Genezė: Pradžios knygos komentarai. Biblija. Vartiklis

Pr.1:2. O žemė buvo padrika [neįžvelgiama] ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,
ir vėjas iš Dievo [Dievo dvasia] dvelkė [sklandė] viršum vandenų.

Šiame puslapyje pateikiami kai kurių teologų ir Bažnyčios Tėvų komentarai Pradžios knygos pirmosioms eilutėms. Kol kas komentuojama tik Pr. 1:1 eilutė (vėliau bus pateikti ir kitoms eilutėms), o trumpesnius komentarus galite paskaityti šiame puslapyje >>>>
Komentarai Pradžios knygos 1:1

Palaimintasis Jeronimas Stridonskis. „Žydų klausimai apie Pradžios knygą“

Vietoje to, kas rašoma „sklandė“, žydų tekste yra „Merefet“, ką galima perteikti kaip „perėjo“ ar „šildė“. Tai panašu į paukštę, savo šiluma perduodančią gyvybę paukščiukams kiaušiniuose. Iš čia tampa aišku, kad kalbama ne apie „pasaulio dvasią“, kaip mano kai kurie, o apie Šventąją Dvasią. Ji gi ir vadinasi visa ko nuo pradžių Gyvintoja. Jo jei ji Gyvintoja, tai, aišku, [toks] ir Kūrėjas. O jei Kūrėjas, tai ir Dievas. Juk pasakyta: „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja“ (Ps. 104:30).

Toje pačioje knygoje toliau parašyta: „Ir tamsa [buvo] virš bedugnės“. Šią vietą nurodo manichėjai sakydami: vadinasi Dievus tūnojo tamsoje, kol nesutvėrė šviesos? Iš tikro tai jie tūno nežinojimo tamsoje ir todėl nesuvokia šviesos, kurioje buvojo Dievas, kol nesutvėrė tos šviesos. Nes jie nežino kitos šviesos be matomos kūno akimis; ir todėl tą saulę, kurią regime taip, kaip ją regi ne tik aukštesnieji gyvūnai, bet ir vabzdžiai ir kirminai, jie garbina kaip dalį tos šviesos, kurioje randasi Dievas. Mes gi suprantame, kad šviesa, kurioje randasi Dievas, - kitokia. Ji yra toji šviesa, apie kurią skaitome Evangelijoje: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, - ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1.9).

Tuose žodžiuose pateikiamas supratimas apie beformiškumą, kad žmonės galėtų palaipsniui pasiekti prasmę to, kas nepasisiekiama vaizduotei, nepajėgiai įsivaizduoti ką nors neturint jokios formos. Būtent iš tos beformės materijos ir rados mūsų dangus ir žemė, jau įforminti ir užpildyti viskuo, apie ką toliau kalbama pasakojant apie pasaulio sutvarkymą per 6 dienas. Visa tai jau pajungta laiko kaitai dėl tvarkančių pakeitimų jų judėjimuose ir formose.

Jis sako: „Tamsa buvo virš gelmės“. „Gelme“ vadinama vandenų gausybė. O kad ir gelmės atsirado, apie liudija Raštai, kai sako „Kai dar nebuvo gelmių, ... prieš padedant kalnų pamatus, anksčiau kalvų“ (Pat. 8:24-25), - taigi, ir gelmės atsirado.

Klausyk, kaip kadaise atsirado ir oras. „Ir Dievo dvasia sklandė viršum vandenų“. Dvasia Pradžios knygos autorius laiko ne Šventąją dvasią, - nes nesukurtoji esatis nepriskiriama prie tvarinių, - o taip vadinamas oro dvelksmas. Panašiai kaip pasakojime apie pranašą Eliją parašyta: „dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas“ (1 Kar. 18:45). Taip ir čia dvasia suprantama kaip oras.

Sako: „Tamsa buvo virš gelmės“. Taigi, sakys, kad ir tamsą sutvėrė Dievas? Taigi, iš kur tamsa? Sako, kad Dievas jos nesutvėrė, nes Dievas nekuria nei tamsos, nei tamsumo. Daugelis sake, kad tai dangaus mestas šešėlis. Kai, kaip sako, atsirado aukštasis dangus, o dangaus šviesulių dar nebuvo, tai žeme apsinuogino ir susidarė tamsuma. Tačiau aukštasis dangus šviesus, o ne tamsus, nes jis, nors ir neturi saulės, mėnulio ir žvaigždžių, šviesus pagal savo paties prigimtį. Taigi, jei dangus radosi netoliese aukštai, o žemė tįsojo apačioje, - spindintis viršuje, o apšviečiamas apačioje, - tai iš kur tamsuma?

Man atrodo, kad galima paaiškinti taip: kadangi vanduo dengė žemės paviršių, tai virš vandenų kaupėsi tirštas rūkas, kaip ir dabar būna virš upių; tamsą sukeliantis rūkas sudarė debesis, o debesys, mesdami šešėlį, sukėlė tamsą. Kad debesys sukelia tamsą, apie tai sakoma ir Raštuose: „dangus apsiniaukė juodais debesimis“ (1 Kar. 18:45). Taigi, tamsa buvo nuo debesų. Tokia tamsa buvo ir Egipte, - tamsa ne todėl, kad atėjo naktis, o nuo susidariusio rūko (Iš. 10:22: „visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egiptą“). Tiksliai taip buvo ir Sinajaus kalne: tamsumas buvo ne dėl atėjusios nakties, o dėl įvykusio užtemimo (Įst. 4:11: „jį gaubė tirštas tamsus debesis“). Taip kilo tamsa ir nukryžiuojant Kristų – ne dėl atėjusios nakties, o dėl įvykusio užtemimo. Taigi dieviškų žodžių nereikia suprasti tiesiogine prasme.

„Ir Dievo dvasia sklandė viršum vandenų“. Dvasią Pradžios knygos autorius supranta vėją, kaip ir kitoje vietoje Psalmių autorius, kai sako: „lyg Taršišo laivai būtų buvę ryčio audros skandinami“ (Ps. 48:8), dvasia vadindamas oro dvelksmą. Nepagalvok, kad viena – oras, o kita – vėjas, nes pats oras, jį išjudinus, sukelia vėją, ką liudija patirtis. Taip, dažnai, sujudinus ramų orą ventiliatoriumi ar vėduokle, gauname oro dvelksmą. Kad parodytų pačiu žodžiu „dvasia“, kad vėjas yra oro judėjimas, Pradžios knygos autorius tam ir pasakė: „dvelkė“, nes vėjui būdinga dvelkti virš kūrinijos.

Geras meistras pradžioje įrengia pamatus, o tada eilės tvarka stato pastato dalis ir papildo papuošimais. Taigi, kai buvo padėti žemės pagrindai ir įtvirtinta dangaus substancija – nes tiedu yra kertiniai esaties akmenys, - Mozė pridūrė: ‚ žemė buvo neįžvelgiama ir tuščia‘. Ką reiškia buvo? Kad tik tame neįžiūrėtume šiame pasakyme begalinumą ir bepradžiadystę ir nepareikštume: štai, netgi pagal dieviškus Raštus materija, kaip sako filosofai, neturėjo pradžios! Tačiau tiems, kurie taip sako, atsakysime: taip pat parašyta, kad Kainas buvo žemdirbys (Pr. 4:2); ir apie tą, kurio vardas Jabalas, pasakyta Rašte: jis buvo visų grojančių lyra ir fleita tėvas (Pr. 4:21); ir apie Jobą: buvo vyras Uzo krašte, kurio vardas Jovas (Job. 1:1). Tad tegu jie baigia kabinėtis prie žodžių, nes Mozė dar anksčiau pasakė: Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Taigi buvo pasakyta apie žemę todėl, kad ji prieš tai buvo sutverta. Jei kai kurie teigia, kad ji be pradžios ir kad ne tik Viešpats, bet ir materija neturėjo pradžios, tegu nurodo, kur ji radosi. Jei kokioje nors vietoje, tai vadinasi be pradžios ir ta vieta, kurioje buvojo pradžios neturinti esaties materija. Jei taip svarstyti apie vietą absurdiška, pažiūrėkime, ar neturėtume laikyti žemės sklendžiančios, nes ji, neturėdama pagrindo, laikėsi sparnų mostų pagalba. Iš kur mes galime susivokti apie tuos sparnus?

Pr. 4:2: Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu.

Pr. 4:21: Jabalas buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda.

Job. 1:1: Kadaise Uzo šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. [Uzo šalis – kur nors Edomo krašte ar Arabijoje]

Galbūt, tam pasitelksime pranašo pasakymus, jį suprasdami taip, kad stebuklingi gyvūnai – tai žemės sparnai, ir tie žemės sparne buvo žvaigždynų sparnai? Tačiau jei taip suprasime pranašo žodžius, kas per oras buvo, kuriame sklendė žemė? Be oro jis skristi negali, o oro tuo metu dar nebuvo: juk kol kas dar nebuvo sutverti elementai, materijoje nebuvo skirtingumų, o tam laikui elementai dar nebuvo sukurti. Tad kur gi radosi, palaikoma sparnų mostų? Ji nesirado ore, nes oras yra pasaulietinis kūnas. O tai, kad oras yra kūnas, mes žinome iš to, kad, jei iššausim strėlę į tą vietą, į kurią ją nori nukreipti lankininkas, perplėštas oras iškart vėl susijungs. Kurgi buvo materija? Galbūt kas nors išsakys beprotišką prielaidą apie tai, kad ji radosi Dieve? Taigi, neregimas prigimtimi ir nekintantis Dievas, besirandantis nesuvokiamoje šviesoje, neperprantama ir tyriausia dvasia, talpino pasaulietinę materiją; ir pasaulis buvo Dievo dalimi, nors Dievo vergų sielos ne šio pasaulio, kaip pasakyta Raštuose: jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio (Jn 17:16). Kokiu gi būdu regimas susilieja su neregimu, visiškai paprastu, šiam regimam suteikusiu tvarką ir grožį?

Argi iš to, kas pasakyta, kad žemė buvo žemė neįžvelgiama, kai kurie nepagalvos, kad ji buvo neįžvelgiama savo esme, o ne todėl, kad, būdama padengta vandeniu, ji negalėjo būti matoma kūniškomis akimis, lygiai taip, kaip daug kas, kas yra vandens gelmėje, nepasiekiama aiškiam matymui mirtingomis akimis? Kaip bebūtų, laikoma, kad ne Dievui kažkas buvo neįžvelgiama, o žemiškam tvariniui, besiaiškinančiam sutvėrimą. Žemė pavadinta neįžvelgiama taip pat ir todėl, kad dar nebuvo šviesos, apšviečiančios pasaulį, nebuvo saulės – tik vėliau buvo sutverti dangaus šviesuliai. Ir jei saulės spindulys apšviečia net viską po vandeniu ir gelmes, į jas panardinęs savo spindesį, kas suabejos tuo, kad Dievui negalėjo būti nematoma, kas esti gelmėje? Argi ne taip reikia suprasti žemės neįžvelgiamumą, nes ji dar nežinojo Dievo Žodžio ir Jo apsaugos, neturėjo žmogaus, dėl kurio Dievas rūpinasi žeme pagal tai, kas parašyta: „Viešpats prižiūrės žmogaus sūnus, jei tasai protaus ir garbins Dievą“? Ir kitoje vietoje pasakyta: „Iš dangaus tarei savo nuosprendį; žemė nutirpo iš baimės ir tylėjo“ (Ps. 76:9). Ir teisingai žemė pavadinta neįžvelgiama, t.y. beforme, nes dar neįgavo reikiamos formos ir savo Kūrėjo atvaizdo.

Ps. 14:2 rašoma: „Viešpats žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją, norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas ir Dievo ieškantis“.

Gali būti, kas nors paklaus: kodėl Dievas, kad kaip jis pasakė, taip ir tapo pagal Jo žodį, iš karto nesuteikė reikiamo papuošimo atsirandantiems elementams? Argi negalėjo jis iš karto tverdamas priversti dangų spindėti su žvaigždėmis, o žemę – pasipuošti žiedais ir vaisiais? Žinoma, galėjo. Tačiau visa tai todėl ir vadinama iš pradžių „sutverta“, o vėliau „apiforminta“, kad nepagalvotume, kad tarsi visa tai nesutverta ir neturi pradžios, kad tarsi visos esaties rūšys buvo sukurtos iš pat pradžios ir vėliau nepatyrė jokio papildymo.

Gerai, kad Dvasia užsilaikė su dangaus papuošimu ir užgimstančia žeme, nes tokiu būdu privalėjo išdygti naujų [tvarinių] dalių sėklos pagal pranašo žodžius: Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, - tu atnaujini žemės veidą (Ps 103:30).

„Žemės“ sąvoka Biblijoje dažnai apima visą Žemės rutulį įtraukiant ir regimą dangų kaip jo išorinę atmosferos apvalkalą. Būtent šia prasme ji panaudota ir čia, kaip tai akivaizdu iš konteksto, kurio liudijimu tos „žemės“ chaotiška masė vėliau iš savęs išskyrė tvirtą dalį ir vandenį (Pr. 1:7).

Žodžiai „neįžvelgiama ir tuščia“, kuriais apibūdinama pirmapradė masė, numato mintį apie „tamsą, betvarkę ir sugriovimą“ (Jer 4:23), t.y. pateikia mintį apie visiško chaoso būseną, kurioje būsimos šviesos, oro, žemės, vandens elementai, o taip pat augalinės ir gyvūninės gyvybės užuomazgos dar neatskirtos ir tarsi permaišytos. Geresne analogija šiems žodžiams būtų vieta iš Saliamono išminčių, kurioje sakoma, kad Dievas sutvėrė pasaulį iš „beformės medžiagos“ (2 Pt 3:5)

Jer 4:23: Pažiūrėjau į žemę, ir štai – ji nualinta ir dyka!
Žvelgiau į dangų – jame nebuvo šviesos!

2 Pt 3:5: Mat jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu.

Įst 32:11: Kaip erelis skatina savo jauniklius,plazdendamas virš lizdo,taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,nešė pirmyn ant savo sparnų.
Vienas VIEŠPATS jį tevedė, su juo nebuvo jokio svetimo dievo.

„Ir tamsa virš gelmės...“ Toji tamsa buvo natūralia šviesos, kuri dar neegzistavo kaip atskira stichija iš pirmapradžio chaoso išskirta tik vėliau, kūrybinės veiklos pirmą dieną, nebuvimo pasekme. „Virš gelmės“ ir „virš vandens: originale čia yra du savo prasme giminingi žodžiai (tehom ir maim), reiškiantys vandens masę, sudarančių ištisą „gelmę“; tuo pačiu nurodoma į pirmapradės, chaotiškos medžiagos išsilydžiusią skysto pavidalo būseną.

„Ir Dievo Dvasia sklendė“ Komentatorių aiškinimai šiems žodžiams gana smarkiai skiriasi: vieni čia mato tik paprastą nuorodą į įprastą vėją, Dievo pasiųstą Žemės išdžiovinimui (Tertulianas, Efreimas Sirietis, Teodoritas, Aben-Ezra, Rozenmiuleris), kiti – Angelą ar ypatingą protingą galią, skirtą tam pačiam tikslui (Jonas Auksaburnis, Kaizetanas ir kt.), galiausiai treti – hipostazinę Dievo Dvasią (Vasilijus Didysis, Atanazas, Jeronimas ir dauguma kitų egzegetų). Paskutinis aiškinimas priimtinesnis už kitus: jis nurodo tvėrimo akte dalyvavus ir trečiąjį Šv. Trejybės asmuo, Dievo Dvasia, turinti tą pačią kūrybinę ir apvaizdinę jėgą, kuri, bendru bibliniu požiūriu, lemia viso pasaulio kilmę ir egzistavimą. Pats Šv. Dvasios poveikis chaosui čia sulyginamas su paukščio, tupinčio lizde ant kiaušinių ir juos šildančius savo šiluma, kad juose pažadintų gyvybę (Įst 32:11).

Tuo pačiu, iš vienos pusės, leidžiama įžvelgti chaose ir tam tikrą gamtos jėgų veikimą, analogišką palaipsniui vaisiaus susidarymo kiaušinyje procesą, o iš kitos – kaip tos jėgos bei jų rezultatai priskiriami tiesiogiai priklausomi nuo Dievo.