Augalų ir gyvūnų atradimas

Neišmeskite puansetijos - Kalėdų gėlės  

Kalėdų žvaigžde ar tiesiog Kalėdų gėle vadinama puošniausioji karpažolė, savo vardą užsitarnavo ne be reikalo – tai iš tiesų puošnus ir akį traukiantis augalas. Neveltui šis augalas Lietuvoje yra labai populiarus. Jis pražysta kaip tik švenčių metu, tačiau ne žiedai yra gražiausia jos dalis – o jo raudoni „žiedlapiai“, kuriuos kai kas linkę laikyti žiedais, tačiau iš tiesų yra pažiedlapiai (o tikrieji žiedai, kurie yra smulkūs, išauga pažiedžių centre). Nors įvairių rūšių karpažolių pažiedlapiai gali būti ir kitokių spalvų – baltos, rausvos ar rožinės, Lietuvoje dažniausiai parduodamos būtent raudonos spalvos gėlės.

Puošniausioji karpažolė (Euphorbia pulcherrima), be jau minėtų pavadinimų, turi ir dar vieną vardą – puansetija, kurį gavo dėl JAV ambasadoriaus Joelio Robertso Poinsetto, kuris, dirbdamas diplomatinį darbą Meksikoje, 1828 m. pastebėjo šį augalą ir pristatė jį Jungtinėse Valstijose. Tai karpažolinių šeimos daugiametis augalas, savaime augantis Centrinėje Amerikos dalyje (Meksikoje, Gvatemaloje, Floridoje) drėgnose paatogrąžių srityse. Natūralioje gamtoje karpažolė užauga iki 3–4 m aukščio. Kambariuose puošniausiosios karpažolės gali užaugti iki 1,5 m.

Puošniausios karpažolės yra jautrios šalčiui, todėl nusipirkę šį augalą, stenkitės namo jį gabenti kuo geriau apsaugoję nuo šalčio ir vėjo.

Šilumos poreikis svarbus ir augalui atsidūrus namuose. „Augalas yra šilummėgis, todėl reikėtų saugoti nuo šalto skersvėjo ar oro. Augalas mėgsta šešėlį, todėl reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamiausia temperatūra žydėjimo metu 16-20oC. Laistyti reikia šiltu vandeniu, žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Tręšti kas 2 savaitės trąšomis skirtomis žydintiems augalams.

Beje, jų pieną primenančios sultys yra nuodingos. Tiesa, jos nesikaupia augalo paviršiuje, tad tiesiog auginant gėlę, didelės rizikos nėra. Vis dėlto, genint ar persodinant galima užsidėti pirštines, kadangi karpažolių sultys dirgina odą, akis, burnos gleivinę. Šias gėles reikėtų saugoti nuo naminių gyvūnų ir mažų vaikų, nes būtent jie, nesuvokdami pavojaus, dažniausiai ir nukenčia nuo dirginančių puansetijos sulčių.

Puošniosios karpažolės neretai ir perkamos šventėms, kai norima Kalėdoms pasidžiaugti raudonais jos pažiedlapiais – jie subtiliai papildo namų puošybą.

Tai gana lepi gėlė ir turi daug kaprizų. Ir net jei juos apėjote ir sėkmingai ja grožėjotės, norėdami ją išlaikyti kitiems metams turėsite pavargti, - jei tik turite užsispyrimo.

Jei šią gėlę (kitaip puošniąją karpažolę, Euphorbia pulcherrima) tinkamai prižiūrėsite, per kitas Kalėdas ji vėl džiugins jus ugniniais žiedais. Kai ant jos stiebelių beliks tik keli spalvoti pažiedžiai, ją apkarpykite palikdami maždaug 10-15 cm stiebus. Kas savaitę ją patręškite ir saikingai laistykite tiek, kad žemė būtų drėgna.

Pavasarį, kai temperatūra lauke pasieks 15oC, kas vakarą ją bent kelioms valandoms išneškite į lauką ar balkoną. O birželio mėn. ją derėtų persodinti į kiek didesnį vazoną. Jei greitai auga, galima patrumpinti šakas, kad daugiau šakotųsi. Laikykite šviesioje vietoje, kartkartėmis vazoną pasukinėjant, kad gėlė iš visų pusių gautų vienodai šviesos.

Likus mėnesiui ar dviem iki norimo rezultato, reikia palaikyti tam tikrą tamsos režimą. Keliolika valandų per parą jam reikia leisti pabūti aklinoje tamsoje (pvz., išnešant į tamsų kambarį ar garažą arba tiesiog uždengiant kartono dėže).

Kaip karalienė virto slyva    

Vaismedžiai irgi turi savo istoriją. Pvz., abrikosai į Vakarų Europą atkeliavo iš Armėnijos, persikai – iš Etiopijos, vyšnios ir slyvos – iš Mažosios Azijos. Pirmosios slyvos 16 a. pirmoje pusėje buvo pasodintos Reine Claude Verte Prancūzijos karaliaus Prancisko I sode, o jas atgabeno piligrimai. Jos labai patiko karalienei Klod. Kartą ji sužinojo, kad dvariškiai vagia ir smaguriauja slyvas. Įpyko baisiausiai, ėmė triukšmauti. Matyt tikrai smarkiai triukšmavo, nes vyras bemat įvedė mirties bausmę už slyvų vogimą. Nuo to laiko prancūzai turi posakį: „pakars dėl slyvų“, t.y. nukentėsi nuo nereikšmingos smulkmenos. Tų slyvų rūšis taip ir vadinasi „renklod“ – „karalienė Klod“.

Šalia renklodų yra ir visų mėgstamos slyvos viktorijos, kurios taip pat turi karališką vardą - nuo Anglijos karalienės Viktorijos. Tik šiai karalienei pasisekė labiau negu Klaudijai, nes Viktorijos vardu pavadinta ir daugybė miestų, ežerų, upių, net milžiniškas krioklys Afrikoje ir nuostabi vandens lelija.

Gamtos sinoptikai  

Žinoma apie 600 gyvūnų ir apie 400 augalų rūšių, galinčių atstoti barometrą ar būti santykinės drėgmės indikatoriais. Iš jų elgesio ir fiziologinių pakitimų galima spręsti apie artėjančius štormus, audras ar giedrą.

Ypač jautriai į oro permainas reaguoja medicininės dėlės. Laikomos stiklainiuose, šios žieduotosios kirmėlės giedru oru guli stiklainio dugne. Prieš lietų dėlės prisisiurbia prie stiklainio sienelių prie pat paviršiaus, o kai kada net truputį išlenda iš vandens.

Nedidelės žuvelės šližiai, laikomi akvariumuose, ramiai guli akvariumo dugne, kai oras geras. Tačiau jei šližiai pradeda plaukioti vingiuodami visu kūnu palei akvariumo sieneles – dangus apniuks.

Augalų pasaulyje vienas „sinoptikų“ – kalija. Prieš lietų nuo jų lapų ima lašėti skaidrūs lašai. Tada sakoma, kad kalijos „verkia“. Fiziologai šį reiškinį vadina gutacija. „Verkiančiu barometru“ vadinamas ir kitas kambarinis augalas – monstera. Šis augalas turi nusvirusias orines šaknis. Kartais ant monsteros lapų atsiranda drėgmės lašelių. Tai tikslus požymis, kad artėja lietus.

Baobabo vaisiai
Lietuvos drugiai
Miškinis skudutis
Dygliuotoji kardažolė
Pažinkime augalus: kaštonai
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Kambarinės gėlės - patarimai
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?
Imbieras - virtuvėje ir vaistams
Virtuvėje: kukurūzai, špinatai ir kita
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Ryklių miegamieji ar „kosmetikos kabinetai“?
Voveraitės ir jų sesutės
Iš mėlynių ir girtuoklių
Kai reikia laisvinamųjų
Alisa ir musmirės
Skalsės ir nuodai
Žiedadulkės
Kukumbalis
Vartiklis