Augalų atradimas
Tiesa apie mėtų arbatą
Senovės romėnai mėtų (lot. Mentha) arbatą gerdavo nuotaikai pagerinti ir tvirtino, kad ji palankiai veikia smegenis -
todėl jie ant galvos nešiojo mėtų vainikus. Rusioje ji buvo geriama apetitui pagerinti, tačiau į ją dar buvo įberiama uostamojo tabako.
Pagrindinė gydomoji mėtų dalis yra mentolas, kurio gausu jos eteriniuose aliejuose. Tad mėtų arbata stimuliuoja širdies veiklą, mažina arterinį spaudimą, slopina galvos skausmą - ir yra rekomenduojama gydant hipertoniją, stenokardiją ir aterosklerozę. Mėta atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, plečia kraujagysles, veikia raminamai; liaudies medicinoje ji buvo naudojama nuo peršalimo ligų, karščiavimui ir net galvos skausmui slopinti.
Tačiau daugelis vyrų mėtų arbatos negali pakęsti - mat, ji juos ramina". Ir vis tik mėtų arbata naudinga, nes slopina dirglumą, nervingumą, gerina miegą. Bet, deja, taip - mažina jautrumą, tame tarpe ir seksualinį. Ir ilgai ją vartojant tas poveikis tik kaupiasi... Ir galiausiai kai kurie vyrai gali jo visai nepatirti... Bet nustojus gerti mėtų arbatą, viskas grįžta į savo vėžes. Kita vertus, mėtos čia nėra unikalios - tokį poveikį turi visi produktai, slopinantys kraujospūdį, o taip pat turintys daug vitamino A (pvz., aliejus).
Ir vis tik gerasis mėtų poveikis beveik neišsenkantis. Jos puiki priemonė prieš blogą burnos kvapą, diarėją, slogą, raumenų ir žarnyno skausmus. Mėtų arbata gerina kraujotaką, padega įveikti miego sutrikimus, mažina galvos skausmą, gana sparčiai numuša karštį, padeda atsipalaiduoti, įveikti stresą ir įtampą.
O gerti mėtų arbatą galima bet kuriuo paros metu: iš ryto ji teiks budrumo, dieną padės malšinti skausmus ir skrandžio spazmus, o vakare atpalaiduos...
Be to, mėtas galima panaudoti daugeliui kitų patiekalų, pvz., įdėti į cepelinus su varške, panaudoti
ruošiant padažus, šaltai agurkų sriubai, saldumynams (ypač skanu su braškėmis). Švieži ir džiovinti
mėtų lapai gali būti naudojami kaip prieskoniai.
O į vonią galima prisiberti džiovintų vandeninių mėtų. Be to, eterinis mėtų aliejus
puikiai atbaido uodus. O anksčiau džiovintų mėtų buvo dedama į aruodus, nes jos atbaido peles ir žiurkes.
Dilgėlė švelni kaip šilkas...
Pavasaris - žaliarūbis. Kur pažvelgsi, visur kūpa virpa žaluma; ir ši itin švelni, nes saulė dar nesvilina, oras pilnas drėgmės, vėjas lapų dar nesudiržina. Pavasario žalumoje daug chlorofilo, o ląstelienos dar nedaug. O chlorofilas mūsų raudonojo kraujo dažo, hemoglobino brolis, o mūsų pačių organizme pasigamintas hemoglobinas kur kas patvaresnis nei gautas iš donorų ar kraujinių patiekalų. Bet kad chlorofilas virstų hemoglobinu, nemažai reikia: daug vitamino C, geležies bei katalizatorių mangano ir vario. Ne visada tokį derinį rasi. Ir ta prasme didžiausios pagarbos verta dilgėlė (Urtica). Jos tamsiai žaliuose lapuose labai geru santykiu yra visų reikalingų komponentų. Neatsitiktinai dilgėlė savo lapelius gina gailiais plaukeliais, bet mes mokame ją pergudrauti nuplikome. Tada nusausintos dilgėlės tinka net ir salotoms, galima iš jų virti sriubas, gaminti įdarus įvairiems pyragėliams bei plokštainiams, troškinti su malta mėsa ir kruopomis dilgėlė visur tiks.
Vitaminų ir mikroelementų lobynas
Dilgėlės lapuose yra karotino, įvairių karotinoidų, B, K, C vitaminų, skruzdžių,
pantoteno, galio rūgščių, glikozido urticino, mikroelementų (geležies, kalcio, kalio, vanadžio, chromo,
mangano, vario, bario, molibdeno, aliuminio, sieros), histamino, o taip pat chlorofilo, rauginių
medžiagų, flavonidų, fitoncidų, violoksantino, ksantofilo epoksido... C vitamino net dukart daugiau nei
juoduosiuose serbentuose ar citrinoje; karotinu lenkia morkas, rūgštynes ir šaltalankius. O dėl K
vitamino dar senovės Graikijoje Hipokratas ir Dioskoridas rekomendavo gydyti žaizdas šviežiomis
sultimis (mat jis ne tik svarbus krešėjimui, bet ir mažina uždegimą). Dilgėlės sultys naudojamos ir
vidinio kraujavimo stabdymui (plaučių, gimdos, žarnyno, inkstų). Ypač plačiai dilgėlė naudojama ginekologijoje ir akušerijoje.
B grupės vitaminai kartus su E vitaminu atsakingi už odos, nagų ir plaukų būklę, skatina žaizdų ir nudegimų gijimą, atitolina senatvę, mažina nuovargį bei anuliuoja kai kurių ilgai vartojamų antibiotikų padarytą žalą. Dilgėlėje esantis silicis ir organinės medžiagos veikia imuninės sistemos dalį, valdančią auglių augimą ir skatina alerginį jautrumą, saugo nuo radiacijos ir teršalų.
Dilgėlių ir bulvių kotletai
Išvirtas bulves sutriname, smulkiai supjaustytus svogūnus pakepiname riebaluose. Gerai nuplautus dilgėlių lapus perliejame verdančiu vandeniu ir paliekame 5 min. uždengtame inde. Paskui nusunkiame ir susmulkiname. Išplakame kiaušinius, išmaišome s bulvėmis, pridedame dilgėles, miltus. Darome kotletus, apvoliojame džiūvėsėliuose ir kepame riebaluose. Valgome su grietine.
Balzamas sveikiems plaukams
1 valg, šaukštas džiovintų dilgėlių ir 2 valg. šaukštai susmulkintų šviežių dilgėlių užpilti 1 stikline verdančio vandens ir palaikyti 10 min. Išplovus plaukus, ištepti galvą ir lengvai pamasažuoti, paskirstyti palei visą plaukų ilgį. Tai atlikti reguliariai 2-3 mėn. Plaukai nustoja slinkti, jie ima blizgėti.
Kaukė nuo raukšlių
50 g mėsmale sumaltų žalių dilgėlės lapų sumaišyti su 1 valg. šaukštu medaus. Masę dėti ant veido ir kaklo, pridengti servetėle ir laikyti 25-30 min. Po to nuvalyti ir nusiprausti šiltu virintu vandeniu, o veidą patepti maitinamuoju kremu. Rekomenduojama pavasarį ir rudenį po 10-12 kaukių.
Universalus ledas
Iš žalių dilgėlės lapų išspausti sultis, sumaišyti du minkštu, virintu vandeniu, o dar geriau mineraliniu vandeniu santykiu 1:10. Išpilstyti į paketėlius ir laikyti šaldymo kameroje. Kiekvieną rytą tokiu ledo gabalėliu patrinti veidą ir kaklą. Efektu ypač džiaugiasi balzakiško amžiaus moterys...
Meilė kiaulpienei
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offiicinale) gali ne tik džiuginti mus saulės geltoniu, o vėliau kūko lengvumu, bet ir panaudoti kaip prieskonį, o ir kaip vaistą...
Blyškius cikorijos pumpurus vartoti lyg ir įprantame, o kad kiekviename pakiemyje auga ne menkesnė žolė neretai pamirštame. Pasisodinkime kiaulpienių eželę, 10-15 cm vieną šaknelę nuo kitos. Kai lapai užklos tarpus, dalį eželės užpilkime pjuvenomis ar kokia kita švaria smulkia danga. Po poros savaičių lapeliai bus išbrukę. Jaunesnius, švelnesnius naudokime salotoms, nuskintą plotelį palikime atsigauti, užpilkime sekantį ir t.t. Tiesa, jų lapai kartoki, vieni nelabai skanūs, bet labai tinka prėskesnėms salotoms paaštrinti. Jos ypač patartinos persirgusiems gelta.
Žiedynų medus
Saulėtą dieną skinami ką tik pražydę žiedynai be žiedynkočio. Jie nuplaunami šaltu vandeniu ir
pamerkiami 12-16 val,. Tada dar kartą perplaunami šaltu vandeniu ir verdami (0,5 l maždaug 400
žiedų) su supjaustyta citrina (arba arbatiniu šaukšteliu citrinos rūgšties). Po 15 min. Nusunkiami, į
nuovirą dedama apie 1 kg cukraus ir verdama dar 40 min. Geltonas, skaidrus, malonaus g4li7 aromato medus" supilstomas į stiklainius.
Sugražintas vyriškumas
Kiaulpienė naudinga moterims, o dar labiau vyrams. Jei jie gertų kiaulpienės šaknų kavą, rytais valgytų jų lapų salotas, jiems nereiktų atverti vaistinės durš klausiant brangaus preparato, kurio dėka taip paprasta susigrąžinti vyriškumą"...
Biologiškai aktyvūs visi kiaulpienės antpilai. Štai, sergantiems cukralige, derėtų su kiaulpiene nesiskirti visus metus, pasidžiovinti lapų ir naudoti juos maistui ir vaistui.
Šaknų kava
Ji gražina jėgas, suteikia žvalumo. Šaknis rauti reikia anksti pavasarį, besikalant pirmiesiems lapeliams, arva vėlų rudenį, lapams nukritus. Ir rudenį šaknys yra vertingiausios. Šaknys švariai nuplaunamos, nušveičiamos kempinėle, nudžiovinamos, supjaustomos ir džiovinamos vos vos šildomoje orkaitėje (ne aukščiau 40 laipsnių).
Prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Plikoma taip pat kaip kava.
Sulčių eliksyras
Kadaise vienas Bavarijos kunigaikštis versdavęs šeimyną po pusryčių rinktis į svetainę, kur jų laukdavo senas rūmų vaistininkas su dviem buteliukais. Viename būdavo šviežios kiaulpienių, kitame dilgėlių sultys. Kiekvienas privalėjo išlenkti po taurelę tų stebuklingų sulčių.
Nuoviras
1 valg. Šaukštas smulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens ir 15 min. kaitinama vandens vonelėje. Po 40 min. nukošiama. Geriamo po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.
Miškinis skudutis
Dygliuotoji kardažolė
Patiekalai iš žuvies
Delikatesai: Balutas
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Man pietums trejetą gyvačių!
Kambarinės gėlės - patarimai
Apie čerauninkes ir raganas
Virtuvėje: kukurūzai, špinatai ir kita
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
E-bylos: ko nepasako mistiniai E-kodai?
Kaip maisto išvaizda ir kvapas atsiliepia jo skoniui?
Prieskoninės daržovės pavasariui
Žarnyno bakterijų perspektyva
Kaip karalienė virto slyva
Iš mėlynių ir girtuoklių
Kai reikia laisvinamųjų
Arklys ar tigras?
Alisa ir musmirės
Skalsės ir nuodai
Saviti delikatesai
Žiedadulkės
Kukumbalis
Vartiklis