Gyvūnų atradimas

Ryklių miegamieji ar „kosmetikos kabinetai“?

1958 m. buvo sudaryta speciali komisija ryklių tyrinėjimui. Tačiau jų gyvenime vis dar lieka paslapčių, beje, kaip ir visoje okeanografijoje.

Mokslininkus sudomino ir ryklių „miegamųjų“ klausimas. Ar kada nors šie plėšrūnai ilsisi? Juk dar visai neseniai manyta, kad pelaginiai rykliai turi visą laiką judėti, nes tik tada jų žiaunomis prateka pakankamas vandens kiekis ir jie gauna reikiamą kiekį deguonies. Tad neatrodė įtikinama mintis, kad gigantiški rykliai – žmogėdros karchorodonai (baltieji), mako ir tigriniai – galėtų miegoti pasislėpę povandeniniuose urvuose. Atseit, ryklių gaudytojai kažką painioja – gal tai kiti, pakrančių rykliai (leopardiniai ar auklės). Map: Isle Mujeres

Iš kur kilo tokie gandai? Į Isla-Mucheros*) salelę, esančią 9 km nuo Jukatano pusiasalio, poilsiautojai plūsta iš visur, nes ji garsėja baltu pliažo smėliu, šiltu tropikų vandeniu ir lediniu alumi, kurį reguliariai kas ketvirtadienis atgabena keltas. Jis sekmadienį išgabena minias poilsiaujančių ir negausūs salos kaimeliai tarsi apmiršta iki kito savaitgalio.

Dauguma jos gyventojų verčiasi krevečių ir omarų gaudymu. Bet yra ir profesionalų, gaudančių ryklius – iš jų ir didžiuosius žmogėdras: baltuosius, „šokliuosius“ mako ir tigrinius. Tai pavojingas verslas, nes kiekvienas jų sveria po kelis šintus kilogramų. Be to, pajutusi kabliuką, toji milžiniška žuvis iš nevilties puola valtį ar katerį. Bet jis ir gana pelningas, nes iš ryklių gaminami konservai, jų mėsą perka restoranai, iš pelekų verdamos pikantiškos gurmanų garbinamos sriubos, o jų kepenys turi daugiau riebalų ir vitaminų nei menkės. Ryklio oda tvirtesnė už jaučio ir yra plačiai naudojama lengvojoje pramonėje. Iš nasrų daromi suvenyrai.

Ir vienas jų, Karlas Garsija, aptiko povandeniniuose urvuose miegančius ryklius. Jie gulėjo prisispaudę prie dugno ir nekrustelėdami, labai tankiai kvėpuodami – atrodė tarsi apgirtę. Apie tai papasakojo draugams, kurie irgi nusileido į tą ryklių „miegamąjį“. Gandas apie tai pasklido tarp turistų, o per juos pasiekė ir mokslininkus, kurie nežinojo apie panašų reiškinį.

Apie tai sužinojo ir meksikiečių gamtininkas Ramonas Bravo, kuris blaiviai samprotavo, kad patyrę gaudytojai negali supainioti ryklių. Tad 1972 m. lapkritį su bičiule amerikiete Judžine Klark surengė ekspediciją prie Jukatano, apžiūrėjo nemažai olų, sutiko nemaža „jūros tigrų“, tik nerado miegančių.

Kitų metų balandį jie išsiruošė antrąkart – šįkart į Isla-Mucherą lydint pačiam Karlui. Ten bene pirmą kartą mokslininkai stebėjo ir nufotografavo miegančius žmogėdras: „Pirmas įspūdis buvo tarsi jie negyvi, o mes atsidūrėme kažkokiose povandeninėse kapinėse. O Karlas teigė surizikavęs juos paliesti, net kilstelėti, ir nė vienas grobuonių neparodė jokių agresyvumo ženklų“.

Toks jų elgesys labai keistas. Juk šiaip jie neturi jokių priešų, nieko nebijo, tad nėra poreikio slėptis rifų olose ir užkaboriuose. Tad šie siaubūnai užminė dar vieną mįslę. Reikėjo ištirti „miegamojo“ vandenį, nustatyti jo sūrumą, temperatūrą, deguonies ir kitų elementų kiekį, srovių greitį bei kryptis. Ir visa tai – greta baisiais nasrais žiopčiojančių pabaisų. Tai, kad jie atrodė ramūs, negalėjo garantuoti saugumo.

Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad abiejų „miegamųjų“, tiek „Puntos“, tiek „Kadenos“, vanduo ypatingas: pirmajame temperatūra buvo žemesnė, o antrajame – labiau prisotintas deguonimi.

1974 m. vasarą surengta trečioji ekspedicija. Iki tol K. Garsija aptiko dar du naujus „miegamuosius“: vieną „Puntos“, kitą „Kadenos“ rifuose. Šis tebuvo vos 33 m gylyje, tad stebėti buvo lengviau, o kartu ir jo gyventojai buvo ramiausi. Vandens analizė rodė, kad visuose vandens sūrumas mažesnis, turi daugiau deguonies bei daugiau rūgščių. Tad į juos per kanalus pakliūva gėlo vandens. Vienas dr. Klark asistentų Maiklas Rezio spėjo, kad būtent toks mišinys ryklius apsvaigina (kaip žmogų alkoholis ar narkotikai). Bet kodėl tada nemiega rykliai, toli įplaukiantys į upes?

Iš tikro tai jie netgi nemiegojo. Jų akys neatsitraukdamos sekė kiekvieną žmonių judesį, bet jie nepuolė, buvo visai neagresyvūs. Kita proga jie neatsisakytų pasmaguriauti. Dabar gi jie tiesiog tingiai nuplaukdavo, kai žmonės pernelyg įkyrėdavo.

Matyt įtikinamesnė fotografo Deivido Dabileto versija – ištrauka iš Klark užrašų: „Tądien mūsų stebimas objektas buvo itin abejingas. Ryškioje elektros šviesoje Miegantys baltieji rykliai puikiai matėsi mažytė žuvelė palydovė – remora, visą laiką švysčiojusi pirmyn atgal išilgau savo šeimininko. Iš pradžių ji apvalė žiaunų įdubimus ir raukšles, taip giliai įlįsdama vidun, kad kartais tesimatydavo tik jos uodegos galiukas. Paskui ėmėsi galvos, ypač rūpestingai dorodama parazitus, esančius prie ryklio akių, šnervių ir pražiotos burnos kampučių. Vakare, kai aptarėme dieną, Deividas staiga paklausė: O gal tie urvai ne miegamieji, o kažkas panašaus į ‚kosmetikos salonus‘?“

Tai turi racijos. Pirma, remora su žuvimi-locmanu visad lydi ryklius. Antra, ji puikiai sudoroja parazitinių vėžiukų kolonijas, įsikūrusias ant plėšrūnų odos. Trečia, mažiau sūriame vandenyje jie silpniau laikosi ir remorai lengviau juos atplėšti. O toks „servisas“lengviau atliekamas, kai „pacientas“ guli nejudėdamas. O svarbiausia, kad rykliai lengvai pasiduoda dresūrai. Tad jie gali sąmoningai atplaukti į palankias sąlygas turinčius urvus, nes tai jiems suteikia malonumą.

Bet vos tik juos palikę, rykliai neatpažįstamai pasikeičia: suglebimo, apsvaigimo ir taikingumo nelieka nė pėdsakų. Tuo įsitikino fotografas Deividas. Tądien netoli vieno urvų Karlas padėjo įlaidinę su geru tuzinu plieninių kabliukų. Po kurio laiko vienas gerai „pailsėjęs“ ryklys išplaukė ir leidosi su savo rykliškais reikalais. Bet vos pajutęs masalą, žaibiškai lyg torpeda puolė jo link. Akimirka – ir jis jau blaškėsi ant meškerės grandinės. Iš bejėgiško pykčio pašėlusiai daužėsi ir net iškilęs bandė pramušti metalinį katerio dugną. Tuo susidomėjęs Deividas priplaukė arčiau, norėdamas tai nufotografuoti ar nufilmuoti. Ir tada staiga ryklys užmiršo ir kabliuką, ir katerį: „Ruošiau filmavimo kamerą, kai atsitiktinai žvilgtelėjau aukštyn. Iš ten tiesiai į mane pikiravo milžiniškas monstras plačiai išžiotais nasrais. Tą pat akimirką, kai spėjau atšokti į šalį, pro mane vos neliesdamas peties praskriejo ryklys“.

Tad jau sunku neigti, kad rykliai „nemiega“...


*) Isla Mujeres (isp. „Moterų sala“) – Meksikai priklausanti sala Karibų jūroje, esanti maždaug 13 km nuo Jukatano pusiasalio (7km x 0,7 km). Joje esančiame to paties pavadinimo mieste gyvena per 12,5 tūkst. gyventojų. Senovėje buvo vaikų gimimo ir gydymo deivės Ix Chel šventoji vieta. Atvykę ispanai salą pavadino Isla Mujeres, nes joje buvo daugybė moterų atvaizdų.
Sala yra netoli vieno iš koralų rifų, kurie yra populiarūs tarp nardytojų.

Delfinai
Musė cėcė
Protingi šunys
Lietuvos drugiai
Arklys ar tigras?
Miškinis skudutis
Dygliuotoji kardažolė
Rajos - gyvūnų atradimas
Žemė - beždžionių planeta
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?
Kiršiname beržalapes ir ūsorius
Niagaros didžioji gyvatė
Alisa ir musmirės
Skalsės ir nuodai
Paukščių lizdai
Kryptozoologija
Oro grobuonys
Žiedadulkės
Vartiklis