Daržo lobiai: Morka – daržui gera korta... Vartiklis

Pasėjus morkas prieš žiemą, jas valgyti galėsime jau birželį! Tam svarbiausia tiksliai parinkti laiką rudenio gale – bet tai taip priklauso nuo nenuspėjamo oro. Paprastai sėti planuojama lapkritį, pirmomis trimis savaitėmis, kai jau pašąla, temperatūra nuolat krenta iki -2, -3^oC, tačiau dar nėra labai šalta ir nevėjuota (t.y. dar nėra nemalonu darže kapstytis). Savotišku signalu sėjai yra keli gamtos reiškiniai: ledukas ant balų, viršutinio žemės sluoksnio sušalimas...

Sėjama būtent į kiek pašalusią dirvą, - tiesa iš anksto ją išpurenus ir kruopščiai išrinkus daugiamečių žolių šaknis bei įrengus lysvę kokiame nors šlaite į pietus, kad pavasarį geriau šiltų nuo saulės, - dviem morkų eilėms, tarp kurių atstumas 30-40 cm. ir dar pasiruošti žemių užpylimui (komposto, perpuvusio mėšlo ar durpių) – juk sušalusia žeme neužbersi!?

Sėti geriausia šviežias sėklas – ir jų sėti daugiau nei įprastai sėjama pavasarį (imti 6-8 g 10 m²). Jas užpilti plonu, maždaug 1,5 cm storio komposto sluoksniu (jei tikimasi šaltos ar besniegės žiemos – ir papildomu durpių sluoksniu).
Pasėtos morkų sėklos per žiemą patiria kelis temperatūrų pokyčius ir išdygsta anksti, netrukus po sniego nuleidimo, kai temperatūra būna vos +1-+2^oC.

Alternatyvi galimybė – sėti anksti pavasarį, tikintis derliaus liepos gale ar rugpjūčio pradžioje – pvz., balandį, nuleidus sniegą. O populiariausia sėja – gegužės vidurys, nors galima sėti ir pirmoje birželio pusėje, nors tada derlius bus prastesnis. Pavasarinė norma – 4-6 g 10² ir 2-3 cm gylyje (t.y. kiek giliau, nei rudenį). Tik pavasarį pasėtos morkos dygsta lėčiau, nes jos padengtos tvirtu apvalkalu su gausiu eterinių aliejų kiekiu, dėl to sunkiai drėksta, lėtai brinksta ir dygimas nusitęsia. Tad dygimas gali trukti 12-30 parų (kuo vėsesnė dirva, tuo ilgiau). Truputį padeda išankstinis sėklų sudrėkinimas palaikant parą tarp dviejų drėgnų servetėlių ar marlės sluoksnių, o dar labiau „paburbuliuojant“ vandenyje su oru.

Morkos geriausiai auga dirvose, kur prieš tai buvo pupiniai, bulvės, ar bent jau pomidorai, agurkai, svogūnai. Joje neturi būti piktžolių, nes lėtai dygdamos nepakenčia konkurencijos su pašaliniais augalais. Ir tik kai susiformuoja 4-5 lapeliai (maždaug po 1,5 mėn.), jos tampa kiek atsparesnės. Negalima leisti joms augti labai tankiai – morkos būna smulkios, išsikreipusios. Tankiai sudygusias būtina praretinti. Be to morkos sunkiai tveria tiek perteklinę drėgmę, tiek užsitęsusią sausrą. Tad esant sausam orui jas verta palaistyti. Tačiau reikia atminti, kad nereguliarus laistymas su periodiškais perdžiūvimais sukelia morkų skilinėjimą. Beje, jos mėgsta papildomą pamaitinimą – lapų apipurškimą silpnu mineralinių druskų tirpalu, ypač magnio ir boro.

Jas lengva patiems prisišaukti – retinant ir purenant sujudintos morkos paskleidžia specifinį kvapą, priviliojantį šiuos kenkėjus. Kiekviena musių patelė po grumsteliu šalia daigo padeda iki 120 kiaušinėlių, iš kurių per savaitę išsirita nepasotinamos lervutės, graužiančios jaunus morkų daigus. Lapai įgauna rausvai violetinį atspalvį, lėčiau auga.
Ne mažiau kenkia ir blakutės – jų smulkutės žalsvai gelsvos lervutės metodiškai siurbia sultis iš lapų, kol tie liaujasi vystęsi, susisuka – o tai ir išduoda turint „smaguriautojus“.

Kaipgi jas įveikti? Pirmiausia, svarbu nepražiopsoti momento, kai tie kenkėjai pažeidžiamiausi. Pirmasis musyčių antskrydis ir blakučių suaktyvėjimas sutampa su pienių žydėjimu balandžio gale – gegužės pradžioje. Tada ir reikia imtis priemonių. O radikaliausias būdas – apipurkšti insekticidais.

Bet yra ir kitų, „liaudiškų“ apsaugos priemonių. Galima šalia sodinti serenčių, kurio kenkėjai nemėgsta. Kai kurie tarp pačių morkų ar greta sodina svogūnus, kurie taip pat baido nepageidautinus „lankytojus“. Viena veiksmingiausių priemonių laikoma šaukštas žibalo įpiltas į 10 litrų vandens ir tuo tirpalu purškiamos morkos. Tik reikia tai daryti morkai tik augant, kol susiformavę ne daugiau kaip trys lapeliai, nes kai lervos jau gali būti pasiekę pačią daržovę, gali būti vėlu. Kai kas birželio-liepos mėnesiais iškart po praretinimo apibarsto pipirais (tik sako, kad po to morkos būna kartokos), apipurškia svogūnų, česnako, pomidorų lapų, pelyno antpilais ir tai kartoja kas 10 d. Be to selekcininkai išveda veisles, Saugojimas smėlyje

atsparesnes kenkėjams. Šiaip, išsirinkti tinkamas morkų veisles sunku, nes jų jau yra per 300...

Morkos auga iki pat rugsėjo galo, tad nereikia skubėti jas kasti. Kai jos baigia, apatiniai lapeliai smarkiai pageltonija. Kasimui geriausia pasinaudoti šakėmis, nes taip jos mažiau pažeidžiamos – o morkos blogai laikosi net su nežymiais pažeidimais. Beje, pastebėta, kad morkos geriau laikosi, kai buvo kastos vėsią dieną ir lapai nupjauti žemai paliekant iki 0,5 cm „kambliukus“.

Optimalios sąlygos saugojimui rūsyje – 0^oC ir 90-95% drėgnumas. Tradicinis saugojimo būdas – smėlyje. Dar galima „molio kiaute“ – porai minučių kyštelint morką į molio tirpalą ir apdžiovinant.

Iš morkų arba su morkomis galima pagaminti daugybę skanių salotų ir patiekalų. Čia pateikiame vos kelis jų...

Morka 
 
Aš esu morka raudona. 
Kiškis man pagriaužė šoną, 
Ir to kiškio aš bijausi... 
Kas pagaus tą ilgaausį, 
Tam aš duosiu dvi sveikas, 
Neapgraužtas jo morkas. 
Pavaišinsiu tą vaikutį, 
Kur greitesnis už kiškutį.

Verdant sriubą iš pakeptų morkų, ji įgauna sodresnį skonį. Galima pateikti su sorų koše.
Kitas variantas – trinta morkų ir moliūgų sriuba, abiejų imant po vienodai.

Tai alternatyva bulvių lazdelėms – galima su mažiau prieskonių, o galima ir aštrias.

Reikės: 250 g morkų; 250 g miltų; 4 kiaušinių; 200 g (arba pagal skonį) cukraus; 180 ml (saulėgražų) aliejaus; 50 g krakmolo; 2 arbatiniai šaukšteliai kepimo miltelių; 1 arbatinis šaukštelis vanilinio cukraus; žiupsnelis druskos

Smulkiai sutarkuojame morkas. Kiaušinius labai gerai (iki purumo) išplakame su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir žiupsneliu druskos ir į šį plakinį supilame aliejų, sudedame sutarkuotas morkas ir gerai išmaišome. Iš persijotų miltų, krakmolo ir kepimo miltelių, ir plakinio paruošiame tešlą, išmaišydami iki vientisos masės, bet nepermaišant (nes tada kepant blogai kils). Tešlą supilame į kepimo popieriumi išklotą arba sviestu pateptą ir miltais pabarstytą kepimo formą – ir dedame į 180^oC įkaitintą orkaitę. Kepame apie 40-50 min. Ar iškepė, patikrinkite įsmeigdami medinį pagaliuką – jei ištrauksite švarų, neaplipusį, vadinasi jau iškepė. Išėmę leiskite kiek atvėsti formoje, o tada, pabarstę cukraus pudra galite smaližiauti.

Reikės: 200 g varškės; 150 g morkų; 150 g miltų; 2 kiaušinių; pusės stiklinės pieno; 2 valgomųjų šaukštų cukraus (arba medaus); 2 valgomųjų šaukštų aliejaus; 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių; pusės arbatinio šaukštelio cinamono; žiupsnelio druskos

Smulkiai tarkuotas morkas užpilti 3-is valgomaisiais šaukštais vandens ir mikrobangų krosnelėje pakaitinti 2-3 min. (arba pakaitinti keptuvėje, kol suminkštės). Miltus, kepimo miltelius, cinamoną ir druską sumaišyti. Į atskirą dubenį sukrėsti varškę, įmušti kiaušinius, suberti cukrų ir cinamoną, supilti pieną ir aliejų – ir gerai išmaišyti. Tada supilti morkas ir vėl viską gerai išmaišyti. Į keptuvę šliūkštelti truputį aliejaus ir keptuvę įkaitinti, o tada ant nedidelės kaitros kepti nedidelio dydžio blynukus. Juos reikia vartyti labai atsargiai, nes yra labai purūs.