Zingeris ir jo siuvamoji  

Pirmieji siuvimo mašinų pavyzdžiai pasirodė Anglijoje 18 a. viduryje. 1830 m. prancūzas B. Temonjė1) užpatentavo pirmąją, daugiau ar mažiau veikiančią (vienasiūlę) siuvimo mašiną. Kariniai intendantai iškart įvertino išradimo naudą ir pateikė užsakymus karinės aprangos siuvimui – nes tai iždui kainavo pigiau. Pasiūtų drabužių paklausos patenkinimui reikėjo: padidinti audinių gamybą, padidinti garo mašinų kiekį (siuvimo mašinų darbui užtikrinti) ir pagerinti siuvimo mašinų kokybę.

Mechanikas Heinričis2) netgi sukonstravo nedidelės apimties 0,1 AJ galios garo variklį, kurį galima buvo prijungti prie Singer, 1890 bet kurios atskiros siuvimo mašinos. Jame žibalinė lempa kaitino vandenį katile (o kartu ir apšvietė siuvimo vietą), garas (norint, kartu išsivirdavo ir arbatos) suko stūmoklį – ir mašina siuvo.

Didelę pažangą padarė amerikietis I.M. Zingeris3), savamokslis mechanikas, pakeitęs daugybę profesijų – nuo aktoriaus iki baldžiaus. Jis pateikė savo siuvimo mašinos variantą. Tačiau jo viltį praturtėti sužlugdė garo katilo sprogimas, Ieškodamas darbo jis atvyko į Bostoną, kur susipažino su kaprizinga O. Felpso (1850) konstrukcijos siuvimo mašina, kurioje špūlė sukosi ratu, horizontaliame adatos laikiklyje buvo įstatyta išlenkta adata. Zingeris nuspendė patobulinti mechanizmą – tai jam pavyko per 2 m – joje buvo: nenutrūkstamai besisukantis smagratis, prispaudžianti letenėlė, kumštelis adatos laikiklio prievadui ir siūlo įtempimo reguliatorius.

Vos išleidus mašiną, Zingeris buvo nubaustas 15 tūkst. dolerių bauda už neteisėtą adatos su skylute naudojimą. Patentas priklausė E. Hou4), kuris buvo ir vienos nenusisekusios siuvimo mašinos autorius. Sumokėjęs baudą, su E. Hou ir dviem fabrikų savininkais rado investitorių ir, supirkdami patentus, įkūrė trestą, privertęs bankrutuoti smulkesnius gamintojus. Zingeris gamino siuvimo mašinas naudojimui namuose, kurios dėl patikimos konstrukcijos ir gausios reklamos buvo sėkmingai pardavinėjamos visame pasaulyje.

Tapęs milijonieriumi, atsikėlė į Angliją ir ištekino dukteris už anglų aristokratų. Amerikiečių žvalgo L. Farago5) knygoje „Lapės žaidimai“ (1971) pranešama, kad Zingerio anūkė Dezė tapo ledi ir buvo V. Čerčilio pussesere.

Kas iš tikro išrado kiną?    

Kinematografo išradėjais dažniausiai nurodo brolius Liumjerus6), pirmąkart judančius vaizdus iš celiuloidinės juostelės suprojektavę į ekraną ant sienos. Dar paminimas ir Edisonas, kurio videorolikus reikėjo žiūrėti dėžėje su okuliaru (žinoma, žiūrovas tebuvo vienas). o mažiau žinomas prancūzų išradėjas Liuji Eme Ogiustenas Leprensas7) (1841-1890), daugiausia dirbęs Anglijoje.

Į Anglijos miestą Lidsą8) jis atvyko 1866 m., kur dirbo liejėju metalo dirbinių dirbtuvėje. 1888 m. jis sukūrė kino kamerą. Celuloidas jau egzistavo, tačiau iš jo gaminti lanksčias juostas fotografijoms ir kinui dar nebuvo išmokę – jį tenaudojo vien Roundhay Garden, circa 1888 biliardo rutuliams, šukoms ir kitiems niekučiams. Todėl Leprenso kono aparatas filmavo ant popierinės 54 mm juostos be perforacijos. Tačiau projektuoti į ekraną iš popieriaus juostos neįmanoma. Teko nuimti emulsiją iš išryškinto fotopopieriaus ir kilijuoti kadrus ant stiklinės plokštelės. Jau iš jos išradėjas projektavo savo iki 1,5 min. trukmės „filmus“ į ištemptą drobę ar baltą sieną. Jo sukurtame projektoriuje degė elektros lankas, maitinamas dinamo mašinos, kurią suko „pusiau portatyvus“ garo variklis.

Leprensas darbavosi labai paslapčia, rezultatus parodydamas tik giminaičiams ir artimiausiems draugams. Štai vieno jų įspūdžiai nuo „Judėjimo Lidso tiltu“:
„Buvo matomi konkę tempiantys arkliai, kiti ekipažai ir praeiviai, einantys per tiltą. Aš sugebėjau net įžiūrėti dūmų kamuolius kylančius iš ant tilto stovinčio rūkoriaus pypkės“.

Išliko ir kadrai, rodantys akordeonu grojantį išradėjo brolį, sceneles su sode vaikštinėjančiomis poniomis... Mūsų laikais tas scenas suskaitmenino, tad jas galima peržiūrėti ir internete.

Deja, Leprenso darbai nebuvo išvystyti: išradėjas paslaptingai dingo 1890 m. rugsėjį, į Paryžių grįždamas traukiniu iš Dižono, kur lankė giminaičius. Visos Skotland-jardo ir prancūzų policijos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Aiškinimai varijuoja nuo savižudybės (tačiau tarsi jis jai neturėjo jokių priežasčių) iki nužudymo užsakius konkurentams. Jo patentai buvo anuliuoti, aparatūra ir kinokadrai dingo, - ir buvo aptikti tik po pusės amžiaus.

Kuro elementai

Vandenilis su deguonimi reaguoja ir kuro elementuose, tačiau tai vyksta labai lėtai ir be liepsnos (sudega „šaltai“). Tą principą 1838 m. atrado vokiečių chemikas Christianas F. Schonbeinas9), o po metų Velso teisininkas ir fizikas Williamas Grove‘as10) pagal tas idėjas sukūrė kuro elementą. Metanolio kuro elementas

Kuro elementas cheminės reakcijos (oksidacijos) metu susidariusią energiją tiesiogiai verčia elektra. Jį sudaro elektrolitas arba jonams laidi membrana, koryti elektrodai, katalizatorius; o dar reikia kuro (pvz., vandenilio, etanolo, angliavandenilių) ir oksidatoriaus (dažniausiai deguonies). Populiariausi yra vandenilio-deguonies kuro elementai, kuriuose ant elektrodų vandenilis ir deguonis jonizuojasi, jų atomai jungiasi ir susidaro vanduo. Didžioji energijos dalis virsta elektra ir tik labai maža – šiluma. Tad kol kas kuro elementai yra švariausias elektros šaltinis, nes jo produktas vanduo. Tačiau viena bėda, kad jis labai brangus ir sunku talpiai ir saugiai saugoti vandenilį.

1967-72 m. NASA kuro elementus panaudojo „Apollo“ programos metu, kurie erdvėlaiviuose gamino elektros energiją, o susidariusį vandenį gėrė j įgulos. Tačiau per „Apollo-13“ skrydį sprogo deguonies balionas, todėl nustojo veikti du kuro elementai. Laimei, įgulai pavyko grįžti į Žemę (apie šį skrydį skaitykite >>>>>).

Trumpos biografijos ir pastabos

1) Bartelamėjus Timonjė (Barthelemy Thimonnier, 1793-1857) prancūzų išradėjas, kuriam priskiriamas pirmosios siuvimo mašinos, pakartojančios rankinį darbą, išradimas (1829; užpatentuota 1830 m.). Ji buvo medinė, o jos ratas buvo sukamas pedalu. Ji naudojo tik vieną siūlą ir adatą su kabliuku – ir per minutę darė 200 dygsnių (kai siuvėjas – tik 30). Tais pačiais metais atidaryta pirmoji automatizuota manufaktūra, turėjusi siūti karinę formą. Tačiau kitais metais darbininkai, baimindamiesi galimo darbo netekimo, sudegino fabriką ir vos neužmušė patį Timonjė. Vėliau jis tobulino mašiną ir gavo naujus patentus, laimėdavo prizus parodose, tačiau jo išradimas plačiai nepaplito.

2) Liuisas Heinričis (Louis Heinrici, 1847-1930) – vokiečių pramonininkas ir fabrikantas. 1876 m. jis pradėjo gaminti karšto oro ir kitas smulkias mašinas. Pirmą fabriką įrengė 1884 m, - ir pradžioje jame tedirbo 2 darbininkai. Jo karšto oro varikliai buvo plačiai naudojami komerciniame ir prvačiame sektoriuose, nes buvo pigiu ir patikimu jėgos šaltiniu. Per 38 m. jis pardavė 21 tūkst. tokių variklių. Jie buvo 12-os dydžių su stūmoklio stemsmeniu nuo 26 iki 190 mm ir galia nuo 1,5 W ir 0.2 kW. Galingesnieji buvo vėsinami skysčiu, o mažesniesiems pakako vėsinimo oru. Jie buvo tylūs, labai saugūs ir galėjo naudoti bet kokį kurą.

3) Izaokas Zingeris (Isaac Merritt Singer, 1811-1875) - amerikiečių išradėjas, verslininkas, aktorius. Iš esmės patobulino siuvimo mašinos konstrukciją, padidinęs jo praktinį panaudojimą ir įkurdamas kompaniją „Singer“. Paskutinius metus, pabėgęs nuo teismo už dvipatystę, nuo 1863 m. gyveno Europoje.

4) Elijas Hou (Elias Howe Jr., 1819-1867) – amerikiečių inžinierius, mechanikas ir verslininkas, sukūręs siuvimo mašiną (1845) ir kitais metais gavo patentą uždaro dygsnio technologiją. Jo mašina galėjo daryti tiesias siūles 300 dygsnių per minutę sparta. Nesugebėjęs suorganizuoti gamybos JAV, išvyko į Angliją, kur parduoda teisę platinti Anglijoje V. Tomui. Grįžęs į JAV sužino, kad tokios mašinos jau pardavinėjamos I. Zingerio, su kuriuo ima bylinėtis ir po 5 m. laimi (1854). Laikinai sujungia aktyvus su I. Zingeriu, tačiau neilgam. 1865 m. Bridžporte įkuria savo kompaniją, kurios mašinos 1867 m. Paryžiaus parodoje laimi aukso medalį.

5) Ladislas Farago (1906-1980) – vengrų karo istorikas ir žurnalistas, parašęs daug knygų apie istoriją ir šnipinėjimą, ypač Antrojo pasaulinio karo metu. Prieštaringai vertinami jo teiginiai apie nacių (pvz., M. Bormano) buvimą Pietų Amerikoje.

6) Broliai Liumierai (Auguste Marie Louis Nicolas Lumiere,1862-1954, ir Louis Jean Lumiere, 1864- 1948) – vieni pirmųjų pasaulyje kino režisierių. Jų tėvas turėjo fotografijos įmonę, kurioje ir dirbo abu broliai: Lui – fiziko, o Ogiustas – vadybininko pareigose. 1892 m. tėvui išėjus į pensiją, broliai ėmė kurti filmus. Jie užpatentavo kelis svarbius procesus (vienu jų buvo kino juostos perforacija), kurie vėliau buvo panaudoti jų sukonstruotoje kino kameroje. Pats sinematografas, nešiojamas įrenginys, kuriame buvo kamera, spausdinimo įrankis ir projektorius, buvo užpatentuotas 1895 m. 1895 m. kovo 22 d. Liumjerai surengė pirmąjį privatų projektuojamų kino filmų seansą. Bet jie teigė, kad „kinas – tai išradimas be ateities“, ir atsisakė parduoti savo kino kamerą kitiems kino kūrėjams.

7) Liuji Leprensas (Louis Aimé Augustin Le Prince , 1841-1890) – prancūzų išradėjas, 1888 m. sukūręs kamerą judančio vaizdo įrašymui (laikomą pirmąja kino kamera), ją užpatentavęs 1889 m.

8) Lidsas (Leeds) – miestas šiaurės Anglijoje, Vakarų Jorkšyro grafystėje, per 3 mln. gyv. Pirmąkart paminėtas 7 a. Viduramžiais tapo prekybos centru. Jame yra du universitetai, keli muziejai, gausu įvairaus laikotarpio architektūros paminklų.

9) Christianas Schonbeinas (Christian Friedrich Schönbein, 1799-1868) – vokiečių kilmės šveicarų chemikas, išgarsėjęs kuro elemento sukūrimu (1839). Įvedė terminą geochemija. Taip pat atrado ozoną (1839) ir piroksiliną (1845). Paplitus istorija, kad piroksiliną jis atrado atsitiktinai. 1845 m. eksperimentuodamas namuose su azoto rūgštimi virtuvėje, kai žmona buvo išėjusi, jis netyčia išpylė azoto ir sieros rūgšties mišinį. Paėmęs žmonos medvilninę prijuostę jis iššluostė grindis ir prijuostę pakabino džiūti prie krosnies. Tada jis stebėjo, kaip prijuostė savaime u-sidegė ir sudegė taip greitai, kad, rodos, jos nė nebuvo. Mat medvilnės celiuliozė su azoto rūgštimi sudarė nitroceliuliozę, savo sprogstamąja galia viršijančia paraką. Vėliau bandyta ją panaudoti „bedūmio parako“ gamybai, tačiau nesėkmingai, - dėl didelio medžiagos sprogstamumo. Tik po jo mirties anglų chemikų pora sukūrė korditą, naudotą šaunamuosiuose ginkluose ir artilerijoje.

10) Viljamas Grovė (William Robert Grove, 1811-1896) – Velso teisėjas ir fizikas, išradęs galvaninį elementą, vėliau pavadintą jo vardu. Taip pat buvo pirmeivis kuro elementų srityje – 1838 m. pirmąkart gavęs elektros srovę iš kuro elemento prototipo. 1846 m. pirmąkart pademonstravo vandens išskaidymą elektrolizės būdu. 1846 m. pasirodė jo „Fizikinių jėgų koreliacija“, kuriame numatė energijos tvermės dėsnį. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

5G pagreitis
Robotų iškilimas
Mechaninis žvėrynas
Karai dėl telefono
Kuo taps Homo sapiens?
Tokios tad buvo lenktynės
Senas, bet mielas dviratis
Dirbtinis intelektas kare
Atsiradimai ir paaiškinimai
DNR – kvantinis kompiuteris?
Ar mašina kada nors mąstys?
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Kolmogorovo DI alfa ir omega
Tai matėte ne kartą...
Naglumas – sėkmės garantas
R. Silverbergas. Musės
Kaip veikia daiktai?
Garo tramdytojas
Stikliniai laidai
Vartiklis