir žemė čia panaudoti bendrai vietoje viso tvarinio, nes dangumi pavadinta ir ši regima eterinė tvirtuma bei ta neregima aukštesniųjų Galių tvirtuma; o žeme – žemesnioji Pasaulio dalis su ją apgyvendintomis dvasingomis būtybėmis. Arba jei dangumi nepavadinta visas tas aukštesnysis ir neregimas tvarinys, o žeme visa, kas regima – tad šia žodžio prasme Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę galima suprasti kaip visą tvarinį? Ir gal būt netinkamai, lyginant su neregimu tvariniu, visas regimas vadinasi žeme, kad ir tasai, savo ruožtu, vadinasi dangumi. Todėl ir neregima siela, kai ji prisipildo meile regimiems daiktams ir ketina juos įsigyti, taip pat vadinama žemiška [žeme], kaip parašyta: Kaip gali dulkės ir pelenai būti išdidūs? (Sir 10:9)?

Tačiau galima paklausti, ar žinomu ir aiškiu būdu viskas pavadinta dangumi ir žeme, ar dangaus ir žeme pavadinta pati, pradžioje beformė, pasaulinė materija, kuri neišsakytu būdu, Dievo paliepimu po to sudėliota į dabartinę, su nustatytu pavidalu ir forma? Nes nors ir skaitome Rašte: Tavo visagalė ranka, sukūrusi pasaulį iš padrikos medžiagos (Išm 11:17), tačiau negalim pasakyti, kad ir pati materija, kokio tipo ji bebūtų, sukurta ne To, iš Kurio, kaip pripažįstam ir žinom, kilo viskas; taip kiekvieno atskiro daikto sudarymas ir nustatyto ir griežto pavidalo suteikimas vadinasi Pasauliu; pati gi materija pavadinta dangumi ir žeme, tarytum dangaus ir žemės sėkla; tai buvo dangus ir žemė netvarkingu ir susimaišiusiu pavidalu, būsenoje, patogioje formos įgavimui iš Dievo-Menininko. –
Nuo čia turėtume priimti žodžius Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę, nes nieko apie juos nereikėtų tvirtinti neapgalvotai.

Antanas Didysis

Klausimas: Kodėl Mozė pradėjo rašyti ne apie angelus ir aukštąjį, o praleidęs daugybę Angelų ir tai, kad dangus viršesnis, pradėjo pasakojimą dangumi ir žeme?

Atsakymas: Kaip su laikais ir žmonėmis, pradžioje parašoma tai, kas pastovu ir yra pagrindu. Nes tai buvo nauja žydams, sukilusiems iš Egipto, kurių ausys buvo pilnos suklaidinimų: nes vieni bedieviai dangumi laikė dangų, kiti – žemę, treti – vėjus ir debesis, besikeičiančius, o dar kiti – garbino saulę ir mėnulį; kiti garbino naktį, o kiti dieną, kad nusileidus šviesuliams liktų bedieviais; kiti dievais laikė naktį, miglą ir dulkes; dar kiti garbino greitai žūstantį ir pasibaigiantį; kiti sakė, kad dievai yra šaltiniai ir upės, kurie nusenka per karščius, o žiemą gausiai prisipildo vandens, - ir tai buvo jų dievai; dar vieni baiminosi ugnies kaip dievo, kuris gęsta nuo vandens ar jį maitinančio kuro trūkumo.

O bepročiai, kurie sudievino tai, kas blogiau už juos, tuščiaminčiai ir nemąstantys, pasitraukę nuo Tikrojo Dievo persiėmė suklydimu. Per juos Mozė, aprašydamas dieviškumus, praleido tai, kas aukščiau už pasaulį, ir pradėjo pasakojimą nuo apčiuopiamo, palyginimo pagalba nukreipdamas juos nuo esančio ir regimo prie mintijamo, neregimo ir tikrojo Dievo. Dieviškieji ūgliai, tie kurie su Ananija6), [nenusilenkę] Babilono dievams, ėjo per ugnį kaip žeme, nors ugnis liepsnojo nuo sieros, nuo smalos, ir sakė: Šlovinkite, visi sutvėrimai Viešpaties, Viešpatį. Taip jie nukreipinėjo bedievius chaldėjus, aiškindami, kas visi helenistiniai [pagoniški] dievai – tai tvariniai ir iš tiesų esą sutvertieji tikrojo Dievo Kūrėjo. Jie kalbėjo: Šlovinkite, Viešpaties Angelai, Viešpatį... Šlovinkite Viešpatį dangūs, vandenys, saule, mėnuli, žvaigždės, ugnie, žeme, kalnai, kalvos, galvijai, žvėris, ropliai, paukščiai... – visi, ką helenai [pagonys] padarė dievais.


Trumpos biografijos

1) Aleksandras Lopuchinas (1852-1904) – rusų stačiatikių teologas, vertėjas, Biblijos komentatorius; jo pagrindinis darbas buvo „Lopuchino Biblija“ (1904; 3 t. Biblija su komentarais).

2) Teodoretas iš Kiro (apie 393-458/466) – Antiochijos mokyklos teologas, Biblijos komentatorius, Kiro vyskupas (423-457). Kirilo iš Aleksandrijos priešininkas ir nestoriečių rėmėjas – už tai buvo apkaltintas Antrajame Efeso susirinkime, vėliau išteisintas Chalkedono susirinkime ir vėl apkaltintas erezija Penktajame visuotiniame susirinkime (553).
Jis mokė, kad krikščionybė yra absoliuti tobulybė, o pagonybė yra tamsa, turinti dingti su tiesos pasirodymu. Filosofiniuose samprotavimuose tematė tik tiesos šešlį. Svarbiausias veikalas yra „Bažnyčios istorija“ (5 kn., 449 m.), apimanti laikotarpį 324-429 m. Svarbus veikalas yra „Eranistas“. Apologetiniais jo veikalais yra „Prieš persų magus“, „Prieš judėjus“, „Helenų negalavimų gydymas“ ir t.t.

3) Jonas Damaskietis (apie 675-749) – krikščionių vienuolis ir dvasininkas Sirijoje, teologas, himnų kūrėjas, šventasis. Viduramžiais Velykų paskaičiavimo būdas vadintas „damaskiečio ranka“. Kovos su stabais laikotarpiu pasisakė už ikonų garbinimą. 754 m. susirinkimas keturissyk jį pasmerkė, tačiau 7 visuotinis susirinkimas patvirtino jo mokymo teisingumą. Jis žinomas kaip krikščioniškojo tikėjimo sistemintojas, parašęs fundamentalųjį „Pažinimo šaltinį“, apimantį filosofinį („Dialektika“), kaltinamąjį („Apie erezijas“) ir dogmatinį („Tikslus tikėjimo išdėstymas“) skyrius. Taip pat rašė poleminius traktatus: ikonų apgynimui, prie nestoriečius, monofizitus, manikėjus ir kt. Sudarė paaiškinimus Pauliaus laiškams. Jam priklauso keli pamokslai apie Dievo Motiną. Parašė kelis kanonus, ypatingas palestiniško tipo giesmes, kai kurias maldas.
Taip pat žr. >>>>>

4) Nemezijus – 4 a. krikščionių filosofas neoplatonikas, Aleksandrijos mokyklos atstovas. Jo traktatas „Apie žmogaus prigimtį“ aiškina žmogaus esmę demiurginės teorijos pagrindu; jo didesnę dalį sudaro psichinių sugebėjimų analizei. Tačiau paskutiniuose skyriuose jis aptaria likimą. Jei žmogui nepavyksta veikti taip, kaip jam liepia laisvas protas, tai viskas vyksta dėl dieviško numatymo. Numatymas, skirtingai nuo betiksliai veikiančio likimo, veikia tik galutinio žmogaus tikslui.

5) Apolinaras iš Laodikėjos (m. apie 382/390 m.[) – krikščionių vyskupas Laodikėjoje (Sirija), teologas, vienas aršiausių Ariano mokymo priešininkų. Rašė mėgdžiodamas graikų klasikus, o Senojo testamento siužetai pasitarnavo temomis jo herojiškoms giesmėms ir tragedijoms (išliko tik sueiliuotas Psalmių variantas). Naująjį testamentą jis pateikė mėgdžiodamas Platono dialogus. Jis žinomas originaliu mokymu apie Jėzų, kurį bažnyčia paskelbė eretišku. Anot jo, tobulas žmogus ir tobula dievybė negali būti viename asmenyje, tad Kristus, kaip tobulas žmogus, buvo nuodėmingas. Anot jo, Kristus turėjo tik dvi žmogiškosios prigimties dalis (kūną ir sielą), o trečiąją dalį (protą) užėmė dieviškasis Logosas.

6) Ananija iš Damasko („Dievo pamalonintas“) – krikščionių kankinys, Jono Damaskiečio mokinys, Damasko vyskupas, minimas „Apaštalų darbuose“ (Apd 9:10-18). Tada nuvyko Eleuferopolylį, pakeliui gydydamas ligonius, bet jo valdytojas-pagonis liepė jį išvesti iš miesto ir užmėtyti akmenis. Jis taip ir žuvo.

Monoteizmas
Pasaulio genezė
Apie dievo vardą ...
Biblijos Pradžios knyga
Pirmieji krikščionių raštai
Komentarai Pradžios knygai
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Išminčių akmenys ar pirmas kompiuteris?
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Karaliaus Jokūbo biblija
Kaip buvo užrašyta Tora?
Zep Tepi - pirmasis laikas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Dievas - vienas mūsų?
Kaip jie mus darė
Apie šv. Dvasią
Dievo vardai
Religijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis