Daugiau įvairių prieskoninių daržovių

Taip pat skaitykite Naudokime priekonines daržoves  

Prieskoninės daržovės gerokai vertingesnės už pipirus ir lauro lapelius, kurie yra kenksmingi, ypač vaikams, o taip pat sergantiems širdies ligomis, reumatu ir nervingiems žmonėms. Be to, jos turi vitaminų, eterinių aliejų, pasižymi gydomosiomis savybėmis.

Pvz., įdėjus kelis žalius ar džiovintus gelsvės lapus į sriubą, atrodys, kad sultinyje virta višta. Daržo ar miško čiobreliai tinka į pupelių, žirnių sriubas, grybų patiekalus. Juozažolių žali ir džiovinti lapai – į mišraines, įvairius mėsos ir žuvies patiekalus, daržovių konservams bei arbatai. paskaninti. Gudobelė Mėtų žali ir džiovinti lapai – į varškės, mėsos ir daržovių patiekalus bei arbatą. Šalavijai – darant dešras, sūrius, mėsos ir žuvies patiekalams

Visus šviežius prieskoninius augalus reikia dėti į jau paruoštus patiekalus ir nebevirti ar kepti. Džiovintus reikia pavirti arba bent pakaitinti.

Pavasaris reiškia savo teises ne tik daržuose, bet ir rūsiuose. Žiūrėk, ant morkos, griežčio ar buroko pasirodė gležni maži lapeliai. Šeimininkės stengiasi juos kuo toliau nuo puodo ar lėkštės patraukti – esą nuodingi. Anaiptol, visi jie yra švelnaus, gero skonio. Į juos šakniagumbiai pasiuntė ir suskaidytų maisto medžiagų, ir mobilizuotų vitaminų. Tokie lapeliai gali ne tik papuošti, bet ir pagardinti, paįvairinti maistą, labai padidinti jo vertę. Tik bulvės daigai tikrai nuodingi, - ir kai skutame sudygusias bulves, ties akelėmis giliau grybštelėkime peiliu.

Ne tiek daug chlorofilo turi, bet labai vertingi yra ir jauni ridikėlių lapai. Tiesa, jie šiurkštoki ir dedant į salotas reikia susmulkinti ir kiek patrinti šaukštu. Juose daug švelnių gleivių, teigiamai veikiančių mūsų epitelines ląsteles.

Gluosnio-karklo jauni lapai nelabai švelnūs, kartoki, nors ir labai aromatingi, mums yra kiek neįprasti, o šiauriečiams neretai – vienintelė „daržovė“. Tiesa, juos ruošia gan neįprastai, bent mums. Gniūžtę tų lapų aštriu peiliu pjausto kaip tabaką, sumaišo su užkulo riebalais (pasūdyta, prieskoniais pagardinta taukine) arba avies lajumi ir dar gerokai pagrūda – apyžalė košė esanti pats skanumas. Dėl skonių nesiginčijama, bet jei kokį kartelį pasiruošime tokį užtepą iš lašinukų ir karklo lapų, sumuštinis tikrai bus ypatingo skonio.

Pavasarį net didžiausias namisėda išsiruošia į miškelį. Nebus didelės nuodėmės, jei parsinešime kokį kvapų, išbrinkusį pumpurą – pušies ar eglės, beržo ar tuopos. Juo įtrinta troškinama mėsa ar žuvis – labai patrauklaus ir malonaus kvapo. Tik nepadauginkime – kvapas bus gaižus, nemalonus. Nedarykime pumpurų atsargų – pastovėję jie jau ne tokie...
Beje, grįždami mėgstame parsinešti kokią šakutę, pamerkę gėrimės jaunais gležnais lapeliais. Gražu, bet ne visiems sveika – su šakutėmis parsinešame ir žirginių („kačiukų“), o astmatikams ir šiaip alergiškiems žmonėms žiedadulkės – gyvas peilis.

Garšva

Garšva

Geros šeimininkės darže visada atsiras kamputis garšvai. Garšvos lapus galima valgyti žalius, virtus ar troškintus, dėti jų į salotas, sriubas Suaugusių garšvų lapai šiurkštoki, neskanūs, tinka nebent vonioms, kai skauda sąnarius, bet jaunučiai gležni, dar rausvi lapeliai labai paįvairina mišraines ir salotas, tikru pavasario aromatu nudvelkia šaltibarščių lėkštėje. Gerai tinka ir įvairiems bulvių, varškės įdarams pagardinti – tereikia kokį valgomą šaukštą smulkintų garšvos lapų ištrinti su druska ir įmaišyti į įdarą.

Džiovinimui tinka ir išsivysčiusi garšva. Garšvas kaip kopūstus galima raugti žiemai. Džiovintų garšvų galima dėti į kepamą duoną. Garšva - vienas iš naudingiausių maistinių augalų, turintis daug vitamino C, mineralinių medžiagų, baltymų, taip pat eterinių aliejų. Lapuose yra daug vitamino A ir C, kalcio, kalio, geležies, citrinos ir obuolių rūgščių, mineralinių druskų, šaknyse – eterinių aliejų. Garšva mobilizuoja ir labai stiprina imuninę sistemą. Jos sultys pasižymi raminančiomis savybėmis. Švieži garšvų lapai - puikūs nuskausminamieji esant reumatui, podagrai. Garšvų arbata varo šlapimą, padeda gydant podagrą, reumatą, artritą, šlapimo pūslės ir žarnyno sutrikimus. Jos mažina kraujospūdį. Garšvų sultis naudinga gerti esant tulžies, žarnyno, kepenų, šlapimo pūslės, kvėpavimo takų ligoms, esant galvos svaigimui. Švieži susmulkinti lapai ar nuoviro kompresai ramina ir gydo odos pažeidimus, vabzdžių įgėlimus, nudegimus, karšti kompresai dedami ant skaudamų sąnarių. Garšva išskiria fungicidus, kurie naikina grybelius, todėl puikia tinka esant ilgai negyjančioms žaizdoms. Garšva gerina dantų, nagų ir plaukų būklę.

Kalendra
Tai vienmetis medingas augalas, kurio prinokusios sėklos vartojamos vietoje pipirų. Sėjamos gegužės pradžioje 40-50 cm atstumais tarp eilių. Pradeda žydėti liepos mėn., sėklos subręsta rugsėjo mėn. Pjaunamos, kai pusė sėklų paruduoja. Nupjautos surišamos į pundelius ir džiovinamos, kol sunoksta visos sėklos. Vartojamos sumaltos – mėsos, žuvies, daržovių patiekalų, padažų skoniui pagerinti.

Juozažolė
Tai daugiametis, medingas ir dekoratyvus augalas. Sėjama prieš žiemą arba gegužės pradžioje 40-50 cm tarpeliais. Sudygus retinama, paliekant 20-30 cm tarp augalų. Toje pačioje dirvoje gali augti 4-5 m. Dirvą tarp augalų reikia nuolat ravėti ir purenti. Prieskoniams naudojami lapai ir žiedai.

Citrininė melisa
Tai daugiametis augalas. Sėjama gegužės viduryje 50-60 cm atstumais tarp eilių. pirmąkart retinama, kai susiformuoja du lapeliai, antrąkart – po 2-3 savaičių, paliekant 25-30 cm atstumus tarp augalų., Rugpjūčio mėn. nupjaunama, paliekant 10-15 cm ilgio stiebelius. Sudžiovinama ir naudojama ten, kur norime jausti citrinos kvapą. Tinka mišrainėms, padažams, žuvies, mėsos, grybų ir pieniškiems patiekalams, o taip pat kompotams, giroms, arbatai.

Raudonėlis
Tai daugiametis, medingas augalas. Sėjamas gegužės mėn. 40-50 cm atstumais tarp eili7. kai tur4s du lapelius – retinti, paliekant tarp augalų 20-30 cm. dažnai purenti, ravėti. Džiovinimui skinti prieš žydėjimą. Žalius lapelius dedama į mišraines, džiovintus – į mėsos, bulvių, pupelių, žirnių patiekalus. Labai geras raudonėlio ir mairūnų mišinys, tinkantis raugiant grybus, agurkus.

Dašis Amidrai
Tai vienmetis augalas. Sėti gegužės mėn. su 20 cm tarpueiliais; paaugus – retinamas, paliekant 15-20 cm tarpus. Nupjaunama dar prieš žydėjimą. Vartojamas žalias arba džiovintas – paskaninti padažams, mėsos, žuvies patiekalams, raugiant agurkus, grybus, darant dešras. Gerai auga vazonėliuose kambaryje. Žiemai sėti rugpjūčio-rugsėjo mėn.

Šparagai (smidrai)
Tai labai skanios, dietinės daržovės, nors labiau žinomi kaip dekoratyvūs augalai. Valgiui naudojami nepažaliavę ūgliai. Reikia pavasarį šparagus apkaupti, sukasti iki 30 cm kaupus. Kaupti kuo galima anksčiau, nes atšilus jie pradeda lįsti iš žemės ir pažaliuoja. Pažaliavę – kartūs ir valgiui nebetinka. Gegužės mėn. kaupus atkaskime ir visus stambesnius ūglius nulaužykime – ryte ar vakare. Taip laužyti galima 2-3 sav., o tada kaupai išsklaidomi, o šparagai patręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Šparagai tinka sriuboms, o taip pat galima, išvirus pasūdytame vandenyje ir išgriebus, užpilti lydytu sviestu, užbarstyti džiūvėsėliais.

Kietis
Kietis nereiklus ir auga bet kur. Tai labai vertingas prieskonis, o kartu ir vaistas. Pradėjusių žydėti kiečių vonios gali apraminti, prislopinti įsisiautėjusius nervus, atitolinti daugelį šeimyninių audrų, gali ir sąnarių skausmus malšinti, tačiau jaunutis pavasarinis kietis mums įdomesnis kaip prieskonis. Įdėjus smulkiai kapotų kiečio lapelių į varškę – virtinukai ar kepti varškėčiai bus visai naujas nepažįstamas patiekalas. Tinka kiečiai ir ragelių, cepelinų, apkepų užpilui pagardinti, tereikia smulkintus palaikyti šiltuose riebaluose, o paskui pridėti visa kita. Skanu kiečiai ir įvairiems įdarams: kapotų kiaušinių, maltos mėsos, žuvies. Kepamą riebų paukštį, prikimštą troškintų žirnių, beveik lygiomis sumaišytų su kiečiais, kiekvienas valgytojas pavadins „dievų maistu“. Žali kiečio lapeliai tinka mišrainėms ir salotoms pagardinti, bei į šaltibarščius įmesti. Beje, žiemai jų galima pasidžiovinti, užsikonservuoti ar užsisūdyti. Labai smulkiai kapoti ir su trupučiu cukraus patrinti kiečio lapeliai girą pagardina. Nepeiktinas bus pyragas ar plokštainis, ypač kietesnis, jei prie kitų prieskonių įmaišysime ir kiečių. Kietis – universalus prieskonis: tinka bet kokiems gėrimams, šiltiems ir šaltiems patiekalams, miltiniams, daržovių, mėsos, žuvies... Aišku, jei juo nebandysime visų prieskonių pakeisti. Kitaip nusibos ar atsipyks...
Prieskoniams tinka ne tik jauni kiečių lapeliai, bet ir sultingi stiebeliai. Kol stiebeliai jaunučiai, juos tereikia nuplauti ir sukapoti – bet kokias salotas, sriubas ar įdarą pagardins. Kai stiebeliai kokį sprindį ar daugėliau paauga – nulupkime luobelę. Kiečių šakelių, kartu su krapais, ąžuolų lapais, galima dėti į raugiamus grybus, agurkus, pomidorus.

Pastarnokai

Tai į morką panaši daržovė, maistui vartojamos jų šaknys. Minkštimas baltas su gelsva šerdimi, malonaus kvapo. Jie savo skoniu primena petražolių šaknis. Juose gausu mineralinių druskų, ypač kalio, svarbaus smegenų, nervų bei raumenų ląstelėms. Daug baltymų, vitaminų, ypač karotino. Jame daug eterinių aliejų, Pastarnokai teigiamai veikiančių kvėpavimo takus, virškinimo organus, inkstus, nervų sistemą. Pastarnokai lengvai virškinami, žadina apetitą, skatina virškinimą. Rekomenduojama vartoti sergantiems kai kuriomis inkstų ligomis.

Pastarnokai sėjami gegužės pradžioje 40-50 cm atstumais tarp eilių. Sudygsta po 15-20 dienų. Išaugus 1-2 tikriesiems lapeliams, retinami, paliekant 5-8 cm atstumus. Jų derlius imamas labai vėlai. Galima palikti ir neiškąstų – pavasariui. Jei darže liko neiškastų pastarnokų, vos išėjus pašalui, ežioje pamatysime žaliaplunksnius lapelius. Patys vieni jie nėra itin skanūs ar įdomūs kulinariniu požiūriu, bet įmaišius į salotas (paprastas ar su „kiniškais kopūstais“) labai tinka. Gardinti salotas pastarnokų lapeliais tinka visais įprastais uždarais – pašlakstyti parūgštintu vandeniu ar rūgščiomis vaisių sultimis, su grietine ar sultimis trintu kiaušinio tryniu, lydytu sviestu su džiūvėsėliais ar su lašinukuose pakeptais svogūnais (du paskutinius reikia užpilti prieš pateikiant ant stalo, kad neatvėstų). Gražūs pastarnokų lapai papuošia ne tik mišraines, bet gerai tinka ir žuvies, mėsos užpiltinėms. Žiupsnelis susmulkintų pastarnokų lapų papuoš ir pagardins ir šaltibarščius.

Pastarnokai vartojami kaip priedas prie įvairių patiekalų (kaip prieskonis sriuboms, šaltienai, įvairioms salotoms). Iš jo gaminamos salotos, sriubos, tyrės. Valgomi žali, virti, kepti, troškinti. Prie pastarnokų tinka sviestas, grietinė, majonezas, pieno, pomidorų ir kiti padažai.

Pastarnokų salotos

1. 2 vidutinio dydžio pastarnokai, 2 obuoliai, 2 šaukšteliai paruoštų krienų, 1 svogūnas, 3 šaukštai majonezo, pagal skonį rūgšties, druskos.

Obuolius ir pastarnokus rupiai sutarkuoti, svogūną smulkiai sukapoti, sudėti paruoštus krienus, išmaišyti ir užpilti majonezu.

2. 2 vidutinio dydžio pastarnokai, 2 obuoliai, šaukštas krienų, 1 svogūnas, 1 nedidelis burokėlis, 3 šaukštai majonezo, pagal skonį rūgšties, druskos.

Pastarnokus, obuolius ir virtą burokėlį rupiai sutarkuoti, svogūną sukapoti. Viską sudėti į vieną dubenį, pridėti paruoštų krienų, pasūdyti, gerai išmaišyti ir užpilti majonezu.

Virtų pastarnokų salotos

3 vidutinio dydžio pastarnokai, 25 g svogūnų laiškų, 2 šaukštai majonezo, pagal skonį rūgšties, druskos.

Pastarnokus išvirti pasūdytame ir parūgštintame vandenyje, nulupti, supjaustyti kvadratėlius, pasūdyti, užpilti majonezu ir apibarstyti smulkiai supjaustytais svogūnų laiškais.

Kepti pastarnokai

3 vidutinio dydžio pastarnokai, 2 šaukštai riebalų, 2 kiaušiniai, 3 šaukštai miltų, pagal skonį druskos.

Pastarnokus 5 min. virti pasūdytame vandenyje. Po to nulupti, supjaustyti 1 cm storio griežinėliais, pavolioti kiaušinyje ir miltuose, dėti į gerai įkaitintus riebalus ir iš abiejų pusių apkepti.
Valgyti su aštriais padažais.

Pastarnokų sriuba

1 litras sultinio, 500 g pastarnokų, 300 g bulvių, svogūnas, krapai, druska.

Pastarnokus ir bulves (nevirtas) smulkiai supjaustyti ir troškinti sultinyje, pridėjus truputį pakepto svogūno. Pridėti druskos, krapų ir petražolių.

Gelteklės Gelteklės
Jos, dar vadinamos juodšaknėmis, sėjamos anksti pavasarį į dirvą 35-40 cm tarpueiliais, sėklos išdėstomos į 3-4 cm gylio griovelius kas 3-5 cm. Sudygus retinamos paliekant 12-15 cm atstumus. Šaknys užauga per 30 cm ilgio, 2-5 cm storio. Gerai žiemoja lauke.

Žiemą jos labai paįvairina maistą, lengvai virškinamos, galima valgyti sergant cukralige, nes sudėtinė dalis – inulinas. Skoniu primena lazdynų riešutus. Jose daug angliavandenilių, baltymų, riebalų, yra vitaminų C, B1, B2, gausu kalio, fosforo, kalcio, magnio, geležies. Dar yra rauginių medžiagų, asparagino, levulino ir kt. gydomųjų medžiagų turinčių medžiagų. Tad rekomenduojamos sergant skrandžio ir žarnyno opalige.

Maistui šaknys nuskutamos arba nuplikinamos ir tada nulupamos, iškart pamerkiant į šaltą actu ar citrina kiek parūgštintą vandenį, kad nepajuostų. Iš gelteklių verdamos sriubos, jos troškinamos: išvirus pasūdytame vandenyje ir užpylus lydytu sviestu, dar užbarsčius pyrago džiūvėsėliais, valgomos kaip žiediniai kopūstai. Į mišraines dedamos žalios ir virtos. Į maltas geltekles pridėjus kiaušinį ir truputį miltų, išeina labai skanūs maltinukai. Ir žalios skaniai graužiasi...

Gelteklių salotos

1. 400 g gelteklių, 1 poras, nedidelė morka, 2 kiaušiniai, šaukštas paruoštų krienų, 3 šaukštai majonezo ar grietinės, pagal skonį citrinų sulčių ar rūgšties, cukraus, druskos.

Nuvalytas geltekles ir morką stambiai sutarkuoti, apšlakstyti citrinos sultimis ar rūgštimi. Porą supjaustyti žiedeliais, kietai virtus kiaušinius sukapoti. Viską sumaišyti, įdėti paruoštų krienų, paskaninti cukrumi, pasūdyti, gerai išmaišyti ir užpilti majonezu ar grietine.

2. 400 g. gelteklių, obuolys, svogūnas, nedidelis ropinis kopūstas, 4 šaukštai majonezo, žiupsnelis knygų, pagal skonį cukraus, rūgšties, druskos.

Nuvalytas geltekles, ropinį kopūstą ir obuolį stambiai sutarkuoti, apšlakstyti rūgštimi. Svogūną sukapoti. Viską sumaišyti, įberti kmynų, išbrinkytų šiltame vandenyje, paskaninti cukrumi, pasūdyti ir užpilti majonezu.

Brokoliai
Tai vienmečiai augalai, stiebas aukštas, užsibaigiantis gerai išsivysčiusiais žalios spalvos pumpurais, kurie ir naudojami maistui. Nupjovus žiedyną, po 5-7 d. iš lapų pažastyse esančių pumpurų išauga šoniniai žiedynai. Sejami balandžio gale- gegužės pradžioje. Priežiūra – kaip kopūstinių daržovių, tačiau juos mažiau puola kenkėjai ir jie mažiau reiklūs.


Prieskoniai ir jų kelias į stalą

Prieskonių gimtinė – Rytų šalys, kur jie ypač plačiai ir sumaniai naudojami. Jų skonis atsiranda tik derinant su maistu. Aromatinės medžiagos maistui suteikia tik kvapą (rožė, kakava, jazminas), o prieskoniai ir tam tikrą skonį (sūrų, rūgštų, saldų, kartų, saldžiarūgštį, karčiai sūrų ir t.t.), kuris ypač pasireiškia maistą pašildžius.

Kuo gi prieskoniai skiriasi nuo kitų medžiagų, naudojamų skoniui pagerinti? Skirtingai nei uždarai (slyvų, atvaisų, granatų ir kt.), prieskoniai nenaudojami dideliais kiekiais, jie nebūna atskirais patiekalais (kaip pomidorų pasta, paprikos,...). Jie skirti, kad maistui suteiktų tam tikrą akcentą. Įdėję netinkamą (per didelį) kiekį galime maisto skonį ir sugadinti. Dar prieskoniai turi savybę naikinti bakterijas, ypač puvimo, taigi turi konservuojančių savybių. Dalis jų skatina nenaudingų medžiagų iš organizmo pasišalinimą, veikia katalizatoriais kai kuriems fermentiniams procesams, tad panaudojami ir medicinoje gydymui.

Prieskonus žmonės ėmė nudoti anksčiau už druską, nes augalai yra prieinamesni. Juos ėmė naudoi ir religinėse apeigose, mirusiųjų balzamavimui. Kinijoje, Indijoje, Egipte žinom juos naudojus prieš 5000 m. Antikos laikais atkeliavę į Europą jie buvo vertinami labiau už auksą. 12 a. iš jų imta gaminti ypatingą tepalą, kuriuo ištepdavo karūnuojamą asmenį (pirmasis – Henrikas IV), todėl valdovai ir vadinami pateptaisiais.

Viduramžiais, dar nesant nei kavos, nei kakavos, nei arbatos, prieskoniais buvo piktnaudžiaujama. šafranas Tiekti juos į Europą buvo problematiška. Monopoliją prekiauti su musulmonais gavo Venecija. Prieskonių kainos taip pakilo, kad atsirado posakis – „brangus kaip pipirai“. Egzotiniai prieskoniai tapo prieinami tik turtuoliams. Vargingi turėjo jų ieškoti tarp vietinių miško ir lauko augalų, daržovių. Tačiau nebuvo kuo pakeisti pipirus, cinamoną, kroko žiedadulkes (šafraną). Cinamono vertė pakilo taip, kad nebuvo geresnės dovanos už jį popiežiui ar karaliui. Nuobaudos buvo mokamos prieskoniais. Jų falsifikatoriai buvo deginami arba gyvi užkasami į žemę.

15-16 a. imta ieškoti naujų kelių prieskonių gabenimui. Per tai atrasta Amerika, kelias į Indiją aplink Afriką. 15 a. pab. Vasko da Gama be tarpininkų parvežė pipirų, gvazdikėlių, cinamono ir imbiero. Europoje ėmė atsirasti naujų prieskonių iš Amerikos: vanilės, Jamaikos pipirų, raudonųjų ankštinių pipirų (kapsikumų). Monopoliją prekiauti prieskoniais perėmė Ispanija ir Portugalija. Bet kainos išliko didelės.

Juos imta kultivuoti, tačiau tam prireikė nemažai laiko. Bet 19 a. pab. visi klasikiniai prieskoniai jau buvo auginami Anglijos, Prancūzijos, Olandijos kolonijose. Ėmė kristi jų kainos – importuojami buvo tik svarbiausi jų.

Paskata prieskonių naudojimui buvo konservų pramonės atsiradimas. Šiuo metu pasaulyje kasmet pagaminama per 100 tūkst. t. prieskonių, o taip pat gaminami ir jų pakaitalai – esensijos, vanilinas ir kt.

Tik verta prisiminti, kad maisto skonį galima paįvairinti ir vietiniais augalais. Pvz., agurkus šaltibarščiuose puikiausiai gali pakeisti agurklės lapai, citrinos kvapą suteikia melisa. Kvapusis mairūnas labai tinka į maltos mėsos bei daržovių patiekalus, taip pat varškėčius. Grybų skonį suteikia gelsvės lapai ir džiovintos jos šaknys, kalendros grūdai skanina didžkukulių ir balandėlių įdarus, dešras, žuvis, o peletrūnai – varškės, paukštienos ir žuvies patiekalus. O kur dar kmynai, čiobreliai, bazilikas, karvelinis builis, pankolis ir kt.?!

Žiedadulkės
Viskas iš obuolių
Pienas – už ir prieš
Delikatesai: Balutas
Šventiniai patiekalai
Maistas: kiek tai sveika?
Barščiai ir salotos iš žuvų
Delikatesai: Argano aliejus
Kukurūzai, špinatai ir kita
Įvairios prieskoninės daržovės
Imbieras - virtuvėje ir vaistams
Dojo Tofu – pragaras žuveliokams
Sumuštiniai, dribsniai ir saldi sriuba
Dilgėlė - švelni kaip šilkas...
„Gyvasis“ vanduo virtuvėje
Apie sėlenas ir karštą arbatą
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Iš mėlynių ir girtuoklių
Patiekalai iš žuvies
Saviti delikatesai
Miškinis skudutis
Lauktuvės ateiviams
Baobabo vaisiai
Silkė ir kita...
Vartiklis