Augalų atradimas
Krūminė durnaropė
Nuostabūs jos (Datura arborea) žiedai. Ji pražįsta VU botanikos sode.
Durnaropių genčiai priklauso apie 25 rūšys, iš kurių mums geriausiai žinoma auganti šiukšlynuose ir
dykvietėse, atklydusi iš pietinių rajonų paprastoji durnaropė (Datura stramonium), liaudyje
vadinama įvairiai: durnagalvis, durnažolė, čertropė. Stipriai nervų sistemą veikiančių alkaloidų yra visose
šio augalo dalyse: šaknyse, stiebe, lapuose, žieduose ir vaisiuose. Augalas labai nuodingas jo
suvalgius prasideda psichiniai sutrikimai haliucinacijos, būna net mirties atvejų.
Jo lapai, žydinčios viršūnės ir sėklos vartojamos farmacijoje. Preparatai iš šių augalų labai mažomis
dozėmis skiriami tik pagal specialų gydytojo nurodymą.
O krūminė durnaropė kilusi iš Čilės ir Peru. Ji žydi ilgais nukarusiais 20-25 cm ilgio baltais žiedais.
Tėvynėje ją apdulkina paukščiai. Vaisius uoga, kai Lietuvoje augančios paprastosios durnaropės dygliuota dėžutė.
Kartais botanikos soduose auginamos ir jai artimos rūšys labai kvapniais žiedais žydinti Datura
suaveolens iš Meksikos ir Datura sanguinea iš Peru. Jų tėvynėje vietiniai iš jų gamina narkotinį
gėrimą tonga.
Durnaropės bulviniai augalai. Toji šeima apima gana daug nuodingų augalų paminėtina
šunvyšnė, drignė, mandragora, skopolija, o taip pat ir tabakas. Pvz., 0,1 g. šunvyšnės alkaloido atropino
gali sukelti mirtį. Ir galiausiai net pažaliavusiose bulvėse yra alkaloido solanino, kuris taip pat labai nuodingas.
Anot gamtininkų, bulvinių nuodingumas yra jų savisauga. Tad pasigrožėję durnaropės žiedais
botanikos sode, neužsidekite noru tokius augalus pražydinti kambariuose. Jų vieta specialiuose
šiltnamiuose ir ten, kur jie natūraliai auga.
|
|
Dygliuotoji kardažolė
Auga dykvietėse, prie kelių, namų ir pakalnėse. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Liaudies
medicinoje naudojami augalo žiedai ir ūgliai su lapais, kuriuos reikia rinkti žydėjimo pradžioje.
Patariama gydyti širdies ir kraujagyslių ligas. Gerina nuotaiką ir savijautą. Viduriuojantiems ir
sergantiems šlapimo pūslės ligomis bei sutinus kojoms patariama gerti kardažolės nuovirą.
Antpilas padės kosint, sergant hemorojumi, odos ligomis bei reumatu. Antpilo galima įsipilti į
karštą vonią arba naudoti kompresams, sergant pūlinėmis odos ligomis bei akių uždegimu.
Nuo peršalimo galima pasigaminti kardažolės sirupo (150 g žiedų užpilti 300 mililitrų vandens
ir įdėti 100 g cukraus), kaitinant ant silpnos ugnies, kol liks pusė skysčio. Gerti po arbatinį
šaukštelį 4-6 kartus per dieną.
Vyriškoji gegužraibė (dėmėtoji)
Ji Lietuvoje negausiai paplitusi. Užauga 25-50 cm aukščio, žydi gegužės-liepos mėnesiais.
Liaudies medicinoje naudojamos šaknys, kasamos žydėjimo pabaigoje.
Vyriškoji gegužraibė malšina skausmą, tonizuoja, valo kraują, gydo uždegimus. Sergantiems
skrandžio ir žarnyno (ypač kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), viršutinių kvėpavimo
takų, burnos gleivinės ligomis, traukuliais bei apsinuodijusiems cheminėmis medžiagomis ir
alkoholiu patariama gerti gegužraibės nuovirą. Jis tinka ir sergant nervų ligonis, impotencija
bei nusilpus po sunkių ligų.
Miškinė sidabražolė
Miškinė sidabražolė (Potentilla erecta) - tai daugiametis 10-40 cm aukščio augalas.
Šakniastiebis beveik horizontalus, trumpas, sumedėjantis, pjūvyje rausvai rudas, 2-7 cm ilgio,
1-3 cm storio, su daug smulkių šaknelių. Auga šlapiose ir drėgnose pievose, ganyklose,
krūmynuose, miškuose ir kirtimuose, dažniausiai lengvuose durpinguose dirvožemiuose.
Paplitusi visoje Lietuvoje. Liaudyje dažnai vadinama gumbučiu, gumbu (gumbas vėžys).
Miškinės sidabražolės nuoviras kaip prieskonis naudojamas žuvies konservų pramonėje.
Vaistams naudojamas šakniastiebiai, kurie kasami rudenį, kai ima vysti antžeminė dalis
(rugsėjo-spalio mėn.) arba anksti pavasarį, kai tik pradeda želti (kovo-balandžio mėn.). Šaknis
reikia gerai nuplauti šaltu vandeniu, nuvalyti smulkias šakneles, susmulkinti gabalėliais ir
džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 50-60 o C temperatūroje.
Išdžiūvusios yra tamsiai rudos, bekvapės, stipraus sutraukiančio skonio. Vartojimui tinka 4 m.
Jose yra daug rauginių medžiagų, turinčių uždegimus slopinančių, stabdančių kraujavimą,
dezinfekuojančių, sutraukiančių, pažeistas ląsteles gydančių savyių. Virškinimo trakte ant
gleivinės padeda susidaryti plėvelei, saugančiai nuo dirginimo. Naudojama įvairių
virškinamojo trakto bei burnos ertmės uždegimų, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opų
gydymui. Nuoviras naudotas skausmingų menstruacijų atvejais iš čia liaudiškas
pavadinimas macica, macicos žolė (macica gimda).
Liaudies medicinoje sidabražole gydoma nuo viduriavimo ir dizenterijos, plaučių
tuberkuliozės, esant gimdos, žarnyno ir plaučių kraujavimui, kosuliui ir anginai. Arbatai ar
nuovirai reguliuoja medžiagų apykaitą, todėl naudojami esant cukriniam diabetui. Nuoviru
gydyti ir vėžiniai susirgimai.
Burna skalaujama nuoviru sergant stomatitu, gingivitu, parodontoze, faringitu, esant
burnos ertmės išopėjimams. Pavilgais gydomos kraujuojančios žaizdos, nudegimai,
šlapiuojančios egzemos, nušalimai bei suskeldėjusios lūpos, rankos ir kojos. Pavilgai dedami
ant spuoguotos, riebios, strazdanotos odos.
Pastaba: miškinę sidabražolę nepatartina naudoti nėščioms moterims bei sergantiems ūmiu nefritu.
| 
|
Šilinis viržis
Šilinis viržis (Calluna vulgaris) - dar vadinamas šilojumi, šilo eglute, šilažole, virže. Jis priklauso
erikinių (Ericaceae) šeimos augalų genčiai, kurioje tik vienintelė rūšis - šilinis viržis .
Šilinis viržis yra daugiametis visžalis 20-70 cm aukščio įsišaknijančiais ūgliais ir kylančiomis šakelėmis
puskrūmis. Žiedynas kekiškas, vienašalis, gausiažiedis, vainikėlis blyškiai lelijinės arba
rožinės spalvos. Žydi liepos-rugsėjo mėn. Vaisius - plaukuota dėžutė su smulkiomis, šviesiai
rudomis sėklomis. Dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Auga sausose, smėlingose,
nederlingose dirvose, aukštapelkėse, kopose, smėlynuose. Sudaro ištisus sąžalynus. Ypač paplitęs pušynuose. Atsparus
sausroms, mėgsta šviesą. Viržynai nualina dirvožemį, dėl to juose sunkiai auga medžiai, kiti augalai.
Viržiai - vieni medingiausių augalų (medus tamsios spalvos ir kartoko skonio). Taip pat yra dekoratyviniai ir gali būti auginami
gėlynuose. Jų šakelės tinka žiemos puokštėms daryti.
Vaistams naudojama visa antžeminė dalis. Renkama, kai viržis žydi, rugpjūčio-rugsėjo
mėn. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje nėra tiesioginių saulės
spindulių. Išdžiūvęs yra kvapnus, saldžiai karstelėjęs. Tinka vartoti 2 m.
Viržis malšina uždegimus, dezinfekuoja, skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą. Juo
gydoma inkstų akmenligė, inkstų geldelių ir šlapimo pūslės uždegimai, kepenų ligos. Nuoviras
geriamas nuo nervų sistemos sutrikimų, o maišant su valerijonu ir gudobele - gydant širdies ligas.
Siūloma jų arbatą gerti peršalus, kosint bei karščiuojant. Dažnai naudojamas esant
sąnarių uždegimams. Žiedų milteliais apibarstomos žaizdotos ir nudegintos vietos. Viržių
ekstraktu vilgomi odos spuogai, egzema. Pašutinti viržiai dedami ant sumuštų vietų, šunvočių, išnirusių sąnarių.
Paprastoji katuogė
Paprastoji katuogė (Rubus saxatilis) kitaip vadinama kačuoge, kaulinuku.
Tai daugiametis vasaržalis erškėtinių šeimos augalas.
Auga Europos krūmuose, daubų šlaituose, vidutinio drėgnumo spygliuočių ir mišriuose miškuose, tačiau didesnių sąžalynų nesudaro.
Šakniastiebis su dvejopais stiebais: stačiais iki 10-20 cm
aukščio, žydinčiais, vaisingais; ir gulsčiais, šliaužiančiais, vegetatyviniais, siekiančiais apie
metrą ilgio ir galais įsišaknijančiais. Stiebai cilindriški, apaugę paprastais ir liaukiniais
plaukeliais bei šeriškais dygliais. Lapai trilypiai, prieš lietų susisuka į tūteles.
Žydi gegužės-liepos mėn., žiedai balti. Augalas medingas.
Uogos prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėn. jos susideda iš 1-5 stambių, raudonų, rūgščių, žvilgančių kaulavaisių. Jos uogas
labai mėgsta tetervinai. Dauginasi įsišaknijusiais stiebais, atžalomis ir sėklomis.
Vaistams naudojama visa antžeminė dalis ir uogos. Katuogė renkama žydint ir
džiovinama pavėsyje. Uogos renkamos nepernokusios ir valgomos šviežios arba
džiovinamos. Tinka vartoti 2 m.
Vaisiai valgomi ir švieži. Vaisiuose yra 44 mg proc. vitamino C; iki 8 mg proc. karotino, cukraus, organinių rūgščių,
rauginių ir mineralinių medžiagų. Liaudies medicina jas vartoja nuo mažakraujystės, sąnarių uždegimų.
Naudojama sergant skrandžio, peršalimo, ginekologinėmis, inkstų ligomis, hemorojumi,
mažakraujyste, sąnarių uždegimu, cukriniu diabetu, podagra.
Žolės nuoviras tinka galvai plauti sergant seborėja, skatina plaukų
augimą. Pavilgai naudojami patinimams gydyti, burnai skalauti. Uogos padeda sergant mažakraujyste, sąnarių uždegimu.
Iš katuogių verdamos uogienės, drebučiai, sirupai, kisielius, spaudžiamos sultys. Sumalti
uogų kauliukai naudojami kaip prieskonis. Ilgesniam laikymui uogos konservuojamos su cukrumi arba džiovinamos.
Žiedadulkės
Lietuvos drugiai
Miškinis skudutis
Skalsės ir nuodai
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Kaip karalienė virto slyva
Prieskoninės daržovės pavasariui
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Augalai - namų augintiniai
Dilgėlė švelni kaip šilkas...
Kambarinės gėlės - naudingi patarimai
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Iš mėlynių ir girtuoklių
Kūdroje užveiskite vijūnų
Koka pas Kogi
Oh du mein Edelweiß
Paukščių lizdai
Vartiklis