Arklys ar tigras?  

Mažas vaikas žino, o istorikai tyli  *  Jam nereikia uodega didžiuotis; jis ir baltas, ir juodas  *  Prezidento pavardė zoologijos sode
Bet jei nebėga, tai į kaktą šveičia  *  Net betoną prakaso!  *  Ir jei nebūtų belgai šaudę….

Kaip skelbia istorija, vieną puikų 211 m rytą Romos imperatorius Karakala1), publikai audringai plojant, nusileido į cirko areną, savo kilnia ranka taikliai smogė ir partrenkė neregėtą žvėrį, žiūrovams pristatytą kaip „hipotigrą“.

Tai kas tai per žvėris? Kas gali būti arklio ir tigro derinys? Vėlesnių amžių istorikai ilgokai suko galvas, kas taip įmantriai pavadinta: ar į tigrą panašus arklys, ar arklio didumo tigras? Ir šiaip tais laikais pasitaikydavo ekstravagantiškų pavadinimų bei hibridų. Štai ne kartą minimas „kameleopardas“ (kame - kupranugaris)... Pasirodo, kad taip fantastiškai vadinta ... žirafa...

O minėto hibrido paslaptį padėjo išaiškinti to įvykio amžininkas Dionas Kasijus, pateikęs daugiau žinių apie tą žvėrį.

Štai ką jis mini. Karakalo1) tėvas Septimijus Severas buvo įsakęs Raudonosios jūros pakrantėje pagauti „Saulės žirgų“, kurių kūnai esą dryžuoti lyg tigrų. Jie turėjo dalyvauti imperatoriškojo cirko kovose.

Taigi, dryžuotieji arkliai, - taikliau ir nepavadinsi zebro. Jis senajam pasauliui buvo nematytas, neregėtas, negirdėtas, net kruopštieji egiptiečiai niekur neužsimena apie šiuos simpatiškus gyvūnus.
Zebrai pora [ Tik štai Abisinijos zebrų (Equus grevii, gyvenančių arčiausiai Raudonosios jūros, dryžiai yra per siauri, kad jie primintų tigrus). Matyt, „saulės žirgai“ buvo kažkur arčiau pusiaujo, pvz., čapmano rūšies. Zebrai gyvena tik žemyne, tačiau Raudonosios jūros pietuose yra salų, į kurias jie galėjo būti perkelti, kad vėliau būtų pergabenti į Persiją. ]

Ir jei jo nebūtų nudobęs imperatorius, kažin kada jo vardas būtų vėl šmėkštelėjęs istorijos puslapiuose. Vėliau jis ilgam užmirštas, Europoje netgi laikytas mitiniu gyviu. Aišku, patys zebrai tuo nesiskundė – ir matyt, patenkinti tokia ramybe išplito Afrikoje, Sacharos pietuose gana dideliame plote... Ten 15 a. juos ir aptiko portugalų jūreiviai.

Zoologai, ilgai nedvejoję, zebrus priskyrė arkliams, bet akylesnis iškart pasakys, kad jis labiau panašus į asilą nei arabišką žirgą. Kūnas lyg cilindras, kojos trumpos ir gana masyvios, ilgos ausys. Žirgų karčiai ilgi ir grakštūs, plaikstosi vėjyje. O šių – trumpas šiurkštus šerių šepetėlis. Neturi zebras ir vešlios, purios arklio uodegos. Tad šalia žirgo – tik varganas jo giminaitis. Bet spalvos! Tokia spalvinga tigriška livrėja retas pasididžiuos!

O kas juos taip dryžiukais išdažė? Beje, dar ir gana nevienodai! Priskaičiuojamas visas tuzinas zebrų rūšių ir daugybė porūšių. Jie grupuojami pagal dydį, gyvenamą vietą ir t.t. Tačiau zebras visad dryžuotas, o dryžuotumo kombinacijos kuo įvairiausios: vieni išmarginto siauromis juostomis, kiti – plačiomis, vienų dryžiai tiesūs, kitų vinguriuoti, vienų marginimas tanesnis, kitų retesnis... Tačiau daugumai zebrų išilgai nugaros eina plati tamsi juosta, prie kurios „prikabinti“ visi skersiniai dryžiai.

Tai kaip arklys apsirengė ta pižama? Pirma, tai mokslininkai negalėjo sutarti dėl zebro spalvos. Vieni teigė, kad jis šviesus, tik su tamsiais dryžiais, o kiti įrodinėjo, kad zebras yra tamsus su baltais dryžiais. 1903 m. anglų gamtininkas Volteris Džonsonas sakė, kad zebrai priklauso arklių šeimai, kurie senovėje buvo tik tamsūs. Vėliau kailyje atsirado šviesios dėmės, kurios ilgainiui ištįso. Tai grindžiama ir tamsios juostos ant nugaros buvimu.

Nesunku pagalvoti, kad dryžiai – tai šonkaulių imitacija, padedanti apgauti liūtus, didžiausius zebrų priešus. Kuris gi žvėrių karalius, paprastai iš tolo prastai matantis, susigundys stovinčiu skeletu?!

Bet viskas gerokai sudėtingiau ir įdomiau. Stebint iš tolo, ramiai stovinti ir nejudanti zebrų banda primena retos savanos augmenijos kupetaites. Į visas puses besidriekiančios juostos tarsi nutrina kontūrus, sulieja juos. Ypač gerai zebrus maskuoja mimozų ir akacijų šešėliai – čia jų margumynas visai pradingsta tarp tamsių šešėlių dėmių. O šuoliuojančių zebrų kaimenę gelbsti optinė iliuzija. Fizika yra įrodžiusi, kad mirgantys dryžiai atrodo kaip beformė dėmė. Tuo įsitikino ir zoologas Frensis Galtonas2). Kartą, afrikiečių varovų talkinamas, jis bandė atskirti nuo bandos ir pagauti dryžuotą patelę. Zebrę jie pagavo, o visa banda pašėlusiai lėkė ratu apie juos už kokių 70 m. Nustebęs F. Galtonas pamatė, kad didėjant greičiui, gyvūnai tarsi pakeitė spalvą, nebeliko margumo; zebrai tarytum tapo ne zebrais. Jie ištirpo, net visai susiliejo su saulės išdeginta savana. Apibendrinęs stebėjimus šis anglų mokslininkas pareiškė, kad net šviesiausią dieną, net lygiausioje vietoje lekiančių zebrų neįmanoma pastebėti už šimto metrų. Naktį, ypač šviečiant mėnulio pilnačiai, zebrų banda tampa visai nematoma jau už 40 m: tamsiadryžiai susilieja su žeme, o šviesesnių spalvų zebrai mėnesienoje atrodo tarsi persišviečiantys.

Štai ir dryžuotos „pižamos“ privalumai!

Tik štai atsiranda mokslininkų, teigiančių, kad zebro juostos visai nenaudingos jam. JAV ir Kanados biologai tai skelbia Kanados žurnalo „PLOS One” 2016 m. sausio mėn. numeryje. Jis paskaičiavo atstumus, kuriais plėrūnai (liūtai, hienos), o ir patys zebrai ali matyti zebrų juostas. Ir pasirodė, kad dideaniu nei 50 m atstumu dieną ir 30 m naktį plėšrūnai jų neskiria, tad toks kamufliažas zebrams visai nenaudingas. Mat tokiais atstumais plėšrūnai jau bus išgirdę ar užuodę „dryžuotą skanėstą“. Tad lieka vienintelis dar nepaneigtas aiškinimas – zebrų juostos trukdo juos pulti musei cėcė - bet kodėl, irgi neaišku...

Kaip beatrodytų keista, su zebrais neįprastais susijęs Prancūzijos prezidentas Žiulis Grevis (1879-1887). Jis nebuvo nei zoologas, o ir gyvūnija nesidomėjo. Vis tik viename zoologijos sode prie zebrų gardo galima pamatyti užrašą „Grevi zebrai“. Pasirodo, kad tai paprasčiausias sutapimas – kažkada Etiopijos valdovas Menelikas II sugalvojo tokį pavadinimą vienai naujai zebrų rūšiai. Tie zebrai gana stambūs, o kai bliauna, labai primena asilą. Grevy zebrai girdykloje Tačiau Grevi kailis bene gražiausiai margas. Be to visoje jų giminaičių armijoje jų bene gausiausia. Taigi kadaise buvusio prezidento vardui jie gėdos nedaro. Beje, tai ne vienintelė zebrų rūšis turinti žmogaus pavardę. Žinomi Boma, Granto, Gartmano, Burčelio zebrai – pavadinti tas rūšis atradusių pavardėmis. Patys mažiausi zebrai - dav (hotentotų kalba, „tikrasis zebras“). O zebrų puošmena kadaise buvo kvaha, - gana keisti padarai, nei zebrai, nei arkliai (į kuriuos iš visų giminaičių labiausiai panašūs). Ausys nedidelės, gan vešli uodega, o žvengdavo tai jau visai panašiai kaip arklys. Tačiau galva ir priekinė kūno dalis, išmarginta dryžiais, buvo visai zebriška. Bet jau šimtą metų jis tematomas kaip iškamša ar fotografija muziejuose.

Zebras – keturkojis, drąsus, mėgstąs laisvę ir erdvę, todėl sutinkamas žolingoje savanoje ar akmeningose priekalnėse, vengiantis pelkių ir miškų. Kaip ir giminaitis, laukinis arklys, zebras gelbstisi ne susikibdamas su priešu, o bėgdamas. Didžiausias jo nedraugas – liūtas, kuris yra trumparegis, akys greta viena kitos (regėjimas frontalinis). O zebro – šoninis, aprėpiantis didelį plotą. Vos pajutęs ar įtaręs pavojų, dryžuotis iškart puola bėgti.

Tiesa, kai kada ir bėgdamas neišsigelbėsi. Praradęs viltį, zebras nepabūgsta mūšio. Juk jis ne toks beginklis, kaip gali pasirodyti. Aštrius zebrų dantis ir plieninių kanopų smūgio jėgą yra pajutusi ne viena hiena. Zebras nebijo net leopardo. Kai toji dėmėta katė šoka jam ant sprando ar nugaros, šis tuoj pat virsta aukštielninkas ant žemės ir, vėl staigiai pašokęs, tvoja aštriomis, kietomis kanopomis pritrenktam grobuoniui. Ir liūtui reikia gerai pasiruošti, prisitaikyti, kad susidorotų su tuo „arkliniu tigru“. Ne kartą ir žvėrių karalius turėjo gėdingai trauktis praskelta galva ar išmušta akimi.

Zebrai paprastai gyvena kaimenėmis - po 20-100. Bandoje leidžiama būti tik vienodai dryžuotiems giminaičiams. Kitaip išmargintas turi ieškoti į save panašių. Tačiau zebrų būriai mielai draugauja ir bendrauja su antilopėmis, gazelėmis, žirafomis. Pastarosios žvalgo aplinką tarsi periskopu – iš aukštai, o zebrai tikrina, ar pavojus netyko čia pat, žolėje.

Suklysime manydami, kad zebrai yra klajokliai. Kiekviena banda turi savo teritoriją, kurios yra arti girdyklų. Visą dieną praleisdami karštoje saulėje, zebrai greitai ištrokšta. Todėl keliauninkas, savanoje pamatę zebrą, gali būti tikras: už kokių 3-4 km galima rasti vandens.

O girdyklos savanoje – ne tik gyvybės šaltinis. Čia dažnai grobuonys klastingai užpuola aukas, kurių čia kantriai tyko. Pakanka geriančiam bent akimirką prarasti budrumą mėgaujantis vandens vėsa, žiūrėk jau ir atsiduria liūto ar tigro, hienos ar kito plėšrūno nasruose. Neatsitiktinai visų Afrikos savanos girdyklų, ežerėlių ar pelkių krantai sėte nusėti kaulų krūvomis.

Zebrai niekada be reikalo nesibasto apie tokias vietas. Atlėkę numalšinti troškulio, geria paskubomis, visą laiką įtemptai klausydamiesi savo nemažomis ausimis, kas darosi greta. Atsigėrę tuoj pat šuoliais lekia tolyn, džiūgaudami, kad šįkart viskas susiklostė puikiausiai. Bėga labai išdidžiai ir linksmai, smagiai bilda kanopos, tarsi skelbdamos, kad dabar vienintelė svajonė – gerai pasikasyti margus šonus.

Džiunglių pakraščiuose galima pamatyti ne vieną termitų būstą keistai nutrintomis, tiesiog nuzulintomis sienomis, o greta ant žemės – kalnai plaukų. O termitų lizdas, pasirodo, zebrų teritorijoje privalo būti. Į ką maloniau pasikasysi jei ne į jį. Kaip šiems gyvūnas svarbus kasymosi ritualas, liudija Bazelio zooparko direktoriaus prof. Ch. Hedegerio stebėjimai3).

Buvodamas Afrikoje profesorius nustebo išvydęs tokį keistą zebrų elgesį. Grįžęs tuojau įsakė savo zooparke zebrams pastatyti dirbtinį termitų lizdą iš cemento. Vos darbininkai pasitraukė nuo statinio, zebrai puolė prie jo kasytis. Ir kasėsi taip stipriai, su tokiu malonumu, kad net cementinės sienos ilgai neišlaikė. Antrą kartą tą kasymosi „agregatą“ padarė iš gelžbetonio. Laukiant, kol betonas sustings, reikėjo greta statinio vaikštinėti dviem sargams ir gerais botagais nuvyti nekantrius klientus.

Kai negeria ir nesikaso, zebrai ramiai rupšnoja kietą savanos žolę. Jie neišrankūs, tad skurdaus savanos maisto jiems pakanka.

Dar 1821 m. Kiuvjė4) stebėjosi, kodėl Afrikos fermeriai, užuot naikinę zebrus, nebando jų prisijaukinti. Argi taip sunku žmogui, kilniu belaisviu pavertusiam arklį, o asilą beveik vergu, zebrą padaryti pagalbininku. O prisijaukinti jį afrikiečiams būtų prasminga vien dėl to, kad zebras neboja musės cėcės įkandimo, o atvežti iš Europos galvijai krisdavo vienas po kito.

Tiesa, kai kur bandyta tai daryti. 18 a. pabaigoje Keiptaune galėjai sutikti važius – juos tempė pakinkytas zebras. Jei nieko neišgalvojo kronikininkai, tai tais laikais tarp Transvalio ir Solsberio vyko net zebrais kinkytos pašto karietos. Tų laikų spauda skelbia, kad šerifas Parkinsas po Londoną važinėjo karieta, traukiama ketverto dryžuotųjų.

1904 m. belgų vyriausybė net įsakė buvusiame Belgų Konge prijaukinti zebrus. Leitenantas Nisas pranešė, kad uždaręs apie 90 zebrų bandą. Po dviejų savaičių jau 60 jų buvo paklusnūs, prie jų galėjęs prieiti žmogus, nebijodamas, kad klius aštria kanopa ar bus grybšteltas dar aštresniais dantimis. Tačiau eksperimentas taip ir pasimiršo, nes neatsirado daugiau entuziastų, pasiryžusių terliotis su šiais simpatiškais dryžuočiais.

1902 m. belgų zoologas A. Lemeris „Briuselio universiteto moksliniuose užrašuose“ liūdnai rašė, kad per kelerius metus zebrus visai iššaudys. Laimei, šie nelinksmi pranašavimai nepilnai išsipildė. Zebrai vis dėlto sugebėjo išlikti iki mūsų dienų. Antrojo pasaulinio karo metais Kenijoje šie dryžuoti arkliukai gelbėjo žmones nuo bado – juos valgydavo. Tačiau ir šiandien zebrai daug kur pagarbos ir dar labiau globos nesulaukia...


Papildymai

1) Karakala - Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus Augusto (188-217) populiari pravardė. Sakoma, kad pravardė kilo nuo galų apsiausto, kurį ir pats dėvėjo, ir kuris paplito armijoje bei rūmuose.

2) Frensis Galtonas (1822-1911) – anglų tyrinėtojas, geografas, antropologas, psichologas, diferencinės psichologijos ir psichometrijos pradininkas.Daug keliavo, tame tarpe po Artimuosius Rytus ir Afriką. 1854 m. gavo Geografų draugijos medalį už kelionės po Afriką ataskaitą („Menas keliauti“, 1855 m.)
Išsamiau žr. >>>>>

3) Cheinis Hedegeris (Heini Hediger, 1908-1992) – šveicarų biologas, tyręs gyvūnų elgseną, „zoo-biologijos“ (gyvūnų zoologijos soduose) pradininkas, Berno Bazelio ir Ciuricho zoologijos sodų direktorius.

4) Žoržas Kiuvjė (Georges Cuvier, 1769-1832 m. gegužės 13 d.) – prancūzų zoologas, gamtininkas, paleontologijos ir lyginamosios anatomijos pradininkas, naudojęs lyginamąją anatomiją klasifikuojant gyvūnus. Buvo kreacionistas (neigė evoliuciją) bei buvo katastrofizmo teorijos šalininkas.
Taip pat skaitykite >>>>>

Musė cėcė
Paukščių lizdai
Lietuvos drugiai
Miškinis skudutis
Dygliuotoji kardažolė
Vabalai kaip ryšininkai
Rajos - gyvūnų atradimas
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?
Kultūrinė entomologija: Vabalai ir vabzdžiai
Ryklių miegamieji ar kosmetikos kabinetai?
Apie čerauninkes ir raganas
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Kamieninės kraujo ląstelės
Londono bokšto krankliai
Kriptozoologija
Protingi šunys
Žiedadulkės
Kukumbalis
Delfinai
Vartiklis