Alavijai: Aloe, Vartiklis

Šiuos augalus lietuviai vadina alijošiais arba elijošiais, vitomis alvasais ir oželiais, dar kitur - aliuosais ir net šimtamečiais. Tokia augalų vardų gausybė rodo, kad alavijai, nors ir kilę iš tolimų kraštų, Lietuvoje nuo seno gausiai auginami. Alavijai, kaip kambariniai ir dekoratyviniai augalai, puošia daugelio butų palanges kaime ir mieste, jų gausu oranžerijose bei gėlių parduotuvėse.

Pasaulyje žinoma apie 350 alavijų genties rūšių. Paplitę alavijai karšto ir sauso klimato srityje, ypač jų gausu Pietų Afrikos Kapo srityje prie Oranžinės upės. Pietvakarių Afrikos Namakvalendo plynaukštės šiaurinėje dalyje ir Namibo dykumoje alavijai netgi dominuoja, nors minėtose vietose sąlygos augalams ypač sudėtingos – dažnai ištisus metus neiškrenta nė lašo letaus. Taigi dykumos – tinkamiausia vieta alavijams augti. Tiesa, pasitaiko alavijų ir savanose, bet ir ten jie pasirenka labiau smėlėtas ar akmenuotas vietas, o gausiausiai auga įsiterpę tarp stambių akmenų.

Alavijai – dykumų augalai, tad ir jų išvaizda specifinė. Jų tarpe vyrauja žoliniai augalai ir tik viena kita rūšis būna sumedėjusi ar lianų formos. Daugumos alavijų, kaip ir kitų sukulentų, lapai stori, mėsingi, labai sultingi. Lapai stiebų viršūnėse arba prie žemės sudaro tankias skrotelias ir tai padeda jiems šiek tiek apsisaugoti nuo perkaitimo. Bet tai ne taisyklė – Lietuvoje pačio populiariausio medinio alavijo (Aloe arborescens) lapai auga visu stiebu. Lapai būna įvairios formos, labai dygliuoti, ir tai suprantama – juk atvirose vietose auga, reikia ir nuo galimų priešų apsiginti.

Lapų pažastyse išauga paprasti arba šakoti žiedynstiebiai, kartais net 2-3 m aukščio. Alavijų žiedai stambūs – 3,5-5 cm ilgio ir apie 1 cm skersmens, įvairių spalvų, dažniausiai raudoni, oranžiniai ar geltoni, kur kas rečiau – balti. Alavijų žieduose gausu nektaro, o pati jų išvaizda be galo viliojanti – tad netrūksta ir įvairių apdulkintojų, pirmiausia nedidelių, nektaru mintančių paukščių. Žydintys alavijai privilioja spiečius bičių ir netgi pavianus, matyt, jų nektaras tikrai maistingas ir skanus.

Tėvynėje alavijai dažniausiai dauginasi sėklomis, kai kurios rūšys vegetatyviai – sudaro požeminius stolonus, iš kurių išauga jaunų lapų skrotelės. Madagaskare auga gyvavedžiai alavijai (Aloe bulbijera). Šių augalų pažiedžių pažastyse žiedų vietoje susidaro maži svogūnėliai. Subrendę jie nukrenta ant žemės ir palankiomis sąlygomis iš jų išauga nauji alavijai. Toks specializuotas vegetatyvinis dauginimasis būdingas daugeliui dykumų augalų ir apskritai sukulentams.

Taigi, Lietuvoje paplitęs medinis alavijas, kuris mūsuose žydi labai retai. Gal todėl šis augalas vadinamas šimtamečiu, - esą žydi kartą prt šimtą metų. Kiek čia tiesos – sunku pasakyti, bet, matyt, nedaug, nes savo tėvynėje medinis alavijas žydi kasmet. Afrikoje jis būna 2-3ir net 5 m aukščio medelis, kas pas mus retenybė. Mažesni žydi retai, bet kai sužydi – negali atitraukti akių. Medinis alavijas labai dekoratyvus ir lengvai dauginasi auginiais ir atžalomis, todėl ir paplitęs visame pasaulyje kur kas dažniau nei kitos rūšys. Pietvakarių Europoje ir Šiaurės Afrikoje medinis alavijas, ištrūkęs iš žmogaus globos, net savaime auga gamtoje. Afrikoje iš jų formuojamos gyvatvorės galvijams, o Adžaroje šis augalas auginamas plantacijose vaistinei žaliavai saburui gauti. Iš 1 ha gaunama apie 17-20 kg sauso saburo sulčių koncentrato.

Apie saburo gydomąsias savybes užsimenama jau Dioskorido (maždaug 78 m.) raštuose. Žinomo arabų keliautojo ir geografo Idrisio (12 a. vidurys) kūriniuose teigiama, kad Sokotros salą Aleksandras Makedonietis užkariavo tik dėl čia gaminamų alavijo sulčių. Alijošiaus žiedas

Matyt taip ir buvo. Dabar medicinoje alavijų sultys vartojamos įvairiems tikslams, bet vartoti šį augalą reikėtų tik pagal gydytojo nurodymus, juk svarbu ir augalo rūšis, ir bendra organizmo būklė.

Liaudies medicinoje dažniausiai naudojami alavijo lapai ar jų koncentruoti ekstraktai. Jais gydomos akių ligos, žaizdos, nudegimai, tinka peršalus.

Alijošiaus sultys gali būti labai naudingos auginant gėles ir krūmus. Jose patariama prieš sėją pamirkyti augalų sėklas (pvz., astrų ar kardelių gumbus), o prieš įšaknijimą – auginius. Tada jie užaugina stambesnius žiedus, augalai užauga geriau išsivystę ir stipresni.

Alavijai pasižymi daugybe įdomių savybių. Pvz., aloe barteri žiedai verdami ir vartojami prie mėsos patiekalų. Dedami ir į sriubas, o iš Aloe vera gaminami dažai šilkui, vilnai, linams dažyti. Šis augalas naudojamas ir kaip insekticidas. Taip pat pardavinėjamas iš jo pagamintas gėrimas. Galima alavijus taikyti ir kosmetikoje. Bet žinoma, mūsuose šie nelepūs augalai labiausiai tinka gyvenamosioms patalpoms puošti, nes jiems nereikia ypatingos priežiūros.