Andrė Morua. Kleopatros nosis. Vartiklis

A. Morua. Kleopatros nosis (1956)
Iš rinkinio „Laiškai Nepažįstamajai“

Apie autorių >>>>>

„Laiškuose Nepažįstamajai“ (1956) A. Morua apmąsto žmonių elgseną ir įpročius, vyrų ir moterų santykius, meilikavimo triukus, laimingas ir nelaimingas vedybas ir pan. Jis „laiškus“ skiria moteriai, neatskleisdamas, kas ji. Ji, tai atsitiktinai šmėstelėjusi kažkur (tai teatro parteryje, tai tarp svečių kokiame nors priėmime), ir jis jai, Nepažįstamajai, aiškina, moko gyvenimo niuansų. Bet tie laiškai nemažai gali pamokyti ir mus, ne tik moteris, bet ir vyrus, taip dažnai nesuprantantiems žavosios lyties elgesio ir psichologijos logikos.

Taip pat skaitykite ir kitą esė iš rinkinio: Apie jauną merginą

„Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, pasaulis būtų kitoks...“
Analizuojant mūsų pačių gyvenimą ar mūsų šalies istoriją, dažnai kyla pagunda pacituoti šią Paskalio frazę. Nežymūs faktai, stulbinantys sutapimai sukėlė dramas, kurias mes naiviai priskiriame neišvengiamos lemties kerams.

Jei Arleta Staviskaja¹⁾ būtų mažiau mėgusi brangenybes, Trečiosios respublikos istorija²⁾ būtų susiklosčiusi kitaip. Kariai, atridenę patranką vandemjero³⁾ mėnesį Bonapartui, atvyko laiku⁴⁾ ; jei jie būtų užtrukę kelyje, norėdami išlenkti po stiklinaitę vyno, mūsų istorijos vadovėliuose nebūtų Austerlico ir Vagramo⁵⁾. Kleopatros nosis

Jei savo laiku į Paryžių prezidentas Vilsonas būtų atsiuntęs kokį nors senatorių-respublikoną⁵⁾, Amerika 50-čiai metų, o gal ir visiems laikams, būtų įtraukta į politinį Europos gyvenimą. Mąstant apie mūsų praeitį, neįmanoma išvengti panašių sprendimų. Pvz., jei aš šiais metais nebūčiau važiavęs per Velykų atostogas į Sen Tropezą⁶⁾, niekada nebūčiau sutikęs moters, padariusios mane nelaimingą. Šis argumentas anaiptol neatrodo įtikinamas. Be abejo, smulkios nenumatytos aplinkybės veikia įprastinę mūsų gyvenimo eigą. Tačiau būtina ypatinga sutapimų seka, kad ši eiga diametraliai pakeistų savo kryptį.

Jei būtum nevažiavęs į Sen Tropezą, būtum vykęs į Sen Rafaelį⁷⁾ ir sutikęs ten kitą to paties tipo moterį. Ji būtų patikusi lygiai tiek pat, kaip ir pirmoji, ir dėl tos pačios priežasties, kadangi pats to neįtardamas tuo metu troškote tokių išgyvenimų. Nežymūs jūsų gyvenimo įvykiai gal būtų buvę ir kitokie, tačiau esminiai jo kontūrai būtų išlikę tokie patys.

Lordas Danseni⁸⁾ yra parašęs štai tokio siužeto įdomią pjesę. Pirmam veiksme vienas žmogus pavėluoja į traukinį, pajudantį kaip tik tuo metu, kai tasai išpuola į peroną. Dėl šio pavėlavimo sugriūna jo gyvenimas; ir jis tik kartoja be perstojo: „Tik pamanyk: viena sekunde ankčiau, viena sekunde anksčiau...“. Kartą vienas Rytų pirklys pasiūlo jam magišką kristalą, leidžiantį pakeisti pagal pasirinkimą vieną iš praeities gyvenimo įvykių. Be abejo, herojus nori atsidurti perone bent viena sekunde anksčiau. Ir tąsyk jis sėkmingai įsėda į traukinį – ir jo gyvenimas prasideda iš naujo. Bet ir šį kartą, tik kiek kitaip, šio žmogaus gyvenimas visiškai sužlunga, nes giluminės nesėkmės priežastys glūdėjo jo charakteryje, o ne įvykiuose.

Tas pats yra ir ištisų tautų gyvenime. Ir jos paklūsta iš anksto nubrėžtai įvykių krypčiai. Jei kanonieriai būtų pavėlavę, Bonaparto gyvenimaskuriam laikui būtų pakrypęs kitaip, bet Prancūzijos likimas būtų buvęs toks pats, bent jau iš esmės. Būtų asiradęs kitas Bonapartas. Juk kiekviena karta pagimdo tam tikrą kiekį didvyrių ir veiklių žmonių. Ramioje epochoje šie herojai yra nežinomi. 1895 m. Bonapartai mirdavo provincijos garnizonuose, batalione eidami ūkines ar administracines pareigas. Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, Roma vis tiek būtų iš pradžių išgyvenusi savo didybę, o paskui – žlugusi.

O jei Jūsų, madam, nosis būtų buvusi trumpesnė, aš vis vien būčiau parašęs šį laišką Nepažįstamajai. Tik Nepažįstamoji būtų buvusi kita moteris. Likite sveika.

Aš vėl teatre; deja, šįkart Jūsų ten nėra. Esu nuliūdęs dėl savęs ir dėl Jūsų. Man norisi sušukti: „Bravo, Rusenai⁹⁾, tokia šauni komedija!“ Viena scena ypač pralinksmino publiką. Kažkoks jaunuolis užtaisė kūdikį savo tėvo sekretorei. Jis be padėties, be pinigų; ji gi gudri ir pati užsidirba pragyvenimui. Jis peršasi jai tačiau ji jį atstumia. Ir tada jaunojo tėvo motina skundžiasi: „Vargšas mano berniukas, ji jį suviliojo ir metė... Sukompromitavo ir atsisako nuslėpti nuodėmę!“ Scenoje

Klasikinė situacija atvirkščiai. Tačiau juk mūsų laikais abiejų lyčių ekonominiai santykiai neretai, taip sakant, išversti atvirkščiai. Moterys dabar uždirba gerokai daugiau nei anksčiau. Jos mažiau priklauso nuo vyrų norų ir užgaidų. Balzako laikais geriau už vedybas buvo sunku ką nors sugalvoti, Ruseno laikais – tai jau klausimas. Filipo Erijos¹⁰⁾ „Nepriekaištingoji“ (1947) mergina prašo mokslo pagalbos, kad padėtų jai pagimdyti kūdikį be vyriškio pagalbos.

Iš tikro tai mokslas dar bejėgis išpildyti tą neįprastą norą, nors biologai jau pradėjo gana keistus ir pavojingus eksperimentus. Oldosas Hakslis „Puikiajame naujajame pasaulyje“ pabandė pavaizduoti, kaip atrodys palikuonių pasirodymas pasaulyje po šimto metų. Tame nuostabiausiame iš pasaulių natūralus apvaisinimas atmetamas. Chirurgai pašalina moterų kiaušides, kurios saugomos atitinkamoje terpėje ir kaip anksčiau gamina kiaušialąstes, apvaisinamas spermatozoidais. Viena kiaušidė gali suteikti gyvybę 16-ai tūkstančių brolių ir seserų – grupėmis po 96 dvynius.

Meilė? Prisirišimas? Santykių romantika? Geriausio iš geriausių pasaulio valdytojai giliai niekina tą nutriušusį šlamštą. Jiems gaila 20 a. vargetų, turėjusių tėvus, motinas, vyrus, įsimylėjėlius. Jų nuomone nėra ko stebėtis, kad praeities žmonės buvo bepročiai, pikti ir niekingi. Šeima, aistros, varžymasis vedė į susidūrimus, į kompleksus. Vargšai protėviai savo ar ne savo noru viską giliai išgyvendavo, o nuolatinis jausmų antplūdis trukdė išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. „Neišskirtinumas, Supanašėjimas, Nesijaudinamumas“, - štai trejopas pasaulio, kuriame nėra meilės, devizas.

Laimei, tai vien tik fantazija, ir žmonija neina šiuo keliu. Žmonija aplamai keičiasi gerokai mažiau nei manoma. ji kaip jūra: paviršiuje putoja, banguoja, tačiau tereikia panirti į žmonių sielų gelmę – ir akivaizdžiai matosi pagrindinių žmonių jausmų pastovumas.

Ką dainuoja mūsų jaunimas? Prevero¹¹⁾ ir Kosmos¹²⁾ dainą: „Kai tu galvoji, kai tu svajoji, kad jaunystė truks amžinai, o, mergyt, kaip tu klysti giliai!..“ Iš kur atėjo ši tema? Iš Ronsaro¹³⁾ eilėraščio „Kasandrai“, kuriam jau 4-i šimtmečiai:

Beveik visi Plejados¹⁴⁾ poetų, arba tarkim Miusė¹⁵⁾, motyvai vis dar skamba ir šiandien; pagal juos galima būtų daug dainų bet kokiam skoniui, skirtų Sen-Žarmen-de-Prė¹⁶⁾. Sužaiskite šį žaidimą: jis paprastas, patrauklus ir jums bus į naudą. Nepažįstamoji de mi alma¹⁷⁾, jums reikia kažkam ryžtis. Minėta sekretorė iš Ruseno pjesės galiausiai išteka už jos „aukos“, o jūs vis savo seserų iš 16 a. kopija. Sudie.

¹⁾ Arleta Staviskaja - iš Ukrainos kilusio žydo aferisto Aleksandro Staviskio (1886-1934), 1910 m. gavusio Prancūzijos pilietybę, 4-ame dešimtm. pasisavinusio nemažas fiktyvių oblikacijų pardavimo lėšas, žmona. Į tas aferas buvo įsivėlę keli aukšti Trečiosios respublikos pareigūnai. Dėl to visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas – ir tuo pasinaudojo prancūzų fašistai. Tačiau 1934 m. vasario 6 d. maištas žlugo, nes pasispriešino susivieniję kairiosios jėgos. Tai buvo lemiamas žingsnis sukuriant Liaudies frontą.

²⁾ Prancūzijos Trečioji revoliucija - laikotarpis nuo 1870 m. iki 1940 m., kai Prancūzijos pralaimėjimas nacistinei Vokietijai lėmė Viši režimo įsigalėjimą. Jis prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karu, pasibaigusiu 1871 m. Frankfurto sutartimi, kuria Prancūzija neteko Elzaco ir Lotaringijos. Jos metu buvo svarstoma gražinti monarchiją, bet vėliau šie planai buvo atmesti.

³⁾ Vandemjeras (Veneemiaire) – pirmasis mėnuo Prancūzijos Revoliucijos kalendoriuje. Jis pavadintas oksitanų kalbos žodžiu, reiškiančiu „vynuogių skynimas“ – ir buvo pirmuoju rudens mėnesiu. Prasidėjo po rudens lygiadienio (rugsėjo 22-24 d.). Šis kalendorius buvo naudotas apie 12 m. (1793-1805). Juo buvo siekiama iš kalendoriaus pašalinti visas religines ir rojalistiškas užuominas ir buvo dešimtainės matavimo sistemos dalimi.

⁴⁾ 3 m. vandemjero 13 d. (1795 m. spalio 5 d.) monarchistų maišto prieš Konventą metu, Napoleonas įsakė Maratui į Paryžių pristatyti patrankas iš netoli sostinės buvusios karinės stovyklos. Jos buvo atgabentos akimirksniu – ir tai privertė maištininkus pasiduoti. Taip Napoleonas, „vandemjero 13-osios generolas“ išpopuliarėjo tarp respublikonų.

⁵⁾ Austerlicas ir Vagramas - vietovės, kur 1805 ir 1809 m. įvyko mūšiai tarp Bonaparto armijos ir rusų-austrų (Austerlicas) ir austrų (Vagramas) kariuomenių. Juose nugalėjo prancūzai.

⁵⁾ JAV 28-asis prezidentas Vilsonas (Tomas Vudro, 1856-1924) pats vadovavo JAV delegacijai į 1919-20 m. taikos konferenciją Paryžiuje. Jis į delegaciją įtraukė tris demokratus ir tik vieną respublikoną, nors 1918 m. gruodžio mėn. rinkimuose į Kongresą respublikonai gavo daugumą. Tokiu būdu Vilsono pasiūlytų Prancūzijos saugumo garantijų JAV Senatas nepriėmė, Versalio taikos sutartis nebuvo ratifikuota ir JAV neįstojo į Nacijų lygą.

⁶⁾ Sen Tropezas (Saint-Tropez) – miestelis Prancūzijos Rivjeroje, Varo departamente, 100 km nuo Nicos. Yra vienas prestižiškiausių Žydrojo kranto kurortų. Per 5,5 tūkst. gyv. Pavadinimas nuo šv. Kankinio Tropezo, kuriam Nerono valdymo laikais (1 a.) buvo nukirsta galva dabartinės Pizos rajone. Anot legendos, jo kūnas buvo įdėtas į valtį kartu su gaudžiu ir šunimi, kurią atplukdė į miestelio vietą. 1892 m., sužavėtas šių vietų, čia apsigyveno dailininkas Polis Sinjakas (Paul Signac), kuriuo pasekė kiti garsūs dailininkai. Naujos populiarumo bangos sulaukė po 1956 m., kai čia buvo susukti keli garsūs filmai.

⁷⁾ Sen Rafaelis (Saint-Raphael) – miestelis Prancūzijos Rivjeroje, Varo departamente, 3 km nuo Frėjaus, 66 km nuo Nicos. Apie 34 tūkst. gyv. Čia, tuo metu žvejų kaimelyje, 1799 m. išsilaipino Napoleonas, grįžęs su kariais iš Egipto. Žydrojo kranto kurortas, 20 a. viduryje tapęs populiariu tarp menininkų, sportininkų ir politikų.

⁸⁾ Edvardas Planketas, 18 baronas Dansenas (Edward John Moreton Drax Plunkett, 1878-1957) – airių rašytojas, dramaturgas ir poetas, vienas fentezi žanro pradininkų, pasirašinėjęs Lordo Danseno pseudonimu. Jis žaidė kriketą, laimėjo Airijos šaudymo iš pistoleto čempionatą, sukūrė asimetrinius šachmatus; kartą sužaidė lygiosiomis su Kapablanka. Rašė daugiausia dėl malonumo. Jis rašė knygas apie įsivaizduojamą Pegano šalį (rinkiniai „Pegano dievai“, 1905; „Laikas ir dievai“ (1906) ir apsakymai iš knygos „Trijų pusrutulių pasakojimai“, 1919); fentezi istorijai svarbūs ir romanas „Elflandijos karaliaus duktė“ (1924) bei rinkinys „Stebuklų knyga“ (1912). Jo fantastinis romanas „Paskutinė revoliucija“ (1951) pasakoja apie mašinų sukilimą. Jo pjesės sėkmingai statytos Didžiosios Britanijos ir JAV teatruose.

⁹⁾ Andrė Rusenas ( Andre-Jean-Marie-Paul Roussin, 1911-1987) – prancūzų dramaturgas, aktorius ir režisierius. Buvo prancūzų teatro decentralizacijos politikos ištakose. 1955-65 m. kartu su B.-L. Doiču vadovavo Madeleine teatrui. Pirmąją pjesę, komediją „Am stram gram“ parašė karo metais (pastatyta 1943 m.). Ir vėlesnės pjesės buvo sėkmingomis. Jo liestos temos išėjo už bulvarinio teatro ribų ir buvo retos; jose autorius demonstravo gana progresyvų požiūrį – taip „Stručių kiaušiniai“ (1948) yra apie homoseksualizmą, o „Kai pasirodo kūdikis“ (1951) – apie abortus, retai sutinkamus 6-o dešimtm. teatre.

¹⁰⁾ Filipas Erija ( Philippe Hériat, tikras vardas Raymond Gérard Payelle, 1898-1971) – prancūzų dramaturgas, rašytojas ir aktorius. Pradžioje vaidino kine, tada perėjo į literatūrą ir jau pirmasis romanas „Nekaltasis“ (1931) atnešė sėkmę. Kaip dramaturgas debiutavo 1947-ais.

¹¹⁾ Žakas Preveras (Jacques Prévert, 1900-1977) – prancūzų poetas ir scenaristas. Pradžioje rašė kino scenarijus ir tekstus dainoms. 1928-72 m. pagal jo žodžius buvo įrašyta 175 vokalinių įrašų, pvz., E. Piaf repertuare buvo jo „Nukritę lapai...“ (kompozitorius Ž. Kosma, 1945). Pirmąjį poezijos rinkinį „Žodžiai“ išleido 1946-ais, jau būdamas patyrusiu literatoriumi.

¹²⁾ Žozefas Kosma (Jozsef Kozma, 1905-1969) – žydų iš Vengrijos kilmės prancūzų kompozitorius. Į Prancūziją emigravo 1933-ais. Sukūrė muziką daugeliui kino filmų, o taip pat dainoms.

¹³⁾ Pjeras Ronsaras (Pierre de Ronsard, 1524-1585) – prancūzų poetas, „Plejados“ lyderis. Eilėraščius rašė nuo 1542-ųjų, pasižymėjęs „Odėmis“ (1550-52). 1549 m. kartu su kitais sukūrė poetinės reformos planą. Petrarkos stiliumi parašė „Meilės eiles“ (1552-53). 1555-56 m. sonetuose apdainavo valstietę merginą Mariją Diupen, eilėms suteikdamas paprastumą ir natūralumą. Tuo metu rašė ir filosofinius eilėraščius („Himnai“) bei religinius-politinius („Samprotavimai apie laikmečio bėdas“, 1560-62).

¹⁴⁾ Plejada ( La Pleiade) – 16 a. prancūzų poetų grupė (pradžioje vadinosi „Brigada“), kurios vienu pagrindinių narių buvo P. Ronsaras, pavadinimą paėmusi iš 3 a. pr.m.e. Aleksandrijos 7-ių poetų ir tragikų grupės „Plejada“ (pasivadinusios pagal 7-ias Plejadžių žvaigždes). Įsikūrė 1553-ais ir paskelbė manifestą „Prancūzų kalbos apsauga ir šlovinimas“ (1549) – per prancūzų poezijos praturtinimą studijuojant graikų ir lotynų poeziją.

¹⁵⁾ Alfredas de Miusė (Alfred Louis Charles de Musset-Pathay, 1810-1857) – prancūzų poetas, rašytojas ir dramaturgas, romantizmo atstovas. Pirmuosius draminius kūrinius rašo nuo 1830 m., o 1832 m. išleidžia pjesių rinkinį „Spektaklis krėsle“. Vėlesniuose kūriniuose jaučiasi sudužusios meilės atgarsiai: poema „Rola“ (1833), ciklas „Naktys“ (1836), „Amžiaus sūnaus išpažintis“ (1836). Jis į prancūzų poeziją įnešė individualizmo srovę, apnuoginančią sielos kančias. Po 1844 m. praktiškai pasitraukė iš literatūrinės kūrybos.

¹⁶⁾ Sen-Žarmen-de-Prė abatija (L'abbaye Saint-Germain-des-Pres) – buvusi benediktinų abatija Paryžiuje, iki Sen-Deni pastatymo tarnavusi karalių laidojimo vieta. Vadinama pagal Sen-Žarmen-de-Prė kvartalą kairiajame Senos krante, kuriame buvo įsikūrusi. Dabar – seniausia Paryžiuje parapijos bažnyčia. Ją „pievose“ (pranc. „pres“) 541 m. pastatė Hilderbertas I relikvijos (šv. Vikentijaus Saragosiečio tunikos) saugojimui.