Efraemas Sirietis    

Efraemas Sirietis (306-373) – 4 a. diakonas, teologas ir himnų rašytojas, krikščionių garbinimas kaip šventasis. Parašė daug himnų, poemų ir pamokslų, o taip pat Biblijos komentarų. Jo kūriniai perteikia ankstyvąją krikščionių tikėjimo dvasią, dar mažai paliestą europietiškojo požiūrio ir artimesnę rytietiškam mąstymo būdui.

Ephraem Syrus Efraemas gimė kažkur apie 306 m. Sirijoje, Nisibio mieste (dabar Nusaybinas Turkijoje, prie sienos su Sirija). Iš jo himnų galima spėti, kad abu tėvai buvo besiplečiančios krikščionių bendruomenės nariai, tačiau vėlesnieji hagiografai rašė, kad jo tėvas buvo pagonių šventikas.

Nisibyje buvo kalbama daugeliu kalbų, daugiausia skirtingais aramėjų kalbos dialektais. Krikščionių bendruomenė naudojo sirų dialektą.

Tai buvo religinės ir politinės įtampos metas. Romos imperatorius Diokletanas pasirašė sutartį su Persijos valdovu Nerses, kad Nisibį perima Roma. Krikščionių persekiojimas ir kankinimas buvo Efraemo gyvenamojo laikmečio kasdienybe.

308 m. Nisibio pirmuoju vyskupu buvo paskirtas Jakobas (buvęs ir Nikėjos susirinkimo (325 m.) signataras), tapęs Efraemo mokytoju (malpana). Efraemas pakrikštytas anksti ir greičiausiai tavo konvento sūnumi (kas buvo neįprasta Sirijos ankstyvosios vienuolių forma) ir tapo diakonu. Pradėjo rašyti himnus, kuriuose save kartais vadina "piemuo" (allana), vyskupą kaip "kerdžius" (raya), o bendruomenę avide (dayra).

337 m. mirė imperatorius Konstantinas, įteisinęs Romos imperijoje krikščionybę. Tuo pasinaudojęs Persijos valdovas Šapuras II pradėjo puldinėti Mesopotamiją. Nisibis buvo apgultas 338, 346 ir 350 m. Pirmosios apgulties metu Efraemas šlovina vyskupą Jakobą kaip miesto gynėją. Tačiau netrukus vyskupas mirė ir jo vietą užėmė Babu. Trečiosiso apgulties metu persai pakeitė Mygdonius upės vagą ir padarė spragą miesto sienoje. Kol persų drambliai klimpo į šlapią gruntą, miestiečiai užtaisė spragą. Efraemas tai pašlovino himnu kaip stebuklą, o Nisibį palygino su Nojaus arka, saugiai plaukiančia per tvano vandenis.

359 m. vyskupas Viologeses mieste pastatė krikšto namus. Tais metais Šapuras vėl ėmė puldinėti regioną. Miestai aplink Nisibį buvo sugriauti, o jų gyventojai išžudyti arba išvežti. Romos imperija turėjo problemų vakaruose; Konstancijus II bei Julianas varžėsi dėl valdžios. Konstancijui mirus, Julianas Atskalūnas pradėjo žygį į Mesopotamiją. Su juo atėjo ir krikščionių persekiojimas. Julianas pabandė užpulti Persijos sostinę Ktesifoną, kur buvo sumuštas ir turėjo trauktis. Atsitraukimo metu Julianas žuvo ir armija imperatoriumi išrinko Jovianą, kuris, skirtingai nei pirmtakas, buvo Nikėjos krikščionis. Jam teko perleisti Nisibį Persijai su sąlyga, kad krikščionių bendruomenei bus leista palikti miestą. Vyskupas Abraomas, Vologeses įpėdinis, išvedė tikinčiuosius į tremtį.

Efraemas su didele grupe pabėgėlių traukė į vakarus, iš pradžių į Amidą (Diyarbakir), o 363 m. įsikūrė Edesoje (Sanliurfa). Atrodo, kad čia dirbo mokytoju. Edesa visada buvo kultūros centras, kuriame knibždėjo įvairių filosofinių ir religinių srovių. Efraemas rašė himnus ginančius Nikėjos ortodoksinę doktriną. Vėlesnis sirų rašytojas Jakobas iš Serugh rašė, kad Efraemas repetavo su moterų chorais skatindamas dainuoti jo himnus. Padėdamas maro aukoms užsikrėtė ir mirė. Tikėtiniausia jo mirties data yra 373 m. birželio 9 d.

Kūryba

Efraemas rašė vien sirų kalba. Sozomenas laikė, kad Efraemas parašė per 3 mln. eilučių. Išliko apie 400 jo parašytų himnų. Savo kųryboje derino rabiniškojo judaizmo, graikų mokslo ir filosofijos bei persų mistiškojo simbolizmo elementus.

Vertingiausia yra jo pamokomieji himnai (madraše), kuriuose gausu elementų iš Biblijos, folkloro, kitų religijų bei filosofijos. Madraša turėjo priedainį, kartojamą po kiekvieno stulpelio. Kiekviena madrašė turėjo savo qala, specifinę melodiją susijusią su pirmąja eilute, tačiau visos jos dingusios. Matyt, Bardaisanas ir Mani taip pat kūrė madrašė; ir Efraemas manė, kad ši forma yra tinkama kovai prieš jų teiginius. Jo madrašė suskirstyti į kelis ciklus: Carmina Nisibena, Apie tikėjimą, Apie rojų, Apie nekaltą prasidėjimą, Prieš erezijas. Efraemas taip pat rašė ir eiliuotus pamokslus (memre).

Proza jis rašė komentarus Biblijos tema: apie Diatessarom, Pradžios knygą ir Išėjimo knygą, apie Apaštalų darbus ir Pauliaus laiškus. Parašė Markiono, Mani, Bardaisano ir kitų mokymų kritiką. Efraemo knygoje "Lobių olos knyga" (apie 370 m.) išsakomas tikėjimas, kad 69 Danielio savaitė baigėsi mesijo Jėzaus nukryžiavimu. Jo rašiniai buvo tokie populiarūs, kad kelis šimtmečius po jo mirties šimtus kūrinių autoriai pasirašė jo vardu.

Jo kūryba yra įtraukta į "Corpus Scriptorum Christianorum Orientalium".

Garbinimas Ephraem Syrus and sleep story about angel

Netrukus po Efraemo mirties ėmė plisti pasakojimai apie jo gyvenimą. Vėlesni hagiografai dažnai vaizdavo jį kaip asketą, tačiau jo kūriniai rodo jį gyvenus aktyvų socialinį ir religinį gyvenimą. Pasakojama, kad jis atliko keletą kelionių: aplankė Basilė iš Caesarea, Anba Bishoi, gyvenusi Wadi Natun vienuolyne Egipte ir kt.

1920 m. spalio 5 d. popiežius Benediktas XV paskelbė Efraemą Bažnyčios daktaru. Tačiau populiariausias jam duotas titulas yra Dvasios arfa. Taip pat vadintas Sirų saule ar Bažnyčios stulpu. Rytų ortodoksų Efraemas laikomas kaip gerbtinas vienuolis. Skirtingose bažnyčiose jo garginimo diena skiriasi (pvz., Romos katalikai – birželio 9 d.; rytų ortodoksai – sausio 28 d.; Sirijos ortodoksai – 7-is šeštadienis iki Velykų).

Citata

Šv. Efraemo iš Sirijos "Rojaus himnų" žodžiai:

Kai dvi gretimos gėlės,
Kiekviena savo spalvos
Susijungia į vieną gėlę,
Jos pasauliui duoda naują spalvą, -
Ir kai vaisiai susilieja,
Jie sudaro naują grožį
Ir jų lapai atrodo naujai.

Apie paėmimą iki Teismo

Papildomai skaitykite: Bažnyčios paėmimas    

Buvo teigusių, kad Paėmimo idėja atsirado tik po 1820 m. ir susijusi su John N. Darby1). Tačiau Grant Jeffrey2) rado ją rado pamoksle, priskiriamame Efraemui iš Nisibio (306-373 m.), žymiausiam 4 a. Bizantijos Bažnyčios tėvų iš Sirijos. Jis buvo žinomas savo poezija ir himnais, teologiniais rašiniais. Jo įtaka liko stipri ir 5-6 a.

Egzistuoja 4 rankraščiai lotynų kalba, priskiriami Šv. Efraemui arba Šv. Izidoriui3): Parisinus4), Augiensis5), Barberini6) ir ST. Gallen7). Minėtas pamokslas buvo vadintas "Apie paskutines dienas", "Antikristu" ir "Pasaulio pabaiga":
"Kai visi šventieji ir Dievo išrinktieji bus surinkti, dar prieš ateinantį Teismą, ir paimti pas Viešpatį, kad neišvystų suirutės, kuri apims pasaulį dėl jo nuodėmių".

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šis tekstas buvo nežinomo autoriaus parašytas 6 a. panaudojant Efraemo rašinius. 3 pamokslas aprašinėja, kas vyks paskutinėmis dienomis, pradedant paėmimu, didįjį Teismą, kai pasaulis 3,5 m. bus Antikristo valdžioje prieš antrąjį Kristaus atėjimą.

Paaiškinimai

1) Džonas Derbis (John Nelson Darby, 1800-1882 ) – airių kilmės britų dvasininkas, Plimoto brolių judėjimo įkvėpėjas, vienas dispensionizmo ir futurizmo pirmtakų. Plimoto brolija ir Dž. Derbis 1840-aisiais aktyviai populiarino paėmimo iki Paskutinio teismo koncepciją, 20 a. išpopuliarintą JAV. Vertė Bibliją iš graikų ir hebrajų kalbų į vokiečių, prancūzų, olandų (NT) ir anglų kalbas.

2) Grantas Džefris (Grant Reid Jeffrey, 1948-2012) – Kanados Biblijos tyrinėtojas, evangelistas, dispensionizmo propaguotojas. Parašė nemažai knygų, kurių parduota per 7 mln. kopijų. Jo romanas „Ankstyvoji aušros šviesa“ (kartu su A. Hunt) 2000-ais laimėjo Christy premiją futuristinį krikščionišką kūrinį.

3) Izidorius iš Sevilijos (Isidorus Hispalensis, apie 560-636) - Sevilijos arkivyskupas, paskutinis lotyniškasis Bažnyčios tėvas, katalikų šventasis. Izidorius nebuvo originalus mąstytojas, tačiau jis mokėjo sumaniai surinkti ir susisteminti tai, kas jau buvo parašyta prieš jį, tad jo veikalai yra puikios antologijos, sutvarkytos remiantis plačia bei organiška pasaulio ir mokslo vizija. Tad yra laikomas viduramžiško enciklopedizmo pradininku. O rašė jis daug ir įvairiomis temomis: pradedant istorija, egzegeze ir baigiant gramatika bei mokslu. Pagrindinis darbas – 20 t. „Etimologijų“. Stačiatikiai jš garbina, tačiau nelaiko šventuoju, nes jis palaikė filioque doktriną (viena iš schizmos su Roma priežasčių).
2000 m. įsteigtas virtualus Šv. Izidoriaus Seviliečio ordinas (jo nariai gauna šių laikų riterių titulus), kuris siekia šlovinti Izidorių kaip interneto (o ir aplamai kompiuterijos) globėją (nuo 1999 m., patvirtinta Jono Pauliaus II – jis šlovinamas balandžio 4 d.). Tai susiję su tuo, kad Izidorius garsėjo „stebuklu“, leidžiančiu vienu metu pasirodyti dviejuose skirtinguose vienuolynuose, kuriuos skyrė 77 km. Juk ir interneto naršytojas gali pasirodyti bet kurioje pasaulio vietoje. 1935 m. jo vardas suteiktas ir krateriui Mėnulyje.

4) Paryžiaus kodeksas (Codex Parisinus Graecus 456) - Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje saugomas rankrašis. Į jį įeina Origeno „Philocalia” and „Contra Celsum”, o taip pat Ariano „Expeditio Alexandri” ir kt.

5) Augijos kodeksas (Codex Augiensis) – 9 a. rankraštis su Pauliaus laiškais graikų ir lotynų kalbomis 136-iuose puslapiuose. Saugoma Augijos vienuolyne prie Konstanco ežero (Alpių šiaurėje).

6) Barberinio kodeksas (Libellus de Medicinalibus Indorum Herbis) - rankraštis apie actekų naudotus gydomuosius augalus, kurį (neišlikusį) nahuatlių kalba 1552 m. parengė Martin de la Cruz’as. Į lotynų kalbą išvertė Juan Badiano (1484 - apie 1552). Barberinio kodeksu (greta kitų variantų) jis vadinamas dėl to, kad 17 a. pradžioje priklausė kardinolui Barberiniui. Dabar jis saugomas Meksikos Nacionaliniame Antropologijos ir istorijos muziejuje. Kai kas jame įžvelgia sąryšių su Voiničiaus rankraščiu.

7) Galeno kodeksas (Codex Sangallensis 51) – 8 a. rankraštis, parašytas arba Airijoje arba airių vienuolių. Dabar yra Šveicarijos Šv. Galeno abatijos bibliotekoje. Jis apima 4 evangelijas ir turi 11 iliustruotų puslapių.

Literatūra

  1. T. Bou Mansour. La pensée symbolique de saint Ephrem le Syrien, 1988
  2. S.P. Brock. The luminous eye: the spiritual world vision of Saint Ephrem, 1985
  3. S.P. Brock. Hymns on paradise: St. Ephrem the Syrian, 1990
  4. Kees den Biesen. Bibliography of Ephrem the Syrian. 2002
  5. S.H. Griffith. Faith adoring the mystery: reading the Bible with St. Ephraem the Syrian, 1997
  6. E.G. Matthews, J. P Amar, K. McVey. Saint Ephrem the Syrian: selected prose works. 1994
  7. K. McVey. Ephrem the Syrian: hymns, 1989


Publikacija      

Mani, Markiono ir Bardaisano mokymų paneigimas
Šv. Efraimas: Trečia kalba Hipatijui

Markiono mokymas: Svetimojo dangus

Noriu išdėstyti dar vieną tų trijų [t.y. Markiono,  Mani ir Bardaisano] mokymų paneigimą; ir pirmoje vietoje Markiono, kad dangus randasi žemiau Svetimojo. Leiskite paklausti, kas laiko tą dangų ir kas yra jame. Nes reikia turėti jėgą, kad jį išlaikytum. Ir ar gali būti, kad Svetimojo dangus remiasi į Sutvėrėjo dangų, - ir tada Sutvėrėjas būtų viską išlaikantis? Tačiau jiems sakant, kad pakabintą Svetimojo dangų laiko Svetimojo jėga, mes elgsimės priekabiai ir sakysime, kad tasai, kuris yra virš dangaus, negali laikyti dangaus, ir gali [jį remti tik tada], kai yra po juo. Tačiau jei tas pats asmuo yra ir virš dangaus, ir žemiau jo, tada aišku, kad jo valdų vieta yra ta pati ir kad jų viduryje surinktos tos sielos, kurias ISU ten perkėlė. Nes reikia Remiančiojo toms sunkioms sieloms, kurias jis perkėlė [ … ] . Todėl negalime priimtų jų [tvirtinimų], kaip kad jie nepriima mūsų, kad negali būti nieko be fundamento.

Svetimojo dangus ir jo ribos

Jei Svetimojo dangus buvo sutvertas iš nieko, turime paklausti, kas jį sutvėrė. Ir jei tai jis dėka savo 'ypatingosios esaties', kurios jis negali peržengti. Ir kadangi jis negali palikti jį supančios Vietos, nes atsirastų kažkas, kas ten neegzistuoja ir neturi Kūrėjo, todėl jis negali peržengti tos ribos, kurios yra žemiau jo. Ir negali Sielos pakilti kirsdamos ją.

Svetimojo ir Sutvėrėjo sąveika

Tačiau jei tą ribą būtų galima pereiti, o ir Svetimasis ją perėjo ir nusileido žemyn, kaip jie sako, bei Sielos praeina ir pakyla, kaip jie klaidingai tvirtina, tada riba, kurią galima praeiti, neturėtų sutrukdyti Sutvėrėjui pakilti į Svetimojo sritį. Ir tada, kai jis galėjo pakilti aukštyn, jis nenorėjo nutempti žemyn savo Palydovo ribos, nes yra Dievas, kuris vertas to, kad jį garbintų, nes net tie dalykai, kuriuos jis [t.y. Markionas] išrado, atsiliepia [pažodžiui, surinka] į jo pagarbinimą. Tačiau, jei jis galėjo pakilti iš virš buvęs Svetimasis jam tai leido, parodykime jiems, kodėl …   Ir jei Gerasis [Dievas] saugojosi, jisai neabejotinai baiminosi, kad tasai [t.y. Sutvėrėjas] jam nepakenktų. Ir kaip tasai, kuris baiminosi būdamas savo dalyje, galėjo ateiti į Sutvėrėjo zoną ir susidurti su juo? Mat jei jis saugojo savo laisvę, tad turėjo vengti ginčų ir kivirčų su kaimynu, niekinti šauklius, pavertusius jį priekabiu ir vaidingu.

Ir neįtikėtina, kai jie sako, kad Sutvėrėjas nepastebėjo Svetimojo. Kaip jis galėjo ano nepastebėti būdamas kaimynu? Ir kai jie sako, kad tasai buvo toli nuo jo, be galo toli, tarsi juos skyrė neišmatuojamas kalnas ar begalinis kelias, kaip ir plati tuštuma be ribų, tada kaip galėjo tas Svetimasis pereiti neišmatuojamą kalną ir negyvą sritį, kurio nėra gyvybei reikalingo oro, kaip ir platybes, kurios niekada niekas nebuvo praėjęs? Ir kai jie pasako neįtikėtiną dalyką, kad "Svetimasis tarsi karys galėjo ateiti", tad jei jis atėjo kaip karys, kaip su tomis silpnomis sielomis, kurias jis pakėlė ten, kaip tos ligotos galėjo teliauti per visą tą sritį, kurią jų Sukūrėjas ir Sutvėrėjas padarė nepraeinama, kaip jie kad sako?

Neabejotinai Sutvėrėjas gali pasiekti Svetimojo sritį

Ir kai jie sako, kad tie galėjo, tačiau su Sutvėrėjas negalėjo (jie sako, kas jiems patinka, tada jie turi išgirsti ir tai, kas jiems nepatinka), [būtent,] kad jei Sielos, kurios yra visi to Sukūrėjo tvariniai, yra pakankamai stiprios ir prilygsta Svetimajam pereinant ir nueinant ir nepasiliekant kažkur neišmatuojamoje kelionėje, kaip tada negali eiti Sutvėrėjas ne tik iki Svetimojo srities, bet ir ištirti joje rajonus, jei tokie ten yra!.. (Turėtumei žinoti, kad jų teiginių sistema yra klaidinga.) Būdamas Asmeniu, kuris nei sensta, nei miršta, nei pavargsta, kurio jokiomis priemonėmis nereikia vežti, kuriam nereikia maisto; toje srityje, kurioje nėra jam trukdančių sienų, kaip galima sutrukdyti Sutvėrėjui keliauti ir pamatyti, kas yra virš jo, pamatyti, ar ta Vieta tuščia ar kažką turi savyje? Ir jei jis pasiekė Svetimojo dangų ir net jei iš tikro ir neįžengė, jis privalėjo susidurti su juo, sužinodamas - kur ir kas jis yra.

Svetimasis ir jo sritis

Ir kai Svetimasis išėjo iš savo Srities ir atėjo čia, aišku, kad jis apleido savo Sritį. Nes kai bet kuris, kuris yra ribotas ir yra kokios nors vietos viduryje, išeina iš savo vietos, tasai išeina visas ir jokios jo dalies nelieka toje vietoje. Tačiau jei išeina pusė jo, o pusė lieka (arba tam tikra dalis), tai parodo, kad tų daiktų prigimtis yra dali. Ir vėl, jei jie ketina pakeisti savo pagrindus ir kalba apie dalyką, kurio negali būti, [būtent,] kad kai jis išeina iš savo Srities, jo Sritis nelieka be jo, kadangi jis yra Pilnuma, kuri nestokoja, ir Didybė, kuri nemąžta, tada kaip jo Sritis buvo jo pilna, o Sritis, kurios vidus pilnas juo – vieta begaline ir neribota?

Dar daugiau, Sutvėrėjo sritis turėtų būti pilna jo [t.y. Svetimojo] kaip ir ši kūrinija pilna jo, ir netgi iki Šeolo apačioje jis turėjo siekti. Jei prieš jam išeinant jis buvo vieninteliu užimančiuoju [pažodžiui, pilnuma] toje Srityje, kurioje gyveno, ir jam išėjus ta Sritis liko lygiai taip pat pilna jo kaip iki tol, tada aišku, kad jis yra kažkas, kuris priklauso tai sričiai ir [kartu] yra jos išorėje.

Kaip Svetimasis gali būti tiek savo srityje, tiek jos išorėje

Turime tai išnagrinėti iš kur šis papildymas atsirado arba jį dengė tam tikras šydas kaip [dengia] ir Saulę; ir kai tas šydas nutraukiamas, ji savo spinduliais pasiekia mus. Ir kai jis susikaupė (?), užsidarė savo srityje ir savimi užpildė visą sritį, kurioje gyveno nuo seno. Ir būtina, kad nagrinėtume iš kur kyla tos kliūtys, kurios atsiranda priešais jį ir trukdo Šviesai; ir čia jo prigimtis pasireiškė užpildymu visos [erdvės] ir mūsų vieta nėra svetima jo spinduliams, kaip kad sutvertasis skliautas nėra svetimas Saulės spinduliams, nors kiti šydai ir slepia juos nuo mūsų.

Jei Markiono pasekėjai Šviesą naudoja Svetimojo buvimui visur, jie žemina jį

Tačiau Saulė yra vienas dalykas, o jos spindesys kitas. Nes Saulė turi substanciją ir apribota apskritimu, be to akis sukuria ryšius su Saule, tuo tarpu jos spindesys neturi nei ribų, nei substancijos. Nes akis negali nustatyti ryšio su juo. Tad pagal šį įrodymą nustatyta, kad vaikas yra didesnis už tėvą, nes tėvas yra apribotas, o iš jo kilęs vaikas beribis. Tačiau jisai [t.y. spindesys] iš tikro nėra didesnis; realiai jis mažesnis, kadangi neturi substancijos kaip kitas [t.y., Saulė]. Tačiau, kad Saulė yra ugnis, sužinome iš žemesniosios ugnies; ir taipogi, kad nors liepsna turi substanciją, ugnies Šviesa neturi substancijos. Visi kūnai įeina ir juda jos Šviesoje ir nėra pažeidžiami, tuo tarpu kūnai negali pernelyg arti prisiartinti prie [liepsnos] substancijos. Taipogi yra ir gėlės bei žiedai, o taip pat šaknys turinčios maloniai kvepiančius vaisius; ir vienoje mažoje vietoje galima sukaupti juos, nes jie turi substanciją; tuo tarpu jų kvapas pasklidęs išorėje, nes neturi lokalizuotos substancijos – ir nesakome, kad prieskonių kvapas yra didesnis už prieskonius ar tepalų aromatas didesnis už tepalus; tieji parduodami už pinigus, o kvapnių žolių kvapas yra nemokamas visiems, atsidūrusiems netoli; ir [kaip kad] smilkalai negali užpildyti viso namas, tačiau jo dūmai didesni už namą, nes jie sklinda ir namo išorėje; tad jei jie Dievą padarė kaip aromatą, kuris pasklinda ir kaip liepsną, kuri yra išblaškoma, tad norėdami garbinti jį jie jį pažemino, nes padarė jį [esantį] be nepriklausomos substancinės Egzistencijos.

Skaitykite
>>> 2 dalis. Markiono mokymas: Svetimojo dangus
>>> 3 dalis. Bardaisano, Markiono ir Mani išaiškinimas kaip pagrindinių trikdžių

Irenėjus iš Liono
Krikščioniškasis gnosticizmas
Dualistinė mokykla. Markionitai
Filosofijos atsiradimo istorija
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Ankstyvasis gnosticizmas: Ofitai
Mani - manicheizmo pradininkas
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Šv. Grigalius Nazianzietis
Severas iš Antiochijos
Teofrastas. Apie akmenis
Nikėjos susirinkimas
Barnabo evangelija
Bažnyčios paėmimas
Filosofijos puslapis
Religijos skiltis
Egzistencializmas