S. Lemas. Kinų kambario paslaptis:
Robotų psichologija,  1995

... Ginčas būtų išspręstas tik tada, kai sugebėtume sukurti žmogui prilygstančią mašiną. Tačiau ką reiškia „prilygstančią“?

... Bet kurią protingą pašnekovą imituojančią programą anksčiau ar vėliau pavyktų „nuvainikuoti“. Paprasčiausiu būdu, apie kurį (nežinau kodėl) niekas nesusimąstė, yra nepažįstamam pašnekovui papasakoti paprasčiausią istoriją, pvz., anekdotą ar pokštą, ir paprašyti jį ją perpasakoti savais žodžiais. Mašina nesunkiai viską pakartos pažodžiui: normalus žmogus nesugeba būti tikslus perpasakodamas, nes jis įsimena ne tiek TEKSTĄ žodžiais, kiek jo PRASMĘ, t.y., jis supranta pasakojimą. Mes susiduriame su realia problema: ar galime, ir kaip, įsitikinti, ar „kompiuteris“ ką nors supranta panašiai į žmogų? Pradžioje reikia pažymėti, kad „ko nors supratimas“ turi savo lygius ir rūšis. Šuo kažkuria prasme „supranta“, kuo užsiima jo šeimininkas, kai mato, kad tas krauna lagaminą, nes jis tai jau matė ir „žino“, kad bus kokia nors kelionė. Tačiau net musė „žino“, kuo jai gresia musmušis, kuriuo mosuoja žmogus, supykęs ant jos įžūlumo...

... Man atrodo, kad Tiuringo testas, taip stipriai priklausantis nuo hardware ir software vystymosi, kaskart tampa vis mažiau įtikinamu Žmogaus ir Mašinos determinatoriumi. Kartu kyla klausimas, tikriausiai labiau dominantis filosofus nei informatikos specialistus: kokiam velniui mums reikalinga mašina, taip efektyviai imituojanti žmogų, savo kalbėjimu neatskiriama nuo žmogaus? Juk akivaizdu, kad kompiuterių ir programinės įrangos evoliucija ne tik ir paprastai ATSISKIRIA, bet kartu ir Vincentas van Gogas įžengia, beje vis labiau, į žmogaus mąstymo sritis, kurios šiaip jau nepasiekiamos. Tai, kas įsivaizduojamo konstravimo srityje nei intuityvu, nei logiška ir apmąstyta, mes patys negalim imituoti, sugebės kompiuteriai. Mūsų smegenys dėl savo atsiradimo istorijos paveldėjo ir išvystė afektyvųjį gyvenimą, visas tas pagrindinių ir papildomų emocijų, stresų, jausmų, džiaugsmų, kantrumo, liūdesio, laimės, skausmo rūšis, kurios kompiuterių „pasąmoningai būčiai“ lieka visiškai svetimos, be kurių kompiuteris PRIVALO apsieiti ir be kurių – kaip teigia neurofiziologai – kompiuteris sąmoningai pamėgdžioti žmogų niekada nesugebės.

... Mūsų psichikos poveikio organizme vykstantiems procesams zona, be abejonių, milžiniška ir neaišku, kur jos ribos. Mes jau žinome, pvz., kad net audiniai, kuriems žmogaus kūnas neturi valdžios, „sumaištavę audiniai“, anarchistiniai, naujai susiformavę, betarpiškai PATYS savaime nepaklūsta smegenų poveikiui, tačiau jiems besipriešinančio organizmo savigynos laipsnis, be abejo, priklauso nuo ligonio sąmonės būsenos. Demoralizuoti savo būsena duoda silpnesnį atkirtį nei norintys gyventi: savo troškimu jie labiau pasipriešina mintinai grėsmei...

... Jau mūsų horizonte regima perspektyva, pagal mane originalesnė nei atsakymas į Tiuringo testą. Kalba apie šitai: evoliucinių procesų kompiuterinis modeliavimas vyksta išskirtinai mašinų „viduje“ ir yra milžiniška praraja tarp realaus pasaulio ir skaitmeninio pasaulio (tarp „kūno ir dvasios“, „materijos ir „informacijos“) išlieka, tačiau ją gali pradėti pildyti nauji tvariniai, kurie kartu yra ir konstruktoriškai, ir informatyviai „išauginti“ mažų, pseudogyvų (negyvų, tik prikimštų elektronikos) „įtaisų“ prototipų, šiandien naudojamų įvairių „nanologų“, inžinierių-keistuolių žaidimuose, tačiau kurie ateityje gali pradėti tokią evoliuciją, kuri savarankiškai nesugebėtų prasidėti. Tai būtų „kvazimechaninė evoliucija“ arba, galbūt, elektroniškoji-informacinė ar net kvantinė-molekulinė, pradėta žmonių ir žmonių nukreipiama bei valdoma, tačiau gebanti tam tikrame etape „estafetės perėmimui“, t.y. „savarankiškos iniciatyvos“ apraiškai kaip stiprėjančio nepriklausomumo ir atsirandančių specializuotų krypčių pasekmei. KAM tokia evoliucija reikalinga? Šis klausimas kiek aplenkia įvykius... Kitas, dabar neegzistuojantis „kontinentas“ ateityje GALI tapti atviru dėka konstruktorių potraukio, ir neaišku, kiek jo įsisavinimas atneš mums naudos .... ir problemų.

... Data processing prasidėjo nuo paprasčiausios pirminės saviorganizacijos arba gyvybės, o tada prasitęsė molekuliniame autoreplikatorių diapazone; iš jų susidarė genetinis kodas, kitęs milijardus metų, kol neįgijo to besivystančios jėgos potencialo, sukūrusio ir amebas, ir dinozaurus, ir mus; o mes, savo ruožtu, jau makromasteliu pradžioje ATLIEKAME data processing kompiuterinėje terpėje, kur apvalyta nuo kūniškojo svorio informacija kryžminama ir kur ji transformuojama tokia sparta, kokią gyvybė „pati“ neišvystytų. O kai šis „autonominio informacinio evoliucionavimo“ etapas paliks kompiuterius, nes dėl jų vystymosi įsikūnys į jų sukurtus technobiotus, t.y. į negyvus savo prigimtimi elementus, tai savo funkcionaline „tarsi gyvi“ veikla, beje gyvi vystantis, tada beribė praeities, dabarties ir ateities panorama taps kompaktiška logine schema, kurio mikrogyvybė pradėjo makrogyvybę., savo ruožtu pagimdžiusią „universalią egzistenciją“: nuo molekulių – per organizmus – prie mums dar nežinomų ir net šiandien pavadino dar neturinčių „technobiontų“...

Šis požiūris nėra prognoze, jis – kažkas daugiau nei prognozė, pateikianti fantastines galimybes. Į tiesą panašus atlikimas gali būti kuklus, tačiau pradžioje visada privalo būti aukštesnis tikslas. Galima pažvelgti į pateiktą vaizdą ir kaip tragifarsą, kuris atsitiko arba gali atsitikti su žmogaus, įsivaizdavusio save aukščiausia Kosmine Konstanta, Protu, nors tai tebus preliudija kitai, transantropinei „informacinio Visatos užvaldymo“ fazei. Tokiu pavidalu tokia suprojektuota visuma turi kartoką prieskonį...

Meritokratija
Kinų kambarys
Minties virusai
Robotų iškilimas
S. Lemas. Cave Internetum
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Siurbkite tiesiai į smegenis
RoRa ir saldatofonija Lietuvoje
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
H. Hesė. "Skundas" apie pasaulio nepastovumą
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali sakyti, ką galvoja
Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
E.Goldman. Anarchizmas:kas jis iš tikro?
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
Planeta, kurioje nebuvo juoko
E. Fromas. Menas mylėti
Amerikietiškoji Šalčiūtė
Ateities žmogus
Skaitiniai, poezija
Filosofijos skiltis
Vartiklis