Imbieras - virtuvėje ir vaistams. Ožragė. Vartiklis

Imbieras (Zingiber officinale) – daugiametis žolinis imbierinių šeimos (Zingiberaceae) augalas, kilęs iš Pietryčių Azijos. Spėjama, kad jo mokslinis pavadinimas kilo iš sanskrito singabera (raguota šaknis). Lietuviškas imbieras atėjo iš vokiečių kalbos (ingber, matyt, per lenkus - imbir). Daugelis jo rūšių turi gydomųjų savybių, naudojamos kulinarijoje, dažniausiai kaip prieskonis.

Imbiero stiebas status, apvalus; lapai širdiški su aštriu galiuku. Žiedai varpos formos žiedyne, ant trumpų kotelių. Vaisius – triskiltė dėžutė. Šviežias imbiero šakniagumbis išsišakojęs kaip ragai. Jo gaivus, citriną primenantis kvapas, yra aštraus, šilto, „kandančio“ skonio (aštrumą suteikia jame esantis fenolio junginys gingerolis, kuris, beje, užtikrina ir antioksidantinį poveikį).

Į Europą įvežtas Viduramžiais ir naudotas kaip prieskonis bei gydymui (kaip viena priemonių prieš marą). Pirkliai pasakojo, kad jis atseit auga pasaulio pakraštyje trogloditų krašte – ir tie jį atidžiai saugo. 14 a. pradžioje buvo vienu pirmųjų į Ameriką įvežtų augalų, kur sparčiai išplito.

Pagal paruošimo būdą imbieras skirstomas į juodąjį ir baltąjį, Juodasis imbieras gaunamas, kai šakniastiebis, nenulupus žievės, nuplikomas verdančiu vandeniu. Baltajam imbierui šakniastiebiai nulupami ir 6 val. mirkomi 2% chlorkalkių tirpale arba sulfitinėje rūgštyje. Paskui šakniastiebiai išdžiovinami.

Šis prieskonis parduodamas šakniastiebių gabalais, maltas, cukruotas ar glaistytas šokoladu, kaip ekstraktas imbierinio alaus gamybai. Jis dera su kitais prieskoniais, jo dedama į kario mišinį. Imbieras dedamas ir į aukščiausios rūšies šviesų alų. Ginger

Kulinarijoje naudojami imbiero milteliai. Jais gardina silkę ir kiaulieną saldžiarūgščiame padaže, jūros gėrybes. Imbieras suteikia malonų kvapą žuvienei, avienos, vištienos sultiniams. Jo dedama į avienos, jautienos, veršienos, vištienos, kalakutienos, žąsienos patiekalus. Kinai deda jo į koldūnus ir troškintus kukulius su įdaru. Su imbieru ruošiama daugybė padažų, juo pagardina marinatus, marinuoja melionus ir agurkus.

Konditerijoje juo aromatizuoja sausainius, meduolius, pyragus, melionų uogienę. Kinijoje iš jo verdama uogienė, gaminami cukatai. Daugelyje Azijos šalių juo pagardinami gėrimai (kompotai, medaus gėrimai, arbatos)..

Į mėsos ir žuvies gaminius jis beriamas likus 20 min. iki gaminimo pabaigos, į saldžius patiekalus - likus 5 min.

Dar Konfucijus ir Hipokratas aprašė šildantį imbiero poveikį ir jo naudą virškinamajam traktui. Berkite džiovinto imbiero į arbatas, kokteilius – jis suteikia daug energijos.

Jis ypač efektyvus esant pykinimui, kurį sukelia įvairūs supimai ir jūros liga. Tam linkusiems patariama kasdien suvartoti po 1 g sausų imbiero miltelių.

Imbieras ramina skausmą. Anglijoje juo malšinami skrandžio diegliai. JAV geria imbiero degtinę, kai nori atsikratyti pavargusių raumenų įtampos. Indijoje šviežią imbiero košę tepa ant smilkinių esant migrenai.

Medicina pripažįsta priešuždegiminį ir imuninę sistemą stiprinantį imbiero poveikį, nors kai kurių jo savybių dar nepatvirtino. Imbieras naudingas sergant artritu ir mažina cholesterolio kiekį, taip atitolindamas infarktą. Nors tas faktas dar nepatvirtintas. Jis gerina virškinimą, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Imbiero, pipirmėtės, juodojo šeivamedžio ir kraujažolės arbata malšina stiprius pilvo skausmus.

Peršalę ar pasigavę virusą bent kelias dienas turėtumėte leisti organizmui pailsėti ir atgauti jėgas: ramiai pagulėkite lovoje ir svarbiausia – gerkite daug skysčių.

Į puoduką įpjaustykite imbiero šaknies, įberkite žiupsnelį žaliosios arbatos, įdėkite citrinos ir užplikykite verdančiu vandeniu. Leiskite 10 min. pastovėti, kad pritrauktų. Galima ir paeksperimentuoti – įdedant mėtos ar cinamono, obuolio skiltelę. Saldinti geriausia medumi. Šią arbatą labai sveika gerti rytais – ji suteikia jėgų ir žvalumo.

Viską, išskyrus medų, sudėkite į arbatinuką ir užpilkite verdančiu vandeniu. Jį uždenkite ir keiskite kiek pastovėti. Maždaug po 5 min. įdėkite medaus (į verdantį vandenį įdėtas medus praranda dalį savo naudingų savybių).

Ši arbata puikiai kovoja su peršalimo simptomais: gerklės skausmu, sloga, kosuliu ir karščiavimu. Aitrieji pipirai skatina prakaitavimą, česnakas kovoja su toksinėmis medžiagomis, mėtos mažina temperatūrą, imbieras lengvina kosulį.

Europos detoksikacijos centruose rekomenduoja imbiero arbatą gerti prieš valgį ir miegą – taip siekiama stimuliuoti ir išvalyti žarnyną. Azijos centruose siūloma gerti imbiero gėrimus baigiant tonizuojančias procedūras. Jis stiprus antioksidantas, tad saugo net giliausius odos sluoksnius nuo senėjimo ir išvaizdai suteikia daugiau jaunatviškumo.

Lašas imbiero aliejaus vonioje nuims raumenų skausmus. Masažas su šiuo aliejumi gerina kraujotaką, greitina raumenų apykaitą. Jis taikomas reumato profilaktikai. Jis vis dažniau sutinkamas aromaterapijos kompozicijose. Retkarčiais panaudojamas kvepalų pramonėje.

Sloga

Vos pajutus slogos požymius, reikėtų pradėti tepti nosį kalankių sultimis.

O sergant ūmine sloga, patartina gerti liepžiedžių arbatą, o nosies ančių sritį kelis kartus per dieną pašildyti virtais neluptais kiaušiniais laikant iki atvės. Taipogi naudinga ant šnervių 3-4 kartus per dieną uždėti sutarkuotų svogūnų tyrelės palaikant 10 min. arba šnervėse tiek pat laiko palaikyti vatos tamponėlius suvilgytus česnakų sultimis.

Sloguojant kas 2-3 val. išgerti po valgomąjį šaukštą svogūnų ir medaus mišinio (lygiomis dalimis). Taip pat galima sumaišyti 1 valgomąjį šaukštą morkų sulčių bei augalinio aliejaus, įlašinus kelis lašus česnakų sulčių ir periodiškai kas kelios valandos lašinant į nosį.

Įsisenėjusią arba lėtinę (ne alerginę) slogą efektyvu gydyti šviežiai sutarkuoto krieno ir 2-3 citrinų mišiniu, - vartojant po pusę arbatinio šaukštelio 2 k. į dieną ir po to 30 min. nieko nevalgant ir negeriant. Šį mišinį vėsioje vietoje galima laikyti gana ilgai.

Gėrimai prieš peršalimą

Rytietiška arbata

5 gvazdikėliai, cinamono lazdelė, šviežiai spaustos citrinų sultys, šviežiai spaustos apelsinų sultys, pusės citrinos žievelė

Gvazdikėlius, cinamoną ir citrinos žievelę sudėti į nedidelį maišelį (pvz., iš marlės) iį įmerkti į 0,5 l verdančio vandens. Supilti pusės citrinos ir apelsino sultis. Ant silpnos ugnies pavirti apie 3 min. Ši arbata suteikia jėgų ir žvalumo.

Žolelių arbata

Mairūnas, šalpusnio lapeliai, vaistinės svilarožės šaknis, valgomasis šaukštas medaus

Žoleles sumaišyti lygiomis dalimis ir gauto mišinio valgomąjį šaukštą užplikyti verdančiu vandeniu. Arbatą geriausia gerti karštą 3 kartus per parą po valgio. Joje esanti svilarožė saugo nuo uždegimų, skystina bronchų sekretą, padeda atsikosėti, minkština odą.

Ragais anksčiau vadino upių vingiuose esančias ganyklas, o jose sutinkamą sotų augalą ėmė vadinti ožrage, kuris yra pupinių (Fabaceae) šeimos vienmetis augalas. O kitose kalbose tai kupranugarių žolė arba graikinis šienas (rusiškai - pažitnik - ganyklinukas). Tad neaišku, kas virė K. Linėjaus galvoje, kai jis mąstė pavadinimą šiam aromatingam augalui (Trigonella foenum-graecum) iš lotynizuoto graikų žodžio „trigonom“ – trikampis; mat tik turint nežabotą fantaziją galima įžvelgti ką nors trikampiško tame neišvaizdžiame augale. O štai antrąją pavadinimo dalį (foenum-graecum) lengva paaiškinti: augalą Linėjui pristatė iš Graikijos, o išdžiovintas jis tikrai skleidė aromatingą šieno kvapą.

Ožragės gimtine paprastai laikomas Viduržemio jūros regionas ir Mažoji Azija, o dar Indijos šiaurė. Likę liudijimų, kad būtent Egipte ir Indijoje ožragė buvo sukultūrinta kaip pašarinė kultūra. O dabar kultūirnė ar laukinė ožragė paplitusi plačiai.

Trigonella foenum-graecum.
J. Sibthrop, J.E.Smith. Flora Graeca, vol.8: t.66 (1833)

Pats augalas primena dobilą. Jo ankštyje subręsta apie 10-20 lygių, kietų kampuotų pupelių. Jos sėklos turi baltymų, riebalų, angliavandenių, eteriniš aliejų, vitaminų A, C, B, P, PP, makro ir mikroelementų. Ožragė gali būti tiek vaistiniu, tiek prieskoniniu augalu. Jo sėklų antpilas ar nuoviras laikomas gydomąja priemone. Žiupsnelis sėklų (sveikų ir sutrintų), įbertų į valgį, gerina apetitą, virškinimą ir medžiagų įsisavinimą. Sėklos padeda atsikosėti, mažina karščiavimą, stiprina imunitetą, veikia antisklerotiškai, skatina (vyrų ir moterų) lytinį aktyvumą. Paskutiniais metais jas imta naudoti anoreksijos gydymui.

Kaip prieskonį arabai jį vadina „chilbe“ arba „chelba“, o Rusijoje prigijo „fenugreko“ ir „šambalos“ pavadinimai. „Šambala“ atėjo iš parsių kalbos su užuomina į mistinę Šambalą. Tuo tarpu hindi ir bengalų kalbose augalas ir prieskonis vadinamas „methi“. Prieskoniams naudojami ir ožragės želmenys.

Vis tik prieskonis nėra labai paplitęs, greičiausiai dėl kiek neįprasto europiečiams „ožkos kvapo“, atsirandančio jį kaitinant, ir kartoko skonio. Tuo tarpu Rytuose sunokusias sėklas pradžioje atsargiai pakaitina keptuvėje. Sumaltos jos įeina į indiško kario, etiopietiško berbere ir gruzinų khmeli-suneli sudėtį. Khmeli-suneli panaudojimas bet kokiam patiekalui jam suteiks „kaukazietišką akcentą“.

Ožragė gerai tinka daržovių ir pupų patiekalams. Jos sėklas galima dėti į sriubas ir daržovių patiekalus jų nekepinant 5-10 prieš pabaigą. O štai kepamoms bulvėms ji suteikia grybų kvapą. Įdėjus į daržovių sultinį šiam suteiks vištienos sultinio kvapą ir skonį.

Šis augalas pirmiausia buvo naudojamas gyvuliams gydyti, ir tik vėliau ją pradėjo naudoti žmonės. Senovės Graikijoje gyventojai pastebėjo, jog sirgdami gyvuliai ėda ožragę, kaip vėliau paaiškėjo, dėl jos gydomųjų sąvybių. Ajurvedoje ožrage gydomos opos, vaistinės ožragės aliejumi patariama tepti odos įtrūkimus, kad greičiau užgytų.

Pastebėta, kad vaistinė ožragė turi teigiamą poveikį ir moters krūtims bei skatina jų padidėjimą. Vartojant šį augalą ilgą laiką, moters organizme vyksta išoriniai pokyčiai: suapvalėja klubai, padidėja krūtinė. Ožragė labai naudinga jaunoms tik ką susilaukusioms vaikelio mamoms. Ji tonizuoja ir stiprina po gimdymo nusilpusį organizmą, stiprina nugarą ir stimuliuoja pieno gamybą. Šiuo tikslu moterys Indijoje valgo ožragės sėklas su palmių cukrumi arba kepa ožragės paplotėlius. Susmulkintas ožragės sėklas sumaišo su paskrudintais miltais, tada įpila ghi sviesto arba aliejaus, vandens ir iškepa.

Norėdami, kad sąnariai taptų tvirtesni, vakare prieš miegą gerkite ožragės arbatą: 0,5-1 arbatinis šaukštelis puodeliui, stiklinei karšto vandens ar karšto pieno. Išgėrę arbatą sukramtykite išbrinkusias sėkliukes.

Ožragė vartojama ir kaip priemonė nuo ankstyvo plikimo ir kaip plaukų augimą skatinanti priemonė. Kosmetologai vaistinę ožragę naudoja įvairiose odos gražinimo bei gaivinimo procedūrose.

Į savo valgiaraštį ožragę turėtų įtraukti sergantys diabetu. Dėl savo hipoglikeminio aktyvumo ji gerina gliukozės toleravimą ir mažina cukraus kiekį kraujyje. Be to, joje yra ląstelienos, todėl ji sulėtina angliavandenių ir cukrų įsisavinimą. Nakčiai užmerkite 1–2 arb. šaukštelius ožragės sėklų. Kitą rytą vandenį, kuriame mirko sėklos, išgerkite, o sėklas suvalgykite (tuščiu skrandžiu). Vartokite tokią priemonę kasdien.

Pasemti du valgomuosius šaukštus ožragės sėklų, užpilti stikline šalto vandens ir leisti pastovėti 3 val. prieš naudojant greitai užvirinti, iškart atvėsinti ir įdėti medaus. Gerti šiltą peršalus, kai kosima „sausai“.

Gruzijoje ir kitose pietų šalyse serentis arba tegetė (lot. Tagetes), pas mus įprastai vadinamas gvazdikėliu, yra puikus prieskonis. Daugelis jų rūšių pasižymi aitriu kvapu – sako, kad jis atbaido kai kuriuos graužikus ir vabzdžius, todėl jie sodinami greta pomidorų, bulvių, baklažanų, tabako, paprikų... Jie ypač gerai saugo nuo mažų apvalių kirminų. Jo užpilu galima purkšti daržo augalus prieš įvairius kenkėjus ir grybelius. Džiovintų kvapas puikiai išbaido kandis – todėl galima dėti įį spintas. Jų aromato tiesiog negali pakęsti erkės! O ir kaip gėlė šis augalas nuostabiai atrodo.

Serenčiai gerina virškinimą, todėl jų galima dėti sūdant ir marinuojant – jie suteikia aromatą ir tvirtumą. Specifinio kvapo lapus ir žiedus galima naudoti kaip prieskonius. Sudžiovinti ir sutrinti žiedlapiai gali būti panaudoti kaip šafrano pakaitalas.

Jais siūloma gardinti pupelių, daržovių užkandas, o taip pat sriubas, jautienos ir kiaulienos patiekalus, žuvienę, tačiau ypatingą aromatą ir skonį suteikia karštiems paukštienos patiekalams, taip pat ir keptiems ant laužo ar grilyje.

Serenčių galima dėti į kompotą, taip ne tik suteikiant aromatą, bet ir didinant organizmo atsparumą peršalimams, gripui, įvairiems mikrobams. Jie sustiprina imunitetą.

Šilauogės (Vaccinium) įvardijamos kaip jaunystės uogos. Jos teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą: apie pusę visų mineralinių medžiagų sudaro kalio junginiai, ypač daug fosforo, mangano. Iš organinių rūgščių išskirtinos gintaro, citrinos, chinino rūgštys. Tačiau šilauogės labiausiai vertinamos dėl fenolinių junginių – antocianidų, flavenolių, fenolimų rūgščių. Šie junginiai saugo ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, stabdo senėjimo procesus, teigiamai veikia organizmą pradinėse vėžinių susirgimų stadijose. Japonai ištyrė teigiamą poveikį regėjimui, šilauogėse esantys amocianinai mažina akių nuovargį dirbantiems kompiuteriu, stiprina regėjimą.